ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Hakob Simonian, Hovhannes Sanamian
DATA: 2013-12
Chačkaras armėniškai reiškia akmeninį kryžių. Tai tradicinės armėnų kultūros paminklas – akmeninė stela su išraižytu kryžiumi. Armėnijoje iki šiol išlikę keli tūkstančiai chačkarų, pasižyminčių meniška, nesikartojančia raižyba. Ši gilius amžius menanti krikščioniškosios Armėnijos tradicija 2010 metais buvo įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą. Apie chačkarus rašo istorijos mokslų kandidatas Hakobas SIMONIANAS ir architektūros docentas Hovhannesas SANAMIANAS, dirbantys Armėnijos istorinio kultūros paveldo mokslinių tyrimų centre.
Krikščionybės priėmimas Armėnijai tapo išskirtinės svarbos įvykiu. Įamžinant ir skleidžiant naują ideologiją, formavosi iš esmės nauja kultūra. Radosi stelos, puoštos medžio raižiniais biblinėmis temomis, chačkarai, buvo statomos bažnyčios.
Armėniškųjų chačkarų prototipais galima laikyti paprastų ir stilizuotų kryžių drauge su Gyvenimo medžiu, Šlovės vainiku ir t. t. atvaizdus, kurie buvo aptikti Vankasaro uolose (seniausiame kultiniame, vieno pirmųjų krikščionybės aukurų Armėnijoje I–III amžiais, komplekse). Tarp šių atvaizdų itin reikšmingi lygiasparniai kryžiai, nutapyti apskritimuose, taip pat kryžius, esantis Šlovės vainike, kuris remiasi į aukštą stulpą, iškylantį virš laiptuoto pjedestalo. Pastarasis tarytum pažodžiui įkūnija Grigorijaus Švietėjo sapną, kurį IV amžiuje aprašė istorikas Agatangelosas: „Ir išvydau aš šio miesto (Vagaršapato) centre, netoli karaliaus rūmų, pjedestalo formos pagrindą iš aukso, didumo sulig kalva, o ant jo – gana aukšta stela su apniukusiu kapiteliu ir žėrinčiu kryžiumi ant jo“. Į apskritimą įrėminti lygiasparniai kryžiai buvo itin populiarus viduramžių ornamentas (Cicernavankas, Jereruikas, Tekoras, Kasachas). Taip pat tokie kryžiai pavaizduoti tiksliai datuojamame to meto paminkle – Achcko kaimo mauzoliejuje, pastatytame IV a. viduryje karališkųjų armėnų Aršakidų palaikų sarkofagų nišose.
Remiantis istorikų teiginiais, jau IV amžiuje plačiai paplito mediniai ir akmeniniai kryžiai monumentai, tvirtinami ant stulpų ar kolonų kankinių žūties vietose, pakelėse, aikštėse ir gatvėse bei sugriautų pagonių šventyklų vietose, kuriose buvo ketinama statyti bažnyčias. Agatangeloso teigimu, tokie kryžiai buvo statomi visuose Armėnijos miestuose, gyvenvietėse ir kaimuose. Ypač išraiškingi monumentalūs sparnuotieji kryžiai buvo aptikti kasinėjant Dviną – miestą, kuris viduramžiais buvo Armėnijos sostinė. Pastarieji kryžiai datuojami IV–VII amžiais. Greičiausiai nuo tada ant atskirų akmens luitų ir plytų pradėta vaizduoti paprastų formų kryžius, kurių dalys (sparnai) platėjo link kraštų. Chačkarai (kryžiai – akmenys) yra vienas būdingiausių ir unikaliausių armėniškojo meno reiškinių. Mūsų dienas pasiekė gausybė įvairiausių formų, struktūrų, funkcijų, tematikų bei ornamentikos chačkarų.
Seniesiems chačkarams būdingi natūralūs kontūrai akmenų, ant kurių iškaltas ir visoje priekinėje akmens dalyje laisvai išdėliotas vienas ar keli kryžiai. Apibendrintos chačkarų formos, negausūs ornamentai (dažniausiai tai vynuogių kekės ir palmių lapai), laisvas kryžių išdėstymas plokščiame akmens paviršiuje, kompozicijos paprastumas – visa tai sukuria naujo tipo paminklą (Mec Mazra, Dolakneris, Žemutinis Talìnas, Martirosas ir t. t.). Žemutiniojo Talìno chačkaras – didžiulis trikampis luitas su iškaltu kryžiumi. Po kryžiumi – keturkampė išduoba, kurioje, manytina, buvo saugomi Šventojo palaikai.
VIII–IX amžiais atsirado pirmieji paminklai, kur kryžiai buvo vaizduojami konkrečios formos plytose. Labiausiai žinoma didelė apvali plyta su reljefiniu kryžiumi, kuri yra Šventosios Mergelės Sanducht koplyčioje Talìne.
IX–XI amžiais susiformavo kanoninės klasikinio chačkaro formos ir kompozicijos. Tai keturkampės taisyklingos formos plytos, kurios buvo statomos tiesiai ant žemės, ant stačiakampės formos akmens luitų. Užbaigtą architektūrinį vaizdą įgavę chačkarai yra ne kas kita, o taisyklingos plytos, kurių aukštis dukart didesnis už plotį. Priekinė chačkarų dalis yra visa ornamentuota, o šonai ir užpakalinė dalis nutašyti, ant jų dažnai randami iškalti užrašai. Kompozicijos centre vaizduojamas kryžius (amžinojo gyvenimo simbolis) iškyla virš laiptuoto pjedestalo (Adomo kapo simbolis) arba yra patalpintas rozetės formos pagrinde (pagoniškojo kulto simbolis). Kryžiaus dalys (sparnai), tarp kurių išdėstytos vynuogių kekės ar granato vaisiai, užsibaigia dviem apskritimais. Kryžiaus kraštai padabinti sudėtingu geometriniu ar augaliniu ornamentu, kurį sudaro skirtingos, nepasikartojančios kvadratų, daugiakampių, žvaigždučių ar kitų formų sampynos. Chačkarai buvo statomi atskirai arba grupėmis. Pats seniausias iš visų mums žinomų ir tiksliai datuojamas yra Ašoto I Bagratuni žmonos, karalienės Kartanidės 879 metais Garni gyvenvietėje pastatytas chačkaras.
Nepaisant formų kanoniškumo, chačkarai būna įvairių tipų, stilių, tematikų, skiriasi ir jų atlikimo technikos. Visa tai skatina meistrus, kurie paprastose formose ieškojo saviraiškos, nuolat mąstyti kūrybingai, semtis įkvėpimo. Minimi skirtumai turėjo įtakos skirtingų meistrų mokyklų Armėnijoje formavimuisi (Siunik, Arcach, Gegarkunik, Airarat ir t. t.).
XII–XIII amžiai yra baigiamasis chačkarų formavimosi laikotarpis. Chačkarų viršutinė dalis dažnai apvainikuojama „stogeliu“, po kuriuo kartais plačia juosta išdėstomi reljefai –
Aukščiausiasis soste, Dievo Motina su kūdikiu, Viešpaties Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, Kristaus Krikštas, angelų, apaštalų bei šventųjų atvaizdai. Kartais toje vietoje vaizduojamas mirusysis, kuriam ir pastatytas konkretus chačkaras. Viduramžių Armėnijos chačkarų mene ryškus akmens apdirbimo meistriškumas. Vingiuota ornamento linija, kurianti konkrečią figūrą ar ornamentinio rašto kompleksą, jokiu būdu nenutrūksta. Todėl linijinė sampyna sudaro pradžios ir pabaigos neturinčio judėjimo įspūdį. Ornamentas tolygiai pereina iš vienos formos į kitą. Ypatingą meninę vertę chačkarams suteikia ornamentinių motyvų geometrinės proporcijos. Subtilus raštas savo grakštumu panašus
į nėrinį ar filigraną. Plonas ornamentas, sluoksnis po sluoksnio gilėjantis akmenyje, sudaro daugiapakopę perspektyvą ir atvaizdo gylio įspūdį. Ryškiausiais chačkarų pavyzdžiais yra laikomi nepakartojamo menininko, architekto, skulptoriaus, miniatiūrininko Momiko darbai Noravanke bei meistro Pogoso chačkarai Gošavanke. Chačkarai tapo universaliais paminklais, statomais mirusiųjų sieloms išgelbėti, karo pergalėms įamžinti, taip pat kaip kelio nuorodos ar įvairių architektūrinių objektų (šventyklų, tiltų) statybos pabaigoje. Buvo tikima antgamtinėmis gydomosiomis
chačkarų galiomis. Ypatingą tokių paminklų grupę sudaro Amenaprkičo (Išgelbėtojo) chačkarai Achpate (1273), taip pat Dseche (1281) ir Ečmiadzine. Juose pavaizduotas Nukryžiavimas. Žmonės tikėjo, jog tokie chačkarai geba išgydyti įvairius negalavimus. Casman (Įtūžis) vadinami chačkarai buvo laikomi jėga, galinčia suvaldyti stichines nelaimes – sausrą, krušą, žemės drebėjimą ir t. t. Chačkarai, esantys priekinėje pastato dalyje, suteikdavo architektūros statiniui užbaigtą pavidalą: du chačkarai vakariniame cerkvės – laidojimo rūmų Cachac-kar fasade (1041), Achpato vienuolyno laidojimo rūmų chačkarai (1211–1220), Dadivanko varpinės chačkarai. Labiausiai žinomus tokio tipo paminklus Sanaine pastatė Mchitaras – Tutevordės garbei (1184), taip pat žinomas priekelės chačkaras Košo kaime (1175).
XV–XVII amžiai išsiskiria didžiausia chačkarų gausa. Galima numanyti, kad kiekviename kaime buvo meistras mūrininkas, kuris pagal savo skonį kaldavo chačkarus (Noraduzo, Gavaro, Vardeniso, Martuni, Senosios Džugos ir kt. kapinėse chačkarų priskaičiuojama šimtai, o kai kur ir tūkstančiai). Tokio masiškumo padarinys – supaprastėjęs ir grakštumą praradęs ornamentas.
Ryškiausiu vėlyvųjų viduramžių chačkarų meno paminklu laikoma Senoji Džuga (XVI–XVII a.). Chačkarai virto siauresniais, aukštyn besistiebiančiais monumentais, kurių ornamentas tapo smulkesnis nei anksčiau. Centrinis kryžius iškaltas siauroje nišoje ir yra karūnuojamas Rytų kultūrai būdinga strėliškąja arka.
Chačkarų menas, užgimęs pirmaisiais naujosios epochos amžiais, greitai tapo armėnų kultūros charakteringa dalimi, kuri puoselėjama įgyja vis naujų bruožų. Tai dar viena sritis, būdinga tik Armėnijos menui ir kultūrai. Akivaizdu, kad chačkarų menas nuolat tobulėja, išsaugodamas nacionalinius motyvus ir mąstyseną. Chačkarai statomi ir mūsų dienomis, išsaugant visas Armėnijos memorialinių paminklų tradicijas.
Iš rusų kalbos vertė Sandra FleiŠer
