Aukso kailio paieškos: kelionė po pasaulį ir save

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: RECENZIJOS
AUTORIUS: Živilė Nedzinskaitė
DATA: 2013-03

Apolonijas Rodietis,
Argonautika,
iš senosios graikų kalbos vertė, straipsnį, paaiškinimus parašė ir vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė,
serija Europos literatūros paveldas. Antika,
Vilnius: Mintis, 2012, 256 p., [1500] egz.
Dailininkas Romas Dubonis

Mitas apie argonautus (sen. gr. Ἀργοναύται, Ἀργώ – laivo pavadinimas ir ναύτης – jūreivis), kurie laivu Argu plaukė į Kolchidę parsivežti aukso vilnos, ko gera, priskirtinas prie labiausiai šiomis dienomis žinomų Senovės Graikijos mitų. Populiarumu su juo varžytis gali tik pasakojimai apie Heraklį ir dvylika jo žygių bei Homero apdainuotos Odisėjo klajonės, grįžtant iš Trojos karo, trukusios dešimt metų. Mitas apie argonautus ne kartą ekranizuotas, įkvėpęs parašyti ne vieną literatūros kūrinį, jo pagrindu sukurtas net kompiuterinis žaidimas.

Mitas

Mitologai teigia, kad pasakojimas apie argonautus (mat jie išgarsėjo gerokai prieš Trojos karo įvykius) buvo žinomas dar iki Homero ir atspindėjo pirmuosius graikų laivybos žingsnius Juodojoje jūroje ir Viduržemio jūros vakarinėje dalyje¹. Seniausi likę jo variantai – tai Graikijos poetų Hesiodo (VIII–VII a. pr. Kr.) ir Pindaro (V a. pr. Kr.) eilės². Vėliau tos pačios temos ėmėsi vienas žymiausių graikų tragikų Euripidas (480–406 m. pr. Kr.), o skirtingų mito epizodų esama ne vieno graikų ir romėnų kūrėjų veikaluose³. Tačiau labiausiai paplitusią mito versiją savo epe Argonautika pateikė III a. pr. Kr. gyvenęs Apolonijas Rodietis.

Ir vis dėlto, paprašiusi studentų ekspromtu papasakoti šį vieną žinomiausių mitų, labai nustebau supratusi, kad užduotis ne tokia jau lengva. Taip, ko gera dauguma drąsiai patvirtins, kad argonautai vyko aukso kailio, jiems vadovavo Jasonas, o Kolchidėje susidoroti su paskirtais išbandymais šiam herojui padėjo burtininkė Medėja. Tačiau kodėl reikėjo ieškoti to aukso kailio ir kaip jis atsirado Kolchidėje, kodėl jo vyko Jasonas, kas buvo kiti argonautai, galų gale, kaip baigėsi jų žygis – tai jau keblumų keliantys klausimai. Mitas į juos atsako ir viską išsamiai paaiškina.

Argonautų istorijoje viskas prasideda nuo mirtingojo Atamanto ir debesų deivės Nefelės meilės. Jie susilaukė dviejų vaikų – Frikso ir Helės. Tačiau Nefelė niekino mirtingą vyrą ir šis neapsikentęs vedė sau lygią – Kadmo dukterį Ino. Šioji nemėgo vyro vaikų ir nusprendė jų atsikratyti. Ino gudriai įtikino Atamantą, kad geriausia Nefelės vaikus, ypač Friksą, paaukoti Dzeusui. Tėvui jau pakėlus aukojimo peilį, staiga pasirodė Heraklis, išmušė jį iš Atamanto rankos ir pareiškė, kad jo tėvo nedžiugina žmonių aukos. Ir tuomet įvyko kai kas neįtikėtina – nuo Olimpo kalno nusileido sparnuotas auksavilnis avinas ir paragino Friksą sėsti ant jo. Jaunikaitis ir jo sesuo Helė užsiropštė ant avino ir abu išskrido į Kolchidę – vakarinę Kaukazo dalį. Beskrendant seseriai susisuko galva ir ji nukrito į jūrą (tas sąsiauris, skiriantis Europą nuo Azijos, graikų buvo vadinamas į bangas nukritusios merginos vardu – Helespontu, dabar – Dardanelais), o Friksas sėkmingai pasiekė saugią vietą. Taip jis išsigelbėjo nuo pamotės pykčio. Dėkingas už išgelbėjimą jaunikaitis aviną paaukojo dievams, o jo aukso kailį atidavė vietos valdovui Ajetui, kuris pakabino jį šventoje girioje ant ąžuolo šakos ir pavedė saugoti drakonui.

Tuo tarpu kitoje svarbioje mito įvykių vietoje, Graikijos Tesalijos srities mieste Jolke, vyko štai kas. Iš Jolko valdovo Aisono jo brolis Pelijas atėmė valdžią, mat išgirdo pranašystę, kad jis žūsiąs nuo giminaičio rankos, be to, jis turįs saugotis žmogaus, avinčio tik vieną sandalą. Nuverstas nuo sosto Aisonas, norėdamas apsaugoti savo sūnų Jasoną, jį atidavė auginti kentaurui Cheironui, o visiems paskelbė, kad sūnus miręs. Laikas bėgo, Jasonui sukako dvidešimt ir jis nusprendė grįžti į gimtąjį miestą. Brisdamas per upę jis pametė vieną sandalą. Pamatęs mieste nepažįstamąjį tik su vienu sandalu, Pelijas sunerimo, o kai anas pareikalavo grąžinti sostą – išsigando ir supyko. Norėdamas išsaugoti valdžią ir kaip nors atsikratyti varžovo, jis sumanė žmogui beveik neįmanomą atlikti užduotį – išsiuntė Jasoną į tolimąją Kolchidę parvežti aukso kailio.

Jasonas nepabūgo ir ėmė rinkti komandą, į kurią pasisiūlė garsiausi to meto Graikijos herojai: Meleagras, kurio gyvybė slypėjo smilkstančioje malkoje; šiaurės vėjo Borėjo sūnūs Dzetas ir Kalaidas, turėję iš pečių išaugusius sparnus ir gebėję skristi; Poseidono sūnus Eufemas, galėjęs lakstyti jūros paviršiumi ir neskęsti; Linkėjas, matantis žemės ir jūros gelmes; Hermio sūnus Efalidas, kurio siela gyveno čia mirusiųjų karalystėje, čia gyvųjų pasaulyje; garsusis dainius Orfėjas ir nenugalimasis Heraklis⁴. Taigi niekam nežinomo ir niekuo dar nepasižymėjusio jaunuolio palydą sudarė žymiausi herojai, turintys nepaprastų, žmonėms nebūdingų galių. Kadangi Kolchidę buvo galima pasiekti tik vandeniu, laivą, kuris buvo pavadintas Argu (gr. άργός – greitas), padėjo pastatyti Jasoną globojusios deivės Hera ir Atėnė. Kai laivas buvo baigtas, į jį sulipo žymiausi Graikijos vyrai (jų skaičius įvairuoja nuo 40 iki 67) ir vadovaujami Jasono išplaukė.

Būtent nuo šio mito epizodo savo kūrinį pradėjo Apolonijas Rodietis. Iš jo eilių sužinome, kokiuose kraštuose pabuvojo argonautai ir kokius nuotykius patyrė, kol atvyko į Kolchidę. Čia Jasonas gavo įvykdyti kelias užduotis, kurias jam padėjo atlikti vietos valdovo duktė Medėja. Pavogę aukso kailį ir pabėgę nuo karaliaus Ajeto laivų, argonautai kitu keliu grįžo atgal į Graikiją.

Mito pabaiga, apie kurią poetas jau nepasakoja, nėra labai smagi. Aukso kailis parkeliavo į Jolką, tačiau, panašu, kad jokių magiškų galių jis neturėjo, nes Jasonas niekaip negalėjo atkeršyti Pelijui už savo tėvo Aisono ir motinos mirtį. Į pagalbą jam vėl atėjo Medėja. Žinodama, kad Pelijas nori atjaunėti, ji patarė karaliaus dukterims jį išvirti ir pažadėjo panaudodama savo burtus grąžinti jam jaunystę. Žinoma, Pelijas žuvo verdančiame vandenyje, tačiau sosto ir valdžios Jasonas neatgavo. Pelijo sūnus Akastas išvijo Medėją ir Jasoną iš Jolko. Tuomet jie prisiglaudė Korinte. Čia Jasonas nusprendė vesti karaliaus dukterį Glaukę. Įniršusi Medėja nužudė karalaitę ir abu savo ir Jasono sūnus, o pati pabėgo į Atėnus. Nelaimingas Jasonas liūdnai baigė gyvenimą. Pasak vieno mito varianto, jis nusižudė. Kitas mitas teigia, kad jį, prigulusį pailsėti nuo kaitros, prislėgė Argo laivo griuvėsiai.

O Medėja? Jos gyvenimas susiklostė laimingiau. Pabėgusi iš Korinto, ji ištekėjo už Atėnų karaliaus Aigėjo, susilaukė sūnaus Medo, tačiau už bandymą nunuodyti Aigėjo sūnų Tesėją buvo išvyta. Galiausiai ji grįžo atgal į Kolchidę, nužudė valdžią užgrobusį Persą ir grąžino sostą savo tėvui Ajetui. Vėliau Medėja buvo perkelta į Palaimintųjų salas ir tapo Trojos karo didvyrio Achilo žmona.

Šioje istorijoje be Jasono ir Medėjos yra dar vienas ne mažiau svarbus veikėjas – mįslingasis aukso kailis. Romėnų geografas Strabonas manė, kad jis galėjo būti panašus į tuos kailius, kuriais aukso ieškotojai plaudavo upėse gruntą ir juose likdavo aukso dulkelių. Mitologai aiškina, kad kailis buvo svarbus dėl jame slypėjusios magiškos galios. Juk jis buvo nudirtas nuo stebuklingo avino, nuskridusio iš Graikijos į Kolchidę. Žinoma, kad graikai ką tik nudirtą kailį naudodavo „apvalymo“ apeigose. Žudikas ar nusikaltėlis turėdavo basas per jį pereiti, ir taip būdavo apvalytas nuo nusikaltimo. Taip pat manyta, kad toks kailis gali sugerti bet kokią prie žmogaus prilipusią bjaurastį. Aukso kailis galėjo būti suprantamas ir kaip magiška priemonė, padedanti išlaikyti jėgą ir valdžią⁵. Tikriausiai kaip tik todėl jis ir buvo reikalingas neteisėtai sostą užėmusiam Pelijui.

Toks yra mitas, o kūrinys, išsamiai pasakojantis apie argonautų žygius, atsirado tam tikru metu.

Epocha

Apolonijas Rodietis gyveno laiku, kurį įprasta vadinti helėnizmo epocha. Tai buvo ilgas laikotarpis, kurio pradžia daugelis mokslininkų linkę laikyti Aleksandro Didžiojo žygius į Rytus. Nukariavęs kone visą tuo metu žinomą pasaulį, 323 m. pr. Kr. Aleksandras staiga mirė. Įpėdinio jis nepaliko, todėl didžiulę imperiją išsidalijo Aleksandro kariuomenės vadai: Egiptas atiteko Ptolemajui, Sirija – Seleukui, Pergamas – Atalidams. Šiose valstybėse paplito graikų kalba, literatūra, menas. Tačiau naujų valstybių modelis nebuvo toks, kaip senojo graikų polio, kur svarbiausius klausimus sprendė visi piliečiai. Dabar valstybę iš sostinės valdė monarchas, o laisvas žmogus tapo pavaldiniu, bijančiu garsiau reikšti savo nepasitenkinimą tuo, kas vyksta aplinkui.

Šio laikotarpio svarbiausios filosofinės srovės laimės ieškoti pataria ne išoriniame pasaulyje, bet savyje. Epikūro sekėjai siūlo gyventi maloniai, t. y. be kančios ir baimės, rūpintis vidine nepriklausomybe ir dvasine ramybe. Stoikai kviečia vienodai abejingai pasitikti ir džiaugsmą, ir sielvartą, kadangi šios abi būsenos nuolatos keičia viena kitą. Kinikai su Diogenu priešakyje tikina, kad gyvenimo tikslas yra ne apčiuopiamų gėrybių gausa, bet dorybės ugdymas⁶. Menininkai savo kūriniuose siekia atvaizduoti pagautą gyvenimo akimirką: kančios ar baimės perkreiptą figūrą, nors netobulus, bet tik konkrečiam žmogui būdingus bruožus. Architektūroje įsigali prašmatnumas ir monumentalumas.

Helėnizmas dažnai vadinamas prieštarų epocha. Linkstama į dekoratyvumą, siekiama trumpalaikio įspūdžio, bet gilinamasi ir į žmogaus vidinį pasaulį, kreipiamas dėmesys į buities detales. Pasaulį siekiama pažinti ir racionaliai, ir intuityviai. Pirmasis metodas atveria kelią tiksliųjų mokslų suklestėjimui, antrasis skatina tikėjimą burtais, stebuklais, magija ir mistika. Ypač stiprus helėnizmo epochoje tampa Tichės – atsitiktinumo deivės kultas, nes žmogus jaučiasi pasimetęs tokiame įvairiame, dideliame, nenuspėjamame ir nežinia kokių jėgų valdomame pasaulyje.

Būtent tuo metu suklestėjo Egiptas, iškilo jo sostinė Aleksandrija. Ji tapo ne tik pačiu didžiausiu miestu, prekybos centru, bet ir naująja kultūros sostine. Čia atsirado pirmasis pasaulio universitetas Mūsėjas. Tai į jį iš viso pasaulio Egipto valdovai kvietėsi žymiausius astronomus, mechanikus, matematikus, geografus ir medikus. Mūsėją sudarė auditorijos studijoms ir poilsio kambariai, laboratorijos tyrimams, botanikos ir zoologijos sodai, observatorija ir kitos patalpos. Tačiau labiausiai didžiuotasi biblioteka, kurioje kauptas visas ano meto rašytinis palikimas.

Literatūroje, kaip ir daugelyje to meto sričių, vyko pokyčiai: atsirado nauji žanrai (naujoji komedija; mažosios literatūros formos: epilijas, elegija, epigrama; romanas), susmulkėjo turinys (nuo žmogaus būties ir visuomeninių klausimų pereita prie šeimos ir buities temų, aistrų ir intrigų vaizdavimo).

Naujos literatūros šauklys ir ideologas buvo Aleksandrijos bibliotekos tvarkytojas, įvairių sričių mokslininkas ir nepailstantis rašytojas Kalimachas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad senieji literatūros žanrai prarado savo aktualumą, o į Homero epus panašūs tų dienų kūriniai yra banalūs ir nuobodūs. Išgelbėti poeziją nuo mirties galima tik ją atnaujinant, t. y. kuriant visai kitokius nei įprasta kūrinius. Jie turėtų būti trumpi, kruopščiai nugludinti, techniškai tobuli ir išdailinti. Svarbūs ir naujų kūrinių siužetai, atspindintys pasikeitusio pasaulio tendencijas. Kalimachas primygtinai siūlė atsisakyti heroizmo, nes didvyrio ir jį supančio pasaulio konfliktas poeto manymu priklausąs praėjusioms epochoms. To meto žmogus jau kitoks, vargu ar jis ryšis mirti dėl visuomenės gerovės ir asmeninės garbės, besąlygiškai tarnauti poliui ir dievams, atsiduoti didelėms aistroms. Dievai taip pat prarado savo statusą: jie jau nebėra veikiantis pradmuo, nebeskatina herojaus kovoti, pranokti patį save, padaryti daugiau nei gali. Dievai tėra tik priebėga, kur galima pasislėpti, rasti ramybę, išsivaduoti nuo rūpesčių ir nelaimių. Naujai literatūrai svarbiausia tapo individualizmas. Kalimachas skelbė, kad rašydamas poeziją autorius privalo pasirodyti mokytas, skirti daugiau dėmesio atskirai detalei, asmeniškumams, aprašyti tai, kas intymu, subtilu, kasdieniška, pavaizduoti tai lakoniškai, gražiai ir įdomiai. Tad galima sakyti, kad Kalimachas, Aleksandrijos Parnaso valdovas, skatino kurti kūrinius, atspindinčius fizinį, bet ne dvasinį pasaulį.

Kalimachas buvo daugelio tos epochos poetų mokytojas. Jo nurodymų laikėsi Aratas, Teokritas ir kiti kūrėjai. Mokė jis ir Apoloniją Rodietį, tačiau šis nebuvo paklusnus mokinys, greičiau – ambicingas maištininkas ir neklaužada.

Autorius

Apolonijo Rodiečio vardą yra girdėjęs tikrai ne kiek­vienas. Istorija nuskriaudė šį poetą – tikslių duomenų apie jo gyvenimą beveik neliko, žinome tik menkas nuotrupas. Manoma, kad gimė jis apie 290 ar 295 m. pr. Kr. Aleksandrijoje ar netoliese esančioje Naukratijoje. Užaugęs ir įgijęs išsilavinimą, jis pateko į Ptolemajų dvarą, kur mokė karalaičius, tarp jų ir būsimą valdovą Ptolemają III Euergetą. Kaip dauguma to meto šviesuolių jis buvo ir mokslininkas, ir poetas. Buvo parašęs poemas apie Aleksandrijos ir Naukratijos miestų atsiradimą, tyrinėjo poetų Archilocho, Hesiodo ir kitų kūrinius, tačiau šie jo veikalai mūsų dienų nepasiekė.

Apoloniją išgarsino ir ramų gyvenimą sujaukė vienas vienintelis įvykis. Kartą jaunas dvidešimtmetis sušaukė savo draugus, mokytojus, išsilavinusius dvariškius ir kitus miestiečius į Aleksandrijos aikštę ir perskaitė jiems savo kūrinį. Tai buvo didelės apimties epas, kuris pirmiausia įžeidė ir užrūstino jo mokytoją Kalimachą, o kartu su juo ir daugybę to meto poetų bei literatūros mylėtojų. Mat jaunasis autorius, prieštaraudamas naujoms poezijos tendencijoms ir maištaudamas prieš visas to meto taisykles, parašė epą apie argonautus, kurio cente spindėjo Jasono ir Medėjos meilė. Šis Homero mylėtojas tikėjo, kad tuo metu, kai buvo priimta rašyti nedidelės apimties kūrinius, tik jam vienam skirta pratęsti literatūros perlo – herojinio epo – gyvavimą. Ne tik pratęsti, bet ir pranokti jo pradininką Homerą.

Po viešo Apolonijo Rodiečio pasirodymo ir kūrinio skaitymo kilo didžiulė sumaištis. Jis tuojau buvo ištremtas (spėjama, kad įkalbėtas Kalimacho įsakymą davė pats Ptolemajas), o gal pats savanoriškai išvyko į tremtį – Rodo salą. Tačiau vanduo jau buvo sudrumstas ir tarp literatų – didingo senojo epo ir naujos rafinuotos poezijos šalininkų – prasidėjo negailestinga kova, kurios pagrindiniais ginklais tapo žodžiai, intelektas ir šmaikštumas. Kalimachas buvo pareiškęs: „Kiklinio (t. y. panašaus į Homero) epo labai nekenčiu“⁷, o jo mokinys Teokritas taip tyčiojosi iš epo gerbėjų ir sekėjų:

Man atgrasus tas meistras, kuris tartum asilas stengias

Aukštus namus pastatyti, prilygstančius Oromedontui⁸.

Man nepatinka ir Mūzų paukštyčiai, mėginantys mėgdžiot

Dainių iš Chijo⁹. Jie stengias, tačiau kudakuoti temoka. (VII, 45–48)¹⁰

Apolonijo šalininkai nenusileido ir atsikirsdami išvadino priešininkus smulkmeniška gramatikų paderme, bjauriais kandimis, naikinančiais knygas, niekingais mokytais kirminais, juodinančiais didžius poetus, Dzenodoto šunyčiais ir Kalimacho kareiviais, kuriems svarbiausia ne kūrinio esmė, o beprasmiai ginčai, pavyzdžiui, ar Polifemas savo oloje laikęs šunis¹¹.

Apolonijas ilgai gyveno Rodo saloje, vietinių buvo vertinamas kaip mokytojas ir rašytojas, iš pagarbos poetui jam buvo suteiktas Rodiečio vardas. Tačiau ramiai gyventi jis jau nebegalėjo. Norėdamas įrodyti savo tiesą, apginti įgimtą talentą ir puikiai įvaldytas poezijos taisykles, Apolonijas visą gyvenimą taisė ir perdirbinėjo svarbiausią savo gyvenimo kūrinį Argonautiką. Kai kurie mokslininkai mano, kad gyvenimo pabaigoje, nuslūgus literatūrinėms aistroms, Apolonijas Rodietis vis dėlto grįžo į Aleksandriją ir gavo pačias garbingiausias pareigas – tapo vyriausiuoju bibliotekos prižiūrėtoju.

Apie Apolonijo kūrybą esama daug skirtingų nuomonių. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar poetui savo kūrinyje pavyko suderinti senojo homerinio stiliaus elementus su visai nauja helėnizmo epochos žmogaus jausena; ar išmaniai poemoje susipynė subtili, psichologiškai subjektyvi ir grakšti aleksandrinė poezija ir herojinio epo monumentalumas.

Kūrinys

Argonautika – didžiausias išlikęs helėnizmo epochos poezijos veikalas. Jį sudaro 5835 hegzametro eilutės, kurias pats autorius suskirstė į keturias knygas. Pirmosiose dviejose aprašomas argonautų pasiruošimas išvykti ir jų kelionė į Kolchidę, trečiojoje pasakojami įvykiai Kolchidėje, o ketvirtoji skirta argonautų grįžimui atgal į Graikiją.

Apolonijas Rodietis itin vertino Homerą, todėl jo Argonautikoje neišvengta sekimo didžiuoju graikų epiku. Tiesa, jo kūrinys gerokai menkesnės apimties, tačiau kai kurie epizodai atkartoja Homero pavaizduotas scenas: vadinamasis laivų katalogas Iliadoje Apolonijo Rodiečio kūrinyje tampa argonautų išvardijimu, Achilo skydo aprašymą atitinka Jasono apsiausto vaizdavimas ir pan. Kaip Odisėjas, taip ir Jasonas susiduria su kliūtimis, kurias jam rengia žmonės, dievai ir gamta. Kaip Odisėjoje, taip ir Argonautikoje pasakojama apie feakus, Sirenas, Scilę ir Charibdę, Simplegades, Planktes, Harpijas. Lygiai taip pat abiejuose kūriniuose netikėtai pasirodo ir į pagalbą ateina dievai, vyksta stebuklingi nutikimai, o žmonės ir dievai bendrauja tarpusavyje taip, kaip ir priklauso epo herojams.

Tačiau Apolonijas Rodietis užaugo ir gyveno visiškai kitoje nei Homeras epochoje. Jo mąstymas ir pasaulėžiūra buvo jau kiti, paveikti naujų grožio kriterijų, persisunkę mokslingumo, todėl net ir norėdamas helėnizmo epochos poetas negalėjo parašyti nieko panašaus į Homero kūrinius. Pats to nesuvokdamas, idėjiškai Apolonijas buvo daug artimesnis savo mokytojui Kalimachui, kurio nuostatas jis buvo pasišovęs laužyti. Mat su kūrinio medžiaga poetas elgiasi kaip kruopštus Aleksandrijos mokslininkas: pagrindinį pasakojimą papildo išsamiais geografiniais ir etnografiniais duomenimis, lyg lenktyniaudamas su Kalimachu renka ir aiškina rečiausias apeigas, ritualus, papročius ir mitus. Jis demonstruoja savo intelektą vaizduodamas ir buities detales, ir jausmus. Panašu, kad pats to nenujausdamas, Apolonijas Rodietis sukūrė naują epo atmainą – meilės istoriją, uždarytą geografinės epopėjos rėmuose.

Homero epas apima bendruomenines problemas, o Apolonijo Rodiečio veikale dominuoja svarbiausias helėnizmo epochos bruožas – individualizmas. Tyrinėtojai pastebi, kad Apolonijo veikale nėra nuoseklaus ir vieningo veiksmo, ryškaus pagrindinio herojaus, trūksta sąryšio tarp atskirų epizodų ir veikėjų, kurie pavaizduoti gana blankiai. Tačiau svarbiausia naujovė, kuri atsiranda Argonautikoje ir atperka daugybę kūrinio trūkumų – tai jausmų vaizdavimas.

Šiuo požiūriu išskirtinė poemoje yra trečioji dalis, kurios pagrindine heroje tampa Meilė, nepavaldi jokiai tradicinei ar mokslinei traktuotei. Graikų lyrikai vaizdavo, kad meilė ištinka staiga, iš pirmo žvilgsnio. Apolonijas Rodietis pasirenka kitokį kelią ir mėgina atlikti psichologinę meilės analizę, atskleisti skirtingas jos stadijas. Pirmą kartą išvydus gražų svetimšalį, Medėją apima nuostaba. Taip pasėjamos pirmosios meilės sėklos, iš kurių greitai kalasi daigai. Mergina nesuvokia, kas su ja darosi, ir blaškosi tarp prieštaringų jausmų. Ji trokšta įtikinti save, kad Jasonas nėra svarbus: jis arba žus vykdydamas karaliaus užduotis, arba tuoj išvyks į savo kraštą ir viskas liks kaip buvę. Tačiau abejingumą greitai keičia skausmas ir rūpestis dėl jaunikaičio laukiančių išmėginimų. Pagaliau sapnas atskleidžia Medėjai slaptus jos troškimus. Prasikalę gležni meilės daigai auga ir ima skleistis. Medėja vis dar kovoja su gėda ir drovumu, ieško pasiteisinimo, kodėl svetimšalis jai brangesnis už artimuosius, apimta nevilties net galvoja apie savižudybę:

Taip pasvarsčius Medėja nuėjo, skrynelę pakėlė.

Laikė joje ji žoles – naudingas ir gydančias. Gailiai

Ėmė raudot, pasidėjus skrynelę ant kelių, krūtinę

Laistė ji ašarom savo, ir jos upeliukais tekėjo,

Kai sielvartavo Medėja dėl savo likimo. Panoro

Ji, išsirinkus nuodingas žoles, iškart nusinuodyt.

Jau skrynelės raiščius atmazgė vargšelė, ketino

Sau nuodus pasiimt. Bet staiga jos širdį sukaustė

Siaubas šiurpus. Išsigando ji niūriojo Hado. Sustingus,

Tartum žadą praradus, sėdėjo ilgai. Ir iškilo

Jos atminty malonumai, kurių gyvenimas pilnas.

Ėmė jinai prisiminti džiaugsmus, kuriuos tik gyvieji

Patiria, ir vienmetes, labai linksmas, kokia buvo

Ji anksčiau ir pati. Pasirodė, kad saulė pradėjo

Šviesti skaisčiau nei pirma, kai jinai prisiminė viską.

Vėl ji, nuo kelių nukėlus, ant žemės pastatė skrynelę.

Heros tada paveikta, ji pakeitė nuomonę savo

Ir daugiau nedvejojo, tik laukė aušros pasirodant.

(III, 802–819)

Medėja bejėgė kautis su meile. Pakilusi saulė išsklaido nakties abejones, meilės žiedai išsiskleidžia ir svaigina. Medėja jau neabejoja. Ji nusprendžia paaukoti dėl šios meilės viską. Kaip Jasonui skirta pereiti jėgos ir drąsos išbandymus ariant lauką ugnimi spjaudančiais variakojais jaučiais, sėjant drakono dantis ir kaunantis su iš jų išaugusiais kariais, taip Medėjai lemta patirti savo jausmų išbandymus einant sunkiu keliu link meilės. Jos jaučiai yra abejonės, netikrumas ir sumišimas – jos drakono dantys, gėda ir drovumas – kariai, kuriuos reikia nugalėti. Apolonijas šiame epizode parodė visą savo išmonę lyg dailininkas atidžiai fiksuodamas žmogaus širdyje šviesą ir šešėlius, lyg akrobatas lanksčiai peršokdamas nuo vienų kraštutinumų į kitus: štai jauna, naivi, pasimetusi, pasirengusi atsiduoti mergina, štai ryžtinga, sumani, valdinga burtininkė.

Įdomu, kad trečioje Argonautikos dalyje Medėja visai kitokia nei įprasta: šviesiaplaukė nedrąsi, įsimylėjusi mergaitė, besiblaškanti tarp savo jausmų. Negailestinga Hekatei tarnaujančia burtininke, nebeturinčia kelio atgal, išduodančia savo šalį ir artimuosius ji taps tik ket­virtojoje. Taip subtiliai išsiskleidusi meilė pavirs nužudyto brolio krauju, kuris aptaškys baltą sesers drabužį ir susies Jasoną su Medėja ne tik meilės, bet ir bendro nusikaltimo saitais.

Apolonijo Rodiečio kūrinyje nėra stipraus ir spalvingo pagrindinio veikėjo. Juo turėjęs tapti Jasonas visai neprimena gudriojo Odisėjo. Abu herojus skiria neperžengiama praraja. Odisėjas keliauja vedamas smalsumo, o Jasonas iš būtinybės. Pirmasis iš kiekvienos keblios situacijos randa išeitį ir nugali ją sustiprėjęs, radęs kaip pasipriešinti nepalankiam likimui. Antrajam bet koks naujas įvykis kelia nepasitenkinimą ir sumaištį, todėl jis stengiasi išsisukti nuo išbandymų, kurie jį sekina. Odisėjas tvirto charakterio, gudrus, išmintingas, smalsus. Jasonas bespalvis, neįdomus, išsiskiriantis nebent grožiu.

Apolonijas Rodietis nebuvo stiprus epikas, bet puikus poetas. Jis pabandė sujungti du priešingus ir tarpusavyje nederančius dalykus – meilės istoriją ir geografinį-mitologinį-mokslinį traktatą. Jam pritrūko talento, kad šias priešybes suvienytų, sulydytų ir permaišęs išgautų tą nepaprastą esenciją, kuri suglumintų ir nustebintų klausytoją. Tad norėdamas parašyti herojinį epą apie argonautų žygį, poetas sukūrė poemą apie meilę visam jį supančiam pasauliui, giesmę apie gyvenimo grožį ir širdies skausmą, apie šviesias svajones ir pilką realybę.

Kruopštus Apolonijo Rodiečio darbas nenuėjo veltui. Jo kūrinys tapo tiltu, jungančiu epą ir dramą su graikų romanu. Tikriausiai tik todėl, kad buvo Argonautika, vėliau galėjo atsirasti Vergilijaus Eneida, kur Jasono ir Medėjos istorija buvo išplėtota, sustiprinta ir emociškai išauginta iki Enėjo ir Didonės meilės dramos. Argonautiką mėgo Romos autoriai, populiari ji buvo ir vėliau.

„Prie šaunios pabaigos jau artėju“

Belieka pridurti, kad Apolonijo Rodiečio kūrinį lietuviškai prakalbino patyrusi vertėja, Vilniaus universiteto docentė Audronė Kairienė. Ypač smagu, kad Argonautiką galime skaityti hegzametru – tuo metru, kuriuo kūrinį sueiliavo prieš daugiau kaip du tūkstančius metų gyvenęs autorius.

Taip pat norisi tikėti, kad Apolonijas Rodietis nebus tik dar vienas vardas literatūros istorijos vadovėlyje, o skaitytojas, paėmęs į rankas šį kūrinį, nepabūgs lėto bei atidaus skaitymo ir leisis Argo laivu į nenuspėjamą kelionę. Joje laukia ne tik tuo metu graikų pradėtas pažinti ir jaukintis aplinkinis pasaulis, ne tik susitikimas su mitiniais herojais ir nepaprastos jų istorijos, bet ir (o gal kaip tik tai ir svarbiausia?) akistata su pačiais savimi. Apolonijas Rodietis tikėjo: jei kelyje pasitaikys baisiosios Scilė ir Charibdė ar klastingosios Simplegadės, būtinai atsiras balandis, rodantis laivui teisingą kelią, ir jis pro visas kliūtis sėkmingai nuplauks į tikslą; jei ištiks bėda, atsiras draugai, kurie išties pagalbos ranką. Gal kaip tik valia, ryžtas, atkaklumas, atjauta, gailestis, gerumas ir meilė, kuriuos nešiojamės širdyse, ir yra ta stipri argonautų komanda, padėsianti nugalėti visas kliūtis. O aukso kailis? Gal tik mažas paskatinimas ieškoti. Juk pats savaime jis labai menkas apdovanojimas tam, kuris ieškodamas išmoksta ir sužino daug svarbesnių, neįkainojamų dalykų. 

 

 

¹   Aleksandra Veličkienė, Antikos mitologijos žinynas, Kaunas: Šviesa, 1996, p. 60.

²   Hesiodas, Teogonija, iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Aidai, 2002; Pindaras IV Pitinė odė.

³   Teokrito Idilėse, Euripido Medėjoje, Kalimacho Priežastyse, Ovidijaus Herojų laiškuose.

⁴   Aleksandra Teresė Veličkienė, Ariadnės siūlas: Antikos mitai ir legendos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 194–195.

⁵   Ibid., p. 198.

⁶   Dalia Dilytė, Antikinė literatūra, Vilnius: Jošara, 1998, p. 150.

⁷   Ibid., p. 162.

⁸   Koso salos kalnas.

⁹   T. y. Homerą. Chijas – sala Egėjo jūroje netoli Mažosios Azijos krantų. Po Homero mirties net septyni miestai susiginčijo, iš kurio galėtų būti kilęs Homeras. Vienas iš jų buvo Chijas.

¹⁰ Teokritas, Idilės. Epigramos, iš senosios graikų kalbos vertė, straipsnį ir komentarus parašė Audronė Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Aidai, 2000, p. 50.

¹¹ Греческая эпиграмма, Москва: Haука, 1960, p. 212–213, 330.

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: RECENZIJOS
AUTORIUS: Živilė Nedzinskaitė
DATA: 2013-03

Apolonijas Rodietis,
Argonautika,
iš senosios graikų kalbos vertė, straipsnį, paaiškinimus parašė ir vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė,
serija Europos literatūros paveldas. Antika,
Vilnius: Mintis, 2012, 256 p., [1500] egz.
Dailininkas Romas Dubonis

Mitas apie argonautus (sen. gr. Ἀργοναύται, Ἀργώ – laivo pavadinimas ir ναύτης – jūreivis), kurie laivu Argu plaukė į Kolchidę parsivežti aukso vilnos, ko gera, priskirtinas prie labiausiai šiomis dienomis žinomų Senovės Graikijos mitų. Populiarumu su juo varžytis gali tik pasakojimai apie Heraklį ir dvylika jo žygių bei Homero apdainuotos Odisėjo klajonės, grįžtant iš Trojos karo, trukusios dešimt metų. Mitas apie argonautus ne kartą ekranizuotas, įkvėpęs parašyti ne vieną literatūros kūrinį, jo pagrindu sukurtas net kompiuterinis žaidimas.

Mitas

Mitologai teigia, kad pasakojimas apie argonautus (mat jie išgarsėjo gerokai prieš Trojos karo įvykius) buvo žinomas dar iki Homero ir atspindėjo pirmuosius graikų laivybos žingsnius Juodojoje jūroje ir Viduržemio jūros vakarinėje dalyje¹. Seniausi likę jo variantai – tai Graikijos poetų Hesiodo (VIII–VII a. pr. Kr.) ir Pindaro (V a. pr. Kr.) eilės². Vėliau tos pačios temos ėmėsi vienas žymiausių graikų tragikų Euripidas (480–406 m. pr. Kr.), o skirtingų mito epizodų esama ne vieno graikų ir romėnų kūrėjų veikaluose³. Tačiau labiausiai paplitusią mito versiją savo epe Argonautika pateikė III a. pr. Kr. gyvenęs Apolonijas Rodietis.

Ir vis dėlto, paprašiusi studentų ekspromtu papasakoti šį vieną žinomiausių mitų, labai nustebau supratusi, kad užduotis ne tokia jau lengva. Taip, ko gera dauguma drąsiai patvirtins, kad argonautai vyko aukso kailio, jiems vadovavo Jasonas, o Kolchidėje susidoroti su paskirtais išbandymais šiam herojui padėjo burtininkė Medėja. Tačiau kodėl reikėjo ieškoti to aukso kailio ir kaip jis atsirado Kolchidėje, kodėl jo vyko Jasonas, kas buvo kiti argonautai, galų gale, kaip baigėsi jų žygis – tai jau keblumų keliantys klausimai. Mitas į juos atsako ir viską išsamiai paaiškina.

Argonautų istorijoje viskas prasideda nuo mirtingojo Atamanto ir debesų deivės Nefelės meilės. Jie susilaukė dviejų vaikų – Frikso ir Helės. Tačiau Nefelė niekino mirtingą vyrą ir šis neapsikentęs vedė sau lygią – Kadmo dukterį Ino. Šioji nemėgo vyro vaikų ir nusprendė jų atsikratyti. Ino gudriai įtikino Atamantą, kad geriausia Nefelės vaikus, ypač Friksą, paaukoti Dzeusui. Tėvui jau pakėlus aukojimo peilį, staiga pasirodė Heraklis, išmušė jį iš Atamanto rankos ir pareiškė, kad jo tėvo nedžiugina žmonių aukos. Ir tuomet įvyko kai kas neįtikėtina – nuo Olimpo kalno nusileido sparnuotas auksavilnis avinas ir paragino Friksą sėsti ant jo. Jaunikaitis ir jo sesuo Helė užsiropštė ant avino ir abu išskrido į Kolchidę – vakarinę Kaukazo dalį. Beskrendant seseriai susisuko galva ir ji nukrito į jūrą (tas sąsiauris, skiriantis Europą nuo Azijos, graikų buvo vadinamas į bangas nukritusios merginos vardu – Helespontu, dabar – Dardanelais), o Friksas sėkmingai pasiekė saugią vietą. Taip jis išsigelbėjo nuo pamotės pykčio. Dėkingas už išgelbėjimą jaunikaitis aviną paaukojo dievams, o jo aukso kailį atidavė vietos valdovui Ajetui, kuris pakabino jį šventoje girioje ant ąžuolo šakos ir pavedė saugoti drakonui.

Tuo tarpu kitoje svarbioje mito įvykių vietoje, Graikijos Tesalijos srities mieste Jolke, vyko štai kas. Iš Jolko valdovo Aisono jo brolis Pelijas atėmė valdžią, mat išgirdo pranašystę, kad jis žūsiąs nuo giminaičio rankos, be to, jis turįs saugotis žmogaus, avinčio tik vieną sandalą. Nuverstas nuo sosto Aisonas, norėdamas apsaugoti savo sūnų Jasoną, jį atidavė auginti kentaurui Cheironui, o visiems paskelbė, kad sūnus miręs. Laikas bėgo, Jasonui sukako dvidešimt ir jis nusprendė grįžti į gimtąjį miestą. Brisdamas per upę jis pametė vieną sandalą. Pamatęs mieste nepažįstamąjį tik su vienu sandalu, Pelijas sunerimo, o kai anas pareikalavo grąžinti sostą – išsigando ir supyko. Norėdamas išsaugoti valdžią ir kaip nors atsikratyti varžovo, jis sumanė žmogui beveik neįmanomą atlikti užduotį – išsiuntė Jasoną į tolimąją Kolchidę parvežti aukso kailio.

Jasonas nepabūgo ir ėmė rinkti komandą, į kurią pasisiūlė garsiausi to meto Graikijos herojai: Meleagras, kurio gyvybė slypėjo smilkstančioje malkoje; šiaurės vėjo Borėjo sūnūs Dzetas ir Kalaidas, turėję iš pečių išaugusius sparnus ir gebėję skristi; Poseidono sūnus Eufemas, galėjęs lakstyti jūros paviršiumi ir neskęsti; Linkėjas, matantis žemės ir jūros gelmes; Hermio sūnus Efalidas, kurio siela gyveno čia mirusiųjų karalystėje, čia gyvųjų pasaulyje; garsusis dainius Orfėjas ir nenugalimasis Heraklis⁴. Taigi niekam nežinomo ir niekuo dar nepasižymėjusio jaunuolio palydą sudarė žymiausi herojai, turintys nepaprastų, žmonėms nebūdingų galių. Kadangi Kolchidę buvo galima pasiekti tik vandeniu, laivą, kuris buvo pavadintas Argu (gr. άργός – greitas), padėjo pastatyti Jasoną globojusios deivės Hera ir Atėnė. Kai laivas buvo baigtas, į jį sulipo žymiausi Graikijos vyrai (jų skaičius įvairuoja nuo 40 iki 67) ir vadovaujami Jasono išplaukė.

Būtent nuo šio mito epizodo savo kūrinį pradėjo Apolonijas Rodietis. Iš jo eilių sužinome, kokiuose kraštuose pabuvojo argonautai ir kokius nuotykius patyrė, kol atvyko į Kolchidę. Čia Jasonas gavo įvykdyti kelias užduotis, kurias jam padėjo atlikti vietos valdovo duktė Medėja. Pavogę aukso kailį ir pabėgę nuo karaliaus Ajeto laivų, argonautai kitu keliu grįžo atgal į Graikiją.

Mito pabaiga, apie kurią poetas jau nepasakoja, nėra labai smagi. Aukso kailis parkeliavo į Jolką, tačiau, panašu, kad jokių magiškų galių jis neturėjo, nes Jasonas niekaip negalėjo atkeršyti Pelijui už savo tėvo Aisono ir motinos mirtį. Į pagalbą jam vėl atėjo Medėja. Žinodama, kad Pelijas nori atjaunėti, ji patarė karaliaus dukterims jį išvirti ir pažadėjo panaudodama savo burtus grąžinti jam jaunystę. Žinoma, Pelijas žuvo verdančiame vandenyje, tačiau sosto ir valdžios Jasonas neatgavo. Pelijo sūnus Akastas išvijo Medėją ir Jasoną iš Jolko. Tuomet jie prisiglaudė Korinte. Čia Jasonas nusprendė vesti karaliaus dukterį Glaukę. Įniršusi Medėja nužudė karalaitę ir abu savo ir Jasono sūnus, o pati pabėgo į Atėnus. Nelaimingas Jasonas liūdnai baigė gyvenimą. Pasak vieno mito varianto, jis nusižudė. Kitas mitas teigia, kad jį, prigulusį pailsėti nuo kaitros, prislėgė Argo laivo griuvėsiai.

O Medėja? Jos gyvenimas susiklostė laimingiau. Pabėgusi iš Korinto, ji ištekėjo už Atėnų karaliaus Aigėjo, susilaukė sūnaus Medo, tačiau už bandymą nunuodyti Aigėjo sūnų Tesėją buvo išvyta. Galiausiai ji grįžo atgal į Kolchidę, nužudė valdžią užgrobusį Persą ir grąžino sostą savo tėvui Ajetui. Vėliau Medėja buvo perkelta į Palaimintųjų salas ir tapo Trojos karo didvyrio Achilo žmona.

Šioje istorijoje be Jasono ir Medėjos yra dar vienas ne mažiau svarbus veikėjas – mįslingasis aukso kailis. Romėnų geografas Strabonas manė, kad jis galėjo būti panašus į tuos kailius, kuriais aukso ieškotojai plaudavo upėse gruntą ir juose likdavo aukso dulkelių. Mitologai aiškina, kad kailis buvo svarbus dėl jame slypėjusios magiškos galios. Juk jis buvo nudirtas nuo stebuklingo avino, nuskridusio iš Graikijos į Kolchidę. Žinoma, kad graikai ką tik nudirtą kailį naudodavo „apvalymo“ apeigose. Žudikas ar nusikaltėlis turėdavo basas per jį pereiti, ir taip būdavo apvalytas nuo nusikaltimo. Taip pat manyta, kad toks kailis gali sugerti bet kokią prie žmogaus prilipusią bjaurastį. Aukso kailis galėjo būti suprantamas ir kaip magiška priemonė, padedanti išlaikyti jėgą ir valdžią⁵. Tikriausiai kaip tik todėl jis ir buvo reikalingas neteisėtai sostą užėmusiam Pelijui.

Toks yra mitas, o kūrinys, išsamiai pasakojantis apie argonautų žygius, atsirado tam tikru metu.

Epocha

Apolonijas Rodietis gyveno laiku, kurį įprasta vadinti helėnizmo epocha. Tai buvo ilgas laikotarpis, kurio pradžia daugelis mokslininkų linkę laikyti Aleksandro Didžiojo žygius į Rytus. Nukariavęs kone visą tuo metu žinomą pasaulį, 323 m. pr. Kr. Aleksandras staiga mirė. Įpėdinio jis nepaliko, todėl didžiulę imperiją išsidalijo Aleksandro kariuomenės vadai: Egiptas atiteko Ptolemajui, Sirija – Seleukui, Pergamas – Atalidams. Šiose valstybėse paplito graikų kalba, literatūra, menas. Tačiau naujų valstybių modelis nebuvo toks, kaip senojo graikų polio, kur svarbiausius klausimus sprendė visi piliečiai. Dabar valstybę iš sostinės valdė monarchas, o laisvas žmogus tapo pavaldiniu, bijančiu garsiau reikšti savo nepasitenkinimą tuo, kas vyksta aplinkui.

Šio laikotarpio svarbiausios filosofinės srovės laimės ieškoti pataria ne išoriniame pasaulyje, bet savyje. Epikūro sekėjai siūlo gyventi maloniai, t. y. be kančios ir baimės, rūpintis vidine nepriklausomybe ir dvasine ramybe. Stoikai kviečia vienodai abejingai pasitikti ir džiaugsmą, ir sielvartą, kadangi šios abi būsenos nuolatos keičia viena kitą. Kinikai su Diogenu priešakyje tikina, kad gyvenimo tikslas yra ne apčiuopiamų gėrybių gausa, bet dorybės ugdymas⁶. Menininkai savo kūriniuose siekia atvaizduoti pagautą gyvenimo akimirką: kančios ar baimės perkreiptą figūrą, nors netobulus, bet tik konkrečiam žmogui būdingus bruožus. Architektūroje įsigali prašmatnumas ir monumentalumas.

Helėnizmas dažnai vadinamas prieštarų epocha. Linkstama į dekoratyvumą, siekiama trumpalaikio įspūdžio, bet gilinamasi ir į žmogaus vidinį pasaulį, kreipiamas dėmesys į buities detales. Pasaulį siekiama pažinti ir racionaliai, ir intuityviai. Pirmasis metodas atveria kelią tiksliųjų mokslų suklestėjimui, antrasis skatina tikėjimą burtais, stebuklais, magija ir mistika. Ypač stiprus helėnizmo epochoje tampa Tichės – atsitiktinumo deivės kultas, nes žmogus jaučiasi pasimetęs tokiame įvairiame, dideliame, nenuspėjamame ir nežinia kokių jėgų valdomame pasaulyje.

Būtent tuo metu suklestėjo Egiptas, iškilo jo sostinė Aleksandrija. Ji tapo ne tik pačiu didžiausiu miestu, prekybos centru, bet ir naująja kultūros sostine. Čia atsirado pirmasis pasaulio universitetas Mūsėjas. Tai į jį iš viso pasaulio Egipto valdovai kvietėsi žymiausius astronomus, mechanikus, matematikus, geografus ir medikus. Mūsėją sudarė auditorijos studijoms ir poilsio kambariai, laboratorijos tyrimams, botanikos ir zoologijos sodai, observatorija ir kitos patalpos. Tačiau labiausiai didžiuotasi biblioteka, kurioje kauptas visas ano meto rašytinis palikimas.

Literatūroje, kaip ir daugelyje to meto sričių, vyko pokyčiai: atsirado nauji žanrai (naujoji komedija; mažosios literatūros formos: epilijas, elegija, epigrama; romanas), susmulkėjo turinys (nuo žmogaus būties ir visuomeninių klausimų pereita prie šeimos ir buities temų, aistrų ir intrigų vaizdavimo).

Naujos literatūros šauklys ir ideologas buvo Aleksandrijos bibliotekos tvarkytojas, įvairių sričių mokslininkas ir nepailstantis rašytojas Kalimachas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad senieji literatūros žanrai prarado savo aktualumą, o į Homero epus panašūs tų dienų kūriniai yra banalūs ir nuobodūs. Išgelbėti poeziją nuo mirties galima tik ją atnaujinant, t. y. kuriant visai kitokius nei įprasta kūrinius. Jie turėtų būti trumpi, kruopščiai nugludinti, techniškai tobuli ir išdailinti. Svarbūs ir naujų kūrinių siužetai, atspindintys pasikeitusio pasaulio tendencijas. Kalimachas primygtinai siūlė atsisakyti heroizmo, nes didvyrio ir jį supančio pasaulio konfliktas poeto manymu priklausąs praėjusioms epochoms. To meto žmogus jau kitoks, vargu ar jis ryšis mirti dėl visuomenės gerovės ir asmeninės garbės, besąlygiškai tarnauti poliui ir dievams, atsiduoti didelėms aistroms. Dievai taip pat prarado savo statusą: jie jau nebėra veikiantis pradmuo, nebeskatina herojaus kovoti, pranokti patį save, padaryti daugiau nei gali. Dievai tėra tik priebėga, kur galima pasislėpti, rasti ramybę, išsivaduoti nuo rūpesčių ir nelaimių. Naujai literatūrai svarbiausia tapo individualizmas. Kalimachas skelbė, kad rašydamas poeziją autorius privalo pasirodyti mokytas, skirti daugiau dėmesio atskirai detalei, asmeniškumams, aprašyti tai, kas intymu, subtilu, kasdieniška, pavaizduoti tai lakoniškai, gražiai ir įdomiai. Tad galima sakyti, kad Kalimachas, Aleksandrijos Parnaso valdovas, skatino kurti kūrinius, atspindinčius fizinį, bet ne dvasinį pasaulį.

Kalimachas buvo daugelio tos epochos poetų mokytojas. Jo nurodymų laikėsi Aratas, Teokritas ir kiti kūrėjai. Mokė jis ir Apoloniją Rodietį, tačiau šis nebuvo paklusnus mokinys, greičiau – ambicingas maištininkas ir neklaužada.

Autorius

Apolonijo Rodiečio vardą yra girdėjęs tikrai ne kiek­vienas. Istorija nuskriaudė šį poetą – tikslių duomenų apie jo gyvenimą beveik neliko, žinome tik menkas nuotrupas. Manoma, kad gimė jis apie 290 ar 295 m. pr. Kr. Aleksandrijoje ar netoliese esančioje Naukratijoje. Užaugęs ir įgijęs išsilavinimą, jis pateko į Ptolemajų dvarą, kur mokė karalaičius, tarp jų ir būsimą valdovą Ptolemają III Euergetą. Kaip dauguma to meto šviesuolių jis buvo ir mokslininkas, ir poetas. Buvo parašęs poemas apie Aleksandrijos ir Naukratijos miestų atsiradimą, tyrinėjo poetų Archilocho, Hesiodo ir kitų kūrinius, tačiau šie jo veikalai mūsų dienų nepasiekė.

Apoloniją išgarsino ir ramų gyvenimą sujaukė vienas vienintelis įvykis. Kartą jaunas dvidešimtmetis sušaukė savo draugus, mokytojus, išsilavinusius dvariškius ir kitus miestiečius į Aleksandrijos aikštę ir perskaitė jiems savo kūrinį. Tai buvo didelės apimties epas, kuris pirmiausia įžeidė ir užrūstino jo mokytoją Kalimachą, o kartu su juo ir daugybę to meto poetų bei literatūros mylėtojų. Mat jaunasis autorius, prieštaraudamas naujoms poezijos tendencijoms ir maištaudamas prieš visas to meto taisykles, parašė epą apie argonautus, kurio cente spindėjo Jasono ir Medėjos meilė. Šis Homero mylėtojas tikėjo, kad tuo metu, kai buvo priimta rašyti nedidelės apimties kūrinius, tik jam vienam skirta pratęsti literatūros perlo – herojinio epo – gyvavimą. Ne tik pratęsti, bet ir pranokti jo pradininką Homerą.

Po viešo Apolonijo Rodiečio pasirodymo ir kūrinio skaitymo kilo didžiulė sumaištis. Jis tuojau buvo ištremtas (spėjama, kad įkalbėtas Kalimacho įsakymą davė pats Ptolemajas), o gal pats savanoriškai išvyko į tremtį – Rodo salą. Tačiau vanduo jau buvo sudrumstas ir tarp literatų – didingo senojo epo ir naujos rafinuotos poezijos šalininkų – prasidėjo negailestinga kova, kurios pagrindiniais ginklais tapo žodžiai, intelektas ir šmaikštumas. Kalimachas buvo pareiškęs: „Kiklinio (t. y. panašaus į Homero) epo labai nekenčiu“⁷, o jo mokinys Teokritas taip tyčiojosi iš epo gerbėjų ir sekėjų:

Man atgrasus tas meistras, kuris tartum asilas stengias

Aukštus namus pastatyti, prilygstančius Oromedontui⁸.

Man nepatinka ir Mūzų paukštyčiai, mėginantys mėgdžiot

Dainių iš Chijo⁹. Jie stengias, tačiau kudakuoti temoka. (VII, 45–48)¹⁰

Apolonijo šalininkai nenusileido ir atsikirsdami išvadino priešininkus smulkmeniška gramatikų paderme, bjauriais kandimis, naikinančiais knygas, niekingais mokytais kirminais, juodinančiais didžius poetus, Dzenodoto šunyčiais ir Kalimacho kareiviais, kuriems svarbiausia ne kūrinio esmė, o beprasmiai ginčai, pavyzdžiui, ar Polifemas savo oloje laikęs šunis¹¹.

Apolonijas ilgai gyveno Rodo saloje, vietinių buvo vertinamas kaip mokytojas ir rašytojas, iš pagarbos poetui jam buvo suteiktas Rodiečio vardas. Tačiau ramiai gyventi jis jau nebegalėjo. Norėdamas įrodyti savo tiesą, apginti įgimtą talentą ir puikiai įvaldytas poezijos taisykles, Apolonijas visą gyvenimą taisė ir perdirbinėjo svarbiausią savo gyvenimo kūrinį Argonautiką. Kai kurie mokslininkai mano, kad gyvenimo pabaigoje, nuslūgus literatūrinėms aistroms, Apolonijas Rodietis vis dėlto grįžo į Aleksandriją ir gavo pačias garbingiausias pareigas – tapo vyriausiuoju bibliotekos prižiūrėtoju.

Apie Apolonijo kūrybą esama daug skirtingų nuomonių. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar poetui savo kūrinyje pavyko suderinti senojo homerinio stiliaus elementus su visai nauja helėnizmo epochos žmogaus jausena; ar išmaniai poemoje susipynė subtili, psichologiškai subjektyvi ir grakšti aleksandrinė poezija ir herojinio epo monumentalumas.

Kūrinys

Argonautika – didžiausias išlikęs helėnizmo epochos poezijos veikalas. Jį sudaro 5835 hegzametro eilutės, kurias pats autorius suskirstė į keturias knygas. Pirmosiose dviejose aprašomas argonautų pasiruošimas išvykti ir jų kelionė į Kolchidę, trečiojoje pasakojami įvykiai Kolchidėje, o ketvirtoji skirta argonautų grįžimui atgal į Graikiją.

Apolonijas Rodietis itin vertino Homerą, todėl jo Argonautikoje neišvengta sekimo didžiuoju graikų epiku. Tiesa, jo kūrinys gerokai menkesnės apimties, tačiau kai kurie epizodai atkartoja Homero pavaizduotas scenas: vadinamasis laivų katalogas Iliadoje Apolonijo Rodiečio kūrinyje tampa argonautų išvardijimu, Achilo skydo aprašymą atitinka Jasono apsiausto vaizdavimas ir pan. Kaip Odisėjas, taip ir Jasonas susiduria su kliūtimis, kurias jam rengia žmonės, dievai ir gamta. Kaip Odisėjoje, taip ir Argonautikoje pasakojama apie feakus, Sirenas, Scilę ir Charibdę, Simplegades, Planktes, Harpijas. Lygiai taip pat abiejuose kūriniuose netikėtai pasirodo ir į pagalbą ateina dievai, vyksta stebuklingi nutikimai, o žmonės ir dievai bendrauja tarpusavyje taip, kaip ir priklauso epo herojams.

Tačiau Apolonijas Rodietis užaugo ir gyveno visiškai kitoje nei Homeras epochoje. Jo mąstymas ir pasaulėžiūra buvo jau kiti, paveikti naujų grožio kriterijų, persisunkę mokslingumo, todėl net ir norėdamas helėnizmo epochos poetas negalėjo parašyti nieko panašaus į Homero kūrinius. Pats to nesuvokdamas, idėjiškai Apolonijas buvo daug artimesnis savo mokytojui Kalimachui, kurio nuostatas jis buvo pasišovęs laužyti. Mat su kūrinio medžiaga poetas elgiasi kaip kruopštus Aleksandrijos mokslininkas: pagrindinį pasakojimą papildo išsamiais geografiniais ir etnografiniais duomenimis, lyg lenktyniaudamas su Kalimachu renka ir aiškina rečiausias apeigas, ritualus, papročius ir mitus. Jis demonstruoja savo intelektą vaizduodamas ir buities detales, ir jausmus. Panašu, kad pats to nenujausdamas, Apolonijas Rodietis sukūrė naują epo atmainą – meilės istoriją, uždarytą geografinės epopėjos rėmuose.

Homero epas apima bendruomenines problemas, o Apolonijo Rodiečio veikale dominuoja svarbiausias helėnizmo epochos bruožas – individualizmas. Tyrinėtojai pastebi, kad Apolonijo veikale nėra nuoseklaus ir vieningo veiksmo, ryškaus pagrindinio herojaus, trūksta sąryšio tarp atskirų epizodų ir veikėjų, kurie pavaizduoti gana blankiai. Tačiau svarbiausia naujovė, kuri atsiranda Argonautikoje ir atperka daugybę kūrinio trūkumų – tai jausmų vaizdavimas.

Šiuo požiūriu išskirtinė poemoje yra trečioji dalis, kurios pagrindine heroje tampa Meilė, nepavaldi jokiai tradicinei ar mokslinei traktuotei. Graikų lyrikai vaizdavo, kad meilė ištinka staiga, iš pirmo žvilgsnio. Apolonijas Rodietis pasirenka kitokį kelią ir mėgina atlikti psichologinę meilės analizę, atskleisti skirtingas jos stadijas. Pirmą kartą išvydus gražų svetimšalį, Medėją apima nuostaba. Taip pasėjamos pirmosios meilės sėklos, iš kurių greitai kalasi daigai. Mergina nesuvokia, kas su ja darosi, ir blaškosi tarp prieštaringų jausmų. Ji trokšta įtikinti save, kad Jasonas nėra svarbus: jis arba žus vykdydamas karaliaus užduotis, arba tuoj išvyks į savo kraštą ir viskas liks kaip buvę. Tačiau abejingumą greitai keičia skausmas ir rūpestis dėl jaunikaičio laukiančių išmėginimų. Pagaliau sapnas atskleidžia Medėjai slaptus jos troškimus. Prasikalę gležni meilės daigai auga ir ima skleistis. Medėja vis dar kovoja su gėda ir drovumu, ieško pasiteisinimo, kodėl svetimšalis jai brangesnis už artimuosius, apimta nevilties net galvoja apie savižudybę:

Taip pasvarsčius Medėja nuėjo, skrynelę pakėlė.

Laikė joje ji žoles – naudingas ir gydančias. Gailiai

Ėmė raudot, pasidėjus skrynelę ant kelių, krūtinę

Laistė ji ašarom savo, ir jos upeliukais tekėjo,

Kai sielvartavo Medėja dėl savo likimo. Panoro

Ji, išsirinkus nuodingas žoles, iškart nusinuodyt.

Jau skrynelės raiščius atmazgė vargšelė, ketino

Sau nuodus pasiimt. Bet staiga jos širdį sukaustė

Siaubas šiurpus. Išsigando ji niūriojo Hado. Sustingus,

Tartum žadą praradus, sėdėjo ilgai. Ir iškilo

Jos atminty malonumai, kurių gyvenimas pilnas.

Ėmė jinai prisiminti džiaugsmus, kuriuos tik gyvieji

Patiria, ir vienmetes, labai linksmas, kokia buvo

Ji anksčiau ir pati. Pasirodė, kad saulė pradėjo

Šviesti skaisčiau nei pirma, kai jinai prisiminė viską.

Vėl ji, nuo kelių nukėlus, ant žemės pastatė skrynelę.

Heros tada paveikta, ji pakeitė nuomonę savo

Ir daugiau nedvejojo, tik laukė aušros pasirodant.

(III, 802–819)

Medėja bejėgė kautis su meile. Pakilusi saulė išsklaido nakties abejones, meilės žiedai išsiskleidžia ir svaigina. Medėja jau neabejoja. Ji nusprendžia paaukoti dėl šios meilės viską. Kaip Jasonui skirta pereiti jėgos ir drąsos išbandymus ariant lauką ugnimi spjaudančiais variakojais jaučiais, sėjant drakono dantis ir kaunantis su iš jų išaugusiais kariais, taip Medėjai lemta patirti savo jausmų išbandymus einant sunkiu keliu link meilės. Jos jaučiai yra abejonės, netikrumas ir sumišimas – jos drakono dantys, gėda ir drovumas – kariai, kuriuos reikia nugalėti. Apolonijas šiame epizode parodė visą savo išmonę lyg dailininkas atidžiai fiksuodamas žmogaus širdyje šviesą ir šešėlius, lyg akrobatas lanksčiai peršokdamas nuo vienų kraštutinumų į kitus: štai jauna, naivi, pasimetusi, pasirengusi atsiduoti mergina, štai ryžtinga, sumani, valdinga burtininkė.

Įdomu, kad trečioje Argonautikos dalyje Medėja visai kitokia nei įprasta: šviesiaplaukė nedrąsi, įsimylėjusi mergaitė, besiblaškanti tarp savo jausmų. Negailestinga Hekatei tarnaujančia burtininke, nebeturinčia kelio atgal, išduodančia savo šalį ir artimuosius ji taps tik ket­virtojoje. Taip subtiliai išsiskleidusi meilė pavirs nužudyto brolio krauju, kuris aptaškys baltą sesers drabužį ir susies Jasoną su Medėja ne tik meilės, bet ir bendro nusikaltimo saitais.

Apolonijo Rodiečio kūrinyje nėra stipraus ir spalvingo pagrindinio veikėjo. Juo turėjęs tapti Jasonas visai neprimena gudriojo Odisėjo. Abu herojus skiria neperžengiama praraja. Odisėjas keliauja vedamas smalsumo, o Jasonas iš būtinybės. Pirmasis iš kiekvienos keblios situacijos randa išeitį ir nugali ją sustiprėjęs, radęs kaip pasipriešinti nepalankiam likimui. Antrajam bet koks naujas įvykis kelia nepasitenkinimą ir sumaištį, todėl jis stengiasi išsisukti nuo išbandymų, kurie jį sekina. Odisėjas tvirto charakterio, gudrus, išmintingas, smalsus. Jasonas bespalvis, neįdomus, išsiskiriantis nebent grožiu.

Apolonijas Rodietis nebuvo stiprus epikas, bet puikus poetas. Jis pabandė sujungti du priešingus ir tarpusavyje nederančius dalykus – meilės istoriją ir geografinį-mitologinį-mokslinį traktatą. Jam pritrūko talento, kad šias priešybes suvienytų, sulydytų ir permaišęs išgautų tą nepaprastą esenciją, kuri suglumintų ir nustebintų klausytoją. Tad norėdamas parašyti herojinį epą apie argonautų žygį, poetas sukūrė poemą apie meilę visam jį supančiam pasauliui, giesmę apie gyvenimo grožį ir širdies skausmą, apie šviesias svajones ir pilką realybę.

Kruopštus Apolonijo Rodiečio darbas nenuėjo veltui. Jo kūrinys tapo tiltu, jungančiu epą ir dramą su graikų romanu. Tikriausiai tik todėl, kad buvo Argonautika, vėliau galėjo atsirasti Vergilijaus Eneida, kur Jasono ir Medėjos istorija buvo išplėtota, sustiprinta ir emociškai išauginta iki Enėjo ir Didonės meilės dramos. Argonautiką mėgo Romos autoriai, populiari ji buvo ir vėliau.

„Prie šaunios pabaigos jau artėju“

Belieka pridurti, kad Apolonijo Rodiečio kūrinį lietuviškai prakalbino patyrusi vertėja, Vilniaus universiteto docentė Audronė Kairienė. Ypač smagu, kad Argonautiką galime skaityti hegzametru – tuo metru, kuriuo kūrinį sueiliavo prieš daugiau kaip du tūkstančius metų gyvenęs autorius.

Taip pat norisi tikėti, kad Apolonijas Rodietis nebus tik dar vienas vardas literatūros istorijos vadovėlyje, o skaitytojas, paėmęs į rankas šį kūrinį, nepabūgs lėto bei atidaus skaitymo ir leisis Argo laivu į nenuspėjamą kelionę. Joje laukia ne tik tuo metu graikų pradėtas pažinti ir jaukintis aplinkinis pasaulis, ne tik susitikimas su mitiniais herojais ir nepaprastos jų istorijos, bet ir (o gal kaip tik tai ir svarbiausia?) akistata su pačiais savimi. Apolonijas Rodietis tikėjo: jei kelyje pasitaikys baisiosios Scilė ir Charibdė ar klastingosios Simplegadės, būtinai atsiras balandis, rodantis laivui teisingą kelią, ir jis pro visas kliūtis sėkmingai nuplauks į tikslą; jei ištiks bėda, atsiras draugai, kurie išties pagalbos ranką. Gal kaip tik valia, ryžtas, atkaklumas, atjauta, gailestis, gerumas ir meilė, kuriuos nešiojamės širdyse, ir yra ta stipri argonautų komanda, padėsianti nugalėti visas kliūtis. O aukso kailis? Gal tik mažas paskatinimas ieškoti. Juk pats savaime jis labai menkas apdovanojimas tam, kuris ieškodamas išmoksta ir sužino daug svarbesnių, neįkainojamų dalykų. 

 

 

¹   Aleksandra Veličkienė, Antikos mitologijos žinynas, Kaunas: Šviesa, 1996, p. 60.

²   Hesiodas, Teogonija, iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Aidai, 2002; Pindaras IV Pitinė odė.

³   Teokrito Idilėse, Euripido Medėjoje, Kalimacho Priežastyse, Ovidijaus Herojų laiškuose.

⁴   Aleksandra Teresė Veličkienė, Ariadnės siūlas: Antikos mitai ir legendos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 194–195.

⁵   Ibid., p. 198.

⁶   Dalia Dilytė, Antikinė literatūra, Vilnius: Jošara, 1998, p. 150.

⁷   Ibid., p. 162.

⁸   Koso salos kalnas.

⁹   T. y. Homerą. Chijas – sala Egėjo jūroje netoli Mažosios Azijos krantų. Po Homero mirties net septyni miestai susiginčijo, iš kurio galėtų būti kilęs Homeras. Vienas iš jų buvo Chijas.

¹⁰ Teokritas, Idilės. Epigramos, iš senosios graikų kalbos vertė, straipsnį ir komentarus parašė Audronė Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Aidai, 2000, p. 50.

¹¹ Греческая эпиграмма, Москва: Haука, 1960, p. 212–213, 330.