Darbuotis nelaukiant idealių sąlygų

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Aktualijos
AUTORIUS: Dainora Pociūtė
DATA: 2013-11

Pokalbis su Jolanta GELUMBECKAITE

Lapkričio 18-ą įvyko Švietimo ir mokslo ministerijos šiemečių Mokslo premijų užsienio lietuviams įteikimo ceremonija. Tarp apdovanotųjų –­ ir habil. dr. prof. Jolanta Gelumbeckaitė, dirbanti Frankfurto prie Maino Goethe’s universitete Vokietijoje. Gelumbeckaitė –­ Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auklėtinė, Humanitarinių mokslų daktarės disertaciją „Linksnių ir prielinksninių konstrukcijų vartosena Jono Bretkūno „Evangelijos pagal Luką” vertime (1579)” apgynusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1999 m. habilitacinis darbas „Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573. Kritische kommentierte Edition der Handschrift” [=Lietuviškoji Volfenbiutelio postilė (1573). Kritinis komentuotas rankraščio leidimas] apgintas Frankfurto prie Maino Johanno Wolfgango Goethe’s universitete 2007 m.
Garbingo apdovanojimo proga JOLANTĄ GELUMBECKAITĘ kalbina VU Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. DAINORA POCIŪTĖ.

Jolanta Gelumbeckaitė ir Dainora Pociūtė Vilniaus universiteto Donelaičio auditorijoje. Astridos Petraitytės nuotrauka
Jolanta Gelumbeckaitė ir Dainora Pociūtė Vilniaus universiteto Donelaičio auditorijoje. Astridos Petraitytės nuotrauka

Kaip Tu, lietuvė mokslininkė, jautiesi Vokietijos akademiniame pasaulyje? Ar sunku jame įsitvirtinti? Šiaip ar taip, kiek leidžia teigti mano patirtis, Vokietija yra viena iš daugiausiai simpatijų Lietuvai turinti ir gana gerai ją pažįstanti šalis. Vokiečiai, skirtingai nei Pietų Europos šalys, nepaskandina Lietuvos bendroje nepažinioje kategorijoje „Rytų Europa”. Vokiečiai yra bene daugiausiai nuveikusi užsienio tauta baltistikos srityje, LDK ir Prūsijos istorio­grafijoje. Tai nulemia seni LDK ir Vokietijos kontaktai.
Vokietija yra labai didelė šalis, turinti 80 mln. gyventojų, todėl sunku simpatijas pamatuoti: quot capita tot sententiae, kai kas Lietuvą pažįsta gerai, kai kam į rytus nuo Elbės prasideda į atskirus regionus neskirstomi Rytai. Vokietijos mokslininkų nuopelnai lituanistikai yra labai dideli, tačiau visi tie XIX ir XX a. mokslininkai, kuriuos Lietuvoje žinome kaip baltistus, visų pirma buvo indoeuropeistai, baltistika buvo vienas iš kelių jų tyrimo objektų. Indoeuropeistikai mes ir toliau liekame svarbūs (dauguma jaunosios kartos baltistikos atstovų taip pat yra baigę indoeuropeistikos studijas), todėl būtų labai reikalinga, kad Vilniaus universitetas, kooperuodamas su kuriuo nors indoeuropeistikos centru, turėtų indoeuropeistikos ir baltistikos studijų programą. Savaime kam nors įdomūs mes nebūsime, turime savo svarbumą parodyti ir įrodyti patys. Vokietijoje dažnai girdžiu nuomonę, kad „lietuviai per daug žino”, t. y. jiems daugelis jų kalbos, literatūros, istorijos ir kultūros dalykų yra savaime suprantami, todėl jie, nenorėdami pasirodyti banalūs, jų neskleidžia mokslo pasaulyje už Lietuvos ribų.
Vokietijos akademiniame pasaulyje įsitvirtinti iš tikrųjų labai sunku, nes aukštosiose mokyklose nuosekliai mažinami akademiniai etatai, o konkurencija didėja. Bet kuris užsienietis turi būti geresnis už kitus, kad būtų vertinamas lygiavertiškai. Labai daug energijos tenka investuoti savo atstovaujamo mokslo naudai ir poreikiui įrodyti.

Tarp Lietuvos humanitarų esi itin aukštai vertinama kaip tekstologė, rašytinės kalbos istorikė. Be abejo, čia didžiausią šlovę Tau pelnė kritinis Volfenbiutelio postilės parengimas. Papasakok plačiau apie šį darbą.
Vadinamoji Volfenbiutelio postilė (1573–1574; apimtis 299 fol.) yra pirmas žinomas pamokslų rinkinys lietuvių kalba. Tai liturginiams metams skirti sekmadienių ir šventadienių pamokslai, rinkinį sudaro dvi dalys: Advento–Velykų ir Velykų–Advento ciklas. Ši evangelikų liuteronų postilė yra rankraštis, žinomas tik vienas jos egzempliorius. Rankraštis saugomas Volfenbiutelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje, Sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°; skaitmeninė faksimilė prieinama adresu: http://diglib.hab.de/mss/11-2-aug-2f/start.htm. Šis codex unicus yra vienas geriausių XVI a. rankraštinės knygos pavyzdžių Europoje ir puikus žodinės komunikacijos lietuviš koje Prūsijos kunigaikštystės Bažnyčioje pavyzdys. VP buvo skirta praktiniam profesionaliam naudojimui – pamokslininkams skaityti ar atpasakoti per pamaldas.
VP yra vienas išsamiausių ir svarbiausių lietuvių kalbos istorijos dokumentų, liudijančių rašomosios kalbos formavimosi procesą. Įvairiopi vieno ir to paties žodžio (dialekto)grafiniai variantai rodo, kad šitą tekstą reikia traktuoti kaip rašomosios kalbos kūrimo(si) laboratoriją. Postilė yra daugeliu atžvilgių unikalios informacijos šaltinis ne tik lietuvių ir lyginamajai filologijai, bet ir kitoms disciplinoms: paleografijai ir kodikologijai, Reformacijos ir liturgijos istorijai, lietuvių ir lyginamajai Bažnyčios ir kultūros istorijai.
2001–2005 m. Volfenbiutelyje rengiau kritinį komentuotą leidimą (2008 m. išleistas Harrassowitzo leidykloje). Svarbiausias tikslas buvo padaryti rankraštį prieinamą tolesniems tyrimams. Pagrindiniai darbo etapai, pagal juos ir leidimo dalys, buvo šie: rankraščio skaitmeninė versija, analitinis rankraščio aprašas (išorė: ant ko, kuo, kaip parašyta, kaip įrišta; turinys: teksto sandara; istorija: sukūrimas, recepcija, tyrimas), dokumentinis paraidinis (t. y., diplomatinis dokumentinis) teksto perrašas, dvisluoksnis kritinis (tekstologinis) aparatas, tekstologiniai komentarai, registrai (santrumpos, šaltiniai, bibliniai ir nebibliniai asmenvardžiai, Biblijos ir autorių citatos bei parafrazės, perikopės).
Visų, kurie naudojasi ar naudosis kritiniu leidimu, turiu prašyti, kad atkreiptų dėmesį į pastebėtų klaidų sąrašą, skelbiamą adresu: http://titus.uni-frankfurt.de/personal/gelumbeckaite/errata.pdf.

Lietuvoje tekstologų lyg ir netrūksta, greitai bus išleisti visi lituanistikos paminklai. Ar visi jie parengti tinkamai? Kokia tolesnė tekstologijos perspektyva?
Tiek, kiek yra išleista dabar, sudaro tik nedidelę viso lituanistinio paveldo dalį. Išleisti šaltinio teksto fotokopiją ar paraidžiui perrašytą tekstą be kritinio aparato ar komentarų yra reikšminga maždaug taip pat, kaip apie žmogaus balso tembrą spręsti iš nuotraukos. Lietuvių tekstologijoje, ypač XVI a. tekstų leidyboje, praktinė ir metodologinė kritinės leidybos tradicija dar nėra iki galo susiformavusi. Leidybines strategijas įmanoma nustatyti tik empiriškai, indukciniu būdu ir tik vėliau jas galima apibendrinti metodologiškai. Tekstų pateikimo ir tyrimo perspektyva yra anotuoti referenciniai korpusai (sąmoningai nevadinu teiktinu terminu „tekstynai”, nes tekstynai, mano įsitikinimu, yra tik tekstų rinkiniai), kurie apima metainformaciją apie tekstus, pačių tekstų perrašus, struktūrinę, paleografinę, tekstologinę, leksinę, gramatinę ir citatų anotaciją. Išsamiai anotuoti tekstai turi būti lygiagretinami ne tik su faksimilėmis, bet ir su tokiais pat principais anotuotais vertimo (jeigu tekstas yra ne originalus lietuviškas, bet verstas tekstas) šaltinių tekstais. Tekstas yra kultūrinė atmintis. XXI a. tekstologija yra tekstų bioinformatika –­ ji siekia sužinoti teksto genetinį kodą, išsiaiškinti, kokia kalbinė ir kultūrinė informacija pagal kokias sekvencijas ir kaip yra užkoduota (bioinformatikos ir tekstologijos ryšį yra aprašę Franco Moretti ir Alberto Piazza). Kalbiniai ir genetiniai kodai – žodžiai ir genai – yra panašūs. Vidutinė Europos kalba vartoja maždaug tiek pat žodžių, kiek genų – informacijos vienetų – sudaro žmogaus genomą: nuo 30 000 iki 50 000. Tam tikru būdu užkoduota informacija perduodama toliau ir taip vyksta kultūrinė evoliucija. Tekstas yra tiek praeities atmintis, tiek ir ateities transformacijų numatymas. Taigi tekstologijos ar teksto filologijos tikslas –­ išsiaiškinti funkcinį ir evoliucinį ženklų bei žodžių sekų ryšį.

Kaip įvertintum lituanistinių (ir apskritai baltistinių) tyrimų padėtį Lietuvoje ir užsienyje? Ar per dvidešimt nepriklausomybės metų, o ypač pastarąjį dešimtmetį, kai įstojus į Europos Sąjungą moksliniams tyrimams imta skirti žymiai daugiau lėšų ir atsirado projektinis finansavimas, pagerėjo lituanistinių ir baltistinių tyrimų padėtis? O gal baltistikos pajėgos silpnėja ir nebėra patrauklios pasauliui? Juk beveik neturime stipresnių lituanistikos (baltistikos) centrų pasaulyje. Pokarinėje ir XX a. antrosios pusės mokslo tyrimų tradicijoje baltistika tebelaikyta tarptautine disciplina lituanistika, tačiau ji buvo suvokiama kaip kalbotyriniai tyrimai. Literatūra, istorija, kultūros tyrimai į šią sritį nebuvo įleidžiami.. Bet ši tradicija jau atrodo gana išsisėmusi, nelabai patraukli. Humanitarinių mokslų suvokimas pasaulyje labai pakito. Akivaizdu, kad šių dienų lituanistika turi būti itin tarpdalykiška disciplina. Bet ar galima ją padaryti tarptautine disciplina?
Baltų kalbos Europoje turi tokias pat senas tyrimo tradicijas, kaip pati indoeuropeistika. Pirmiausia baltų kalbos tirtos lyginamajame indoeuropiečių kalbų kontekste. Ilgainiui baltistika išsirutuliojo į savarankišką dėstomąją discipliną. Susiklostė trejopa baltų kalbų dėstymo situacija: a) baltų kalbų studijos egzistuoja kaip savarankiška disciplina, b) jos integruotos į indoeuropeistikos arba slavistikos studijas, c) baltistika dėstoma spontaniškai, taip sakant, pasitaikius progai (projektai, vasaros mokyklos). Ketvirta galimybė yra disciplinos atsisakymas (argumentas – paklausos stoka). Iki 2004 m. Europos Sąjungoje baltų kalbos turėjo specialų statusą ir daugelyje universitetų buvo dėstomos kaip savarankiška disciplina. Baltijos respublikų integracija į Europos Sąjungą 2004 metais atgaivino ar pagyvino susidomėjimą Šiaurės Rytų Europos regionu. Daugelį šimtmečių gyvavę intensyvūs Lietuvos ir Latvijos švietimo bei mokslo ryšiai su Vakarų ir Vidurio Europos šalimis pradėti atkurti ir plėtoti nauju daugiašalių kontaktų lygmeniu. Susidomėjimas baltų kalbomis taip pat išaugo. Greitai baltų kalbos įsiliejo į lygiateisišką konkurenciją su kitomis kalbomis ir kalbotyromis. Dažniausia situacija tokia, kad baltų kalbos yra integruotos į indoeuropeistikos arba į slavistikos studijas. Įvairiuose universitetuose susiklostė skirtingi baltistikoscurricula. Jie priklauso ir nuo atskirų asmenų, tačiau dažniausiai – nuo pačių universitetų politikos, kurią apsprendžia atskirų universitetų integrali ir išorinei įtakai nepasiduodanti valdžia. Todėl ir raštai apie kur nors ketinamos naikinti baltistikos dėstymo ir studijavimo svarbą dažniausiai lieka be atsako. Tokiuose raštuose paprastai nebūna pateikiami konkretūs pasiūlymai, pvz., kad baltistikos (lituanistikos, letonistikos ar prūsistikos) lektoratu, docentūra ar profesūra finansiškai rūpinsis Lietuvos ar Latvijos institucijos. Galima pagrįstai kelti klausimą dėl baltistikos studijų institucionalizavimo užsienyje poreikio. Ar (ir kaip) toliau dėstyti baltistiką, priklauso nuo pačios mokslo bendruomenės požiūrio ir nuo mokslinio potencialo: a) ar toliau mėgautis lepių ir nykstančių specijų statusu, b) ar kurti kryptingą studijų ir mokslo politiką. Tikras baltistikos centras veikiausiai turėtų rūpintis tiek kalbotyra, tiek literatūrologija, t. y. būti baltų filologijos centru. Tačiau filologijos klasikine prasme disciplinų praktiškai nelikę – universitetuose aiškiai skiriama kalbotyra ir literatūrologija. Baltistika buvo ir bus tarptautinė disciplina. O konkurencingą kitų disciplinų kontekste ją gali padaryti tiek atskiri mokslininkai, tiek Lietuvos bei Europos mokslo ir švietimo institucijų bendradarbiavimas.

Kokie turėtų ar galėtų būti baltistikos ir lituanistikos tyrimų centrai užsienyje? Dabar skambiu baltistikos ar lituanistikos centro ar katedros vardu užsienyje vadinamas kalbos dėstymas. Jei lietuvių kalbos kursą pasirinko trys–penki studentai, tai šiame universitete yra „lituanistika”. Tačiau su mokslo tyrimais toks centras dažniausiai neturi nieko bendro. Suprantama, kad Vakarų universitetai jais nesuinteresuoti, savo humanitarinių tyrimų strategiją turi turėti pačios Baltijos šalys. Kokia turėtų būti perspektyva? Kodėl nesukuriama tikrai mokslinė lituanistikos tyrimų užsienyje programa? Ar Baltijos šalys negalėtų turėti savo didesnių mokslo centrų ar institutų bent vienoje–dviejose Europos vietose (pavyzdžiui, Vokietijoje, Italijoje), kur sutelkta daug archyvų, literatūros. Aš nelyginu lituanistikos ar baltistikos su polonistika ar slavistika: Italijoje beveik kiekviename universitete yra tokie centrai, jie sudaro didžiulį mokslo tyrimų tinklą. Tokie centrai yra ne tik universitetuose, bet egzistuoja ir kaip atskiri institutai. Man atrodo, kad lituanistika užsienyje XX a. viduryje buvo palikta išeivijai. Ji, ypač JAV, nuveikė tiek, kiek galėjo. Tolesnės strategijos nebėra.
Visų pirma, kad ir kokie tie centrai būtų, jie turėtų ne konkuruoti su Lietuvos centrais, bet dirbti ir tirti kartu. Visa baltistikos plačiąja prasme disciplina yra tokia maža, kad pašaliečių akimis mes ir taip esame „blusų cirkas” (čia vieno kolegos juristo žodžiai apskritai apie visas kalbotyras, išskyrus germanistiką ir romanistiką). Todėl turime laikytis išvien, nes jeigu vieni su kitais pešimės (čia neturiu omeny mokslinių ginčų), atrodysime daugiau negu juokingai.
Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos lietuvių kalbos lektorato užsienyje programa, kurią anksčiau globojo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, yra sveikintina, ji tikrai prisideda prie lietuvių kalbos skleidimo. Nuo jos gali labai daug priklausyti ir tų universitetų, į kuriuos siunčiami lektoriai, požiūris į lituanistikos ar baltistikos plėtimo galimybes. Tačiau iš Lietuvos tikrai reikalinga aiški mokymo ir mokslo strategija, parengta kartu su Lietuvos ir užsienio universitetais ar mokslo ministerijomis, numatanti Lietuvos ir užsienio baltistikos integracijos perspektyvą, jungtinius mokslo tyrimus ir jungtinį specialistų rengimą. Pvz., Frankfurto prie Maino universitete jau keletą dešimtmečių gyvuoja Baskų žemės finansuojamas baskų filologijos lektoratas, baskų kalbos ir literatūros paskaitos yra integrali romanistikos, kaukazistikos ir empirinės kalbotyros programų dalis. Pradėti reikia nuo edukacijos ir bendrai su Lietuvos universitetais bei mokslinių tyrimų institutais auginti būsimų tyrėjų kartą. Aš esu už jungtines studijų programas su Lietuva, kurios dėl ERASMUS ir universitetų partnerysčių yra tikrai realios.

Kaip vertintum šiandienių lietuvių humanitarų tyrimus tarptautiniame kontekste? Ar galėtum čia išskirti kokius nors svarbesnius darbus? Ar, tavo manymu, įvyko koks nors ryškesnis kokybinis šuolis humanitarinių mokslo tyrimų srityje nepriklausomybės dvidešimtmečiu? Mokslo produkcijos, jos tarptautiškumo ir kokybės prasme humanitariniai mokslai Lietuvoje yra žymiai prastesnėje padėtyje nei gamtos, tikslieji ir technologiniai mokslai. Tai pabrėžiama daugelyje mokslo vertinimo ataskaitų ir apibendrinimų. Kodėl taip yra?
Nenorėčiau vardyti atskirų darbų, nes dar ką nors pamiršiu ir bus nemandagu. Kalbotyros srityje lituanistika ir baltistika yra stiprios ir tarptautiniame kontekste turi savo vietą. Tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovams dirbti grupėmis yra įprasta, todėl ir tarptautines komandas suburti paprasčiau. Humanitarai daugiau individualistai, jiems žymiai sudėtingiau susitelkti bendram darbui ar projektui. Lietuvoje humanitariniai mokslai per lengvai pasiduoda tiksliųjų mokslų vadybininkų diktatui. Jau vien tai turėtų būti akstinas įvesti humanitarinių mokslų atstovams kvotas mokslo administracijos sluoksniuose. Pvz., Vokietijoje jau kuris laikas nebetaikoma identiška humanitarinių bei socialinių ir tiksliųjų bei gamtos mokslų vertinimo sistema, kriterijai yra skirtingi, nes tiek tyrimų specifika, tiek ir rezultatų pasiekimas labai skiriasi. Jau vien dėl to, kad humanitarų mokslinių projektų įkainiai žymiai mažesni (jiems nereikia itin brangios laboratorijų įrangos ir pan.), ilgą laiką ir patys tyrimai laikyti menkaverčiais. Dabar situacija keičiasi, daugėja tolerancijos, daugėja bendrų humanitarinių ir tiksliųjų mokslų projektų. Geriausias pavyzdys – filologijos ir informatikos sinergija, kurią laikyčiau labai perspektyvia aukštųjų mokyklų studijų programų galimybe.

Kaip reikėtų gerinti lietuvių humanitarikos tyrėjų galimybes pasinaudoti tuo, kas padaryta pasaulyje? Aš manau, kad bent istorinių tyrimų srityje turime įvairių problemų. Pavyzdžiui, daugelio istorinių tyrimų pačioje Lietuvoje (ar Latvijoje) net negalima pradėti, nes nesuformuotos tos srities bibliotekos, beveik nėra tyrimų tradicijos. Čia turiu galvoje, pavyzdžiui, savo sritį, Reformacijos ir protestantizmo istoriją. Esu tiesiog priversta nuolat kur nors važiuoti. Žinoma, man malonu mokytis visą gyvenimą, bet apmaudu pamatyti tikrai mokslinę savo srities biblioteką (na, kad ir čia, Mainco Europos tyrimų institute sukauptą religijos istorijos biblioteką) ir suprasti, kad deja, panašios mes niekada neturėsim. Jau ir per vėlu – kas dabar nupirks šimtatomius paveldo raštus… Juk nuėję į mūsų bibliotekas, deja, nerasime nei Aristotelio ar Platono, nei Galeno ar Paracelso, nei Calvino ar Melanchthono (čia galima vardyti be galo) kritinių raštų leidimų. Jei XVI a. šaltinį pačioje Lietuvoje dar gali arba rasti, arba jį užsisakyti, tai susidaryti vaizdą apie jo europinį kontekstą, ištakas, ryšius ir pan. labai sunku. Lietuvoje pačią LDK kultūros ar Bažnyčios istoriją itin sunku tyrinėti – trūksta pamatinių šaltinių, Europoje leistų jau nuo XIX a., niekas jų nekaupė, nėra religijos istorijos tyrimų tradicijos. Lietuvoje neparašysi XVI a. religinio veikalo komentarų arba jie bus nekokybiški, neparemti įprastais Europoje šaltinių standartais. Todėl ir turime tokią situaciją, kad apie mus viską parašo kiti. Mano supratimu, net užsienio mokslininkų poreikis dėl savo mokslinių interesų pramokti lietuvių kalbos yra dingęs. Kam? Juk pagrindinius darbus yra parašę lenkai, vokiečiai ir pan. Tai, kad lietuviai patys apie save nerašo istorijos, nepateikia tyrimų pasauliui, rodo menką humanitarinės savivokos lygį. Tas pats yra ir su latviais. Ką daryti, kad situacija gerėtų?
Nesu mokslo strategė ar vadybininkė, todėl negaliu siūlyti veiksmingų receptų. Manau, kad Lietuvoje vis geriau veikia bibliotekų ir tarpbibliotekiniai tarptautiniai tinklai. Svarbu, kad bibliotekos (nacionalinė, Mokslų akademijos, universitetų bibliotekos) užtikrintų vartotojams priėjimą prie kuo daugiau duomenų bazių.
Be to, vis daugiau pirminių tekstų ir tyrimų skelbiama internete, taip pat yra, pvz., google books irarchive.org, kur kiekvieną dieną pasirodo vis daugiau knygų. Lietuvos bibliotekos negali užpildyti visų spragų, atsiradusių per liūdnos atminties sovietinius dešimtmečius. Negalima ir laukti, kol kas nors sudarys idealias darbo sąlygas, nes taip niekada nebus. Kiekvienas docentas ar profesorius turi ne tik pats išmokti (sic!), bet ir išmokyti savo studentus, kaip ir kur ieškoti reikalingos informacijos. Žodžiu, pradėti nuo edukacijos ir auginti kokybiškai naują tyrėjų kartą, kuri savo srityse taptų konkurencinga mokslo pasaulyje. Manau, reikėtų į studijų programas įtraukti privalomą užsienio semestrą. Be to, egzistuoja daug doktorantūros, podoktantūros ir mokslinių stipendijų programų, tik reikia jas susirasti ir jomis pasinaudoti. Pvz., Hercogo Augusto biblioteka Volfenbiutelyje, sukaupusi vienus didžiausių Europoje Ankstyvųjų naujųjų amžių ir Baroko literatūros fondus, garantuojanti priėjimą prie visų įmanomų mokslinių duomenų bazių, turi kelias stipendijų programas, pagal kurias atvažiuoja daug doktorantų ir profesorių iš viso pasaulio, bet iš Lietuvos man ten teko matyti tik tuos asmenis, kuriuos aš pati vienaip ar kitaip buvau prikalbinusi rašyti paraišką stipendijai. Lietuva taip pat turi būti suinteresuota ugdyti savo moks­lininkus.
Dėl to, ką Tu sakai, matau dvi problemas. Pirma, grįžę iš mokslinių stažuočių žmonės yra daug perskaitę, protingesni, savo tyrimus gali geriau kontekstualizuoti. Bet jų perskaityta literatūra taip ir lieka neprieinama kitiems. Gali susidaryti pavojinga situacija, kai vienas taps protingesnis už kitus, atsirasti piktnaudžiavimo informacija galimybė. Antra, iš Lietuvos taip pat matau per mažai noro pateikti šaltinių tekstus, duomenų bazes ir tyrimus pasaulio mokslo bendruomenei. Lietuviai patys slepiasi ir nuo kitų slepia informaciją, išgalvoja keistų reglamentuočių, pavyzdžiui, perrašo paraidžiui XVI a. tekstą, įdeda jį į internetą (net ne kritinį leidimą, o tik patį tekstą) ir pasiskelbia jį absoliučia perrašiusios institucijos intelektine nuosavybe, kurią „draudžiama kopijuoti”. Jeigu aš perspausdinsiu J. W. Goethe’s „Faustą” arba Sinajaus kodeksą, ar tie tekstai dėl to taps išskirtine mano nuosavybe? Paisant posesijų reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad Vilniaus universiteto jėzuitų knygose nurodyta, jog negalima skelbti be Vilniaus universiteto žinios, ir į tai, kad tie perrašinėjami tekstai pirmiausia saugomi kokiose nors bibliotekose, taigi pirmiausia jie yra tų bibliotekų nuosavybė. Žodžiu, sukuriamas išvestinis produktas, bet iš jo kurti tolesnius išvestinius produktus draudžiama. Taip užkertamas kelias evoliucijai.
Humanitarinių mokslų srityje turi būti garantuotas laisvas ir atviras priėjimas prie visų šaltinių duomenų: dievaži, tegu tik naudoja savo moksliniuose tyrimuose, tegu tiria, tegu skleidžia pasaulyje. Tuo tikslu ir plečiami skaitmeninės humanitarikos tinklai (plg.: ALLC – Europos skaitmeninės humanitarikos asociacija), skelbiamos skaitmeninės faksimilės ir pan. (plg.: „Zentrales Verzeichnis digitalisierter Drucker”, kuriame jau yra virš 1 mln. knygų; projektai „ePaveldas”, „Europeana”, „Mediaevum”, „Manuscripta Mediaevalia”, „Post-Reformational Digital Library”, atskirų bibliotekų skaitmeninimo projektai). Situacija, su kuria susiduriu Lietuvoje, dabar jau kaip „emigrantė”, kai kuriais atvejais man primena būseną „kaip šuo ant šieno…”, sukurtą ilgametės baudžiavos ir prievartinio dalijimosi darbo rezultatais. Bet tikiuosi, kad tai praeis, kad mūsų vaikai ir anūkai jau turės demokratinį požiūrį į mokslą, bus atsikratę vilionės pasipelnyti. Gal tada nebeliks pagrindo virkauti, kad mes pasauliui neįdomūs, mūsų mokslo niekas nežino, nevertina ir t.t.
Tavo išsakytą problemą galiu įvardyti iš kitos pusės: užsienyje taip pat neprieinami ar sunkiai prieinami Lietuvos mokslininkų tyrimai, nes leidyklos neturi tradicijos ar noro, o gal bijo (ko?) skelbti tokią produkciją elektroninėje erdvėje. Pvz., „de Gruyter” leidykla turi sutartis su universitetais ir beveik visos leidyklos mokslinės knygos, kurių kainos šiaip jau viršija žmogiško supratimo ribas, per universitetų bibliotekų duomenų bazes yra nemokamai prieinamos pdf formato pavidalu.

Papasakok apie savo dabartinį projektą ir išduok kokią nors savo ateities tyrimų svajonę.
Dabartinis projektas? Tai kartu su Lietuvių kalbos institutu ir Pizos universitetu vykdomas projektas „Senosios lietuvių kalbos tekstyno (SLIEKKAS) lingvistinės anotacijos technologinė ir mokslinė bazė” (LMT, sutarties Nr. VAT-42/2012). Giliosios anotacijos referencinis Senosios lietuvių kalbos tekstynas(sliekkas) ateityje turi apimti 1500–1800 m. laikotarpį (apie 10 mln. lietuviškų teksto žodžių ir atitinkamai visų nustatytų vertimo šaltinių tekstus). Tekstynas skirtas diachroninių lingvistinių duomenų procesų analizei ir sudarytas pagal keturis kriterijus: segmentinė struktūra (teksto sluoksnio vienetų sekos: ženklai, žodžiai, frazės, sakiniai ir pan.), intrasegmentinė struktūra (anotacijų sluoksniai: tekstologinė ir lingvistinė informacija), intersegmentinė struktūra (anotacijų susiejimas į seką viename lygmenyje) ir hipersegmentinė struktūra (teksto ir faksimilės, verstinio teksto ir vertimo šaltinio, atskirų tekstų lygiagretinimas). Pagrindinis dabartinio projekto tikslas – parengti tokio tekstyno tekstologinio ir lingvistinio anotavimo mokslinius ir technologinius standartus bei juos praktiškai pritaikyti pasirinktam „diagnostiniam” tekstynui. Mano svajonė? Senosios lietuvių kalbos tekstynas in corpore.