ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Laima Petrauskienė
DATA: 2012-08
Dokumentinės miniatiūros
Laima Petrauskienė
Anoj pily?
Vaikštinėju po labai modernų dailės muziejų Taline. Per tą modernumą net sunku suvokti, ar viską jau esi apėjęs, nes kai kurie koridoriai šiek tiek primena labirinto mįsles. Kai jau atrodo, kad viską apžiūrėjau ir nusileidusi į pirmąjį aukštą lūkuriuoju savo kompanijos, dar „tebeblūdinėjančios“ po labirintus, pamatau kažkaip keistai paslėptą salę – visai šone, tolokai nuo kitų koridorių. Ne vien tik nuošalė, bet dar ir rūsys. Čia estai paskyrė nemažą plotą savo išeivijos dailei. O kodėl rūsyje? Kodėl taip toli nuo kitų ekspozicijų? Taip ir nesužinosiu. Juk negalėtų būti rūsyje dėl vieno vienintelio objekto, kai tiek daug paveikslų aplinkui; bet vienas objektas tame rūsyje tikrai labai tiks prie rūsio. Nusileidus laiptais žemyn, tarp visų modernybių iškart patraukia akį lyg ir nemodernus paprastas objektas. Gal šiuolaikiškas tik tuo, kad anksčiau tokių objektų niekas daile nevadino. Paprastų lentų geometrinė figūra su veidrodžiu viduryje. Grubiai aptašytos lentos kvepia kaimu ir tikra šiluma, kurią skleidžia medis, šiluma, traukianti prieiti. Kaip ir dera moteriškai būtybei, pirmiausia žvelgiu į save objekto veidrodyje. Pavargęs nuo kelionės veidas, pajuodę paakiai. Muziejai, ypač dideli, iš manęs nusiurbia pusę gyvybės, jei ne daugiau. Vaizdelis taip sau. O dabar lenkiuosi prie objekto pavadinimo. !!! Nesurandu savo žodyne atitinkamo ištiktuko. Be abejo, pašiurpstu – nevalingai pradedu galvoti, kad mano pačios vaizdelis jau šiek tiek prie pavadinimo pradėjęs derintis. Žaibiškai perprantu dailininko kėslus ir, keršydama jam, net nežvilgteliu į jo pavardę. Tepasikaria, darysiu atvirkščiai, nei ponas dailininkas norėjo. O jis labai norėjo, kad jo pavardę iškart atsiminčiau. Iškart ir visiems laikams. Žinau, esu įsitikinus, kad čia vyro darbas. Nes velnias yra vyriškosios giminės. Gal estiškai ir ne vyriškos, bet lietuviškai tai jau tikrai. Dabar visai kitomis akimis tyrinėju lentų išdėstymo geometriją. Kodėl aš jos iš karto neperpratau? Taip, forma tiksliai atitinka pavadinimą, gi medžio faktūra – visiškai ne. Gudru. Privilioti žiūrovą prie tų šiltų lentų. Kad nesuvoktum iš tolo. Kad patektum į spąstus. Kad nesugalvotum aplenkti ir nesiartinti. Į spąstus patekau. Pačiu moteriškiausiu būdu. Bet tik iš dalies – į dailininko pavardę tikrai nežiūrėsiu. Žinau, kad nereikia, visiškai nereikia žiūrėti antrąkart į veidrodėlį. Tačiau kažkoks sunkiai suvokiamas smalsumas ima viršų ir dar kartą žvelgiu į save. Dar prasčiau, dar labiau derinuosi prie pavadinimo. Einu šalin. Ir vis dėlto pradedu pati su savimi kažkokį velnišką žaidimą. Užsikrėčiau nuo velniško objekto? Sakau sau: „Nebūk bailė. O gal pabandyk visai realiai viską įsivaizduoti?“ Grįžtu ir trečiąkart žiūriu į save veidrodyje, ir perkeliu save į visai kitą geometrinę plokštumą. Iš vertikalios – į horizontalią. Taip, visiškai įmanoma įsivaizduoti. O dabar tikrai taškas. Dabar kuo greičiau tolyn, tolyn, tolyn nuo objekto. Objekto pavadinimas: „Karsto galas su veidrodėliu“. – Buvau Anapilyje, – pasigiriu draugams, kai visi susibėgam į muziejaus kavinukę. ??? Šįkart pritrūksta garsinių ištiktukų mano draugams, bet jų veiduose užsirašo tikrai daugiau nei vienas klaustukas. Ir dar šis bei tas, perdėm smalsaus. Matau, kaip įtariai ir atidžiai jie apžiūri mano arbatos puodelį. Bet ką ten vaizdingo pamatysi, juk neužrašyta cheminė arbatos priedų formulė. Ir ne kavos tirščiai ten, iš kurių galima išsiburti savo ateitį. Pasirodo, niekas rūsio nepastebėjo. Nepaisant to, visi sutartinai neigiamai papurto galvas, kai pasiūlau ten apsilankyti, šiek tiek papasakojusi apie savo atradimą; žinoma, taktiškai nutylėdama apie eksperimentus su savimi skirtingose plokštumose. Užteks, muziejus didžiulis ir įdomus, jie jau pavargo viską apžiūrinėdami. Taip ir lieka nesusipažinę su estų išeivijos daile. Ar aš dėl to kalta? Ar tas velnioniškas dailininkas? O gal vis dėlto – rūsys? Mistiniu būdu išlikusios nevienodos eksponavimo sąlygos darbams, sukurtiems skirtinguose pasauliuose. Netolimoje praeityje – beveik arba visai pogrindyje, o dabar, atgautos Nepriklausomybės laikais – rūsyje.
Rašymas ir bendravimo problemos
Įprasta pasigirti savo pažintimis su garsenybėmis, o ypač tuomet, kai jos jau Anapilyje. Lyg ir tampi vertesnis kitų ir savo paties akyse, jei pažinojai tą ar kitą asmenį. Kam toks žiūros kampas patogus ar įdomus, gali šį rašinį vertinti būtent taip. Tačiau galima žiūrėti ir kitaip – kaip bandymą atspėti vieną iš galimų psichologinių priežasčių, skatinančių imtis plunksnos, priežasčių, susijusių su rašytojo charakterio savybėmis. Arba dar ir trečiaip, šiek tiek humoristiškai – kaip patarimą „Vasaros literatūros seminarų“ dėstytojams, taikantiems įvairius kūrybinio rašymo tobulinimo būdus. 
Ričardas Gavelis. Arnoldo Baryso nuotraukaKnygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ rašoma, kad jis bendravo su nedaug kuo, nes su nedaug kuo ir norėjo bendrauti. Pats pasirinkdavo bendrystę, būtent tą, kuri teikdavo jam daug dvasinio peno. Manyčiau, kad buvo ne vien tik taip, buvo ir visai atvirkščiai. Jis bandydavo rinktis, bet atsako toli gražu ne visada sulaukdavo. Ar tai buvo blogai, ar gerai? Atrodytų, kvailas klausimas – kas čia gero, jei su tavimi nenori bendrauti? Ne visai kvailas. Paprastu atveju, be abejonės, nieko gero. O rašytojo atveju nežinia, gal kaip tik čia yra tas blogis, kuris išeina į gera. Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje Gavelis gyveno tame pačiame ilgame koridoriuje, kaip ir aš, visai netoli, už dvejų durų. Tariuosi žinanti kai kurių jo neįprastų vizijų materialųjį pagrindą, nes šis bei tas, labai panašaus, pavaizduoto „Vilniaus pokeryje“, tuomet gerokai stulbinančio mus, gana ilgą laiką vyko visai jo panosėje ir negalėjo nepalikti antspaudo sąmonėje. Bet šįkart ne apie tai. Šįkart apie rašytojo bendravimo problemas. Jis norėjo bendrauti, bet nelabai mokėjo užmegzti kontakto, tą nesugebėjimą dangstydamas arogantiškumu. Nors arogancijai tuomet jokio pagrindo dar nebuvo, jokia įžymybe dar nebuvo tapęs, buvo paprastas aspirantas, kaip ir mes visi. Kartais sugalvodavo keršyti šitai, jo supratimu, nekomunikabiliai išorinei aplinkai už per mažą dėmesį jam; žinoma, keršydavo ne pačiu inteligentiškiausiu būdu ir bendravimo galimybes dar labiau susiaurindavo. Kaip įprasta sakyti, dėl kerštavimo rašytojas nekaltas, kalta aplinka, o iš tikro kaltas tik tas nelemtasis alkoholis. Gerokai vėliau, daugiau kaip po dvidešimties metų, jau būdamas įžymybe, Gavelis atvažiavo į mūsų anglų kalbos stovyklą. Stovyklos, be abejo, yra sukurtos žmonėms bendrauti ir jos visai nepatogi vieta vienišiams; jose vienas nepabūsi, arba pradėsi draugauti, arba neiškentęs pabėgsi. Rašytojas atvažiavo su žmona, labai gražiai ir lengvai sugebančia bendrauti su bet kuo ir bet kada. Nijolė buvo jo ryšys su išoriniu pasauliu, ryšys, veikiantis be trukdžių ir komplikacijų, net neįsivaizduoju, ką jis būtų veikęs be jos; tikriausiai, būtų pasprukęs po dienos, o išbuvo keletą dienų. Ji su humoru ištaškydavo į šalis savo vyro kompleksus, o jis dėl to ištaškymo nė kiek neįsižeisdavo, tikriausiai suprasdavo, kad mainais gauna normalų bendravimą su aplinkiniais.
Tačiau, kai šalia žmonos nebūdavo, jautėsi jo susikaustymas bandant su kuo nors pradėti pokalbį; kaip ir anuomet, jaunystės laikais, šią savo savybę jis tebedangstė arogancijos kauke, dangstė dar meistriškiau ir natūraliau. Nieko stebėtino, jog pašnekovams tokia bendravimo pradžia nelabai patraukli, nieko nuostabaus, kad bendravimo subjektams visada lengviau ištverti tikrą ar tariamą pasipūtimą, sklindantį iš paprasto žmogaus, nei iš įžymybės. Subjektus apimdavo šaltukas. Per pačią karščiausią vasaros dieną. O gal tiksliau pasakyti – persiduodavo šiek tiek stingdantis susikaustymas iš kalbinančiojo pusės. – Žinai, šiandien per pietus prie mano stalelio atsisėdo Gavelis ir pradėjo mane kalbinti, – pasiguodė (ne pasigyrė) draugė, – ir aš pagalvojau: kaip gerai, kaip gerai, kad ant stalelio tarp mūsų abiejų stovi didelė gėlių puokštė. – Žinai, – po dienos jai atitarsiu, – šiandien per pietus prie mano stalelio atsisėdo Gavelis ir pradėjo mane kalbinti. Ir aš pagalvojau – kaip gerai, kad tu vakar papasakojai apie gėlių puokštę. Aš irgi už jos pasislėpiau. Gražiai užsimaskavau gėlėmis. Norintiems patikrinti hipotezę, ar tikrai bendravimo trūkumas skatina griebtis rašymo, galima pasiūlyti labai paprastą būdą. Šis būdas taip pat galėtų būti ir receptu tiems, kurie trokšta kuo greičiau tapti rašytoju. Užsidarykite vienuolyne arba išvažiuokite ilgam į negyvenamą vietovę. Tokių vietovių yra ir Lietuvoje, nereikės labai toli ieškoti, pavyzdžiui, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto gimtasis Malaišių kaimas. Unikalaus grožio kaimas, žvelgiant tiek lietuvio, tiek europiečio akimis, o be to, gal dar ir įkvepianti rašytojo dvasia ten plevena. Prieš porą metų Malaišiuose tegyveno viena močiutė, nežinau, ar kas ten belikę dabar.
Visai tikėtina, kad tuomet, kai labai pasiilgsite žmogiškojo bendravimo, mintyse imsite kalbėtis pats su savimi, su savo buvusiais ir esamais draugais, vaizduotėje gražiai bendrausite su tais, su kuriais kažkada labai norėjote bendrauti, bet kontakto užmegzti taip ir nepavyko, žodinėje dvikovoje greitai ir meistriškai paguldysite ant menčių savo priešininkus. Visai tikėtina, kad po tokių pavykusių ir pergalingų dialogų skubiai griebsitės plunksnos jiems įamžinti, tačiau tuomet, kai baltame popieriaus lape viskas dar kartą atgis, pastebėsite, jog „tas viskas“ atgijo ne visai taip, kaip mintyse, o gerokai įdomiau ir sudėtingiau; būtent tuo momentu, kai tą pastebėsite, jau būsite paleidę džiną iš butelio. Jis pradės šnabždėti į ausį daugybę istorijų, o vėliau, kai tos istorijos taip pat bus išguldytos popieriaus lape, šelmiškai paklaus: argi tas tavo primargintas popieriaus lapas su personažais, kurie elgiasi taip, kaip tu nori, kalba taip, kaip tau patinka – taigi, ar tas mielas popieriaus lapas nėra visai įdomus realaus bendravimo pakaitalas? Ar tai nėra svarbi paskata tęsti tai, ką pradėjai? Tęsti tol, kol negalėsi sustoti net ir tuomet, kai tikrojo bendravimo bus per kraštus; tęsti tol, kol vieną gražią dieną, užsigeidęs pabūti įdomioje draugijoje, pradėsi sukti galvą – kokią gi kompaniją geriau būtų pasikvietus į svečius – realią ar tą kitą, alternatyvią, iš mielo popieriaus lapo? Be abejo, receptas nėra labai naujas, tik šįkart – su lietuviškais prieskoniais.
