Biblijos atspindžiai H. Melville’io romane „Mobis Dikas, arba banginis“ ir jų perteikimas

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Irena Balčiūnienė
DATA: 2014-04

Mes ilgimės Švenčiausio Apreiškimo,

Ir savo dvasios pajėga menka
Mes siekiame patirti mintį,
Kuri ryškiausiai ir gražiausiai spindi
Naujajame Testamente.
Vėl Šventą Raštą atsiverst geidžiu,
Ir pasitelkęs sąžinę ir valią
Bandau garbingąjį originalą
Prakalbint vokišku žodžiu.
(…)
„Iš pradžių buvo Ž o d i s.” – Ir jau čia
Mintis užkliūva. Kas yra pradžia?
Ne, žodžio taip išaukštint aš nedrįsčiau,
Kad būtent juo pasaulio esmę grįsčiau.
Jeigu teisingai sufleruoja man Dvasia,
Tai „Iš pradžių buvo M i n t i s”. Beveik tiesa.
Dar pagalvok – nors panašu į tiesą,
Bet užrašyti visada suspėsi.
Argi mintis – visko pradžia ir pabaiga?
Turėtų būti: „Iš pradžių buvo J ė g a”.
Tačiau užrašęs frazę pamatai,
Kaip viduje sudilgsi – dar ne tai!
Kokį vertimą dar Dvasia pateiks man?
Ir užrašau tvirtai: „Iš pradžių buvo V e i k s m a s”.

J. Goethe „Faustas”, vertė A. A. Jonynas

Į šalį sielvartą mes vejam,
Paguodos ieškome Apreiškime šventajam,
Naujajame Testamente, kuris
Tarytum stebuklingas žiburys
Iš tolo šviečia. Tad pirmoj eilėj
Aš atsisėsiu prie originalo
Ir be jokios klastos ir melo
Į kalbą gimtąją išversiu jį tiksliai.
(…)
„Iš pradžių buvo Ž o d i s.” Ką tai reiškia?
Šio posakio prasmė – labai neaiški,
Ir tuo būdu jo perteikt nevalia,
Kadangi žodžio magiška galia
Aš netikiu! Ten pasakyt norėta,
Jog buvo pradžioje M i n t i s.
Tik neskubėk – ramiau, iš lėto,
Nes vienas riktas viską pražudys.
Savaime juk mintis negimsta niekur.
J ė g a iš pradžių buvo – štai esmė kur!
Sprendimą radęs, plunksnos jau imuos,
Bet vėl ryškėja mano paklydimas,
Ir kužda balsas man iš sielos gilumos:
„Pirmiausia V e i k s m a s buvo”. Štai vertimas!

J. Goethe „Faustas”, vertė A. Churginas

Sunkiausia bendravimo su Dievu forma – lingvistinė. Šventųjų tekstų vertėjas privalo žvelgti tuo pat metu ir pro mikroskopą, ir pro teleskopą, kad nesuklystų, bandydamas įskaityti popieriuje žodžio reikšmę, o dangaus begalybėje – pasakymo prasmę, kad žodžio siaurumu nepažemintų Dievo visažinystės.

Šventojo Rašto žodžiai yra persmelkę ne tik literatūrą, bet ir kasdienį mūsų gyvenimą. Tardami šiuos posakius, žmonės dažnai nenujaučia, kad cituoja Bibliją, kad taria žodžius, Šventojo Rašto dėka tapusius sparnuotaisiais: akis už akį, dantis už dantį; balsas tyruose; barstyti galvą pelenais; išgerti taurę iki dugno; kaip danguje, taip ir žemėje; kairė nežino, ką daro dešinė; kas kalaviją pakelia, nuo kalavijo ir žūva; kas nedirba, tas nevalgo; kelrodė žvaigždė; kito akyje krislą įžiūri, o savojoje rąsto nemato; kryžiaus keliai; kvailių skaičius yra begalinis; nekask duobės kitam, nes pats įkrisi; nepalikti akmens ant akmens; nusiplauti rankas; paklydusi avelė; paskutinė vakarienė; pažadėtoji žemė; rūstybės kekės; saliamoniškas sprendimas; saugoti kaip savo akį; statyti ant smėlio; sūnus palaidūnas; tarp dangaus ir žemės; tikėjimas kalnus verčia; trisdešimt sidabrinių; uždraustas (užgintas) vaisius; viskam savo laikas; žmogus gyvas ne vien duona.

Skaitydami senesnį arba naujesnį Biblijos vertimą gimtąja kalba, dažniausiai susiduriame su komentarų gausa. Didelę puslapių dalį užima teksto aiškinimai, kadangi kai kurias Šv. Rašto vietas nėra lengva suprasti be ilgesnių studijų.

Internetinėje Biblija.lt svetainėje 1998 m. leidimo Biblijos Pradžios knygos Pirmajame pasakojime apie Kūrimą pirmiesiems 27 sakiniams skirta 10 išnašų, paaiškinančių:

– kad tai visos Penkiaknygės įvadas: iš pirmapradžio chaoso Dievas sukūrė tvarkingą pasaulį, suteikdamas žmogui – vyrui ir moteriai – ypatingą vietą;
– kad Kūrimas žodžiu pabrėžia visapusišką Dievo suverenumą ir rodo į tikėjimo tiesą, kad pasaulis buvo Dievo sukurtas iš nieko. Pirmasis kūrinys yra šviesa, – ji prasiveržia net prieš saulės sukūrimą ir yra atskiriama nuo nakties, nesukurtos tamsos likučio;
– kad žmogaus sukūrimas yra Kūrimo viršūnė. Paveikslas ir panašumas ne fizinis, bet dvasinis giminingumas ir užduotis apreikšti Dievo viešpatavimą žemėje, panašiai kaip vaikas apreiškia tėvus;
– kad bedugnė, pasak senovės semitų kosmogonijos, yra pirmapradis vandenynas;
– kad skliautas yra standus, pajėgus atskirti vandenis;
– kad jūroms, pirmapradžio chaoso likučiams, duotos ribos prie Žemės pakraščių, kur jos nesiliauja grasinti Dievo kūrinijai;
– kad augalija Dievo sukurta tik netiesiogiai, – Kūrėjo įsakymas davė motinai žemei galią būti vaisingai;
– kad saulė, mėnulis ir žvaigždės nėra dievai, žmogaus likimo jie nelemia, kaip buvo tikima senovėje – jie yra tik šviesuliai!

Be to, dar yra dešimt nuorodų į sąsajas su kitomis Šventojo Rašto vietomis.

Šventojo Rašto aiškinimas – tai šimtmečius trunkanti tradicija. Jėzaus Nazariečio ir apaštalo Pauliaus amžininkas Filonas Aleksandrietis parašė Septuagintos – Penkiaknygės vertimo į graikų kalbą komentarus. Šventasis Jeronimas, išvertęs Bibliją iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą (Vulgata), taip pat yra parašęs Senojo bei Naujojo Testamento komentarus. Nebuvo tokios eilutės Biblijoje, kurios italų humanistas, pamokslininkas, poetas, politinis veikėjas, bažnyčios reformatorius Girolamo Savonarola nebūtų mokėjęs atmintinai, nebuvo puslapio, kuriame nebūtų pasižymėjęs komentarų. Biblija jam buvo ne knyga, bet gyvas, kalbantis, beribis pasaulis.

Ilgų amžių samprotavimų ir aiškinimų tiesioginė, šventoji, alegorinė, istorinė tiesos šviesa kartais net akina. „Tikėjimo dalykai, nuodugniausiai iščiupinėjami iš visų pusių, žėri lyg briliantai įvairiausiomis prasmėmis”, – rašo Jonas Klimavičius straipsnyje „Katekizmo kalba – kalbos katekizmas”, nagrinėdamas beveik puspenkto šimtmečio po Mažvydo parengto Katekizmo kalbą, kuri, kaip ir tada, turi būti ir visiems suprantama, ir visų vienodai suprantama.”

Suskilusi į begalę mažų dalelių ir įsiliejusi į grožinės literatūros kūrinį Biblija tarsi tampa poezijos, prozos, dramos, epo dalimi. Su nelengvu uždaviniu perprasti ir perteikti į tekstą įsipynusias Biblijoscitatas, aliuzijas, įvaizdžius susiduria visi klasikinės literatūros vertėjai. Be specialaus pasirengimo jų gylį, grožį, prasmę perteikti būtų išvis neįmanoma, jeigu nepadėtų išsamūs originalo komentarai. Tačiau lietuviškai perteikiant tekstą, tenka saugotis daugybės povandeninių arba kiek išsikišusių iš vandens uolų, kadangi citata arba aliuzija, įkurdinta kitoje vietoje, ištarta kitokiu laiku, pritaikyta prie skirtingų teksto autoriaus nuostatų, keičiasi. Ji tik mažutė dalis, įterpta į kito teksto visumą.

Kaip pavyzdį panagrinėkime gausiai Bibliją cituojantį, savaip ją aiškinantį Hermano Melville’io romaną „Mobis Dikas, arba banginis”, kuriame Baltasis Banginis simbolizuoja blogį, o Kapitonas Ahabas – neteisingą kovą su blogiu. Tai romanas-alegorija, savotiška banginių medžioklės misterija su išpranašauta apokaliptine pabaiga. Klajonės po jūrų platybes, banginių medžioklė, smulkmeniškai aprašyta laivo gyvenimo tikrovė – tik romano ataudai. O metmenys – alegoriniai, pilni simbolinės prasmės, egzistencinių svarstymų apie nuodėmę, žmogaus išganymą, iššūkį Dievui. Sunku panerti į šias leviataniškas gelmes be gausybės knygų ir mokslinių straipsnių, nagrinėjančių Melville’io ir Biblijos santykį.

Romanas pradedamas maždaug 15 puslapių užimančiu tradiciniu grynųjų citatų rinkiniu, leidžiančiu „tarsi iš paukščio skrydžio pamatyti ir išgirsti visa, kas bet kokia proga ir bet kokia dingstimi visų pasaulio tautų, giminių ir kartų – taip pat ir mūsiškės – buvo pasakyta, sumanyta, užsiminta arba sueiliuota apie Leviataną” – jūros pabaisą, chaoso ir blogio simbolį. Pirmiausia, žinoma, cituojama Biblija, Senasis Testamentas:

Jobo knyga 41, 23: „Leviatanas… Paskui jį šviečia takas, gelmė išrodo lyg kad pražilusi.”
Psalmynas 103, 26: „Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.”
Izaijo pranašystė 27, 1: „Tą dieną Viešpats savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje.”

Leviatanas iškyla ir iš liepsningų Jobo knygos 40–41 skyrių, kuriuos veik ištisai cituoja Melville’is, bet tai jau netiesioginis citavimas, perfrazavimas, perpasakojimas.

Prieš 28 metus, sovietmečiu, versdama šį romaną Biblijos citatas derinau su 1926 m. Berlyne išleistu, vienuoliktuoju vadinamosios Kvanto Biblijos ir arkivyskupo Juozapo Skvirecko Senojo ir Naujojo Testamento tekstu (1911–1937 m.).

Šiuo metu, rengdama antrą, pataisytą knygos vertimą, jau galėjau naudotis naujesniais, tobulesniais vertimais, tačiau klausimų ir sunkumų nesumažėjo, kadangi nedera Šv. Raštui primesti savos filosofinės, teologinės, egzegetinės ar kitokios interpretacijos, nors ji būtų patogi ar įprasta.

Pirmajame 1987 m. „Mobio Diko” vertime buvo įdėti 337 paaiškinimai. Taigi: ar prasminga – kaip siūlo kai kurie autoritetai – atsisakyti teksto aiškinimo komentaruose arba išnašose? Juk praraja tarp to, ką sakė Melville’io tekstas devyniolikto amžiaus žmogui ir ką sako dvidešimt pirmo amžiaus skaitytojui, vis gilėja. Menkėjantį Biblijos pažinumą iliustruoja kad ir toks elektroninis laiškas: „Esu jūsų svetainės skaitytojas. Bet kai kurių dalykų nesuprantu: Rut 6. Ar galite man pasakyti, kas yra Rut 6? Apreiškimo knyga – kur ją būtų galima rasti? Kas yra Apaštalų darbai?”

„Mobio Diko”, kaip būdinga klasikinei amerikiečių literatūrai, daugybė vardų yra bibliniai. Ir Melville’is juos naudoja kaip simbolius. Pirmiausia – pagrindinis veikėjas Izmaelis. Šio vardo paskelbimu – Aš vardu Izmaelis – pradedamas romanas. Vardas įgyja papildomų prasmių, jei žinome, kad Izmaelis (Senasis Testamentas, Pr 16, 15) buvo Abraomo ir egiptietės vergės Hagaros sūnus. Abraomui susilaukus įpėdinio su žmona Sara, Hagara su Izmaeliu buvo išvaryti į dykumą, kur vos nežuvo, bet Dievas išsaugojo Izmaelį, nes buvo jį paskyręs arabų genčių protėviu. Izmaelio – atstumtojo sūnaus – vardas tapo bendriniu, reiškiančiu „klajūną, tremtinį, atskalūną”.

Kapitono Ahabo vardą, taip pat dviejų kitų kapitonų vardus, išgirstame kartu su aliuzijomis į kelias Biblijos vietas. Papildomų prasmių įgyja seno apdriskusio jūreivio Elijo elgesys ir perspėjimai prieš laivui išplaukiant į ne vienerius metus truksiančią banginių medžioklę, jei susiejame jo vardą su bibliniu pranašuEliju. Senajame Testamente (I Kar 21) aprašyti pranašo nesutarimai su karalium Ahabu ir jo žmona Jezabele, garbinusiais Baalą. Kai Jezabelės nurodymu nužudomas kaimynas Nabotas ir jo vynuogynas atitenka Ahabui, Elijas šiam išpranašauja, kad „toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują”.

Kažin, ar gerai suprasim sakinį: „Bet nurykit greičiau ašaras ir pakilkit dvasia į pačią stiebo viršūnę, kur anksčiau atkeliavę jūsų draugai tuština septynaukštę dangaus karaliją, išveja, prieš jums pasirodant, senbuvius lepūnus Gabrielių, Mykolą ir Rapolą. Čia mes susidaužiame tiktai širdžių skeveldromis – ten jūs galėsite susidaužti nedužiais bokalais!”, jei nežinosim, kad tai arkangelai; Gabrielius kartais laikomas Mirties angelu ir ugnies bei griaustinio valdovu, bet dažniausiai tai Dievo pasiuntinys, Mykolas – angelų ir dieviškųjų kariaunų vadas, Rapolą Dievas yra siuntęs perspėti Adomą apie jam gresiantį pavojų.

Romane yra gal ir nesunkiai atpažįstamų aliuzijų sakiniuose:

„Mokėjimo veiksmas, man regis, pati nemaloniausia bausmė iš visų, kokias mums užtraukė tiedu obelų sodo vagys“, kur turimas galvoje Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą (Senasis Testamentas, Pr 3).

„Tiesiog šventinto aliejaus žemė, bet nuo Kanaano skiriasi tuo, kad tai dar duonos ir vyno žemė.”Kanaanas – biblinė „pažadėtoji žemė”, senovinis Palestinos ir Finikijos teritorijų pavadinimas.

„Vargšas Lozorius kalena dantimis ant šaligatvio, atstojančio pagalvę, jis taip dreba, jog krinta pastirusį kūną dengiantys skarmalai; jis galėtų užsikamšyti ausis skudurais, o į burną įsigrūsti kukurūzų burbuolę, tačiau net šitaip nepavyks pasislėpti nuo siautingojo Euroklidono.” Tai aliuzija į Biblijos pasakojimą apie elgetą Lozorių, po mirties nuėjusį į dangų, ir Turčių, patekusį į pragaro liepsnas (Naujasis Testamentas, Lk 16, 19–31).

Tačiau kažin ar dabartinei kartai, menkai težinančiai istorijas, sudarančias krikščionybės pagrindą, bus girdėtas siautingasis Euroklidonas, minimas ir kitoje vietoje: „Namas iš tiesų buvo keistokas – senas, smailiastogis, liūdnai perlinkęs, lyg paralyžiaus sutrauktas. Gumšojo įspraustas į kažkokį ankštą nykų kampą, o siautingasis Euroklidonas kaukė be pertrūkio, aršiau nei anuomet aplink sukiužusį, bangų svaidomą nelaimingojo Pauliaus laivą.” Euroklidonas, Pauliaus laivas – reminiscencijos iš Naujojo Testamento (Apd 27, 14).

Vargu ar be paaiškinimo žinosime, kas tas Ahazo laikrodis, kurio šešėlis slenka atgal: „Kai jūra yra daugmaž rami, tik sklinda ratilai, kurių viduryje tarytum gnomonas styro tasai plaukmuo, mesdamas šešėlį ant ribuliais einančio paviršiaus, galima pamanyti, jog prieš mus saulės laikrodis su banguotomis padalų linijomis. Ir dažnai šito Ahazo laikrodžio šešėlis slenka atgal.” Tai vaizdas, siejamas su Senojo Testamento Izaijo pranašyste (38, 8). Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašė, jog karaliaus rūmuose buvo laiptai ir turbūt šalia stovėjo kolona. Saulei šviečiant, kolona mesdavo šešėlį ant laiptų. Pagal tai, kiek pasislinko šešėlis, būdavo galima nustatyti laiką. Ir šit Dievas padaro stebuklą. Šešėlis, kaip įprasta, nusileidęs žemyn, sugrįžta atgal dešimčia pakopų.

Kažin, ar aišku, kad Oro Stichijų Valdovo sūnus… – tai velnias. Ano meto žmonių įsivaizdavimu, demonai ir jų vadovas Šėtonas gyvenę ore (Naujasis Testamentas, Ef 2, 2).

Sakinyje „Tarytum girtuoklio ranka sudrebėjo vis dar įremtas muškietos vamzdis ir atsitrenkė į viršutinę įsprūdą, Starbakas tarytum grūmėsi su angelu, bet pagaliau nusigręžė nuo durų, padėjo mirtiną ginklą į stovą ir grįžo į viršų” turimas galvoje Senojo Testamento (Pr, 32, 25–30) epizodas, kaip būsimasis žydų patriarchas Jokūbas, grįždamas su dovanomis broliui Esavui, likęs vienas prie Jaboko upės brastos, visą naktį grūmėsi su Dievo pasiųstu angelu; paskui Dievas jį palaiminęs ir davęs Izraelio („kovojančio su Dievu”) vardą.
Kapitonas Baldadas cituoja Mato evangeliją (6, 20–21) kaip pateisinimą, skirdamas Izmaeliui patį menkiausią užmokestį už darbą: „senis Baldadas nekreipė į mus jokio dėmesio ir vogravo sau po nosimi iš knygos: Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys…” Be to, jei Dievas saugos įgulą ir laivą, tai bus puiki jo investicijų grąža.

Ahabas visą laiką abejoja Dievu, ginčijasi su Juo, meta Jam iššūkį, krikšto formulėje pakeisdamas Tėvą Šėtonu: „Ego non baptizo te in nomine patris, sed in nomine diaboli!1 – lyg per kliedesį suriko Ahabas, kol piktoji geležis šnypšdama godžiai rijo krikšto kraują.” Naujajame Testamente sakoma: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 19).

Gal tik skaičiusieji Laišką romiečiams: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo” (23, 24): išgirs šio sakinio žodžių aidą, – mokslingų žmonių vadinamą referencija, – Izmaelio apmąstymuose apie stebinantį Kvikego elgesį: „ir teatlanko Dangaus malonė mus visus – ir presbiterijonus, ir stabmeldžius, – nes nėra tarp mūsų tokio, kuriam nestigtų galvoje varžtelio ir nebūtų verkiant reikalingas remontas.”

Verčiant labai trikdo iš senų vertimų paveldėta² Biblijos vardų lietuviškųjų formų maišatis, apie kurią yra diskutavę ir rašę kunigas Vaclovas Aliulis ir Biblijos vardų žodyno autorius Petras Kimbrys. Nors teigiama, kad neturėtų būti keičiamos nusistovėjusios biblinių vardų formos ir jų tarimas: Mykolas, Rapolas, Gabrielius, Danielius, tačiau nežinia kodėl į gyvojoje kalboje neprigijusių biblinių vardų sąrašą pateko romane „Mobis Dikas” minimas karalius Baltazaras, kurio garsiosios naktinės puotos metu prieš Babilono žlugimą ant sienos pasirodo mįslingas užrašas „Mene, Mene, Tekel, Ufarsin” (Dan 5, 25). Arba antrasis Nojaus sūnus Chamas, kurio vardas tapo bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti, įžeidinėti kitus žmones. Jie virto Belšacaru ir Hamu.

Kadangi verčiant „Mobį Diką” citatos buvo parenkamos iš įvairių Biblijos vertimų, todėl vardų rašybos skirtingumai kėlė sunkumų. Rubšio ir Kavaliausko Biblijoje rašoma Išmaelis, o Ekumeniniame leidimeIzmaelis. Nojaus sūnūs įvairiuose leidimuose: Sėmas, Amas, Japėtas; Semas, Khamas, Japhetas; Šemas, Hamas, Jafetas; Semas, Chamas, Jafetas. Vienas iš Kaino ainių: Matusalis, Matuzalis, Metuzalas, Metušelahas, Metušelachas. Trys pranašo Danieliaus draugai Sidrachas, Mizachas ir Abednegas, virto Šadrachu, Mešachu, Abed Negu. Babilonijos karalius Nabuchodonosaras –Nebukadnecaru.

Skiriasi ir kai kurių Šventojo Rašto knygų pavadinimai: Rūtos – Rutos, Metraščių – Kronikų, Ezros – Ezdro, Mokytojo – Koheleto, Ezechielio – Ezekielio, Danieliaus – Danielio, Makabiejų – Makabėjų. Štai kaip įvade Koheleto knygai (1988 m. leidime) rašo Senąjį Testamentą išvertęs prel. prof. Antanas Rubšys: „Hebrajiškasis šios knygos vardas „Kohelet{as}” siejasi su sueiga, susirinkimu ir turbūt reiškia „{žmogų}, kuris šaukia su{si}rinkimą”. Graikiškasis vardas – Eklesiasto knyga – turi ryšį su žodžiu „ekklesia”, reiškiančiu bendriją, arba su{si}rinkimą. Taigi knyga siejama su bendrijos, arba susirinkimo, vadovu. Šv. Jeronimas Koheletą – Eklesiastą – laiko Paskaitininku (Concionator), o Martynas Liuteris – Pamokslininku (Prediger). Tačiau knygos autorius nėra pamokslininkas, o ir pati knyga nėra kalbų ar pamokslų rinkinys. Koheleto knyga yra raštas, išminties raštijos svarstymas apie žmogaus būties, ieškančios gyvenimo prasmės, nerimą. Knygos autorius buvo išminties mokytojas ir lieka bevardis. Atrodo, kad knygos redaktorius, turbūt vienas iš autoriaus mokinių, pridėjo knygai Koheleto pavadinimą. Kadangi jis knygoje vadinamas „Dovydo sūnumi, Jeruzalės karaliumi” (žr. Koh 1, 1), buvo įprasta manyti, kad jis buvo karalius Saliamonas.”

Ne vienas Melville’io aiškintojas svarbiausiu romano sakiniu laiko šį: „Esama išminties, kuri yra sielvartas, bet esama sielvarto, kuris yra beprotybė.” Jame išsakytas skausmas susipina su kitais Melville’io svarstymais apie žmogaus siekių ir darbų tuštybę, pasitelkiant kiek perfrazuotą garsiąją Ekleziasto frazę apie būties trapumą: „Teisingiausias iš žmonių buvo Sielvartingasis Vyras, o teisingiausia iš knygų – Saliamono Ekleziastas, tobulai nugludintas skausmo plienas. „Viskas tuštybė”. VISKAS. Šitas užsispyręs pasaulis dar ne iki galo suvokė nekrikščionišką Saliamono išmintį.” Viskas tuštybė – dažnai kartojamas garsusis posakis iš Senojo Testamento (Ekleziastas 1,2). Arkivyskupas Juozapas Skvireckas, sekdamas lotyniškąja Vulgata, verčia: „Tuštybių tuštybė, sako Pamokslininkas.” Tačiau naujesniuose vertimuose šis posakis skamba visai kitaip: „Rūkų rūkas! – sako Koheletas.” Arba „Miglų migla! – sako Mokytojas.” Kodėl hebrajiškas žodis verčiamas skirtingai, tampa aiškiau paskaičius samprotavimus apie platesnį hebrajiško žodžio prasmių spektrą: „Tas būties trapumas yra beveik metafizinis ir simboliškai formalizuotas garsiojoje Ekleziasto frazėje tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė(Koh 1,2; 12,8). Hebrajų kalboje simbolinis „tuštybės” terminas hebel yra daug intensyvesnis, beveik lygus mūsų sąvokoms „niekas” ar „absurdas”. Tai aliuzija į dvelksmo, kvapo laikinumą, į greit išsisklaidančius garus. Čia susiduriame su žmogiškosios ir kosminės realybės absoliučiu nepagrįstumu, su tuštuma, su nieku, maža to, kaip skelbia aukščiausio laipsnio hebrajiška forma, su „tuštybių tuštybe”, su begaliniu nieku, susiduriame su žmogaus egzistencijos ir būklės radikaliu paneigimu ir su visų saugumo sistemų denonsavimu…”³

Nelengva buvo nuspręsti, kurį variantą rinktis, kai turime ne vieną Biblijos vertimą. Melville’is naudojosi tik Karaliaus Jokūbo vardu pavadintos Biblijos vertimu⁴. Kadangi nė vienas lietuviškas vertimas nepaskelbtas kanonu, dažniausiai iš kelių variantų bandyta pasirinkti literatūrine prasme tinkamiausią. Štai keli įvairovės pavyzdžiai:

Senasis Testamentas, Pr 1, 21: a) Ir Dievas sukūrė dides bangžuves; b) Ir Dievas sutvėrė didelius vandens gyvūnus; c) Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas; d) Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus.
Senasis Testamentas, Pat 21, 16: a) Žmogus, nuo kelio teisybės paklydęs, pasiliks susirinkime numirusiųjų; b) Žmogus, kurs nuklysta nuo mokslo kelio, bus milžinų susirinkime; c) Žmogus, pametęs išminties kelią, liks (tai yra dar gyvas būdamas) mirusiųjų bendrijoje; d) Žmogus, nuklydęs nuo sveikos nuovokos kelio, ilsėsis (tai yra dar gyvas būdamas) šešėlių sueigoje.

Renkantis citatas iš skirtingų Biblijos vertimų teko spręsti, ar tikslinga išnašose arba paaiškinimuose žymėti vertimo autorių. Ingos Tuliševskaitės išverstame Gianfranco Ravasi straipsnyje „Biblija ir menas” yra redaktoriaus nuoroda: „Čia ir toliau žymimos J Psalmių citatos, imtos iš Algirdo Jurėno vertimo. Kiti ST tekstai cituojami iš Juozapo Skvirecko vertimo, išskyrus Antano Rubšio verstas Pranašų knygas.”⁵ „Mobio Diko” atveju vertėjų būtų daugiau, todėl nusistatyta žymėti tik citatos vietą Biblijoje, bet ne iš kokio leidimo šie žodžiai ar eilutės.

Sunkiai kilo ranka kuriant savąjį Biblijos teksto variantą. Romano epilogas prasideda keturis kartus pakartota Biblijos citata. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti – šiais žodžiais baigia pasakojimą kiekvienas iš keturių Dievo siųstų pas Jobą pasiuntinių (Job 1, 14–19). Tačiau Jobo knygoje veiksmas vyksta sausumoje, o į karstą, kaip į gelbėjimosi plūdurą, įsikibęs Izmaelis išnyra iš vandenų gelmės, todėl teko rinktis kitą veiksmažodį – „ištrūkau”, ir epigrafas suskambo taip: Ir ištrūkau aš vienas, kad tau apskelbčiau.

Pasvarstymus baigdami – kaip ir pradėdami – remsimės citata. Šiuokart iš Augusto Strindbergo romano „Vienišas”, kurio pagrindinis veikėjas taip pat ieško atsakymo į klausimą, kas yra gyvenimas ir laikas:

„Ypatingais atvejais imu į rankas Bibliją. Aš turiu daug biblijų, išleistų įvairiais laikais; ir man regis, kad jose ne tas pat parašyta; tarsi jos nevienodai pajėgios daryti man įtaką. Viena, su juodo karduano viršeliais, išspausdinta Švabacho būdu XVII amžiuje, nepaprastai įdomi. (…) Rodos, visa neapykanta ir pyktis sukaupta šioje knygoje; ji tik keikia ir grasina. Kurį tik atsiverčiu puslapį, vis randu Dovydo ir Jeremijo prakeiksmą priešams, bet jų neskaitau, nes jie man atrodo nekrikščioniški. (…) Bet aš turiu kitą Bibliją iš XVIII amžiaus, įrišta veršio oda su aukso įspaudais. Joje, aišku, parašyta tas pat, kaip anoje, tik turinys pateikiamas kitaip. Ši knyga atrodo kaip romanas ir dažniausiai džiugina skaitytoją; net popierius šviesesnis, šriftas linksmesnis, ir Dievas ne toks, sakysim, Jehovą Mozė drįsta gana piktai užsipulti. (…) Jehova be pykčio atsako į šiuos priekaištus (…) Juk tai nebe tas nepermaldaujamas kerštingas Dievas iš Senojo Testamento. Ir aš nelaužau galvos; tik žinau, jog būna dienų, kai Senasis Testamentas man artimesnis už Naująjį.”⁶

¹ Krikštiju tave ne tėvo vardu, o šėtono vardu! (Lot.)
² 1990–91 m. trečiąkart išleisto J. J. Skvirecko Senojo Testamento paaiškinimus paruošęs Kornelijus Platelis rašo: „Rengiant šį J. J. Skvirecko ST vertimą, suvienodinta ir sudabartinta skyryba bei rašyba, išskyrus vietovardžius ir vardažodžius.”
³ „Biblija ir menas”, Naujasis Židinys-Aidai, 1993 Nr. 7–8.
⁴ 2012 m. lietuviškai pasirodė pažodinis Dariaus Kundroto atliktas Karaliaus Jokūbo Biblijos leidimas.http://maloneszinia.lt/Biblija-LT-KJV-2012.pdf
⁵ Naujasis Židinys-Aidai, 1993 Nr. 718, p. 40–52.
⁶ Strindbergas A. Pamišėlio išpažintis. Vienišas. – Vilnius: Vaga, 1992, p. 266–267.