ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Akvilė Anglickaitė
DATA: 2013-09
1951 03 23
430. Aš sutinku marsietį ir jis manęs klausia: „Kiek kojų pirštų turi žmonės?“ – Aš jam sakau: „Dešimt. Noriu tau tai parodyti“ ir nusimaunu batus. Kaip tuomet, jei jis nusistebėtų, kad aš su tokiu tikrumu tai žinojau, nors savo kojų pirštų nemačiau? – Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, žinome, kad turime tiek kojų pirštų, matome juos ar ne“?[1]
Jei nufotografuočiau savo kojas be kojinių ir pasakyčiau marsiečiui, kad: „Čia mano kojos, jos tikros, jos turi dešimt pirštų, aš tai žinau ir tu tai matai nuotraukoje“, ar turėčiau įrodymą dėl kojų pirštų skaičiaus?… Ir galvoju, ką jis iš tikro mato. 1. – popierių (arba ekraną), kuriame 2. – dvimatis (plokščias) kojų, 3. – vaizdo fragmentas ir dešimt mano kojos pirštų. Ką jam atsakyti, jei jis vėl manęs paklaustų, kaip aš su tokiu tikrumu žinau, kad tai yra mano koja su dešimčia pirštų? Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, tikime, kad nufotografuotas vaizdas yra tikras, iš tiesų nežinodami ar tikrai taip yra“?
Marsietis išskrenda. Aš lieku čia.
Su nuotrauka. (Koks keistas žodis nuotrauka… kaip iš kažkur nelabai valyvai ištrauktas daiktas).
1970 (mėnuo ir diena tiksliai nenurodyti)[2]
Parodau šią nuotrauką Rolandui B. ir laukiu, ką jis pasakys. Dar svarbiau – klausiu savęs, ką jis joje mato?
Šiuo momentu jis, kaip teisingas struktūralistas, išskiria kelias matymo/supratimo pakopas.
1) Informacinę – kokią informaciją apskritai galime išgauti iš tokios nuotraukos? Jis suskaičiuos, kiek šios kojos turi pirštų, atpažins, ar tai – vyro, ar moters kojos. O jų padėtis vaizde ir kojų raumenų įtampa daugmaž nurodys, ar pozuotojas patogiai stovėjo, ar sėdėjo kėdėje.
2) Simbolinę – į ką visame kultūriniame kontekste nurodo nuogos kojos. Gal tai – „basųjų karmeličių“, išsilaisvinusių nuo įžadų, simbolis? (Nuotraukoje nėra jokios rūbo žymės). Ar tai naujo vaisto nuo nagų grybelio reklaminio plakato dalis? (Kojų pirštų nagai švarūs ir tvarkingi)
Bet kažkas šiame vaizde Rolandui B. užkliūva… Struktūralizmas susvyruoja.
Visgi kažkokia keista ta kojų ta padėtis: šiek tiek komiška, šiek tiek lyg ir nepatogi. Ir kažkoks elementas trikdo jo žvilgsnį. Ką tai reiškia? Rolandas B. niekaip negali to suvokti… Šio vaizdo reikšmė ima slysti iš tyrinėtojo akių – minčių. Jis priskiria šiai nuotraukai:
3) Trečiąją reikšmę. Lyg bukas kampas tiesiai nenurodančią, ką gali reikšti taip nufotografuotos šios basos kojos tokioje padėtyje.
Po 9 metų (1979 balandžio 15 – birželio 3 d.)
Rolandas B. grįžta prie šios nuotraukos ir, pažvelgęs į ją, nusprendžia: tai, kas sustabdė jo žvilgsnį, buvo mažojo kojų pirštelio nagas, toks mažytis… Iš pradžių jis niekaip negalėjo prisiminti, kur dar tokį panašų matė. Atsakymas „nušvito“ pirtyje. Sėdėjo jis karštyje tarp prakaituotų vyrų, kai staiga į pirtį įėjo jauna moteris. Jis nedrįso pakelti akių ir nužiūrėti ją nuo galvos iki kojų, kaip tai padarė kiti čia buvę vyrai. Jo žvilgsnis sustojo ties jos pėdomis, teisingiau – ties mažuoju jos kojos piršto nagu, kuris buvo padengtas rausvo lako tašku. Būdamas mažas jis mėgo žiūrėti, kaip jo mama lakuojasi kojų pirštų nagus… ir kaip ji, prikandusi lūpą, bandydavo tiksliai pataikyti užtepti laką ant nago, mažesnio už teptuką. Kaip ji apsidžiaugdavo, kai jai tai pavykdavo!.. Punctum…[3]
1983 (Rio/ Didžioji Britanija)
Vilémas F. paklausia manęs, kaip aš padariau šią nuotrauką? Ir, nesulaukęs atsakymo, ima dėstyti, kad šią nuotrauką iš tikrųjų padariau ne aš. Tai mano fotoaparatas, automatiškai vykdantis savo tobulinimo programą, pagamino dar vieną atvaizdą. Aš greičiau buvau jo „funkcionierius“, veikiantis aparato galimybių/funkcijų rėmuose: tai buvo aparato objektyvo kampas, prie kurio prisiderinau taip, kad jis užfiksuotų visus dešimt pirštų, tai buvo aparato diafragmos ir išlaikymo rėmai, prie kurių turėjau pritaikyti savo kojos judesį, kad vaizde jis būtų ryškus ir t. t. Aš derinausi prie jo, kad vaizdas būtų panašus į realybę…[4] Bet čia sustabdau Vilémą F. ir bandau jam pasakyti, kad padariau šią nuotrauką marsiečiui, norėdama parodyti savo koją su dešimčia pirštų, ir pasakyti jam, jog ir čia, ir šiame vaizde yra mano koja su dešimčia pirštų ir mes, žmonės, suvokiame šį atvaizdą taip, kad tiek šiame atvaizde, tiek realybėje (ką šis žodis reiškia marsiečiui, nebandžiau aiškinti) iš tikro yra tiek pat dešimt ir tokie patys mano kojos pirštai. Čia į mūsų pokalbį įsiterpia Wolfgangas T., nesenai atvykęs studijuoti į Londoną. Jis parodo mums savo kojų atvaizdą, labai neryškų, padarytą kažkur pajūryje[5]. Ir mes susižvalgę paklausiame vienas kito, kodėl ši nuotrauka padaryta? Wolfgangas T. ramiai paaiškina, kad tokią nuotrauką vienaip ar kitaip yra padaręs beveik kiekvienas fotografas mėgėjas ar būsimas profesionalas. Visada kamera, atsiradusi žmogaus rankose, kažkuriuo momentu nukrypsta žemyn, į kojas, ant kurių stovime, ir fotografuojame jas lyg stengdamiesi įsitinkinti pačių savęs buvimu, stovėjimu čia, ant žemės, veikiamų traukos jėgų, bet sugebančių neprisiploti prie jos, stovėti… Taip, šių nuotraukų yra nesuskaičiuojama daugybė ir jų vis daugėja su kiekvienu nauju aparato ir žmogaus susilietimu, bet ar tikrai tai yra vien fotoaparato „programos“ tobulinimo funkcija, kurią atlieka fotografai, apie tai nesusimąstydami? Šioje vietoje Vilémas F. žengia toliau ir sako, kad „„geriausi“ yra tie fotografai, kurių žmogiškosios intencijos laimi prieš fotokameros programą (…). Galima net nesakyti, kad „geros“ yra tik tos fotografijos, kuriose žmogaus siela laimi prieš programą.“[6]
Taigi visi mes esame „geriausi“ fotografai, kai fotografuojame savo kojų pirštus? Ar tai turi kokią nors prasmę – būti geriausiu?
Čia mes išsiskirstom kas sau. Vilémas F. lieka Rio, Wolfgangas T. grįžta į Vokietiją. Aš lieku čia.
Grįžtu į pačią pradžią.
Su nuotrauka.
Kas ją padarė?
Aš ir
fotoaparatas.
1833 m. vasara, Italija
Henry Fox T. keliauja su savo žmona po Italiją. Jų medaus mėnuo. Jis turi elegantišką camera lucida – lengvą prietaisą, pro kurio prizmę žiūrėdamas gali gana tiksliai perpaišyti jame susiprojektavusį vaizdą ant popieriaus, bet to jam negana. Camera lucida neprojektuoja vaizdo į plokštumą (popierių), kaip tai daro camera obscura, dar daugiau – jis niekaip negali jo užfiksuoti be tiesioginio savo rankos prisilietimo. Jis nori tuos vaizdus, kuriuos mato čia, užfiksuoti ir parsivežti į Angliją tokius tikrus, kokius jis mato čia ir dabar, be jokio papildomo (pieštuko/ teptuko) įsikišimo. Jis nori parsivežti bent dalį to peizažo, dalį jo šviesos. Deja. Kol kas jis turi tik popieriaus lapą su pieštuko paliktomis žymėmis ant jo.
1834 m. ruduo, Londonas – Henry Fox T. pradeda eksperimentus su šviesai jautriomis medžiagomis.
1839 m. ten pat – Henry Fox T., sumiksavęs camera obscura ir sidabro druskų jautrumą šviesai, pristato savo išradimą – kalotipiją – Karališkajai Draugijai. Išradimo esmė – galimybė užfiksuoti šviesą plokštumoje, atsispindinčią nuo objekto.
Aš
Deja, fotoaparatas užfiksuoja ne tik pro jį ateinančią šviesą, bet ir rėmą (plyšį), pro kurį ši šviesa pateko. Kokiame rėme atsirado mano kojos su dešimčia pirštų, nusprendžiau aš. Vilémas F. pasakytų, jog aš prieš fotografuodama susidūriau su „fenomenologine abejone“, kurį būtent „kampą“ pasirinkti (koks bus tas rėmas, plyšys)[7]. Pasirinkti privalėjau, kitaip nebūtų tos vienos fotografijos.
2013 03 26
Ta šviesa, kurią atspindėjo mano koja su dešimčia pirštų, tikrai buvo, vadinasi, jei ten nebūtų buvusios mano kojos, nebūtų ir tos šviesos, ir tos nuotraukos. Bet tai, kokiame rėme ji pasirodė, per kokį plyšį ji perėjo ir užsifiksavo, ir tai, kad apskritai ji atsirado – nusprendžiau aš, tas nepastovus, nuolatos kintantis vienetas.
Ta nuotrauka su mano kojos dešimčia pirštų yra tikra ir tikrai ten yra dešimt mano kojos pirštų. Aš tai žinau ir tu tai matai.
Ši nuotrauka yra netikra savo tikrumu, tačiau netikrumas savas, jis tikras.
Marsieti, sugrįžk!
[1] Ludwig Wittgenstein, Apie tikrumą, vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 98.
[2] Parafrazė Roland‘o Barthes‘o tekstui „The Third Meaning,“ in: A Roland Barthes Reader, edited by Susan Sontag, Vintage, 1993, p. 317–319.
[3] Parafrazė Roland‘o Barthes‘o knygai Camera lucida, vertė Agnė Narušytė, Kaunas: Kitos knygos, 2012.
[4] Parafrazė Vilémo Flusserio knygai Towards a Philosophy of Photography, translated by Anthony Mathews, London: Reaktion Books, 2000.
[5] Wolfgang Tillmans, Museum of Contemporary Art Chicago, 2006, http://www.mcachicago.org/exhibitions/now/2012/7.
[6] Flusser, op. cit., p. 47.
[7] Flusser, op. cit., p. 40.
ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Akvilė Anglickaitė
DATA: 2013-09
1951 03 23
430. Aš sutinku marsietį ir jis manęs klausia: „Kiek kojų pirštų turi žmonės?“ – Aš jam sakau: „Dešimt. Noriu tau tai parodyti“ ir nusimaunu batus. Kaip tuomet, jei jis nusistebėtų, kad aš su tokiu tikrumu tai žinojau, nors savo kojų pirštų nemačiau? – Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, žinome, kad turime tiek kojų pirštų, matome juos ar ne“?[1]
Jei nufotografuočiau savo kojas be kojinių ir pasakyčiau marsiečiui, kad: „Čia mano kojos, jos tikros, jos turi dešimt pirštų, aš tai žinau ir tu tai matai nuotraukoje“, ar turėčiau įrodymą dėl kojų pirštų skaičiaus?… Ir galvoju, ką jis iš tikro mato. 1. – popierių (arba ekraną), kuriame 2. – dvimatis (plokščias) kojų, 3. – vaizdo fragmentas ir dešimt mano kojos pirštų. Ką jam atsakyti, jei jis vėl manęs paklaustų, kaip aš su tokiu tikrumu žinau, kad tai yra mano koja su dešimčia pirštų? Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, tikime, kad nufotografuotas vaizdas yra tikras, iš tiesų nežinodami ar tikrai taip yra“?
Marsietis išskrenda. Aš lieku čia.
Su nuotrauka. (Koks keistas žodis nuotrauka… kaip iš kažkur nelabai valyvai ištrauktas daiktas).
1970 (mėnuo ir diena tiksliai nenurodyti)[2]
Parodau šią nuotrauką Rolandui B. ir laukiu, ką jis pasakys. Dar svarbiau – klausiu savęs, ką jis joje mato?
Šiuo momentu jis, kaip teisingas struktūralistas, išskiria kelias matymo/supratimo pakopas.
1) Informacinę – kokią informaciją apskritai galime išgauti iš tokios nuotraukos? Jis suskaičiuos, kiek šios kojos turi pirštų, atpažins, ar tai – vyro, ar moters kojos. O jų padėtis vaizde ir kojų raumenų įtampa daugmaž nurodys, ar pozuotojas patogiai stovėjo, ar sėdėjo kėdėje.
2) Simbolinę – į ką visame kultūriniame kontekste nurodo nuogos kojos. Gal tai – „basųjų karmeličių“, išsilaisvinusių nuo įžadų, simbolis? (Nuotraukoje nėra jokios rūbo žymės). Ar tai naujo vaisto nuo nagų grybelio reklaminio plakato dalis? (Kojų pirštų nagai švarūs ir tvarkingi)
Bet kažkas šiame vaizde Rolandui B. užkliūva… Struktūralizmas susvyruoja.
Visgi kažkokia keista ta kojų ta padėtis: šiek tiek komiška, šiek tiek lyg ir nepatogi. Ir kažkoks elementas trikdo jo žvilgsnį. Ką tai reiškia? Rolandas B. niekaip negali to suvokti… Šio vaizdo reikšmė ima slysti iš tyrinėtojo akių – minčių. Jis priskiria šiai nuotraukai:
3) Trečiąją reikšmę. Lyg bukas kampas tiesiai nenurodančią, ką gali reikšti taip nufotografuotos šios basos kojos tokioje padėtyje.
Po 9 metų (1979 balandžio 15 – birželio 3 d.)
Rolandas B. grįžta prie šios nuotraukos ir, pažvelgęs į ją, nusprendžia: tai, kas sustabdė jo žvilgsnį, buvo mažojo kojų pirštelio nagas, toks mažytis… Iš pradžių jis niekaip negalėjo prisiminti, kur dar tokį panašų matė. Atsakymas „nušvito“ pirtyje. Sėdėjo jis karštyje tarp prakaituotų vyrų, kai staiga į pirtį įėjo jauna moteris. Jis nedrįso pakelti akių ir nužiūrėti ją nuo galvos iki kojų, kaip tai padarė kiti čia buvę vyrai. Jo žvilgsnis sustojo ties jos pėdomis, teisingiau – ties mažuoju jos kojos piršto nagu, kuris buvo padengtas rausvo lako tašku. Būdamas mažas jis mėgo žiūrėti, kaip jo mama lakuojasi kojų pirštų nagus… ir kaip ji, prikandusi lūpą, bandydavo tiksliai pataikyti užtepti laką ant nago, mažesnio už teptuką. Kaip ji apsidžiaugdavo, kai jai tai pavykdavo!.. Punctum…[3]
1983 (Rio/ Didžioji Britanija)
Vilémas F. paklausia manęs, kaip aš padariau šią nuotrauką? Ir, nesulaukęs atsakymo, ima dėstyti, kad šią nuotrauką iš tikrųjų padariau ne aš. Tai mano fotoaparatas, automatiškai vykdantis savo tobulinimo programą, pagamino dar vieną atvaizdą. Aš greičiau buvau jo „funkcionierius“, veikiantis aparato galimybių/funkcijų rėmuose: tai buvo aparato objektyvo kampas, prie kurio prisiderinau taip, kad jis užfiksuotų visus dešimt pirštų, tai buvo aparato diafragmos ir išlaikymo rėmai, prie kurių turėjau pritaikyti savo kojos judesį, kad vaizde jis būtų ryškus ir t. t. Aš derinausi prie jo, kad vaizdas būtų panašus į realybę…[4] Bet čia sustabdau Vilémą F. ir bandau jam pasakyti, kad padariau šią nuotrauką marsiečiui, norėdama parodyti savo koją su dešimčia pirštų, ir pasakyti jam, jog ir čia, ir šiame vaizde yra mano koja su dešimčia pirštų ir mes, žmonės, suvokiame šį atvaizdą taip, kad tiek šiame atvaizde, tiek realybėje (ką šis žodis reiškia marsiečiui, nebandžiau aiškinti) iš tikro yra tiek pat dešimt ir tokie patys mano kojos pirštai. Čia į mūsų pokalbį įsiterpia Wolfgangas T., nesenai atvykęs studijuoti į Londoną. Jis parodo mums savo kojų atvaizdą, labai neryškų, padarytą kažkur pajūryje[5]. Ir mes susižvalgę paklausiame vienas kito, kodėl ši nuotrauka padaryta? Wolfgangas T. ramiai paaiškina, kad tokią nuotrauką vienaip ar kitaip yra padaręs beveik kiekvienas fotografas mėgėjas ar būsimas profesionalas. Visada kamera, atsiradusi žmogaus rankose, kažkuriuo momentu nukrypsta žemyn, į kojas, ant kurių stovime, ir fotografuojame jas lyg stengdamiesi įsitinkinti pačių savęs buvimu, stovėjimu čia, ant žemės, veikiamų traukos jėgų, bet sugebančių neprisiploti prie jos, stovėti… Taip, šių nuotraukų yra nesuskaičiuojama daugybė ir jų vis daugėja su kiekvienu nauju aparato ir žmogaus susilietimu, bet ar tikrai tai yra vien fotoaparato „programos“ tobulinimo funkcija, kurią atlieka fotografai, apie tai nesusimąstydami? Šioje vietoje Vilémas F. žengia toliau ir sako, kad „„geriausi“ yra tie fotografai, kurių žmogiškosios intencijos laimi prieš fotokameros programą (…). Galima net nesakyti, kad „geros“ yra tik tos fotografijos, kuriose žmogaus siela laimi prieš programą.“[6]
Taigi visi mes esame „geriausi“ fotografai, kai fotografuojame savo kojų pirštus? Ar tai turi kokią nors prasmę – būti geriausiu?
Čia mes išsiskirstom kas sau. Vilémas F. lieka Rio, Wolfgangas T. grįžta į Vokietiją. Aš lieku čia.
Grįžtu į pačią pradžią.
Su nuotrauka.
Kas ją padarė?
Aš ir
fotoaparatas.
1833 m. vasara, Italija
Henry Fox T. keliauja su savo žmona po Italiją. Jų medaus mėnuo. Jis turi elegantišką camera lucida – lengvą prietaisą, pro kurio prizmę žiūrėdamas gali gana tiksliai perpaišyti jame susiprojektavusį vaizdą ant popieriaus, bet to jam negana. Camera lucida neprojektuoja vaizdo į plokštumą (popierių), kaip tai daro camera obscura, dar daugiau – jis niekaip negali jo užfiksuoti be tiesioginio savo rankos prisilietimo. Jis nori tuos vaizdus, kuriuos mato čia, užfiksuoti ir parsivežti į Angliją tokius tikrus, kokius jis mato čia ir dabar, be jokio papildomo (pieštuko/ teptuko) įsikišimo. Jis nori parsivežti bent dalį to peizažo, dalį jo šviesos. Deja. Kol kas jis turi tik popieriaus lapą su pieštuko paliktomis žymėmis ant jo.
1834 m. ruduo, Londonas – Henry Fox T. pradeda eksperimentus su šviesai jautriomis medžiagomis.
1839 m. ten pat – Henry Fox T., sumiksavęs camera obscura ir sidabro druskų jautrumą šviesai, pristato savo išradimą – kalotipiją – Karališkajai Draugijai. Išradimo esmė – galimybė užfiksuoti šviesą plokštumoje, atsispindinčią nuo objekto.
Aš
Deja, fotoaparatas užfiksuoja ne tik pro jį ateinančią šviesą, bet ir rėmą (plyšį), pro kurį ši šviesa pateko. Kokiame rėme atsirado mano kojos su dešimčia pirštų, nusprendžiau aš. Vilémas F. pasakytų, jog aš prieš fotografuodama susidūriau su „fenomenologine abejone“, kurį būtent „kampą“ pasirinkti (koks bus tas rėmas, plyšys)[7]. Pasirinkti privalėjau, kitaip nebūtų tos vienos fotografijos.
2013 03 26
Ta šviesa, kurią atspindėjo mano koja su dešimčia pirštų, tikrai buvo, vadinasi, jei ten nebūtų buvusios mano kojos, nebūtų ir tos šviesos, ir tos nuotraukos. Bet tai, kokiame rėme ji pasirodė, per kokį plyšį ji perėjo ir užsifiksavo, ir tai, kad apskritai ji atsirado – nusprendžiau aš, tas nepastovus, nuolatos kintantis vienetas.
Ta nuotrauka su mano kojos dešimčia pirštų yra tikra ir tikrai ten yra dešimt mano kojos pirštų. Aš tai žinau ir tu tai matai.
Ši nuotrauka yra netikra savo tikrumu, tačiau netikrumas savas, jis tikras.
Marsieti, sugrįžk!
[1] Ludwig Wittgenstein, Apie tikrumą, vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 98.
[2] Parafrazė Roland‘o Barthes‘o tekstui „The Third Meaning,“ in: A Roland Barthes Reader, edited by Susan Sontag, Vintage, 1993, p. 317–319.
[3] Parafrazė Roland‘o Barthes‘o knygai Camera lucida, vertė Agnė Narušytė, Kaunas: Kitos knygos, 2012.
[4] Parafrazė Vilémo Flusserio knygai Towards a Philosophy of Photography, translated by Anthony Mathews, London: Reaktion Books, 2000.
[5] Wolfgang Tillmans, Museum of Contemporary Art Chicago, 2006, http://www.mcachicago.org/exhibitions/now/2012/7.
[6] Flusser, op. cit., p. 47.
[7] Flusser, op. cit., p. 40.
