Triušiai rūbinėje, arba Neaiškūs žvilgsniai

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Karolis Sabeckis
DATA: 2013-09

 1970 metų Antano Sutkaus fotografija Dainų šventė. „Triušiai rūbinėje“ – dabar jau klasiko, o tuomet – jaunojo Lietuvos fotomenininko darbas, vaizduojantis miesto gyventojus ir jų kasdienybę. Nedidukas epizodas iš tradicinės Dainų šventės vaizduoja miestiečius, stovinčius prie gazuoto vandens aparatų, išrikiuotų išilgai sienos, o šią buitinę sceną vainikuoja didžiulės kino filmų afišos. Viena jų šiame tekste svarbi dėl iš jos žvelgiančio besišypsančios, savimi patenkintos moters veido, kita reikšminga tuo, kad autorius „pasisavino“ reklamuojamo filmo pavadinimą – Triušiai rūbinėje.

Kažkada seniau, pirmą kartą išgyvenant šią fotografiją, neapleido jausmas, kad čia kažkas ne taip. Nors visos nuotraukos tam tikra prasme yra „įstrigusios“ savame laike, tik informacija po nuotrauka leido suprasti, kur užsibuvusi šioji. Minčių chaosą sukėlė nieko apie asmenų tapatybę nesakančios, iš vaikystės prisimenamos gėlėtos suknios, kelnės, marškiniai, tautiniai drabužiai (antrosios moters iš kairės šiek tiek primena ir kiek prabangesnį apdarą), kino filmų plakatai, gazuoto vandens automatai, buitinė, šiek tiek asmeniška gėrimo scena ir pilki šaligatviai, sugrūsti į vieną vaizdinį. Susipažinus su atvaizdu atmintyje išliko savotiškai grakštūs aparatai su vandeniu ir dešinėje pusėje vykstantis vyro ir moters pokalbis.

Fotomenininko darbo kompozicija atrodo statiška, tačiau atvaizdas „griūva“ į šoną. Gremėzdiškumo įspūdį sustiprina kvadratinis darbo formatas, jame į vieną gniutulą sustumti vandens automatai, plakatai ir penkios žmonių figūros. Nepaisant to, esama ir šiokio tokio lengvumo – galbūt todėl, kad fotografija primena staigų ir nerūpestingą mygtuko paspaudimą einant pro šalį (o ką gali žinoti, gal vėliau bus įdomus kadras…). Akis pirmiausia užkliūva už nusisukusių figūrų, nejučia imi jas tyrinėti nuo galvos iki kojų, apžiūri, nesąmoningai smegenis pasiekiantys signalai skatina vertinti ir prisiminti. Yra tekę dalyvauti Dainų šventėje, žinau, koks siaubingas karštis gali užklupti dėvint ne visuomet patogius tautinius drabužius. Tiesa, tokių gazuoto vandens automatų jau nebuvo, tačiau puikiai pamenu vadinamuosius sifonus, kuriuos reikėdavo nešti į parduotuvę, sumokėti ir palaukti, kol juos pripildys keisto burbuliuojančio vandens. O tą karščio ir atgaivos pojūtį čia dar labiau sustiprina kontrastas tarp nufotografuotų figūrų. Moteris kairėje, vilkinti lengvu, vasaros orams tinkamu rūbu, kompoziciškai yra vieniša, savo kūno kalba leidžia suprasti, kad vandens šiuo metu nori ir jį pasiims būtent ji – stovi frontaliai prieš aparatą, užtikrintai siūlo jam monetą. Įsimintinoji pora dešinėje pusėje nerūpestingai šnekučiuojasi, iš merginos šypsenos galima nujausti gerą aplink tvyrančią atmosferą. Kita vertus, jos žvilgsnis toli gražu nenukreiptas į vyro veidą, ji žvelgia kažkur į šoną, lyg vengtų akių kontakto. Nematant vyro akių galima tik nujausti, kad jos įsmeigtos į merginą, o kūno kalba netiesiogiai sako, jog jis šioje situacijoje yra dominuojanti jėga. Dvi moterys kompozicijos centre, vilkinčios minėtus nepatogius tautinius rūbus (turbūt draugės, nes paprastai iš automato gavus tai, ko norėjai, nueinama, o čia viena kitos laukia), ima atrodyti ir šiek tiek suvaržytos, ir grakščios, lyg būtų labai karšta, labai nepatogu, tačiau sutepti apdarų negalima, viską reikia daryti lėtai ir atsargiai. Taigi A. Sutkaus fotografijos „pradžia“ nuo porelės dešinėje persikėlė į patį centrą, taip sutvirtindama masyvią kompoziciją.

Fotografijoje akivaizdus tėra vienas žvilgsnis. Jis – ne vienos figūrų, o plakato moters. Žinoma, žvelgiant dokumentiškai, šis žvilgsnis yra paprasčiausia kino filmo reklama, kuria siekiama patraukti dėmesį naudojant simpatiškos, besišypsančios moters veidą. Manau, kad feministinė dailėtyra čia turėtų ką pasakyti. Mano, kaip žiūrovo, žvilgsnis tyrinėjantis, šiek tiek skopofilinis (na, juk gražios kojos…), šiek tiek narcisistinis (karštis, mineralinio vandens burbuliavimas burnoje, atgaiva). O galios įrankiu jis tampa netyčia.

Nutinka keistas dalykas – žiūrovas gali imti jaustis nepatogiai, lyg užtiktas darant ką nedora. Suvokus, jog „tiriamieji“ greičiausiai nė nenutuokia, kad jie stebimi, darosi nejauku, nes kas gi nori būti pasalūnu, pergalingai apžiūrinėjančiu kitus, tačiau nepasirodantis pats? O dar tokioje nuotraukoje, kur žmonės nusisukę ir ką nors apie juos suprasti galima tik žiūrint į jų kojas ir nugarą… Galiausiai kyla mintis – ar tikrai aš čia esu vienintelis stebėtojas? Aš, fotografijos žiūrovas, kontroliuoju tas kelias figūras, nejaukiai susispaudusias prie sienos lyg kokiame lageryje, jos neturi kur dingti apribotos juostos negatyvo ar atspaudo kraštinių, tad beviltiškai sustingusios stovi ir niekur nebėga. Tačiau nepavyksta išvengti minties, kad ir pats esu stebimas. Mane stebi ir kontroliuoja plakatinės moters žvilgsnis. Nors ji žiūri ne tiesiai į mane, o lyg man už nugaros, nesuteikdama man didesnės reikšmės, niekur negaliu pasidėti; norėdamas džiaugtis gera fotografija, privalau paklusti tam žvilgsniui ir leistis būti stebimas, jaučiuosi lyg būčiau vienas tų „triušių rūbinėje“. Tai tartum koks Michelio Foucault panoptikumas, nematoma sovietmečio akis, varanti iš proto ir neleidžianti nurimti.

Tačiau sugrįžkime prie Triušių rūbinėje. Pirmiausia žodis „rūbinė“ primena persirengimo kabinas prie jūros ar ežerų, kurios, ko gero, ne vienam, ypač vaikystėje, kėlė smalsumą, savotišką susijaudinimą. Susijaudinimą labiau, bent jau man, kėlė mintis ne apie tai, jog būtų įdomu pasislėpti medinėje būdelės konstrukcijoje, o nejaukumas, kad būdamas viduje galiu būti stebimas, kad lenktame įėjime į būdelę nėra durų, o kad eidamas persirengti suprastum, būdelė užimta ar laisva, reikėdavo žiūrėti į plyšį apačioje – ar sušmėžuos kur okupanto kojos. Triušiai, kaip ir laboratorinės žiurkės, sukelia minčių apie įvairius bandymus ir eksperimentus, kurie, šiaip ar taip, nėra savanoriški. Juk ne šiaip sau šiandien nuliūdę studentai ir moksleiviai sako, kad ir vėl jie lyg kokie bandomieji triušiai gauna vis naują, neišbandytą tvarką, prie kurios reikia priprasti, kurioje reikia gyventi. Šios asociacijos ir ankstesnė mintis apie centrinę, nematomą, kontroliuojančią akį iškelia klausimą, ar tikrai ši fotografija tėra nekalta 1970-ųjų dokumentika?

„Pašvaistė“, 2013 m. Nr. 3

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Karolis Sabeckis
DATA: 2013-09

 1970 metų Antano Sutkaus fotografija Dainų šventė. „Triušiai rūbinėje“ – dabar jau klasiko, o tuomet – jaunojo Lietuvos fotomenininko darbas, vaizduojantis miesto gyventojus ir jų kasdienybę. Nedidukas epizodas iš tradicinės Dainų šventės vaizduoja miestiečius, stovinčius prie gazuoto vandens aparatų, išrikiuotų išilgai sienos, o šią buitinę sceną vainikuoja didžiulės kino filmų afišos. Viena jų šiame tekste svarbi dėl iš jos žvelgiančio besišypsančios, savimi patenkintos moters veido, kita reikšminga tuo, kad autorius „pasisavino“ reklamuojamo filmo pavadinimą – Triušiai rūbinėje.

Kažkada seniau, pirmą kartą išgyvenant šią fotografiją, neapleido jausmas, kad čia kažkas ne taip. Nors visos nuotraukos tam tikra prasme yra „įstrigusios“ savame laike, tik informacija po nuotrauka leido suprasti, kur užsibuvusi šioji. Minčių chaosą sukėlė nieko apie asmenų tapatybę nesakančios, iš vaikystės prisimenamos gėlėtos suknios, kelnės, marškiniai, tautiniai drabužiai (antrosios moters iš kairės šiek tiek primena ir kiek prabangesnį apdarą), kino filmų plakatai, gazuoto vandens automatai, buitinė, šiek tiek asmeniška gėrimo scena ir pilki šaligatviai, sugrūsti į vieną vaizdinį. Susipažinus su atvaizdu atmintyje išliko savotiškai grakštūs aparatai su vandeniu ir dešinėje pusėje vykstantis vyro ir moters pokalbis.

Fotomenininko darbo kompozicija atrodo statiška, tačiau atvaizdas „griūva“ į šoną. Gremėzdiškumo įspūdį sustiprina kvadratinis darbo formatas, jame į vieną gniutulą sustumti vandens automatai, plakatai ir penkios žmonių figūros. Nepaisant to, esama ir šiokio tokio lengvumo – galbūt todėl, kad fotografija primena staigų ir nerūpestingą mygtuko paspaudimą einant pro šalį (o ką gali žinoti, gal vėliau bus įdomus kadras…). Akis pirmiausia užkliūva už nusisukusių figūrų, nejučia imi jas tyrinėti nuo galvos iki kojų, apžiūri, nesąmoningai smegenis pasiekiantys signalai skatina vertinti ir prisiminti. Yra tekę dalyvauti Dainų šventėje, žinau, koks siaubingas karštis gali užklupti dėvint ne visuomet patogius tautinius drabužius. Tiesa, tokių gazuoto vandens automatų jau nebuvo, tačiau puikiai pamenu vadinamuosius sifonus, kuriuos reikėdavo nešti į parduotuvę, sumokėti ir palaukti, kol juos pripildys keisto burbuliuojančio vandens. O tą karščio ir atgaivos pojūtį čia dar labiau sustiprina kontrastas tarp nufotografuotų figūrų. Moteris kairėje, vilkinti lengvu, vasaros orams tinkamu rūbu, kompoziciškai yra vieniša, savo kūno kalba leidžia suprasti, kad vandens šiuo metu nori ir jį pasiims būtent ji – stovi frontaliai prieš aparatą, užtikrintai siūlo jam monetą. Įsimintinoji pora dešinėje pusėje nerūpestingai šnekučiuojasi, iš merginos šypsenos galima nujausti gerą aplink tvyrančią atmosferą. Kita vertus, jos žvilgsnis toli gražu nenukreiptas į vyro veidą, ji žvelgia kažkur į šoną, lyg vengtų akių kontakto. Nematant vyro akių galima tik nujausti, kad jos įsmeigtos į merginą, o kūno kalba netiesiogiai sako, jog jis šioje situacijoje yra dominuojanti jėga. Dvi moterys kompozicijos centre, vilkinčios minėtus nepatogius tautinius rūbus (turbūt draugės, nes paprastai iš automato gavus tai, ko norėjai, nueinama, o čia viena kitos laukia), ima atrodyti ir šiek tiek suvaržytos, ir grakščios, lyg būtų labai karšta, labai nepatogu, tačiau sutepti apdarų negalima, viską reikia daryti lėtai ir atsargiai. Taigi A. Sutkaus fotografijos „pradžia“ nuo porelės dešinėje persikėlė į patį centrą, taip sutvirtindama masyvią kompoziciją.

Fotografijoje akivaizdus tėra vienas žvilgsnis. Jis – ne vienos figūrų, o plakato moters. Žinoma, žvelgiant dokumentiškai, šis žvilgsnis yra paprasčiausia kino filmo reklama, kuria siekiama patraukti dėmesį naudojant simpatiškos, besišypsančios moters veidą. Manau, kad feministinė dailėtyra čia turėtų ką pasakyti. Mano, kaip žiūrovo, žvilgsnis tyrinėjantis, šiek tiek skopofilinis (na, juk gražios kojos…), šiek tiek narcisistinis (karštis, mineralinio vandens burbuliavimas burnoje, atgaiva). O galios įrankiu jis tampa netyčia.

Nutinka keistas dalykas – žiūrovas gali imti jaustis nepatogiai, lyg užtiktas darant ką nedora. Suvokus, jog „tiriamieji“ greičiausiai nė nenutuokia, kad jie stebimi, darosi nejauku, nes kas gi nori būti pasalūnu, pergalingai apžiūrinėjančiu kitus, tačiau nepasirodantis pats? O dar tokioje nuotraukoje, kur žmonės nusisukę ir ką nors apie juos suprasti galima tik žiūrint į jų kojas ir nugarą… Galiausiai kyla mintis – ar tikrai aš čia esu vienintelis stebėtojas? Aš, fotografijos žiūrovas, kontroliuoju tas kelias figūras, nejaukiai susispaudusias prie sienos lyg kokiame lageryje, jos neturi kur dingti apribotos juostos negatyvo ar atspaudo kraštinių, tad beviltiškai sustingusios stovi ir niekur nebėga. Tačiau nepavyksta išvengti minties, kad ir pats esu stebimas. Mane stebi ir kontroliuoja plakatinės moters žvilgsnis. Nors ji žiūri ne tiesiai į mane, o lyg man už nugaros, nesuteikdama man didesnės reikšmės, niekur negaliu pasidėti; norėdamas džiaugtis gera fotografija, privalau paklusti tam žvilgsniui ir leistis būti stebimas, jaučiuosi lyg būčiau vienas tų „triušių rūbinėje“. Tai tartum koks Michelio Foucault panoptikumas, nematoma sovietmečio akis, varanti iš proto ir neleidžianti nurimti.

Tačiau sugrįžkime prie Triušių rūbinėje. Pirmiausia žodis „rūbinė“ primena persirengimo kabinas prie jūros ar ežerų, kurios, ko gero, ne vienam, ypač vaikystėje, kėlė smalsumą, savotišką susijaudinimą. Susijaudinimą labiau, bent jau man, kėlė mintis ne apie tai, jog būtų įdomu pasislėpti medinėje būdelės konstrukcijoje, o nejaukumas, kad būdamas viduje galiu būti stebimas, kad lenktame įėjime į būdelę nėra durų, o kad eidamas persirengti suprastum, būdelė užimta ar laisva, reikėdavo žiūrėti į plyšį apačioje – ar sušmėžuos kur okupanto kojos. Triušiai, kaip ir laboratorinės žiurkės, sukelia minčių apie įvairius bandymus ir eksperimentus, kurie, šiaip ar taip, nėra savanoriški. Juk ne šiaip sau šiandien nuliūdę studentai ir moksleiviai sako, kad ir vėl jie lyg kokie bandomieji triušiai gauna vis naują, neišbandytą tvarką, prie kurios reikia priprasti, kurioje reikia gyventi. Šios asociacijos ir ankstesnė mintis apie centrinę, nematomą, kontroliuojančią akį iškelia klausimą, ar tikrai ši fotografija tėra nekalta 1970-ųjų dokumentika?

„Pašvaistė“, 2013 m. Nr. 3