Atvirlaiškiai iš Vilniaus 1911–1928

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Lietuvos istorija
AUTORIUS: Rasa Gečaitė
DATA: 2013-03

Atvirlaiškiai iš Vilniaus 1911–1928

Rasa Gečaitė

Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš  Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai ir meninės leidyklos, pavyzdžiui,  Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius, bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi. Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas…

Postcards from Vilnius

The art historian Rasa GEČAITĖ presents postcards that were published between 1911 and 1928, with images of Lithuania, which were given to her by a schoolfriend from an old Polish family of the Vilnius region. Members of this family sent postcards from Vilnius to Częstochowa and Warsaw, with images of Vilnius, Trakai and Verkiai from the early 20th century. Some of the images were chosen in order to illustrate messages about completed or planned trips to Trakai or to the River Vilija (Neris) on the outskirts of Vilnius. These old postcards show changes in the landscape around Vilnius, and remind us how places looked at the beginning of the 20th century when they were visited by famous people such as Osip Mandelshtam, Theodor Herzl, Romain Gary and G.K. Chesterton.

Brangus Tėveli, Vitukas sveikas, bet šiek tiek lepinasi. Gal kaip nors išlaikys tą egzaminą. Gaila, kad mes nebuvome Trakuose. Greitai atsiųsime iš Vilniaus fotografijas. Nupirkome seneliui albumą padovanoti, dabar galės sau nuolat žiūrinėti. Bučiuoju ir apkabinu Tėvelį. Tavo W. W. 23/VII (1911).

Brangus Hipkai, atsiprašau, kad atvirlaiškiai be ženklo, bet taip Marilė tau išsiuntė laiškus. Su seneliu vakar buvome prie Vilijos. Bučiuoju ir apkabinu Tėvelį. W. W. 24/VII (1911).

 Šie du 1911 metais lenkų kalba rašyti atvirlaiškiai, su dabar jau unikaliais Trakų salos pilies griuvėsių ir grafų Tiškevičių rūmų Trakuose fotografiniais vaizdais, išsiųsti Didžiai gerbiamam Ipolitui Višinskiui (Wielmożny Hipolit Wyszyński), greičiausiai žmonos Vandos iš Vilniaus per Sosnovicus, Petrkovsko gubernijos, į Ąžuolų kalną (Dębowa Góra, Walcownia). Įdomu, kad pirmasis atvirlaiškis su Trakų salos pilies griuvėsių vaizdu buvo gautas be ženklo, dėl to kitame laiške atsiprašoma, o ant šio užklijuotas pašto ženklas su carinės Rusijos ereliu už tris kapeikas.

 Dar septyni 1911–1928-aisiais Ipolito Višinskio ir Vandos Višinskos (Hipolit Wyszyński, Wanda Wyszyńska) susirašinėjimo atvirlaiškiai įdomūs ne tik dėl unikalių to meto Vilniaus, Trakų, Verkių fotografinių vaizdų, bet ir dėl pašto ženklų, kurie primena Vilniaus krašto istoriją. Ant atvirlaiškio iš Vilniaus į Čenstakavą 1913 metais dar užklijuotas pašto ženklas su Rusijos caro portretu už tris kapeikas, o jau
1925-aisiais ant tenai pat išsiųstų atvirlaiškių – paš­to ženklai su Lenkijos ereliu už 10 grošų. Beje, ant 1928 metų atvirlaiškio iš Vilniaus į Varšuvą pašto ženklas jau brangesnis – už 15 grošų, tad galime tik spėti, ar dėl didesnio nuotolio, ar dėl infliacijos. O dar įdomiau, kad tik ant dviejų 1911 metais išsiųstų atvirlaiškių radau keturiomis kalbomis spaustuvės užrašus: Oткрытoe письмo (rusų k.), Pocztówka (lenkų k.), Carte Postale (prancūzų k.) ir Laiškelis (lietuvių k.). Ant kitų tais metais ir vėliau išsiųstų atvirlaiškių su Vilniaus ir Lietuvos vaizdais lietuviško žodžio „Laiškelis“ jau nebėra, palikti tik rusų, lenkų ir prancūzų kalbomis žodžiai, nors kai kurie atvirlaiškiai yra to paties leidimo – Edition artistique D.Visoune, Vilna – su nurodytais meninės serijos numeriais. Beje, jau nuo 1913 metų  vietoj prancūziškai nurodytos D.Visoune’o meninio leidimo serijos atsiranda užrašas lenkų kalba Wyd. artystyczne D.Wizuna, Wilno.

 Namų archyve jau senokai saugau šiuos devynis 1911–1928 metais rašytus atvirlaiškius, netikėtai padovanotus man klasės draugės Irenos dar mokantis mums Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigėme 1979-aisiais. Dabar jau nesu visiškai tikra, ar klasės draugės dovana anuomet buvo skirta man dėl pomėgio menams, ar dėl tuo metu bemaž visuotinai vyravusios meninio lavinimo  tradicijos ir tikros pagarbos kultūrai. Tad dovanos tarp mokinių dažniausiai buvo iš dailės pasaulio – albumai, paveiksliukai, keraminiai, stiklo meniniai gaminiai ir panašūs.

 Iki šiol labiausiai džiaugiausi dėl atvirlaiškių fotografinių vaizdų, kurie liudija per šimtmetį jau gerokai pakitusį ar visai sunykusį Lietuvos architektūrinį ir urbanistinį paveldą Vilniuje, Trakuose, Verkiuose. Taip pat ir dėl šių nuotraukų meniškumo bei žymiųjų Vilniaus fotografų vardų. Pavyzdžiui, atvirlaiškis su puikia Jano Bulhako nuotrauka – Sluškų rūmai prie Neries nuo turbūt Trijų Kryžių kalno šlaito su tarsi žydinčiais medžiais ir kontrastuojančiu jiems belapiu medžiu. Atvirlaiškis išleistas 1922 metais.

 Tačiau – taip kartais nutinka turbūt ir kitiems – tik po trijų dešimtmečių parūpo pasidomėti, kas gi yra šių atvirlaiškių adresatai ir kaip jie susiję su klasės draugės šeima. Žinojau tik tiek, kad Irenos vadintoji „babcė“ – jos senelė – buvo tikra Vilniaus lenkė, ir, kiek prisimenu, man svečiuojantis draugės šeimoje toji „babcė“ su namiškiais ir vienturte anūke Irena kalbėjo tik lenkiškai. Bent man, kurios šeimyniškiai iš visų pusių buvo gryni lietuviai, lenkiška Irenos namų aplinka buvo bemaž egzotika, tačiau kartu aiškiai suvokiau Irenos „viršenybę“ prieš visus kitus klasės draugus dėl jos jau kelių kartų „vilnietiškumo“, kai mes tebuvome vilniečiai nuo Vilniun atsikėlusios tėvų kartos. Tiesa, buvo dar viena pagarbos Irenai priežastis, – tai pati lenkų kalba, kurią klasės draugė puikiai mokėjo. O man ši tik vos suprantama kalba tarybiniais laikais buvo vienintelis langas į nepasiekiamą užsienį per TV ekraną, kai nuvykdavau aplankyti močiutės Alytuje ir leisdavau bemieges naktis prie televizoriaus su Lenkijos programa bei lenkų  transliuojamais angliškais filmais.

 Priminus draugei apie jos dovaną, išaiškėjo, kad šie atvirlaiškiai, kuriuos buvau priskyrusi jos šeimos istorijai, slepia dar iki galo neišaiškintą detektyvinę istoriją. Mat Irenos senelė šiuos ir kitus atvirlaiškius „paveldėjo“ pokariu iš nuomininkų Nemenčinėje. Tad laiškų autorių ir adresatų Ipolito ir Vandos Višinskių palikuonys greičiausiai jau senokai gyvena Lenkijoje, sprendžiant pagal prieškario adresus Čenstakavoje ir Varšuvoje. Bet sudomino Irenos prisiminta jos tetos ir griežtosios „babcės“ pastaba, kad adresatas (Hipolit Wy­szyński) buvo lyg ir diplomatas. Deja, čia tyrimai ir sustojo.

 Vis dėlto šie devyni 1911–1928 metų atvirlaiškiai šiandien yra vertingiausi dėl savo unikalių XX a. pradžios fotografinių vaizdų. Vilniaus Katedra ir varpinė (Wilno – Kościół Katedralny) nuo Pilies gatvės (Edition artistique D.Visoune, Vilna); Sluškų rūmai ir už jų Neris (Wilno – Wilja i Pałac Słuszków. Wilija et le palais des Słuszka) turbūt nuo Trijų Kryžių kalno šlaito (Wilno w Fot. Jana Bułhaka. Nakład T. Jankowskiej, Wilno, 1922); Pohulianka (Wilno. Pohu­lanka) – dabar Basanavičiaus gatvė (Wyd. artystyczne D. Wi­zuna, Wilno); Universiteto „šeimyninis“ profesorių kiemas (Dziedziniec Uniwersytecki w Wilnie) su spaustuvės Pozna­nėje ir knygyno Vilniuje nuoroda (Fotograwura drukarni i księ­­garni św. Wojciecha w Poznaniu. Skład główny Księ­­gar­nia św. Wojciecha w Wilnie); Šv. Rapolo bažnyčia (Koś­ciól Św. Rafała. Wilno) su jau neišlikusia koplytėle (Wyd. artystyczne D.Wizuna, Wilno); Trakų salos su pilies griuvėsiais (Troki. Ruiny zamku. Троки. Развалины замка) bendras vaizdas (Wyd. artystyczne D.Wizuna, Wilno) ir pilies griuvėsiai saloje (Троки. Развалины замка. Edition artistique D.Visoune, Vilna), – atvirlaiškiai, išsiųsti 1911 ir 1913 metais; Verkių rūmai (Wilno. Werki) su mediniu namu, stovinčiu prie Neries (Edition artistique D.Visoune, Vilna); grafų Tiškevičių rūmų sparnas (Troki. Zamek hr. Tyszkiewicza) prie Galvės ežero Trakuose (Edit. A. Fialko).

 Visi šie Vilniaus ir Trakų paveldo fotografiniai vaizdai šiandien sukelia skirtingus įspūdžius. Trakų salos pilies griuvėsiai mano 1961-ųjų kartai yra bene  „legendinės senovės“ reliktas, nes užaugome jau lankydamiesi atkurtoje naujumu švytinčių raudonų plytų pilyje. Todėl kur kas įdomiau žvelgti į autentiškas pilies liekanas meniškai dokumentinėse nuotraukose nei į ne visada tikslius interpretacinius panašaus laikotarpio piešinius. Tačiau kažką panašaus į tą romantiškai gražų grafų Tiškevičių rūmų Trakuose vaizdą lyg ir prisimenu vaikystėje, kai ekskursijos metu buvome nuplukdyti apžiūrėt „uždaros“ rūmų ir parko teritorijos.

 Tuo tarpu Universiteto kiemas, kuris iki Antrojo pasaulinio karo buvo šios mokslo įstaigos „šeimyninis“ profesorių butų kiemas (Dziedziniec), XX a. pradžios atvirlaiškio nuotraukoje liudija vakarinės saulės įstrižai apšviestą dar XVI amžiaus pastato mūrų asketišką grožį su kontraforsais ir dekoratyvia dviaukšte arkadų siena, kur nematyti jokių želdinių ar bent medelio. Šis vaizdas gerokai kontrastuoja su jau vėlesne, bet dar iki 1958 metų  nuotrauka iš Vilniaus senamiesčio architektūros fotografijų albumo „Vilnius“ (Vilniaus architektūra iki XX amžiaus pradžios, 1958), kur šis buvęs „šeimyninis“ profesorių kiemas (Dziedziniec) jau turi Stuokos-Gucevičiaus vardą, yra vešliai apaugęs, kontraforsai  apdengti čerpėmis, o arkadomis bei namo siena stiebiasi vijokliai. Tačiau vietoje XX a. pradžios atvirlaiškyje esančio vienaaukščio mūrinio pastato kiemo dešinėje jau 1958-ųjų albumo nuotraukoje belikęs tarsi pamatų vietą liudijantis ap­skritas baseinėlis. Šiandien kiemas vėl kitoks – tai pagrindinis Universiteto kiemas, dabar vadinamas M.K. Sarbievijaus vardu, kur kas elegantiškesnis ir gyvesnis, su jau kvadratiniu fontano baseinėliu, o buvusio pastato vietoje žioji kontraversiškai iškirstas praėjimas į Didįjį kiemą prie Šv. Jonų bažnyčios. Beje, želdinių vėl nebelikę…

 Kur kas prieštaringesnius jausmus kelia atvirlaiškis su Vilniaus katedros, varpinės ir aptverto sodelio bei dekoratyvaus skulptūrinio bokštelio nuotrauka. Nes joje, kaip ir šiandien, aiškiai matome ant Katedros frontono užkeltas tris skulptūras, kurios stilistiškai visiškai nedera prie Lauryno Gucevičiaus pavyzdingai suprojektuotos klasicistinės Ka­ted­ros. Puikiai suprantu įkliuvusius į Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ kategoriško aiškinimo spąstus, kad skulptūros jau 1798–1799 metais buvo ir kad jas 1950-aisiais sunaikino, pasak Vlado Drėmos, „griovėjai“, kurie vadovavosi „diletantų paleista paskala, esą šias skulptūras pastatęs architektas M. Šulcas po L. Gucevičiaus mirties apie 1801 m. ar net vėliau“ („Dingęs Vilnius“, Vaga, 1991, p.115–117).

Su visa pagarba Vladui Drėmai ir jo sekėjams, kurie niekaip nenori matyti šiurpaus disonanso tarp užkeltų griozdiškų skulptūrų ir taisyklingai skambančios išlakios klasicistinės Katedros, noriu pritarti šiuo atveju jų priešininkams ir kaip meno istorikė pasitelkti akivaizdžius įrodymus. Tai paties Lauryno Gucevičiaus 1784 metų rekonstrukcijos piešinys knygoje „Dingęs Vilnius“ (p.116) ir jau rekonstruotos Ka­ted­ros Pranciškaus Smuglevičiaus 1797 metų piešinys iš Krokuvos nacionalinio muziejaus knygoje „Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių“ (Vilnius, 2008, p.18). Šiuose 1784 ir 1797 metų piešiniuose dar nėra jokių skulptūrų ant Vilniaus katedros frontono.

Nežinia, kodėl Vladas Drėma pats sau prieštarauja dėl skulptūrų teigdamas, kad 1798 m. Jonas Rustemas „nupiešė Katedrą iš išorės jau visai užbaigtą, nors M. Šulcas dar baiginėjo interjero darbus“ („Dingęs Vilnius“, 1991, p. 115). Betgi čia pat pateikia ne Jono Rustemo piešinį, o Jono Ligberio XIX a. pradžios vario raižinį su paties Drėmos prierašu „pagal J. Rustemo 1798 m. paveikslą“ (ten pat, p. 116). Drėma mini ir jo surastus kapitulos archyvo dokumentus apie jau 1799 metais ant Katedros frontono stovėjusias tris dideles medines skulptūras, bet nenurodo pačių dokumentų. Beje, šios medinės skulptūros galėjo būti pirminiai būsimų skulptūrų maketai. Todėl pravartu priminti ir pacituoti paties Drėmos glaustai pateiktą Katedros rekonstrukcijos darbų aprašymą jo knygoje „Dingęs Vilnius“: pagal Lauryno Gucevičiaus planą darbai vykę nuo 1782 iki 1792 metų, nes dėl lėšų stokos statyba buvusi nutraukta ir atnaujinta tik 1799–1801-aisiais, bet jau vadovavęs Mykolas Šulcas. Štai todėl teigčiau, kad autentiškame Juozapo Peškos 1808 metų  piešinyje iš Vilniaus universiteto bibliotekos (Liudvika Byševska, p. 23) aiškiai matomas skulptūras ant Katedros frontono drąsiai galima priskirti Mykolo Šulco vadovavimui, kuris tiesiogiai susijęs su „rusiškuoju“ laikotarpiu, kai po trečiojo Abiejų Respub­likų padalijimo 1795 metais Lietuva atiteko Rusijai ir tapo Šiaurės Vakarų gubernija. Tad visai nekeista, kad pagrindinė iš trijų ant Vilniaus katedros užkeltų griozdiškų skulptūrų vaizduoja Rusijos globėją šv. Eleną su paauksuotu kryžiumi. Net blogiausiame sapne nelinkėčiau klasicistinės Katedros autoriui Laurynui Gucevičiui pamatyti šiuos žinomo vilniečio filosofo taikliai įvardytus skulptūrinius balvonus. Šiuo atveju reikėtų sąžiningai atskirti pagarbą skulptoriui Stanislovui Kuzmai ir blaivų požiūrį į jam užsakytas (Vilniaus pilių direkcijos) atkurti nevykusias „rusiškąsias“ skulptūras, savo imperiniu svoriu slogiai gniuždančias pavyzdinio klasicizmo Vilniaus šedevrą.

Paradoksalu, kad „rusiškasis imperializmas“ taip „atkurtas“ ne sovietmečiu, o Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1996 metais. Tačiau jeigu jau pradėjome eiti šiuo atbuliniu keliu, gal turėtume nuosekliai pagal išlikusias dar carinės Rusijos laikotarpio Vilniaus nuotraukas atkurti ir tvorele apjuostą sodelį Katedros aikštėje bei atstatyti visai neblogą meniniu požiūriu Vilniuje gimusio garsaus skulptoriaus Marko Antokolskio 1901 metais sukurtą garsiosios Rusijos imperatorės Jekaterinos II skulptūrą.

Kur kas ramiau žvelgiu į atvirlaiškį su Pohuliankos nuo­t­rauka, kurioje ant dabartinio Kultūros ministerijos pastato matyti kirpyklos reklama rusų kalba, rusiškos cheminio valymo ir dažymo iškabos ant namų. Akmenimis grįsta gatve važiuoja arklių traukiami vežimai, kurių „eismą“ prižiūri sankryžos centre stovintis policininkas, gatve vaikštinėja elegantiškai apsirengę vilniečiai, tėvai su gimnazistais.

„Didžiosios Pohuliankos šešioliktojo numerio kiemas liko mano sąmonėje nelyginant didžiulė arena, kur aš rengiausi būsimiems gyvenimo mūšiams.“ Šiuos žodžius parašė kaip tik šios „vaikštynių gatvės“ viename name (dabar – Jono Basanavičiaus g. 18) 1917–1923 metais augęs ir vėliau Prancūzijoje išgarsėjęs nuostabus rašytojas Romainas Gary (tikrasis vardas Vilniuje – Roman Kacew, 1914–1980). Vaikystę Vilniuje jis žavingai aprašė 1960 metais išleistame autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ (vertimas į lietuvių kalbą 1999 m.).  Tad galima spėti, kad jau minėtame 1913 metais išsiųstame atvirlaiškyje fotografinis Pohuliankos – „vaikštynių gatvės“ vaizdas per dešimtmetį iki 1923-iųjų tikrovėje galėjo būti mažai pakitęs ir kaip tik tokia Pohulianka įsiminė devynmečiui berniukui Romanui Kacewui iš Vilniaus. Išvykimas su motina greičiausiai sutapo su prasidėjusiu Vilniaus lenkmečiu,  tačiau palankios apvaizdos dėka po keleto klajonių metų mažasis vilnietis Prancūzijoje tapo garsiuoju Romainu Gary.

Nėra sunku įsivaizduoti Pohuliankoje nuo 1905 metų vaikščiojusį didį Lietuvos patriarchą Joną Basanavičių, nuo 1907 metų – jauną kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, tais metais nusprendusį atsiduoti tapybai. Iki 1911-ųjų ir 1917-ųjų, kai su tėvais išvyko į Ameriką, šioje gatvėje su tėvu, Vilniaus teatro smuikininku, turbūt vaikščiojo dar viena būsimoji pasaulinė  garsenybė – smuiko virtuozas Jaša Heifecas. Čia iki 1925 metų galima buvo sutikti ir žymų advokatą Tadą Vrublevskį (Tadeusz Wróblewski), kurio didžiulė biblioteka po mirties tapo valstybinė ir nuo 1926-ųjų buvo atverta visuomenei Tiškevičių rūmuose, kur iki dabar Žygimantų g. 1/8 veikia Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka su Vrublevskių fondu. Žvelgiant į žmonių būrelį atvirlaiškio nuotraukoje, yra lengva įsivaizduoti tarp jų dailininkus: vilnietį tapytoją Lozorių Segalą (Lasar Segall, 1891–1957), kuris 1919 metais su Otto Dixu įkūrė Dresdeno secesijos grupę, garsųjį Vilniaus fotografą Stanisławą Filibert’ą Fleury, 1915 metais palaidotą Bernardinų kapinėse, talentingąjį Vilniaus skulptorių ir architektą Antaną Vivulskį (Antoni Wiwulski), kurio 1916 metais suprojektuoti ir aukštai virš miesto iškilę Trys Kryžiai šiandien yra vienas Vilniaus simbolių.

Pohuliankos gatve gal turėjo laiko pasivaikščioti ir tokios pasaulinės įžymybės kaip žydų valstybės sukūrimo idėjos pradininkas Theodoras Herzlis, 1903 metais lankęsis Vilniuje, taip pat garsusis rusų poetas Osipas Mandelštamas, kurio motina buvo vilnietė ir jie kartu 1907 metais buvo apsistoję Vilniuje pakeliui iš tremties Rusijoj į Paryžių. Tomas Venclova knygoje „Vilniaus vardai“ nurodo, kad yra išlikęs šešiolikmečio Osipo Mandelštamo siųstas atvirlaiškis iš Vilniaus kaip tik su Pohuliankos vaizdu, kuris galbūt yra toks pat kaip „mūsiškis“, išsiųstas 1913-aisiais į Čenstakavą.

Reikia paminėti dar vieną žymų asmenį, kuris 1927 metais lankėsi Vilniuje ir greičiausiai vaikščiojo Pohuliankos gatve – tai garsusis anglų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas, kurį čia vykusiame literatūriniame vakare buvo pasiūlyta išrinkti net Vilniaus burmistru. Tad užbaikime sklaidyti šiuos namų archyvo XX a. pradžios atvirlaiškius su Vilniaus vaizdais kaip tik šios pasaulinės garsenybės žodžiais apie Vilnių iš jo 1936 metais išleistos knygos „Autobiografja“: „Paribyje radau istorinę vietą, kur lenkai ir lietuviai taikiai sugyvena net tada, kai jie kariauja“. Toliau jis aprašo savo įspūdžius apie maldininkų minią Vilniaus Aušros vartuose ir kone apstulbęs pastebi: „viso to reginio dalis krutėjo tarytum lėlių spektaklis, žadindama keistus dvilypius prisiminimus apie tiltą vaikystėje regėtame lėlių teatre“ (Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“, p. 225–226).

O pabaigoje tiktų dar vienas paties Chestertono ranka brūkštelėtas šmaikštus linkėjimas ant vilniečio dailininko nupiešto jo portreto: „Vilnius, puikus ir garbės sklidinas miestas, iškentęs tiek smūgių ir nelaimių, iškęs ir čia pavaizduoto asmens apsilankymą“.

Ir jau kaip epilogas šiai namų archyvo istorijai galėtų būti senajame mano močiutės albume rasti nuo prieškario išsaugoti trys „lietuviškieji“ atvirlaiškiai su šventaisiais Vilniaus vaizdais. Saulėtą žiemos dieną apsnigta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su jau neišlikusia balta mūro koplytėle, kurioje matyti kryžius ir šventojo skulptūra (Foto J. Bul­ha­kas, Vilnius. Eglise de Saint-Pierre et Paul. Printed in Li­thu­ania by „Spindulys“. Gediminas Orentas, Lietuva – Li­thu­anie). Vasariškas Šv. Onos bažnyčios su greta vešliu vaismedžių sodu vaizdas ir Bernardinų vienuolyno bažnyčios dalis (Foto J. Bulhakas, Vilnius. Eglise de Sainte-Anne. Printed in Lithuania by „Spindulys“. Gediminas Orentas, Lietuva – Lithuanie). Ir maldininkų priklaupusi Aušros Vartų gatvelė su spindinčiu Dievo Motinos paveikslu Aušros Vartų koplyčioje Vilniuje (atvirlaiškis be jokių nuorodų, išskyrus lenkišką žodį wzbroniony – liet. neleistinas, be leidimo).

Įdomu, kad šie  lietuviškieji atvirlaiškiai su Jano Bulhako fotografijų Vilniaus vaizdais yra aiški „alternatyva“ minėtiems lenkiškiesiems (leistiems Vilniaus okupacijos 1920–1939 metų laikotarpiu), ir lenkmečiu jie buvo spausdinami Kauno „Spindulio“ bendrovės su užrašais lietuvių ir prancūzų kalbomis. Tai buvo tarsi lietuviškasis palimpsestas ant lenkiškojo sluoksnio, šį akivaizdžiai ignoruojant, ir kartu tai buvo svarbus liudijimas prieškario lietuvių gilaus tikėjimo laiminga rusiškosios ir lenkiškosios Vilniaus bylos pabaiga. Pastarąją geriausiai nusako mano alytiškės močiutės Anelės Urbonaitės-Petravičienės iki pat jos mirties su džiaugsmingu grauduliu pasakoti giliai įsirėžę įspūdžiai apie Vilniaus atgavimą ir iš Alytaus į senąją Lietuvos sostinę Vilnių 1939-ųjų spalio pabaigoje palydėtą Lietuvos kariuomenės ulonų  pulką (Didžiosios kunigaikštienės Birutės II ulo­nų pulkas Alytuje).

Šie jau šimto metų senumo atvirlaiškiai su Lietuvos vaizdais atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius per šimtmečius, bet ir trumpuose laiškuose užfiksuotą žmonių gyvensenos ir bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. Taip pat ir skaudžiai išgyventas, bet laimingai pasibaigusias Lietuvos istorijos bylas.