Analitinis metodas ir šiuolaikinė filosofija

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Filosofija
AUTORIUS: Laurynas Adomaitis
DATA: 2013-12

Nuo XIX a. pabaigos filosofijoje pamažu įsitvirtino metodas, kurį jo pradininkai vadino analize. Šiandien šis metodas neabejotinai dominuoja visoje akademinėje filosofijoje, ir Lietuva čia nėra išimtis. Pirmieji analitinės filosofijos tyrimai Lietuvoje atsirado aštunto dešimt­mečio pradžioje. Dėl politinių ir ideologinių priežasčių tai nutiko gana vėlai. Tuo metu filosofija Didžiojoje Britanijoje ir JAV jau buvo stipriai persmelkta analitinio metodo, o pirmaujančios filosofijos katedros ir studijų programos pasaulyje beveik nebeturėjo alternatyvų tokiam filosofavimo būdui. Šiuo keliu dabar žengia ir Lietuvos universitetai: juose, kaip ir kitur pasaulyje, filosofijos tyrimų ir mokymo branduolį sudaro analitinė filosofija. Tai jau giliai institucionalizuota pozicija, be kurios nebegali apsieiti šiuolaikinė akademinė filosofija ir kurios įtaka vis dar stiprėja. Šio rašiniu ir siekiama aptarti pagrindinius analitinio metodo bruožus ir poveikį dabarties filosofijai.

Kas yra analitinis metodas1?

Daug pastangų jau yra įdėta bandant įvardinti metodą, kuriuo dabar naudojasi didžioji dalis akademiniu filosofiniu darbu užsiimančių profesionalų, tačiau vienareikšmio apibrėžimo kol kas nėra. Todėl pateiksiu savąjį. Jis susidės iš dviejų dalių: pirma aptarsiu pag­rindinį sisteminį šio metodo bruožą, o tada pereisiu prie istorinių jo atsiradimo bei raidos aplinkybių.

Analitinis metodas yra šiuolaikinės filosofijos dominuojanti factura, t. y. gamybos ir apdirbimo būdas. Pag­rindinis tokios gamybos elementas yra daugiau ar mažiau formali kalbos analizė. Pavyzdžiui, viena pakraipa remiasi požiūriu, kad jeigu tam tikras apibrėžimas sutampa su įprasta žodžio vartosena, tai toks apibrėžimas yra teisingas. Taigi jeigu žodis „žinau“ yra vartojamas skirtingai skirtingomis aplinkybėmis (neva galima teisingai sakyti ir „žinau“, ir „nežinau“, negaunant naujos informacijos, bet priklausomai nuo atsakymo svarbos, rizikos ar pan.), tai ir pats žinojimas laikomas priklausomu nuo konteksto. Kita pakraipa teigia, kad apibrėžimo teisingumas pamatomas atliekant loginę teiginio analizę. Tokiu būdu atlikus teiginio su tikriniu vardu analizę pamatoma, jog savybės priskyrimas neegzistuojančiam individui gali būti klaidingas: teiginys „Dabartinis Prancūzijos karalius yra nuplikęs“ laikomas klaidingu, nes jis yra ne apie neegzistuojantį individą, kurio savybių tiesiog negalime žinoti, bet apie du laisvus kintamuosius x ir y, kurie, abu turėdami savybę „būti dabartiniu Prancūzijos karaliumi“, sutaptų vienas su kitu. Esama ir daugiau kalbinės analizės pakraipų. Pasak vienos jų, jei kalboje negalima teiginio performuluoti taip, kad išvengtume nuorodos į individą, tuomet turime pripažinti, kad toks individas išties egzistuoja.

Trumpai tariant, analitinis metodas kalbos analizę paverčia aukščiausiuoju kriterijumi, diktuojančiu sąlygas visoms sritims, kurioms yra pritaikomas. Šitaip ir moralės, ir religijos, ir metafizikos tyrinėjimas yra paverčiamas žodžių, loginių formų ar apibrėžimų tyrinėjimu. Tai laikoma teigiamu dalyku, o motyvaciją tokiam pakeitimui suteikia moksliškumo reikalavimai. Manoma, kad vienokia ar kitokia kalbos analizė yra filosofijos būdas prisitaikyti prie mokslui keliamų standartų. Šitaip filosofijos išvados tampa patvirtinamos arba paneigiamos, remiasi tik išsakytais argumentais, o jų nuoseklumas yra „pakartojamas“, t. y. kiekvienas norintis gali tą pačią analizę pakartoti iš naujo ir patik­rinti rezultatus, perkelti analizę į kitą kalbą ar kitus terminus. Šitaip filosofija neva pagaliau nebesiremia nepaaiškinama intuicija ar savistaba. Be to, formalios išraiškos filosofiniuose tekstuose sudaro dar didesnio moksliškumo įspūdį.

Mano požiūriu, tai problemiška pozicija. Ar kalba tik­rai mus veda teisingo supratimo keliu – nesvarbu ar nagrinėjami moralės, ar metafizikos dalykai? Ar kalba, būdama tik vienu iš Visatos reiškinių, gali suteikti pagrindą pažinti dalykų visumą bei darną? Ar kalba, būdama sutartiniu dalyku, gali padėti atrasti moralės ar metafizikos tiesas, nors šių filosofijos sričių prigimtis reikalauja nesutartinių ir absoliučių išvadų? Atrodo, kad vien šioms abejonėms išsklaidyti reikia įrodyti tam tikrą kalbos bei tikrovės izomorfizmą. Tai yra nutylėta analitinio metodo prielaida, kurios pagrįstumas labai abejotinas. Apie tai dar kalbėsiu, perėjęs prie istorinės apibrėžimo dalies.

Tačiau tai yra ne vienintelė analitinio metodo prob­lema. Jau Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas buvo atskyręs kalbinius (definitiones nominales) ir realius (definitiones reales) apibrėžimus. Kalbiniai apibrėžimai pateikia vieną ar kelias skirtybes, kurios leidžia atpažinti apibrėžiamą reiškinį tarp kitų. Tuo tarpu realūs apibrėžimai dar teikia ir patvirtinimą, jog apibrėžiamas dalykas yra galimas. Leibnizas rašo: „Kalbinių apibrėžimų nepakanka tobulam žinojimui, nebent iš kažkur kitur aišku, kad apibrėžiamas dalykas yra galimas“2. Apie dalyko galimumą (possibilitatem) sužinome arba a priori, arba a posteriori. Pastaruoju atveju į pagalbą ateina patyrimas. Pirmuoju – metafizikos principai ir metafizinis tikrumas. Tačiau jeigu kalbos analizę padarome metafizikos tiesų šaltiniu, tuomet išties nėra kito būdo išgauti realius apibrėžimus, lieka tik patyrimas. O tai tolygu filosofijos sunaikinimui. Juk filosofija reikalauja tokių idėjų, kurių teisingumas (idėjų teisingumas ir galimumas šiuo atveju sutampa) negali būti užtikrintas vien patyrimu.

Net ir nepaisant realių apibrėžimų kliūties (ji verčia atsisakyti visų aukštesnių filosofinių tikslų, bet tai ne visiems yra problema), neaišku, kokią vertę loginė analizė gali turėti kalbiniams apibrėžimams. Pati logika kartais statoma pavyzdžiu filosofijai, nes ji turi tą griežtumą ir akivaizdumą, kurio reikia kitiems matematizuotiems mokslams. Tačiau filosofijai logikos nepakanka. Visos loginės tiesos yra absoliučiai teisingos, bet trivialios ir dėl to mažai vertingos bet kokiam ne formaliam mokslui. Kitaip sakant, formalioji logika gali padėti išversti vienus teiginius į jiems ekvivalentiškus toje pačioje ar kitoje kalboje bei simbolikoje, tačiau pati neprideda jokio prasmingo turinio. Pavyzdžiui, tiesa, kad du teiginiai yra ekvivalentiški – „Visi varnai yra juodi“ ir „Visi ne juodi daiktai yra ne varnai“, tai sako logikos taisyklės, tačiau toks persakymas neturi vertės filosofijai. Žinoma, tai tik menkas pavyzdys, tačiau jis iliustruoja logikos ir filosofijos principinį skirtumą. Tai verčia manyti, kad loginė analizė neatneša naujo indėlio net į žodinius apibrėžimus. Kartais teigiama, kad į tam tikras logikos kalbas išversti argumentai, nors turiniu yra tokie pat, tampa „aiškesni“ ar „skaidresni“, bet ir tai tėra idiosinkrazija: vieniems aiškiau vienaip, o kitiems kitaip. Be to, kartais verčiant yra suklystama, ypač jei originalus tekstas yra senas ir jam netinka anachronistinės loginės kalbos. Tuomet toks vertimas atneša daugiau žalos nei naudos.

Teisingam analitinio metodo supratimui reikia trumpai apžvelgti jo ištakas. Jau minėjau, kad jis remiasi paslėpta prielaida, jog kalba turi kažkokį prigimtinį ryšį su tikrove (ar bent su mąstymu, jei analitiniu metodu tiriamas tik mąstymas). Tik tokiu būdu kalbos analizė galinti atnešti žinių apie pasaulį. Tiesa ta, kad ši prielaida visai nebuvo slepiama, kai analitinis metodas dar tik formavosi. Loginiai pozityvistai teigė, kad loginė kalbos analizė padės sukurti tobulesnę kalbą, kuri taps vieningo mokslo pagrindu. Kalba padėsianti mokslui mąstyti aiškiau. Todėl Moritzas Schlickas rašė: „Mokslas turi būti apibrėžtas kaip tiesos ieškojimas, o filosofija – kaip prasmės ieškojimas3. Dar aiškiau tai matyti ankstyvojoje Bertrando Russello filosofijoje. Savo 1903 m. knygoje Matematikos principai jis faktus tapatina su propozicijomis, kurias analizuoja pasitelkdamas matematinės logikos principus. Tokiu būdu sukuriama ontologija, kurią aiškiai veda loginės sąvokos – pasaulis, t. y. faktų visuma, neva susideda iš terminų, kintamųjų, predikatų, santykių ir pan. Jei teiginių loginė forma išties atitiktų pasaulio sandarą, tuomet kalbos analizė tikrai galėtų pretenduoti į aukščiausius savo tikslus.

Šiandien niekas tokia vizija nebetiki. Pozityvistų siekiai apmirė, jei ne visiškai sunyko, nes nebuvo sulaukta jokių realių rezultatų – tobula kalba neiškilo, o vieningo mokslo sukurti nepavyko nei fizikalistinės, nei fenomenalistinės terminijos pagrindu. Russello projektas gyvavo dar trumpiau – jau 1910 m. pasirodė straipsnis, kuriame jis pats tokios teorijos išsižada. Galima svarstyti, ar jis prie panašių pažiūrų negrįžo vėliau, tačiau grynąja forma tokia faktų-propozicijų ontologija gyvavo vos septynerius metus. Ir vis dėlto būtent ji labiausiai tiktų dabartiniam analitiniam metodui pagrįsti. Padėtis, kurioje didžioji akademinės filosofijos dalis dabar yra atsidūrusi, susiklostė būtent taip – jos ištakos glūdi šiose teorijose ir siekiuose, tačiau nustojusi tikėti savo pagrindais, ji nesiliauja plėtotis toliau. Russellas ir pozityvistai vystė analitinį metodą siekdami aiškių tikslų, t. y. mokslo vienovės arba faktų visumos ir darnos atskleidimo. Šiandien tokių tikslų niekas nebekelia, analitinio metodo pradininkai dažnai net pašiepiami, tačiau sprendžiamos iš esmės lygiai tos pat problemos lygiai tokiais pat būdais. Galima paklausti, kam užsiimti kalbos filosofija, jei netikima, jog tai atves prie tik­rojo pasaulio ar mąstymo pažinimo? Šis netikėjimas didžiąją filosofijos dalį pavertė ne problemų, bet betikslių galvosūkių sprendimu.

Įdomu tai, kad analitinio metodo šalininkai kritikuoja (dažnai teisingai) mokslines teorijas tvirtindami, jog jų filosofinis pagrindimas esąs silpnas. Šitaip buvo sukritikuotos ir dirbtinio intelekto, ir biheviorizmo teorijos sąmonės tyrinėjimuose. Jos išties kilo vien iš mokslo metodologijos dalykų – buvo pasirinkti reiškiniai, kuriuos galima tyrinėti moksliniu metodu, kurių tyrimai dar nauji, jiems skiriama daug dėmesio, ir dėl to tvirtinama, kad šie reiškiniai sudarantys sąmonės esmę. Bet ar su analitiniu metodu nėra lygiai taip pat? Jis kilo iš naujai atsiradusio mokslo, matematinės logikos, kurios galimybės, kaip ir daugelio naujų mokslų jų atsiradimo metu, buvo aiškiai pervertintos. Dabar, regis, šis metodas perdėm įsitvirtinęs, jog būtų galima suabejoti jo adekvatumu filosofijai. Tačiau būtent tą ir privalu padaryti. Kitaip visai filosofijai gresia tapti dar vienu nenusisekusiu, bet vis tebegyvuojančiu moksliniu projektu – panašiai, kaip jau minėti biheviorizmo ar dirbtinio intelekto pavyzdžiai. Skirtumas tik tas, kad paprastų mokslinių projektų atveju nėra nieko keisto, jei jie nenusiseka ir išnyksta – taip nutinka nuolat. Tuo tarpu filosofijos prigimtis ir garbė visuomet glūdėjo jos visuotinume ir amžinume.

Trumpai tariant, analitinis metodas yra ta profesio­naliosios filosofijos factura, kuri prigijo šiuolaikinėje akademijoje ir naudoja kalbos analizę kaip pagrindinį savo darbo įrankį. Šis projektas radosi XX a. pradžioje ir tik nežymiai pakitęs tęsiasi iki dabar, nors ir prarado savo pagrindą – kalbos ir pasaulio izomorfizmą. Didžiausia šio metodo problema ta, kad jis nesvarsto savo tikslų bei pagrindų, laiko juos savaiminiu dalyku, nors tai pati abejotiniausia viso projekto dalis. Galima sakyti, kad akademiniai filosofai tapo „normaliais mokslininkais“, kalbant Thomo Kuhno sąvokomis. Jie nebando kritiškai apsvarstyti savo normalaus mokslo paradigmos ir pasitenkina ezoterinių galvosūkių (ne problemų) sprendimu. Svarbu paklausti, ar tokia būklė yra tinkama filosofijai? Tai veda prie antrosios rašinio dalies.

Kokia tapo filosofija, vedama analitinio metodo?

Kol kas pavyko aptarti tik analitinio metodo pobūdį ir keletą problemų, susijusių su jo pagrįstumu. Dabar reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia filosofija tapo, pasukusi šiuo keliu. Šiame rašinyje sąmoningai nepateikiu nei savojo filosofijos apibrėžimo, nei pavyzdžių iš gausios literatūros, susikaupusios per daugiau nei šimtmetį. Manau, kad skaitytojas pats galės atrasti savus pavyzdžius (bei kontrapavyzdžius) ir nuspręsti, ar dabartinė filosofijos būklė atitinka jo supratimą apie šį amžiną mokslą.

Visų pirma aiškiai matyti, kaip analitinis metodas veda prie filosofijos sritinės proliferacijos. Tiesa, kad būdas, kuriuo gaminama ši filosofija, visur yra labai panašus, tačiau jį pritaikyti galima daugeliui temų nag­rinėti. Plačiausia analitinio metodo taikymo sritis ilgą laiką buvo kalbos ir matematikos filosofija, tačiau po kurio laiko tas pats metodas imtas taikyti ir mokslo filosofijoje, sąmonės filosofijoje, epistemologijoje, ontologijoje, veiksmo filosofijoje, socialinėje filosofijoje, logikos filosofijoje, taip pat teisės filosofijoje ir kt. Remiantis šiuo metodu, yra sukurta ir daugybė moralės bei metaetikos teorijų. Tai labai patogus būdas prasiskinti kelią akademinėje filosofijoje, reikia sugalvoti, kokiai dar neatrastai sričiai pritaikyti vieną ir tą patį metodą. Šios proliferacijos pasekmė ta, jog akademiniam filosofui tapo įprasta dirbti tik vienoje ar poroje iš šių gana izoliuotų šakų. Įprastai pakanka apie dabartinį filosofą pasakyti, kuriose iš sričių jis dirba. Pavyzdžiui, įprastas derinys būna „logikos ir kalbos filosofija“ arba „sąmonės filosofija ir epistemologija“. To dabar pakanka akademiniame gyvenime, tačiau ar pakanka tikrai filosofijai? Ar gali filosofas prasmingai dirbti bet kokioje srityje, jei jis nemato dalykų visumos? Dažniausiai filosofai turi kryptį, kuri jiems labiausiai rūpi, tačiau nei vienas iš didžiųjų mąstytojų nebuvo taip atitrūkęs nuo svarbiausių klausimų, kad, pavyzdžiui, užsiimdamas praktine filosofija, nebūtų apmąstęs, kokia yra Visatos ir aukščiausios tikrovės prigimtis. Tuo tarpu dabartinėje filosofijoje tai tikrai įsivaizduojama ir gal net patartina. Analitinis metodas, sekdamas mokslo pėdomis, siekia paaiškinti atskirus reiškinius, tačiau tai niekada nebuvo filosofijos tikslas.

O tai veda prie kitos dabartinės akademinės filosofijos realijos. Nesant deramo visumos apmąstymo, visi keliai tampa atviri žmonių grupei, kurie, kaip apibūdino Leib­nizas, „nori būti žinomi vien dėl savo paradoksų (per Paradoxa cognosci volunt)“4. Išties kai nėra filosofijos principų visumos, analitinio metodo argumentai gali lemti viską. Žinoma, pagrįsti samprotavimai reikalingi bet kokiai filosofijai, bet ar ji neapima kai ko daugiau? Ar filosofinis protas tikrai renkasi savo tiesą vien dėl turimų argumentų, jog kažkas atrodo prieštaringa arba neprieštaringa? Ką tuomet reiškia Johanno Gottliebo Fichte‘s pasakymas, jog filosofijos pasirinkimas priklauso nuo to, koks yra pats žmogus5? Ar nepamirštamas principas contra factum non datur argumentum? Dabartinėje filosofijoje esama tokių sritinių teorijų, kurios būtų visiškai nesuvokiamos, jei tik taptų visumos filosofinio supratimo dalimi. Pavyzdžiui, įvairios reliatyvizmo ar kontekstualizmo formos dažnai pagrindžiamos skeptiniais argumentais epistemologijos srityje, tačiau visiškai aišku, kad reliatyvizmas moralės ar politikos filosofijoje yra neįmanomas.

Filosofija išties nėra atgyvenę baldai kambaryje, kuriuos stumdome ir naudojame kaip tinkami ir kada tinkami. Hannah Arendt yra labai teisingai pastebėjusi, kad tiesa išnyko iš šiuolaikinės politikos (padėtis nuo jos laikų nepagerėjo). Ji rašė: „Nei apreikštosios religijos tiesa, kurią XVII a. politiniai mąstytojai traktavo kaip didžiausią kliūtį, nei filosofo tiesa, atsiverianti vienatvėje esančiam žmogui, jau nebesusiliečia su pasaulio reikalais“6. Tas pats pasakytina ir apie šiuolaikinę filosofiją, kuri paiso tik neprieštaringumo, tačiau ne paprasčiausio tiesos sakymo. Paradoksali nuomonė tampa vertingesnė už teisingą, jeigu tik analitinis metodas ją patvirtina. Tačiau pati Arendt pastebėjo ir tai, jog tiesą paaukoti yra skaudžiau nei bet kokią kitą vertybę. Kvazimokslinis analitinis metodas filosofiją veda būtent šiuo keliu.

Taip yra ir todėl, kad uždaro pobūdžio kalbinė analizė filosofiją kreipia dar dviem priešingomis kryptimis. Viena jų filosofiją daro vis ezoteriškesnę ir techniškai sudėtingesnę. Panašiai kaip ir pažengusiuose gamtos moksluose, dabartinių akademinių filosofinių tekstų be specialaus pasiruošimo skaityti ir suprasti tiesiog neįmanoma. Tačiau tai nėra savaime blogai. Šią tendenciją lydi kita, apibrėžianti filosofo vertę ir darbo pobūdį. Filosofas juo vertingesnis, juo sudėtingesnius tekstus geba skaityti ir juo subtilesnius teorinius statinius geba pats sudėlioti. Taigi filosofinė meistrystė susideda tik iš žodžių bei sąvokų supratimo bei konstravimo. Filosofo darbo priemonė ir pagrindinis objektas yra žodžiai. Filosofas nedaro nieko kito, tik perneša, perkelia, perrašo žodžius. Lotyniškas terminas tokiam žmogui įvardyti yra translator. Todėl šios kryptys yra priešingos – viena vertus, filosofija savo forma tampa vis labiau sofistikuota, tačiau tuo pat metu jos turinys tampa vis seklesnis. Suprantama, bet kokiai filosofijai reikia priemonių save išreikšti, tačiau išraiška visada buvo atsitiktinis dalykas – tiek darbo priemone, tiek objektu filosofijai turėtų likti pats pasaulis, pasaulio reikalai.

Nuolat sudėtingėjančios analitinio metodo kuriamos teorijos išvystė be galo smulkų sąvokinį aparatą. Dauguma šių nukaltų sąvokų yra vartojamos drąsiai ir tiksliai, nors toje srityje nedirbančiam profesionalui gali būti ir visai nesuprantamos. Pavyzdžiui, tikrai mažai kas už šiuolaikinių analitinių filosofų rato žino, ką tiksliai reiškia „koreferentiškų terminų pakeičiamumo problema intensionaliuose kontekstuose“ ar „stipriojo dvi-dimensionalizmo hipotezė“, ar „substantyvinis bei objektyvinis pirminis kvantorius“, ar pan. Tačiau būtent tokio pobūdžio nukalti terminai dominuoja dabartinės filosofijos tekstuose. Tuo tarpu bendresnio pobūdžio terminų dažnai yra prisibijoma. Retas filosofas šiandien geba pasakyti, kas išties yra tiesa arba būtis, arba gėris, arba valdžia. Šios sąvokos net retai vartojamos, nes manoma, jog jos per mažai apibrėžtos. Detalesnė sąvokų analizė turėtų mus paruošti tinkamai kalbėti apie šiuos svarbius dalykus, tačiau šis „pasiruošimas“ tampa panašus į amžiną procesą. Tokia detali sąvokų analizė atitolina nuo pagrindinių dalykų nagrinėjimo, o filosofiją paverčia nesibaigiančia pratarme. Aš nemanau, kad užduotis kalbėti visiems suprantamai yra teisinga, tačiau ir rizikuojame ne tuo – filosofas tiesiog bijo ištarti žodžius, kurie jam turėtų būti patys svarbiausi.

Sekdama mokslinių programų pavyzdžiu, filosofija tampa nuasmeninta ir nuolat siekia naujumo. Filosofijos asmeniškumas nėra būtina jos savybė, nes amžinų tiesų atradimas nepaiso asmenybių – filosofiniai principai galioja visiems vienodai ir gali būti atrasti bet kurio vieno proto. Tačiau dabartinėje filosofijoje dažnai pasitaiko darbų, kuriuos rašo ne vienas autorius. Kartais jų būna ir keliasdešimt. Tai nesukelia problemų, kai naudojamasi analitiniu metodu, nes pagal patį jo siekį rezultatai turi būti pakartojami ir patvirtinami, lyg atliekant mokslinį tyrimą. Ar tokiu būdu pasiekti rezultatai gali būti filosofiniai? Atrodo, kad autorių kolektyvas visuomet turės priimti konsensusą, nusileisti vieni kitiems, susidaryti bendrą nuomonę, kuriai nė vienas iš jų atskirai nepritars. Tai būdinga minios nuomonei, bet ar dera filosofui tvirtinti tai, kuo jis netiki besąlygiškai? Ar tai nėra, tariant Kanto žodžiais, „bendrosios valios prieštaravimas sau pačiai ir laisvei“7?

Pabaigai verta pasakyti tik tiek – dėl analitinio metodo, kuris šiuo metu dominuoja, filosofija smarkiai pasikeitė. Įprastas šiuolaikinio filosofinio teksto „galiojimo laikas“ yra 5 metai. Senesnį straipsnį ar knygą neva verta pasiimti tik dėl įdomumo arba dėl to, kad per pastaruosius 5 metus apie jį vyko daug diskusijų. Žinoma, nėra nieko blogo žinoti naujausias filosofijos madas, bet ar tai vienintelis dalykas? Manau, kad tokia padėtis būtų neįsivaizduojama filosofijos klasikams. Filosofija nemirė ir nemirs, nes yra ir visada bus filosofinių protų. Tačiau jų siekiai netinka šiuolaikinei akademinei filosofijai. Akademijai neprivalu būti filosofiškai. Bet filosofija iš jos yra išvaroma.

1 Dar vadinama logine analize, konceptualine analize, lingvistine analize ir pan. Toks pavadinimas yra arbitralus, tačiau toliau pateikiamas apibrėžimas neleis suklysti, apie ką yra kalbama.

2 Gottfried Wilhelm Leibniz, Philosophischen Schriften, t. IV, Hrsg. Carl Immanuel Gerhardt, Hildesheim: Georg Olms Verlag, 1978, p. 425.

3 Cit. pagal: Evaldas Nekrašas, Pozityvus protas: jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 193.

4 Gottfried Wilhelm Leibniz, Philosophischen Schriften, t. II, p. 492.

5 Johann Gottlieb Fichte, The Science of Knowledge, translated by Peter Heath and John Lachs, New York: Cambridge University Press, 1982, p. 16.

6 Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities: Aštuoni politinės filosofijos etiudai, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Aidai, 1995, p. 260.

7 Immanuel Kant, Politiniai traktatai, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Alvydas Jokubaitis, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius ir Gediminas Žukas, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Aidai, 1996, p. 124.

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Filosofija
AUTORIUS: Laurynas Adomaitis
DATA: 2013-12

Nuo XIX a. pabaigos filosofijoje pamažu įsitvirtino metodas, kurį jo pradininkai vadino analize. Šiandien šis metodas neabejotinai dominuoja visoje akademinėje filosofijoje, ir Lietuva čia nėra išimtis. Pirmieji analitinės filosofijos tyrimai Lietuvoje atsirado aštunto dešimt­mečio pradžioje. Dėl politinių ir ideologinių priežasčių tai nutiko gana vėlai. Tuo metu filosofija Didžiojoje Britanijoje ir JAV jau buvo stipriai persmelkta analitinio metodo, o pirmaujančios filosofijos katedros ir studijų programos pasaulyje beveik nebeturėjo alternatyvų tokiam filosofavimo būdui. Šiuo keliu dabar žengia ir Lietuvos universitetai: juose, kaip ir kitur pasaulyje, filosofijos tyrimų ir mokymo branduolį sudaro analitinė filosofija. Tai jau giliai institucionalizuota pozicija, be kurios nebegali apsieiti šiuolaikinė akademinė filosofija ir kurios įtaka vis dar stiprėja. Šio rašiniu ir siekiama aptarti pagrindinius analitinio metodo bruožus ir poveikį dabarties filosofijai.

Kas yra analitinis metodas1?

Daug pastangų jau yra įdėta bandant įvardinti metodą, kuriuo dabar naudojasi didžioji dalis akademiniu filosofiniu darbu užsiimančių profesionalų, tačiau vienareikšmio apibrėžimo kol kas nėra. Todėl pateiksiu savąjį. Jis susidės iš dviejų dalių: pirma aptarsiu pag­rindinį sisteminį šio metodo bruožą, o tada pereisiu prie istorinių jo atsiradimo bei raidos aplinkybių.

Analitinis metodas yra šiuolaikinės filosofijos dominuojanti factura, t. y. gamybos ir apdirbimo būdas. Pag­rindinis tokios gamybos elementas yra daugiau ar mažiau formali kalbos analizė. Pavyzdžiui, viena pakraipa remiasi požiūriu, kad jeigu tam tikras apibrėžimas sutampa su įprasta žodžio vartosena, tai toks apibrėžimas yra teisingas. Taigi jeigu žodis „žinau“ yra vartojamas skirtingai skirtingomis aplinkybėmis (neva galima teisingai sakyti ir „žinau“, ir „nežinau“, negaunant naujos informacijos, bet priklausomai nuo atsakymo svarbos, rizikos ar pan.), tai ir pats žinojimas laikomas priklausomu nuo konteksto. Kita pakraipa teigia, kad apibrėžimo teisingumas pamatomas atliekant loginę teiginio analizę. Tokiu būdu atlikus teiginio su tikriniu vardu analizę pamatoma, jog savybės priskyrimas neegzistuojančiam individui gali būti klaidingas: teiginys „Dabartinis Prancūzijos karalius yra nuplikęs“ laikomas klaidingu, nes jis yra ne apie neegzistuojantį individą, kurio savybių tiesiog negalime žinoti, bet apie du laisvus kintamuosius x ir y, kurie, abu turėdami savybę „būti dabartiniu Prancūzijos karaliumi“, sutaptų vienas su kitu. Esama ir daugiau kalbinės analizės pakraipų. Pasak vienos jų, jei kalboje negalima teiginio performuluoti taip, kad išvengtume nuorodos į individą, tuomet turime pripažinti, kad toks individas išties egzistuoja.

Trumpai tariant, analitinis metodas kalbos analizę paverčia aukščiausiuoju kriterijumi, diktuojančiu sąlygas visoms sritims, kurioms yra pritaikomas. Šitaip ir moralės, ir religijos, ir metafizikos tyrinėjimas yra paverčiamas žodžių, loginių formų ar apibrėžimų tyrinėjimu. Tai laikoma teigiamu dalyku, o motyvaciją tokiam pakeitimui suteikia moksliškumo reikalavimai. Manoma, kad vienokia ar kitokia kalbos analizė yra filosofijos būdas prisitaikyti prie mokslui keliamų standartų. Šitaip filosofijos išvados tampa patvirtinamos arba paneigiamos, remiasi tik išsakytais argumentais, o jų nuoseklumas yra „pakartojamas“, t. y. kiekvienas norintis gali tą pačią analizę pakartoti iš naujo ir patik­rinti rezultatus, perkelti analizę į kitą kalbą ar kitus terminus. Šitaip filosofija neva pagaliau nebesiremia nepaaiškinama intuicija ar savistaba. Be to, formalios išraiškos filosofiniuose tekstuose sudaro dar didesnio moksliškumo įspūdį.

Mano požiūriu, tai problemiška pozicija. Ar kalba tik­rai mus veda teisingo supratimo keliu – nesvarbu ar nagrinėjami moralės, ar metafizikos dalykai? Ar kalba, būdama tik vienu iš Visatos reiškinių, gali suteikti pagrindą pažinti dalykų visumą bei darną? Ar kalba, būdama sutartiniu dalyku, gali padėti atrasti moralės ar metafizikos tiesas, nors šių filosofijos sričių prigimtis reikalauja nesutartinių ir absoliučių išvadų? Atrodo, kad vien šioms abejonėms išsklaidyti reikia įrodyti tam tikrą kalbos bei tikrovės izomorfizmą. Tai yra nutylėta analitinio metodo prielaida, kurios pagrįstumas labai abejotinas. Apie tai dar kalbėsiu, perėjęs prie istorinės apibrėžimo dalies.

Tačiau tai yra ne vienintelė analitinio metodo prob­lema. Jau Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas buvo atskyręs kalbinius (definitiones nominales) ir realius (definitiones reales) apibrėžimus. Kalbiniai apibrėžimai pateikia vieną ar kelias skirtybes, kurios leidžia atpažinti apibrėžiamą reiškinį tarp kitų. Tuo tarpu realūs apibrėžimai dar teikia ir patvirtinimą, jog apibrėžiamas dalykas yra galimas. Leibnizas rašo: „Kalbinių apibrėžimų nepakanka tobulam žinojimui, nebent iš kažkur kitur aišku, kad apibrėžiamas dalykas yra galimas“2. Apie dalyko galimumą (possibilitatem) sužinome arba a priori, arba a posteriori. Pastaruoju atveju į pagalbą ateina patyrimas. Pirmuoju – metafizikos principai ir metafizinis tikrumas. Tačiau jeigu kalbos analizę padarome metafizikos tiesų šaltiniu, tuomet išties nėra kito būdo išgauti realius apibrėžimus, lieka tik patyrimas. O tai tolygu filosofijos sunaikinimui. Juk filosofija reikalauja tokių idėjų, kurių teisingumas (idėjų teisingumas ir galimumas šiuo atveju sutampa) negali būti užtikrintas vien patyrimu.

Net ir nepaisant realių apibrėžimų kliūties (ji verčia atsisakyti visų aukštesnių filosofinių tikslų, bet tai ne visiems yra problema), neaišku, kokią vertę loginė analizė gali turėti kalbiniams apibrėžimams. Pati logika kartais statoma pavyzdžiu filosofijai, nes ji turi tą griežtumą ir akivaizdumą, kurio reikia kitiems matematizuotiems mokslams. Tačiau filosofijai logikos nepakanka. Visos loginės tiesos yra absoliučiai teisingos, bet trivialios ir dėl to mažai vertingos bet kokiam ne formaliam mokslui. Kitaip sakant, formalioji logika gali padėti išversti vienus teiginius į jiems ekvivalentiškus toje pačioje ar kitoje kalboje bei simbolikoje, tačiau pati neprideda jokio prasmingo turinio. Pavyzdžiui, tiesa, kad du teiginiai yra ekvivalentiški – „Visi varnai yra juodi“ ir „Visi ne juodi daiktai yra ne varnai“, tai sako logikos taisyklės, tačiau toks persakymas neturi vertės filosofijai. Žinoma, tai tik menkas pavyzdys, tačiau jis iliustruoja logikos ir filosofijos principinį skirtumą. Tai verčia manyti, kad loginė analizė neatneša naujo indėlio net į žodinius apibrėžimus. Kartais teigiama, kad į tam tikras logikos kalbas išversti argumentai, nors turiniu yra tokie pat, tampa „aiškesni“ ar „skaidresni“, bet ir tai tėra idiosinkrazija: vieniems aiškiau vienaip, o kitiems kitaip. Be to, kartais verčiant yra suklystama, ypač jei originalus tekstas yra senas ir jam netinka anachronistinės loginės kalbos. Tuomet toks vertimas atneša daugiau žalos nei naudos.

Teisingam analitinio metodo supratimui reikia trumpai apžvelgti jo ištakas. Jau minėjau, kad jis remiasi paslėpta prielaida, jog kalba turi kažkokį prigimtinį ryšį su tikrove (ar bent su mąstymu, jei analitiniu metodu tiriamas tik mąstymas). Tik tokiu būdu kalbos analizė galinti atnešti žinių apie pasaulį. Tiesa ta, kad ši prielaida visai nebuvo slepiama, kai analitinis metodas dar tik formavosi. Loginiai pozityvistai teigė, kad loginė kalbos analizė padės sukurti tobulesnę kalbą, kuri taps vieningo mokslo pagrindu. Kalba padėsianti mokslui mąstyti aiškiau. Todėl Moritzas Schlickas rašė: „Mokslas turi būti apibrėžtas kaip tiesos ieškojimas, o filosofija – kaip prasmės ieškojimas3. Dar aiškiau tai matyti ankstyvojoje Bertrando Russello filosofijoje. Savo 1903 m. knygoje Matematikos principai jis faktus tapatina su propozicijomis, kurias analizuoja pasitelkdamas matematinės logikos principus. Tokiu būdu sukuriama ontologija, kurią aiškiai veda loginės sąvokos – pasaulis, t. y. faktų visuma, neva susideda iš terminų, kintamųjų, predikatų, santykių ir pan. Jei teiginių loginė forma išties atitiktų pasaulio sandarą, tuomet kalbos analizė tikrai galėtų pretenduoti į aukščiausius savo tikslus.

Šiandien niekas tokia vizija nebetiki. Pozityvistų siekiai apmirė, jei ne visiškai sunyko, nes nebuvo sulaukta jokių realių rezultatų – tobula kalba neiškilo, o vieningo mokslo sukurti nepavyko nei fizikalistinės, nei fenomenalistinės terminijos pagrindu. Russello projektas gyvavo dar trumpiau – jau 1910 m. pasirodė straipsnis, kuriame jis pats tokios teorijos išsižada. Galima svarstyti, ar jis prie panašių pažiūrų negrįžo vėliau, tačiau grynąja forma tokia faktų-propozicijų ontologija gyvavo vos septynerius metus. Ir vis dėlto būtent ji labiausiai tiktų dabartiniam analitiniam metodui pagrįsti. Padėtis, kurioje didžioji akademinės filosofijos dalis dabar yra atsidūrusi, susiklostė būtent taip – jos ištakos glūdi šiose teorijose ir siekiuose, tačiau nustojusi tikėti savo pagrindais, ji nesiliauja plėtotis toliau. Russellas ir pozityvistai vystė analitinį metodą siekdami aiškių tikslų, t. y. mokslo vienovės arba faktų visumos ir darnos atskleidimo. Šiandien tokių tikslų niekas nebekelia, analitinio metodo pradininkai dažnai net pašiepiami, tačiau sprendžiamos iš esmės lygiai tos pat problemos lygiai tokiais pat būdais. Galima paklausti, kam užsiimti kalbos filosofija, jei netikima, jog tai atves prie tik­rojo pasaulio ar mąstymo pažinimo? Šis netikėjimas didžiąją filosofijos dalį pavertė ne problemų, bet betikslių galvosūkių sprendimu.

Įdomu tai, kad analitinio metodo šalininkai kritikuoja (dažnai teisingai) mokslines teorijas tvirtindami, jog jų filosofinis pagrindimas esąs silpnas. Šitaip buvo sukritikuotos ir dirbtinio intelekto, ir biheviorizmo teorijos sąmonės tyrinėjimuose. Jos išties kilo vien iš mokslo metodologijos dalykų – buvo pasirinkti reiškiniai, kuriuos galima tyrinėti moksliniu metodu, kurių tyrimai dar nauji, jiems skiriama daug dėmesio, ir dėl to tvirtinama, kad šie reiškiniai sudarantys sąmonės esmę. Bet ar su analitiniu metodu nėra lygiai taip pat? Jis kilo iš naujai atsiradusio mokslo, matematinės logikos, kurios galimybės, kaip ir daugelio naujų mokslų jų atsiradimo metu, buvo aiškiai pervertintos. Dabar, regis, šis metodas perdėm įsitvirtinęs, jog būtų galima suabejoti jo adekvatumu filosofijai. Tačiau būtent tą ir privalu padaryti. Kitaip visai filosofijai gresia tapti dar vienu nenusisekusiu, bet vis tebegyvuojančiu moksliniu projektu – panašiai, kaip jau minėti biheviorizmo ar dirbtinio intelekto pavyzdžiai. Skirtumas tik tas, kad paprastų mokslinių projektų atveju nėra nieko keisto, jei jie nenusiseka ir išnyksta – taip nutinka nuolat. Tuo tarpu filosofijos prigimtis ir garbė visuomet glūdėjo jos visuotinume ir amžinume.

Trumpai tariant, analitinis metodas yra ta profesio­naliosios filosofijos factura, kuri prigijo šiuolaikinėje akademijoje ir naudoja kalbos analizę kaip pagrindinį savo darbo įrankį. Šis projektas radosi XX a. pradžioje ir tik nežymiai pakitęs tęsiasi iki dabar, nors ir prarado savo pagrindą – kalbos ir pasaulio izomorfizmą. Didžiausia šio metodo problema ta, kad jis nesvarsto savo tikslų bei pagrindų, laiko juos savaiminiu dalyku, nors tai pati abejotiniausia viso projekto dalis. Galima sakyti, kad akademiniai filosofai tapo „normaliais mokslininkais“, kalbant Thomo Kuhno sąvokomis. Jie nebando kritiškai apsvarstyti savo normalaus mokslo paradigmos ir pasitenkina ezoterinių galvosūkių (ne problemų) sprendimu. Svarbu paklausti, ar tokia būklė yra tinkama filosofijai? Tai veda prie antrosios rašinio dalies.

Kokia tapo filosofija, vedama analitinio metodo?

Kol kas pavyko aptarti tik analitinio metodo pobūdį ir keletą problemų, susijusių su jo pagrįstumu. Dabar reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia filosofija tapo, pasukusi šiuo keliu. Šiame rašinyje sąmoningai nepateikiu nei savojo filosofijos apibrėžimo, nei pavyzdžių iš gausios literatūros, susikaupusios per daugiau nei šimtmetį. Manau, kad skaitytojas pats galės atrasti savus pavyzdžius (bei kontrapavyzdžius) ir nuspręsti, ar dabartinė filosofijos būklė atitinka jo supratimą apie šį amžiną mokslą.

Visų pirma aiškiai matyti, kaip analitinis metodas veda prie filosofijos sritinės proliferacijos. Tiesa, kad būdas, kuriuo gaminama ši filosofija, visur yra labai panašus, tačiau jį pritaikyti galima daugeliui temų nag­rinėti. Plačiausia analitinio metodo taikymo sritis ilgą laiką buvo kalbos ir matematikos filosofija, tačiau po kurio laiko tas pats metodas imtas taikyti ir mokslo filosofijoje, sąmonės filosofijoje, epistemologijoje, ontologijoje, veiksmo filosofijoje, socialinėje filosofijoje, logikos filosofijoje, taip pat teisės filosofijoje ir kt. Remiantis šiuo metodu, yra sukurta ir daugybė moralės bei metaetikos teorijų. Tai labai patogus būdas prasiskinti kelią akademinėje filosofijoje, reikia sugalvoti, kokiai dar neatrastai sričiai pritaikyti vieną ir tą patį metodą. Šios proliferacijos pasekmė ta, jog akademiniam filosofui tapo įprasta dirbti tik vienoje ar poroje iš šių gana izoliuotų šakų. Įprastai pakanka apie dabartinį filosofą pasakyti, kuriose iš sričių jis dirba. Pavyzdžiui, įprastas derinys būna „logikos ir kalbos filosofija“ arba „sąmonės filosofija ir epistemologija“. To dabar pakanka akademiniame gyvenime, tačiau ar pakanka tikrai filosofijai? Ar gali filosofas prasmingai dirbti bet kokioje srityje, jei jis nemato dalykų visumos? Dažniausiai filosofai turi kryptį, kuri jiems labiausiai rūpi, tačiau nei vienas iš didžiųjų mąstytojų nebuvo taip atitrūkęs nuo svarbiausių klausimų, kad, pavyzdžiui, užsiimdamas praktine filosofija, nebūtų apmąstęs, kokia yra Visatos ir aukščiausios tikrovės prigimtis. Tuo tarpu dabartinėje filosofijoje tai tikrai įsivaizduojama ir gal net patartina. Analitinis metodas, sekdamas mokslo pėdomis, siekia paaiškinti atskirus reiškinius, tačiau tai niekada nebuvo filosofijos tikslas.

O tai veda prie kitos dabartinės akademinės filosofijos realijos. Nesant deramo visumos apmąstymo, visi keliai tampa atviri žmonių grupei, kurie, kaip apibūdino Leib­nizas, „nori būti žinomi vien dėl savo paradoksų (per Paradoxa cognosci volunt)“4. Išties kai nėra filosofijos principų visumos, analitinio metodo argumentai gali lemti viską. Žinoma, pagrįsti samprotavimai reikalingi bet kokiai filosofijai, bet ar ji neapima kai ko daugiau? Ar filosofinis protas tikrai renkasi savo tiesą vien dėl turimų argumentų, jog kažkas atrodo prieštaringa arba neprieštaringa? Ką tuomet reiškia Johanno Gottliebo Fichte‘s pasakymas, jog filosofijos pasirinkimas priklauso nuo to, koks yra pats žmogus5? Ar nepamirštamas principas contra factum non datur argumentum? Dabartinėje filosofijoje esama tokių sritinių teorijų, kurios būtų visiškai nesuvokiamos, jei tik taptų visumos filosofinio supratimo dalimi. Pavyzdžiui, įvairios reliatyvizmo ar kontekstualizmo formos dažnai pagrindžiamos skeptiniais argumentais epistemologijos srityje, tačiau visiškai aišku, kad reliatyvizmas moralės ar politikos filosofijoje yra neįmanomas.

Filosofija išties nėra atgyvenę baldai kambaryje, kuriuos stumdome ir naudojame kaip tinkami ir kada tinkami. Hannah Arendt yra labai teisingai pastebėjusi, kad tiesa išnyko iš šiuolaikinės politikos (padėtis nuo jos laikų nepagerėjo). Ji rašė: „Nei apreikštosios religijos tiesa, kurią XVII a. politiniai mąstytojai traktavo kaip didžiausią kliūtį, nei filosofo tiesa, atsiverianti vienatvėje esančiam žmogui, jau nebesusiliečia su pasaulio reikalais“6. Tas pats pasakytina ir apie šiuolaikinę filosofiją, kuri paiso tik neprieštaringumo, tačiau ne paprasčiausio tiesos sakymo. Paradoksali nuomonė tampa vertingesnė už teisingą, jeigu tik analitinis metodas ją patvirtina. Tačiau pati Arendt pastebėjo ir tai, jog tiesą paaukoti yra skaudžiau nei bet kokią kitą vertybę. Kvazimokslinis analitinis metodas filosofiją veda būtent šiuo keliu.

Taip yra ir todėl, kad uždaro pobūdžio kalbinė analizė filosofiją kreipia dar dviem priešingomis kryptimis. Viena jų filosofiją daro vis ezoteriškesnę ir techniškai sudėtingesnę. Panašiai kaip ir pažengusiuose gamtos moksluose, dabartinių akademinių filosofinių tekstų be specialaus pasiruošimo skaityti ir suprasti tiesiog neįmanoma. Tačiau tai nėra savaime blogai. Šią tendenciją lydi kita, apibrėžianti filosofo vertę ir darbo pobūdį. Filosofas juo vertingesnis, juo sudėtingesnius tekstus geba skaityti ir juo subtilesnius teorinius statinius geba pats sudėlioti. Taigi filosofinė meistrystė susideda tik iš žodžių bei sąvokų supratimo bei konstravimo. Filosofo darbo priemonė ir pagrindinis objektas yra žodžiai. Filosofas nedaro nieko kito, tik perneša, perkelia, perrašo žodžius. Lotyniškas terminas tokiam žmogui įvardyti yra translator. Todėl šios kryptys yra priešingos – viena vertus, filosofija savo forma tampa vis labiau sofistikuota, tačiau tuo pat metu jos turinys tampa vis seklesnis. Suprantama, bet kokiai filosofijai reikia priemonių save išreikšti, tačiau išraiška visada buvo atsitiktinis dalykas – tiek darbo priemone, tiek objektu filosofijai turėtų likti pats pasaulis, pasaulio reikalai.

Nuolat sudėtingėjančios analitinio metodo kuriamos teorijos išvystė be galo smulkų sąvokinį aparatą. Dauguma šių nukaltų sąvokų yra vartojamos drąsiai ir tiksliai, nors toje srityje nedirbančiam profesionalui gali būti ir visai nesuprantamos. Pavyzdžiui, tikrai mažai kas už šiuolaikinių analitinių filosofų rato žino, ką tiksliai reiškia „koreferentiškų terminų pakeičiamumo problema intensionaliuose kontekstuose“ ar „stipriojo dvi-dimensionalizmo hipotezė“, ar „substantyvinis bei objektyvinis pirminis kvantorius“, ar pan. Tačiau būtent tokio pobūdžio nukalti terminai dominuoja dabartinės filosofijos tekstuose. Tuo tarpu bendresnio pobūdžio terminų dažnai yra prisibijoma. Retas filosofas šiandien geba pasakyti, kas išties yra tiesa arba būtis, arba gėris, arba valdžia. Šios sąvokos net retai vartojamos, nes manoma, jog jos per mažai apibrėžtos. Detalesnė sąvokų analizė turėtų mus paruošti tinkamai kalbėti apie šiuos svarbius dalykus, tačiau šis „pasiruošimas“ tampa panašus į amžiną procesą. Tokia detali sąvokų analizė atitolina nuo pagrindinių dalykų nagrinėjimo, o filosofiją paverčia nesibaigiančia pratarme. Aš nemanau, kad užduotis kalbėti visiems suprantamai yra teisinga, tačiau ir rizikuojame ne tuo – filosofas tiesiog bijo ištarti žodžius, kurie jam turėtų būti patys svarbiausi.

Sekdama mokslinių programų pavyzdžiu, filosofija tampa nuasmeninta ir nuolat siekia naujumo. Filosofijos asmeniškumas nėra būtina jos savybė, nes amžinų tiesų atradimas nepaiso asmenybių – filosofiniai principai galioja visiems vienodai ir gali būti atrasti bet kurio vieno proto. Tačiau dabartinėje filosofijoje dažnai pasitaiko darbų, kuriuos rašo ne vienas autorius. Kartais jų būna ir keliasdešimt. Tai nesukelia problemų, kai naudojamasi analitiniu metodu, nes pagal patį jo siekį rezultatai turi būti pakartojami ir patvirtinami, lyg atliekant mokslinį tyrimą. Ar tokiu būdu pasiekti rezultatai gali būti filosofiniai? Atrodo, kad autorių kolektyvas visuomet turės priimti konsensusą, nusileisti vieni kitiems, susidaryti bendrą nuomonę, kuriai nė vienas iš jų atskirai nepritars. Tai būdinga minios nuomonei, bet ar dera filosofui tvirtinti tai, kuo jis netiki besąlygiškai? Ar tai nėra, tariant Kanto žodžiais, „bendrosios valios prieštaravimas sau pačiai ir laisvei“7?

Pabaigai verta pasakyti tik tiek – dėl analitinio metodo, kuris šiuo metu dominuoja, filosofija smarkiai pasikeitė. Įprastas šiuolaikinio filosofinio teksto „galiojimo laikas“ yra 5 metai. Senesnį straipsnį ar knygą neva verta pasiimti tik dėl įdomumo arba dėl to, kad per pastaruosius 5 metus apie jį vyko daug diskusijų. Žinoma, nėra nieko blogo žinoti naujausias filosofijos madas, bet ar tai vienintelis dalykas? Manau, kad tokia padėtis būtų neįsivaizduojama filosofijos klasikams. Filosofija nemirė ir nemirs, nes yra ir visada bus filosofinių protų. Tačiau jų siekiai netinka šiuolaikinei akademinei filosofijai. Akademijai neprivalu būti filosofiškai. Bet filosofija iš jos yra išvaroma.

1 Dar vadinama logine analize, konceptualine analize, lingvistine analize ir pan. Toks pavadinimas yra arbitralus, tačiau toliau pateikiamas apibrėžimas neleis suklysti, apie ką yra kalbama.

2 Gottfried Wilhelm Leibniz, Philosophischen Schriften, t. IV, Hrsg. Carl Immanuel Gerhardt, Hildesheim: Georg Olms Verlag, 1978, p. 425.

3 Cit. pagal: Evaldas Nekrašas, Pozityvus protas: jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 193.

4 Gottfried Wilhelm Leibniz, Philosophischen Schriften, t. II, p. 492.

5 Johann Gottlieb Fichte, The Science of Knowledge, translated by Peter Heath and John Lachs, New York: Cambridge University Press, 1982, p. 16.

6 Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities: Aštuoni politinės filosofijos etiudai, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Aidai, 1995, p. 260.

7 Immanuel Kant, Politiniai traktatai, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Alvydas Jokubaitis, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius ir Gediminas Žukas, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Aidai, 1996, p. 124.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau