ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA:
AUTORIUS: Viktorija Samarinaitė
DATA: 2012-07
Edeno sodai ir pragaras: Gruzija
Viktorija Samarinaitė
„Dabar esu karys. Turiu vienintelį ginklą – žodį“
Davidas Dephy – poetas, novelistas, multimedijos meno atstovas, įkūręs pirmąją Gruzijoje poezijos broliją Samkauli („Papuošalas“). Jis laikomas moderniosios Gruzijos kultūros atstovu. Šiemet jo novelė buvo įtraukta į rinktinę „Geriausia Europos grožinė literatūra“. Rašytojas teigia negalintis tylėti. Po Rožių revoliucijos 2003 m. jis tapo pasipriešinimo komiteto nariu. 2008 m. rugpjūtį, reaguodamas į įsižiebusį konfliktą, ištarė du žodžius – Stop Russia, į kuriuos tilpo viskas, ką gruzinai tada norėjo pranešti pasauliui.
Viktorija Samarinaitė: Jūs esate ne tik Gruzijoje, bet ir už jos ribų garsus poetas. Niujorke rengiama spaudai Jūsų knyga. Nors daugelis užsienyje pripažintų gruzinų menininkų nedvejodami kraustosi į Europą, jūs vis dar esate čia…
David Dephy: Esu rašytojas. Idealistas. Rašyti pradėjau 24 metų, dabar man 33-eji. Per tą laiką išleidau 5 noveles, 8 poezijos knygas, 2 garsinės poezijos albumus, keletą eseistikos knygų. Prieš tai dirbau žurnalistu laikraščiuose, vedžiau laidas radijuje ir televizijoje.
Tačiau didžiausia mano aistra – poezija. Esu Niujorko rašytojų bendruomenės narys. Yra tekę dalyvauti literatūriniuose renginiuose, į kuriuos atvyksta tokie garsūs rašytojai kaip Salmonas Rushdie.
Matau savo kūrinį, išspausdintą rinktinėje „Geriausia Europos grožinė literatūra“, ir jaučiu, kad gal ne viskas, ką darau, nueina veltui. Tai labai svarbus tiek mano, tiek Gruzijos gyvenimo faktas. Esu antras gruzinų rašytojas, kurio kūryba įtraukta į šį literatūros rinkinį.
Toks mano gyvenimas. Ir nieko daugiau.
2010 m. pasirodė naujausias jūsų romanas „Sodai ir pragaras“, paremtas 2008 m. Rusijos ir Gruzijos konfliktu. Kaip ryžotės papasakoti apie tai, juk dažniausiai tvirtinama, esą turi prabėgti nemažai laiko, kad būtų galima prabilti apie didžiąsias traumas?
Po skaudžiojo 2008 m. rugpjūčio dvejus metus mąsčiau ir ieškojau informacijos. Susiradau jos nemažai – tai žurnalistų reportažai, amerikiečių, gruzinų oficialūs pranešimai. Visa tai bandžiau apdoroti savo galvoje. Nežinau, kada atėjo lūžio momentas, bet staiga supratau: turiu viską, ko reikia mano tekstui. Kartais būna, kad jauti kūrinį labai aiškiai, bet negali to išguldyti popieriuje ir jis išsisklaido neįgavęs pavidalo.
Šįkart, kai jau prisėdau, nebeatsistojau. Neįtikėtina, bet novelę parašiau per 12 dienų. Ar galite įsivaizduoti? Aš buvau ištiktas šoko kaip ir visi aplink mane. Jaučiausi lyg išprotėjęs. Nežinau, kas man darėsi, tačiau buvau atsidūręs nuosavame pragare, kurį sukūrė mano protas. Tada pradėjau rašyti ir niekaip negalėjau sustoti. Tik rašiau ir rašiau, be miego, beveik be maisto, nenueidamas net į dušą…
Papasakokite, kokia to romano idėja ir siužetas.
2008 m. konfliktą traktuoju kaip dar vieną Maskvos bandymą užkariauti Gruziją, kuri net 200 metų praleido Rusijos gniaužtuose, ir ši didvalstybė niekaip negali susitaikyti, kad paukštelis išskrido iš narvelio. Mano nuomone, tai ir yra pragaras. Gruzija buvo, yra ir bus laisva, o Rusijos tragedija ta, kad laisva ji niekada nemokėjo būti. Šiai šaliai sunku suvokti, kas yra laisvė, ką reikėtų su ja daryti, kas apskritai vyksta pasaulyje. Štai kodėl Rusijos politiką tapatinu su pragaru. Pragaras man yra žmogaus egoizmo, savanaudiškumo, savininkiškumo, teroro simbolis. O Gruzija – lyg Edeno sodų simbolis. Kiekvienas žmogus yra tarsi sodas. Visi galėtume būti nuostabiausi sodai. Sodas – tai patys gražiausi dalykai mumyse. Tai metafizinė erdvė.
Karo tikslas yra ją sunaikinti. Iš dvasinės dirvos lyg augalus išrauti namų, vilties, meilės jausmą.
Romane „Sodai ir pragaras“ pasakoju apie nesibaigiančią ir turbūt niekada nesibaigsiančią kovą tarp gėrio ir blogio. Užsimenu ir apie kitokio pobūdžio – dvasinį ir materialinį – konfliktą tarp dviejų tautų, kurių tarpusavio santykiai painūs, sudėtingi. Tačiau aš nekalbu apie rusų ir gruzinų nesutarimus. Man rūpi politinis konfliktas tarp Rusijos ir pasaulio.
Pagrindiniai romano veikėjai yra nuostabaus grožio mergina Lilija ir jaunas drąsus vaikinas Giorgis[1],* kuris žūsta per karą. Šis personažas man primena Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ herojų. Giorgis pats yra tarsi „stalkeris“ – tai žmogus, vedantis savanorius į paslaptingą zoną, kur vyksta keisti ir nenuspėjami dalykai.
Rašydamas šį tekstą, turėjau galvoje faktą, kad mano šalies teritorija vis dar yra okupuota. Net Europos Parlamentas tai patvirtino, priėmęs didelės svarbos dokumentą. Tačiau kodėl apskritai atsitinka tokie dalykai? Kodėl vieni žmonės gali kažką primesti kitiems, juk kiekvienas iš mūsų turi prigimtinę teisę būti laisvas. Viena iš žurnalisčių, dalyvavusių 2008 m. konflikte, buvo mano draugė. Kai rengė reportažą iš karo veiksmų zonos, ją pašovė rusų snaiperis. Jos profesinė pareiga buvo pranešti žmonėms, kas vyksta, tądien, vos prieš porą valandų, ji ėmė interviu iš manęs. Ir staiga sužinojau, kad ji sužeista. Tada konfliktas man įgavo dar didesnę reikšmę, pajutau dar baisesnę jo žalą ir skriaudą. Žurnalistės istorija tapo pagrindine mano romano gaire. Aš klausiu, kodėl iš viso taip nutinka? Nepaisant nevilties, vis dėlto tikiu, kad gėris visada laimės kovą su blogiu.
2008 m. prisijungėte prie savanorių ir įkūrėte civilinės vienybės būstinę. Paskui pasakėte žodžius, tapusius šūkiu: Stop Russia. Kodėl jautėte poreikį aktyviai veikti, juk dauguma kultūros žmonių tiesiog sėdėjo namuose, užsidangstę langus ir užrakinę duris?
Supratau vieną labai svarbų dalyką: jei pats sau atsakysiu į klausimą, kuo aš norėčiau būti ypatingas pasauliui, rasiu kelią, kuriuo turiu eiti. Štai taip suvokiau, kad per Rusijos ir Gruzijos konfliktą mano vieta yra Tbilisyje. Buvau įsitikinęs, kad su savo idėjomis, pasitelkęs galingą lozungą turiu burti žmones ir protestuoti prieš Rusijos politiką. Dabar esu kareivis. Tačiau vienintelis mano ginklas yra žodis.
Tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, mano įsitikinimu, yra didžiosios pabaigos pradžia. Imperija labai greitai bus sunaikinta iš vidaus. Aš tuo tikiu, nes Rusijos žmonės supranta vieną labai svarbų dalyką: būtinai reikia siekti laisvės. Tai nėra tik žodžiai, nes laisvė yra gyvoji energija, įkvepianti eiti tolyn. Beveik kaip poezija. Laisvė ir poezija man yra lyg seserys. Būti laisviems – toks turėtų būti visos žmonijos tikslas. Reikia būti laisviems, kad galėtume būti poetai.
Jūs ištarėte Stop Russia ir milžiniška žmonių minia tam pritarė. Kaip radote tuos du, regis, tokius paprastus žodžius, tapusius lozungu? Argi tą milžinišką ir karingą šalį įmanoma tiesiog sustabdyti?
2008 m. rugpjūčio 12-ąją žiūrėjau finalinį Pekino olimpinių žaidynių koncertą, grojo legendinės roko grupės Led Zeppelin gitaristas Jimmy’s Page’as. Baigęs dainą, jis sušuko: „Kitos Olimpinės žaidynės bus Londone!“ Mano šalį tuo metu iš oro bombardavo Rusijos karinės pajėgos. Aš buvau tarsi miręs žmogus, kuris televizoriaus ekrane matė gyvą žmogų. Ir tą akimirką pagalvojau: „Dieve, prašau – sustabdyk Rusiją.“
Tie žodžiai man ir mano draugams atėjo į galvą kiek anksčiau, negu baigėsi Olimpinės žaidynės. Juos inspiravo mūsų Prezidento žodžiai: „Bičiuliai, tai karas. Kiekvienas iš jūsų dabar turėtų prisijungti prie armijos. Leiskimės į kovą kartu. Būkime savo šalies gynėjai.“ Tiesiog suformulavau juos ne iškart.
Tai du paprasti žodžiai. Prašau… Sustabdykite… Panašiai kaip grupės Pink Floyd filme „Siena“ – paskutiniame kadre girdime nepaliaujamai kartojamą Stop. Tai, mano nuomone, yra pati giliausia roko muzikos, o ir civilizacijos per visą jos istoriją, mintis – sustabdyti blogį. Šis filmas nėra tik rokenrolas ar stilingo įvaizdžio dalis. Tai filmas apie sienas. Ne apie kokias nors konkrečias, nes nesakoma: „Pone Gorbačiovai, prašome, nugriaukite geležinę uždangą.“ Šis filmas ragina įveikti bet kur pasaulyje kylančią agresiją, griauti sienas, kurios skiria vienus žmones nuo kitų ir mus nuo pačių savęs…
Kokia buvo žmonių reakcija į tai, ką Jūs pradėjote?
Vyrai, moterys, vaikai be perstojo kartojo: Stop Russia. Visi kvėpavo tarsi vienu ritmu, buvome vieninga, todėl stipri jėga. Tai pasklido ne tik Gruzijoje, bet ir po visą pasaulį. Išskyrus Maskvą, žinoma. Niekada nesu matęs ar girdėjęs, kad Rusijos poetai, rašytojai eitų protestuoti prieš savo valdžią sakydami: „Liaukitės bombardavę Gruziją.“
Kas pasikeitė Gruzijos žmonių gyvenime po pastarųjų konfliktų?
Viskas. Pokyčiai prasidėjo po Rožių revoliucijos.
Mes atsisveikinome su Sovietų Sąjunga, pradėję burtis į tautinius sąjūdžius. Po pirmojo nepriklausomos Gruzijos prezidento į valdžią atėjo naujas – Eduardas Ševardnadzė. Tada ir prasidėjo pragaras. Neturėjome nei elektros, nei dujų, jokių žmogaus teisių – nieko. Gruzija pati ėmė virsti pragaru. Žmonės buvo nepatenkinti, pikti, aplink siautėjo mafija, beveik viešai buvo pardavinėjami narkotikai. Žodžiu, mačiau visus demoniškus ženklus ir įvaizdžius.
Rožių revoliucija – tai tarsi raktas nuo durų, už kurių mes dar nebuvome buvę. Įėjome pro jas ir niekada nebegrįšime atgal. Po revoliucijos Gruzija iš tikrųjų pradėjo vystytis daug sparčiau negu Rusija ar kitos postsovietinės valstybės. Ką matome dabar? Batumyje, Kachetijos, Svanetijos regionuose, Tbilisyje bene skaudžiausia vidaus problema yra tai, kad daug žmonių neturi darbo. Tikiu, kad vieną dieną ir ji bus išspręsta. Tikiu, nes esu poetas. Mano užduotis yra suvokti egzistencines socialinių procesų priežastis ir įprasminti būtį. Štai kodėl aš tikiu, kad pasaulis turi šansų tapti geresnis.
Jūs pasakojate apie kasdieninio gyvenimo pokyčius Gruzijoje po Rožių revoliucijos. O ar pastebėjote kokių nors pasikeitimų gruzinų mene po 2008 m. konflikto?
Konfliktas yra meno gyvavimo esencija. Tai gali būti konfliktas tarp šalių, tarp ideologijų, tarp gėrio ir blogio. Visi konfliktai anksčiau ar vėliau nuslūgsta, tampa tiesiog praeitimi. Juk viskas šiame pasaulyje yra praeitis. Išskyrus tą momentą, kai pavyksta sugauti akimirką. Pavyzdžiui, Leonardo da Vinci’o „Džokonda“ visą laiką šypsosi. Ta šypsena yra skirta absoliučiai visiems. Didysis Renesanso menininkas sugebėjo sučiupti akimirką. Šitą stebuklingą šypsnį aš regiu kaip žmonijos vilties išraišką. Tikiuosi, vieną dieną pagaliau suprasime, kodėl ji visąlaik šypsosi.
Norėčiau priminti ir tai, kas turbūt sakoma itin dažnai: Gruzijoje yra daug tikrų talentų. Jie piešia, tapo, rašo tekstus ir muziką, dainuoja, šoka. Žmogus, turintis galimybę pritaikyti savo talentą, stengiasi jį puoselėti. Tarkime, tai, kad mano kūrinys atsidūrė rinktinėje „Geriausia Europos grožinė literatūra“, manau, yra bilietas į Vakarų kultūrą. Vieną dieną bus suvokta, kad, pavyzdžiui, tiek Prancūzija, tiek Gruzija plėtoja tą pačią Vakarų kultūros tradiciją ir ja dalijasi.
Gruzinų menininkai galėtų būti produktyvesni, jei dirbs kiekvieną dieną, nepaisydami jokių sunkumų. Mes privalome eiti, mums nevalia sustoti. Sustabdyti reikia Rusiją.
„Jaučiu, kad gruzinų kultūra ir menas netrukus išsiverš lyg ugnikalnis“
Giorgijus Gugušvilis, dailininkas, Tbilisio meno akademijos profesorius, kartais juokauja, kad gimė su kreidele rankoje.
Viktorija Samarinaitė: Koks yra šiuolaikinis Gruzijos menas, žvelgiant iš vidaus?
Giorgij Gugušvili: Menas – tai laisvės būti savimi forma. O šiuolaikinis Gruzijos menas šiuo metu pasiekęs dar tik pirminę raidos stadiją. Tačiau XXI a. viskas vyksta ir keičiasi taip greitai, kad netrukus jis pasieks aukštesnę pakopą. Manau, gruzinų menininkai turi labai didelį potencialą. Tuo tikiu, nes tą žinau. Tą rodo ir kuriančių žmonių, pripažintų už šalies ribų, skaičius. Gruzinų yra tik 3,5 mln., tad išvedus proporciją atrodo, kad Gruzija – tikra talentų tėvynė.
Bėda ta, kad tauta, gyvenanti geografiškai rizikingoje teritorijoje, slegiama prisiminimų apie žiaurius užkariavimus, neturi tinkamų galimybių tobulėti. Gruzija du šimtus metų buvo priklausoma nuo Rusijos, nenuostabu, kad likę gilūs randai visos tautos sąmonėje. O menininkams kaip oras būtina vidinė laisvė, kad galėtų sukurti ką nors iš tikrųjų vertinga.
Stebėdamas dabartinę politinę, socialinę ir kultūrinę šalies situaciją, jaučiu, kad netrukus sulauksime gruzinų kultūros lyg ugnikalnio išsiveržimo. Žinoma, tai nebus kažkoks neplanuotas nutikimas, nes to link yra kryptingai judama. Tikiu, kad tada gruzinų menininkai pagaliau išsivaduos iš sąmonę kaustančių okupacinės patirties rėmų.
Kasdien bendraujate su jaunais menininkais, Tbilisio meno akademijos studentais. Kaip vertinate kūrybinę jų potenciją?
Jaunoji menininkų karta labai skiriasi nuo maniškės. Tie jauni žmonės atviresni naujovėms, iššūkiams, nebijo eksperimentuoti, rinktis laisvesnių meno formų, atitrūkti nuo akademinio meno. Būtent žvelgdamas į juos pranašauju kultūrinį šiuolaikinės Gruzijos proveržį.
Kaip manote, ar politiniai ir kariniai konfliktai keičia menininkų sąmonę, pasaulio suvokimą?
Savaime suprantama, konfliktai daro didžiulę įtaką žmonių psichikai, mąstymui, pasaulėvokai. O menininkas juk irgi žmogus.
Svarbu pabrėžti, kad prasidėjus 2008 m. konfliktui, Rusija, nors okupavo dalį Gruzijos teritorijos, nei prievarta, nei represijomis nepasiekė savo tikslo. Priešingai – mus tai suvienijo. Gruzinai, kuriantys ir ne, tapo vieninga jėga, nukreipta prieš politiką, kuria siekiama iš mūsų tautos atimti laisvę. Įdomiausia tai, kad po konflikto Gruzija tarsi pasitempė: pradėta daugybė statybų, remontuojami keliai, gerėja ekonominė šalies padėtis.
Meno sferoje taip pat įvyko pokyčių. Mes, menininkai, dirbame labai daug ir be paliovos. Natūralu, kad pradedame kartotis. Kartojame save arba supanašėjame su kitais. Idėjos, temos greitai išsisemia. Konfliktas – tai sukrėtimas, keičiantis pasaulio matymą, jo suvokimą. Tai atnešė naujų temų, sužadino nepatirtas ar primirštas emocijas.
Gal istorinių lūžių laikais meno kūriniai virsta visuomenės metraščiu?
Meną labiau tiktų prilyginti medžio kamienui negu metraščiui. Kai nukertamas medis, matome jo rieves. Kiekviena iš jų ženklina tam tikrą medžio gyvenimo tarpsnį. Kartais galima net atsekti, kuriais metais būta sausros, o kuriais potvynio. Tą patį byloja ir paveikslai. Net jeigu dailininkas nenutapė nei tanko, nei šautuvo, o sukūrė moters, pavyzdžiui, pabėgėlės iš Abchazijos, portretą, tai irgi yra savotiška rievė medžio kamiene, na, gal ir įrašas metraštyje. Kartu dailininkas pasakoja ir savo asmeninę istoriją.
Žiūrėdamas į meno kūrinį, jei turi gerą nuojautą arba akį, galėsi atpažinti tam tikrus istorinius įvykius. O meno kūrinius lygindamas su metraščiu, pridurčiau, kad tai greičiau visuomenės psichologinės būsenos dienoraštis.
Menas yra viskas ir visur. Pakanka apsidairyti aplink: senoji ir naujoji architektūra, statybos, infrastruktūra, žmonių santykiai, jų bendravimo kultūra… Aš viską regiu kaip tam tikras bendrosios kultūros dalis.
2009 m. surengėte nuotraukų, darytų Rusijos konfliktų zonose, parodą „Kas bus kitas?“ Kaip kilo ši idėja? Kokios sulaukėte reakcijos?
Visų pirma, tai ne mano idėja. Tai Rusijos imperijos idėja. Panašu į istoriją, nutikusią Pablui Picasso. Pamatę jo paveikslą „Gernika“, skirtą per Ispanijos pilietinį karą subombarduotam miestui, fašistai paklausė dailininką: „Ar jūs tą padarėte?“ Picasso atsakė: „Ne, tą padarėte jūs.“
Taigi, mano parodos intencija yra lygiai tokia pati.
Archyvuose atrinkau nuotraukas iš skirtingų vietų, kurios nukentėjo nuo Rusijos agresijos – tai Beslanas, Čečėnija, Abchazija… Pietų Osetijoje fotografavau pats. Nesiekiau tiesiog parodyti tų kraują stingdančių vaizdų. Parodą dariau daugiau politiniais sumetimais, o ir pats sau norėjau atsakyti į tą garsiai užduotą klausimą, kieno eilė ateis dabar. Parodą vežiojau po įvairius Gruzijos miestus. Nes visiems mums kelia nerimą klausimas, kas bus kitas? Tokias nuotaikas dar labiau sustiprino aviakatastrofa, per kurią 2010 m. žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su oficialia delegacija.
Galiausiai visi priėjome prie išvados, kad kita šalis ar regionas bus tas, kur stigs vienybės, vyraus tarpusavio nesutarimai, svetimųjų kurstomi neramumai. Maskva pasinaudos kiekviena jai palankia situacija. Įsiplieskus konfliktui Čečėnijoje, Rusija iškart įsikišo, tada žuvo 500 tūkst. žmonių. Išliko tie, kurie sutiko gyventi Rusijos užantyje. Abchazijoje nutiko panašiai. Vietinė valdžia vienus gruzinus išvarė iš jų namų, kitus išžudė. Jų politika paprasta: problemos išnyks, kai toje teritorijoje neliks gruzinų. Aš tai vadinu etniniu valymu. Dabar Abchazijoje gruzinai gyvena tik Galio regione. Abchazai vengia važiuoti į tą pusę.
Vienoje iš nuotraukų, darytų Cchinvalio regione, įamžinote greitkelį, kuriuo važiuoja mašinos, o tolumoje matyti tirštas juodų dūmų debesis, temdantis dangų. Ką reiškia fotografuoti ten, kur vyksta karas?
Cchinvalio regione tąkart atsidūriau visai netyčia. Mano sūnus tarnavo armijoje, važiavau jo aplankyti. Kažkokių ypatingų jausmų, kuriuos dabar galėčiau prisiminti, nekilo. Tiesiog važiavau keliu, suprasdamas, kad prasidėjo karas. Vienintelis dalykas, apie kurį tą akimirką pagalvojau, buvo noras tiesiog būti namuose su savo šeima. Jaučiausi ramus. Kad ir kaip ciniškai nuskambės, man tai atrodė visiškai nauja patirtis. Keista net man pačiam, tačiau baimė neapėmė. Gal todėl, kad jau kurį laiką jaučiau vidinę harmoniją, tarsi būčiau susitaikęs pats su savimi po ilgų nesantaikos metų.
Ar Rusijos ir Gruzijos karas atsispindi daugelio menininkų kūryboje?
Manyčiau, ne. Tačiau pajusti bendrą to laikotarpio nuotaiką, aišku, galima. Kai kurie darbai tiesiog pritvinkę tos įtampos, neigiamos energijos. Po keliolikos metų, žiūrėdami į tuos paveikslus, visi iš karto pajus: „O, taip, juk tada vyko karas…“
Kariniai konfliktai palieka kančios ženklus žmonių veiduose ir mene
Eka Kartsivadzė – kultūros ir meno projektų kuratorė Gruzijoje ir Lietuvoje. Ji pati nekuria, tačiau sako, kad prasmingai praleisti dieną taip pat yra didelis menas.
Viktorija Samarinaitė: Jūs ilgus metus dirbote žurnaliste, bet prieš 8 metus pakeitėte kryptį – dabar inicijuojate ir kuruojate kultūros projektus. Kas paskatino to imtis?
Eka Kartsivadzė: Studijavau žurnalistiką Gruzijos valstybiniame universitete. Baigusi pradėjau dirbti ORT televizijoje ir įstrigau ten 8 metams. Kaip korespondentė dalyvavau Europos Sąjungos remtame projekte „Langas į Europą“. Patirti teko visko. Per Rusijos karą su Čečėnija vykau ten gauti labai svarbaus interviu. Mane ir operatorių iš Nyderlandų, važiuojančius taksi per mišką, sustabdė kareiviai. Palaikė mus Rusijos šnipais, netikėjo, kad esame žurnalistai. Daugiau kaip dvi valandas stovėjome prispaudę veidus prie medžių su į viršų iškeltomis ir surištomis rankomis. Galiausiai čečėnų kariai šiaip ne taip išsiaiškino, kad svarbus asmuo, pas kurį važiavome, iš tikrųjų mūsų laukia. Tada mus paleido…
Po 8 metų darbo aš pavargau nuo žurnalistikos, nes tai sistema, varžanti laisvą žodį. Ilgai dvejojusi, atradau save kultūros sferoje – pradėjau koordinuoti kultūrinius projektus, bendrauti su menininkais, padėdavau jiems rengti parodas, gerumo akcijas, siekiau supažindinti pasaulį su Gruzija. Atsirado galimybė prisidėti ir prie Gruzijos kultūros puoselėjimo. Tikiu, kad keičiantis menui, keičiasi ir žmonės.
Koks yra gruzinų menas šiandien?
Šiuolaikinį Gruzijos meną skelčiau į dvi dalis: tai šiuolaikinė dailė ir naujasis menas, kuriam priskiriu instaliacijas, performansus, projekcijas ir videomeną. Naujasis Gruzijos menas žvalgosi į Europą. Kodėl? Gruzinų menininkai tiesiog neturi patirties kurti šiuolaikinį, daugiausia konceptualų meną. Daugelis iš jų studijavo dailės akademijoje, o ten niekas nemokė mąstyti kitaip, ieškoti naujų požiūrio taškų. Akademijoje ypač stiprios yra piešimo, skulptūros ir tapybos sritys. Jauni žmonės spaudžiami stropiai mokytis technikos, todėl neretai jie pasiklysta ieškodami savito kelio.
Konceptualaus šiuolaikinio meno proveržiui Gruzijoje nebuvo pasirengę nei kūrėjai, nei visuomenė. Menininkai buvo įpratę dirbti taip: laukia, kol aplankys mūza, tada čiumpa drobę, dažus ir išlieja save. Viskas. Paskui suprato, kad neturėdami idėjos, koncepcijos nesukurs nei performanso, nei instaliacijos. Todėl instinktyviai pradėjo ieškoti, ką iš kokios kultūros pasiskolinti, nukopijuoti, kur pritaikyti. Europoje tada buvo pats šiuolaikinio meno bumas: vyko daugybė parodų, rengtos bienalės, įsitvirtino performansų kultūra, paplito flash mob akcijos. Gruzinams, norintiems įsilieti į pagrindinę srovę, reikėjo stengtis tobulėti, bet jie užėmė stebėtojų poziciją. O jei ir bandydavo realizuoti naujas idėjas, visuomenė labai sunkiai jas priėmė. Todėl vis dar vengiama eksperimentuoti.
2008 m. parašiau projektą, siūlydama atrinkti gruzinų menininką, kuris dalyvautų pirmojoje Sankt Peterburgo šiuolaikinio meno bienalėje. Į ją patekti galėjo tik 18 meno darbų iš viso pasaulio. Mes įveikėme atranką. Pristatėme instaliaciją „Svajonių išsipildymas“. Virš Gribojedovo kanalo Sankt Peterburge pritvirtinome milžinišką auksinę žuvį, pastatėme mikrofoną su kolonėlėmis. Kvietėme žmones, kad garsiai pasakytų 3 savo norus. Iš pradžių praeiviai drovėjosi tą daryti, bet paskui buvo galima išgirsti pačius slapčiausius norus ar istorijas.
Jaučiu, kad po truputį ir Gruzijos žmonės pradeda veržtis iš savo kiauto, tampa atviresni naujoms idėjoms ar formoms. Tačiau viskam reikia laiko.
Pietų Kaukazas – labai konfliktiškas regionas. Kokią įtaką tai daro menininkų sąmonei ir kūrybai?
Manau, joks konfliktas nepraeina be pėdsakų. Žinoma, skirtingos kultūros priima juos skirtingai. Po 2008-ųjų konflikto į bendrą atmosferą įsismelkė baimė. Tai psichologinis veiksnys, ypač paveikęs menininkus, nes jie yra bene jautriausi visuomenės nariai. Dėl susiklosčiusių aplinkybių susvyravo ir pasikeitė jų prioritetai. Svarbiausia jiems tapo ne kūryba, nes visų pirma reikėjo rūpintis, kaip apsaugoti savo šeimą, kaip išgyventi. Nuslūgus konfliktui, dar ilgai kenčia ir žmonės, ir menas. Sunku tobulėti, keistis, net gyventi. Visi ir viskas tiesiog merdėja.
Menas yra tarsi veidrodis, kuris atspindi, kas dedasi žmogaus sieloje. Žiūrėdama į kūrinius dažnai matau dar neišsisklaidžiusią baimę. Manęs tai nestebina. Tiesiog laukiu, kol tas stingdantis jausmas užleis vietą pozityvioms emocijoms.
2008 m., per Olimpines žaidynes, Gruzijoje prasidėjo kariniai veiksmai. Po to praėjo beveik 4 metai. Ar tai pakankamas atstumas, kad rastųsi tos skaudžios patirties refleksijos mene? Jei taip, ar tie meno kūriniai padeda visuomenei atsitiesti po konflikto?
Visų pirma, tai nebuvo konfliktas, palietęs tik kurią nors konkrečią visuomenės grupę. Dėl jo kentėjo absoliučiai visi. Esant tokiai situacijai, jei visuomenė žino, kad yra žmonių, kurie apie tai kalba, pasitelkdami kūrybą, kurie netyli, jai darosi kiek lengviau susitaikyti su tuo, kas įvyko. Kita vertus, menininkas, paveiktas bendros atmosferos ir nusprendęs kažką ta tema sukurti, tampa tarsi savo paties auka. Iš pradžių viskas karštligiškai verda jo viduje, tada perkeliama į kūrinį, kad bylotų kitiems. Žiūrovams daug paprasčiau, nes jie mato ir suvokia jau absorbuotą realybės vaizdą. Ne paslaptis, kad lengviau susidorojame su svetimais jausmais negu su savaisiais.
Kita vertus, 4 metai, be abejo, pernelyg trumpas laikas, kad atsiribotum nuo šoko, atvėstum emociškai.
Kūrinys yra kūrėjo dalis, išplėšta ir rodoma viešai. Visiškai natūralu, kad sutrikęs, prislėgtas žmogus kuria padrikus, netvarkingus kūrinius – jie visada „išduoda“ būseną, apėmusią jų autorių. Galima sakyti, kad kūrėjai yra egoistai, visus neigiamus jausmus sudedantys į kūrybą. Tačiau menininkai negali elgtis kitaip. Perkelti jausmus į kūrinį juos verčia prigimtis.
Iškart po konflikto daug jaunų menininkų pradėjo rengti socialiai angažuotas meno akcijas. Kaip vertinate tokią jų iniciatyvą?
Manau, tai natūrali reakcija, juk jiems reikėjo kokiu nors būdu išreikšti savo protestą. Akcija Stop Russia remiasi vietinės reikšmės lozungu ir veikia tiesiog kaip manifestas, o ne globalus socialinis iššūkis. Reikėtų nepamiršti, kad, užklupus bet kokiam konfliktui, pažeidžiamiausias emocinis taikinys visada yra jauni žmonės. Todėl jiems tiesiog būtina užimti kokią nors poziciją. Du paprasti žodžiai Stop Russia įgavo didžiulę jėgą. Aš pati prie šio manifesto neprisidėjau, bet manau, kad jaunieji kūrėjai pasielgė teisingai, pasirinkę tokią formą nuomonei išreikšti.
Ar regite kokius nors pokyčius, žiūrėdama į paveikslus, nuotraukas, skulptūras ar kitus meno kūrinius, atsiradusius po Rusijos ir Gruzijos karo? Jei taip, tai kokius?
O, čia ypač skaudi tema. Anksčiau gruzinų menininkų kūriniuose mačiau labai daug šviesos, kažkokio paslėpto džiaugsmo. Menas buvo simbolinė, labai gili ir tyra erdvė. Po to viskas pradėjo keistis. Erdvė tarsi niaukėsi, joje atsirado niūrių emocijų ir spalvų, kokių anksčiau nebūta. Darosi vis sunkiau įžvelgti, kas yra kūrinio viduje, jo gelmėse. Atrodo, dauguma menininkų apsistatė nematomomis sienomis ir už jų užsirakino.
Nemažai kūrėjų apskritai liovėsi kūrę ir pasirinko kitas sferas, pavyzdžiui, koordinuoja socialinius ar kultūrinius projektus. Suprantu, kad jie tiesiog nenorėjo arba nepajėgė galynėtis su vidine tuštuma, kuri juos užklupo. Bando realizuoti save kokiomis nors kitomis priemonėmis. Dailininkai pradėjo fotografuoti, fotografai – kurti filmus.
Kita vertus, laikas bėga ir viskas keičiasi. Menas įgauna visiškai kitokią prasmę, vis labiau komercialėja, praranda tikrumą. Pavyzdžiui, Gruzijoje yra meno šaka, kuriai naudojami tik natūralūs, iš augalų gaminami dažai. Bet dabar užeinu į galeriją ir matau bandymus mėgdžioti šią tautodailės šaką, naudojant cheminius dažus. Man pikta, kad daugelis pradėjo žiūrėti į meną kaip į verslą, pamiršdami gilesnę jo esmę.
Jauno žmogaus, užaugusio tarp karų, revoliucijų ir konfliktų, pasaulis
Iraklijus Toklikišvilis – Tbilisio menų akademijos studentas, pasirinkęs grafikos magistrantūros studijas. Jis priklauso jaunajai Gruzijos menininkų kartai, bet jau yra dalyvavęs ne vienoje parodoje.
Viktorija Samarinaitė: Esate jaunas žmogus, kuriam jau dukart teko susidurti su karu. Kokios buvo tos dienos, kai 2008 m. prasidėjo konfliktas? Kas tada dėjosi jūsų širdyje?
Iraklij Toklikišvili: Tą 2008 m. vasarą leidau kaime pas giminaičius netoli Boržomio. Rugpjūčio 6-osios popietę su keletu draugų vaikštinėjom po mišką. Paskambino mano teta ir pasakė, kad iš Cchinvalio, tai regionas Gruzijos šiaurėje, atvyksta pas mus, nes ten prasidėjo karas.
Kartą jau buvau regėjęs karą, jis siautėjo, kai tik gimiau. Žinoma, tada aš jo nepajutau, nes buvau per mažas, kad ką nors suprasčiau. O 2008 m. pirmąkart susidūriau su tuo, ką iš tikrųjų reiškia karas.
Atvykę giminaičiai bandė prisiskambinti likusiems Cchinvalyje, tačiau tai buvo neįmanoma. Apimti nežinios, galėjome tik laukti. Krito bombos. Žmonės raudojo. Jaučiau bejėgiškumą ir nepakeliamą skausmą. Laimei, mano giminaičiai liko gyvi, bet jų namus visiškai sugriovė.
Niekada nelaikiau rankose ginklo. Tačiau troškau būti ten, kartu su Gruzijos kareiviais. Vargu ar būčiau buvęs jiems naudingas, bet tuo metu kiekvienas vyras norėjo kartu su jais kovoti už Gruziją. Nemoku žodžiais apsakyti jausmo, kuris užlieja, kai tėvynė atsiduria pavojuje.
Netrukus uždarė kelią į Khašurio miestą, tapo sunku įsigyti net būtiniausių maisto produktų. Tačiau džiaugėmės, kad situacija bent jau ne tokia bloga kaip Goryje ar kituose miestuose. Pamenu, žmonės stengėsi padėti vieni kitiems kuo tik galėdami, nors visus kaustė didžiulė įtampa, sielvartas dėl netekčių ir baimė.
Kai kurie mano šeimos nariai tuo metu buvo Tbilisyje, jie nuolat skambino ir pasakojo, kad sostinė taip pat bombarduojama. Viena bomba nukrito visai šalia gatvės, kurioje gyvename. Į Tbilisį grįžau per kalnus, nes pagrindiniai keliai dar nebuvo atidaryti.
Kai maža tavo tėvynė kaunasi su daug kartų didesniu ir galingesniu priešu, apima siaubingas apokaliptinis nerimas. Mane guodžia tai, kad Gruzija tiki Dievą, todėl niekada nenustos kvėpavusi.
Kaip po konflikto pasikeitė Gruzijos gyvenimas?
Gruzijai dabar reikia labai daug stiprybės, kad išsigydytų žaizdas. Galbūt nuskambės neįtikėtinai, tačiau konfliktas paskatino ir pozityvius pokyčius – žmonės pradėjo labiau vertinti savo tėvynę, gimtąją žemę, daugiau dėmesio ėmė skirti vienas kitam, stengiasi niekam nesuteikti skausmo… Kančia daro žmones jautresnius. Šiandien gruzinai yra labiau susivieniję ir mane tai ramina. Žinau: jei vėl nutiks kas nors panašaus kaip 2008 m. rugpjūtį, žmonės veiks kaip vieninga jėga, kuri išdrįs pasipriešinti.
Ar pastebėjai kokių nors pokyčių mene?
Menas veikia kaip emocijų katalizatorius. Žiūrėdamas į meno kūrinį, gali jausti liūdesį, skausmą, nostalgiją, viltį. Įmanoma net įsimylėti. Nežinau, kaip jaučiasi kiti kūrėjai, ar kas nors pasikeitė jų kūryboje. Galbūt jie pradėjo kitaip vertinti gyvybę ir gyvenimą. Vadinasi, ir kurti ėmė kitaip.
Mano kūryboje atsirado protesto išraiška, nemažai naujų, labai skausmingų temų. Tačiau noriu, kad žmonės jaustų ir meilę, šilumą, sklindančias iš mano darbų. Žinau, kad turiu kažkaip susidoroti su patirtu skausmu ir apėmusiu sielvartu. Lygiai taip pat žinau, kad tik menas padės nuo to išsivaduoti.
Neįmanoma visko taip lengvai pamiršti. Vaikystėje turėjau draugą iš uostamiesčio, su juo artimai bičiuliavomės. Studijų metais irgi bendravome. Per 2008 m. konfliktą jis žuvo. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, buvome ilgai nesimatę, net nežinojau, kad jis priklausė Gruzijos armijos rezervui. Pasirodo, žuvo gelbėdamas sužeistuosius. Man taip pat pasakojo, kaip jautėsi jauni kareiviai, niekada anksčiau nelaikę rankose ginklo ir staiga priversti kautis. Apimti panikos, kai kurie ėmė šaudyti vieni į kitus.
2008 m., per rudens semestrą, su kitais studentais surengėte parodą apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą. Parodos kuratorius teigė, kad buvo ypač svarbu išsakyti savo požiūrį į tai, išlieti jausmus…
Tarp parodos darbų daugiausia buvo plakatai, kai kurie nestokojo sarkazmo, cinizmo, grotesko. Visi labai įsijautėme kurdami šiai parodai, tarsi darytume kažką, kas padės išsklaidyti ore tvyrančią įtampą ir nusivylimą. Tai buvo puiki žinutė ne tik Gruzijos menininkams, kad nesėdėtų rankas sudėję, laukdami, kol viskas nuslūgs savaime, bet ir visam pasauliui. Mes norėjome, kad kiekvienas žmogus šioje žemėje žinotų, kaip mes jaučiamės ir koks yra mums primesto karo siaubas. Gruzija – rami ir draugiška šalis. Mes jokiu būdu nebūtume pasukę karo keliu.
„Menininkai – tai visuomenės pirštų galiukai“
Marius Abramavičius-Neboisia – fotografas, rašytojas, tapytojas, žemės ir videomeno kūrėjas, Užupio meno inkubatoriaus idėjinis variklis. Gruzijoje jis surengė ne vieną savo parodą, parašė knygą „Klajūno užrašai: Gruzija“, dalyvavo kultūriniuose projektuose ir akcijose su vietos menininkais. Prie lango, per kurį atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Tbilisio senamiestį, kalbėjomės apie kultūrą, žmones, meną ir pokyčius po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos konflikto.
Viktorija Samarinaitė: Jūs – keliautojas ir jau 15 kartą tarsi netyčia užklystate į Gruziją. Naujausias jūsų projektas, bendras su gruzinų menininkais, – skulptūra „Svajonių kolona. Labirintas“ Batumyje. Plačiau papasakokite apie savo ryšius su Gruzija ir šios šalies menininkais.
Marius Abramavičius-Neboisia: Maždaug prieš 9 metus į Lietuvą atvažiavo gruzinų skulptorius Iraklis Tsuladzė. Mudu susibičiuliavome ir jis pradėjo mane kviesti, kad apsilankyčiau Gruzijoje. Įmantriai atsisakinėdavau. Galiausiai pavargau išsisukinėti ir nusprendžiau važiuoti. Nusipirkau bilietą iki Stambulo ir, autostopu įveikęs visą Turkiją, atsidūriau Batumyje.
2007-aisiais Batumis atrodė chaotiškas, beprotiškas – visai kitoks negu šiandien. Paskui nuvykau į Tbilisį megzti pažinčių su gruzinų menininkais. 2008 m. į Gruziją atvykau su projektu „Alaverdi – Gruzija šypsosi“. Tais pačiais metais mano draugai gruzinai atvažiavo padirbėti į Lietuvą. Taip ir gyvenome, kurdami tarp dviejų valstybių.
Gruzijos menininkams tapau savas, į mane jie liovėsi žiūrėję kaip į svečią. Bet sulaukiau ir keistų priekaištų, kad bendrauju su visais be išimties, esą turėčiau pasirinkti kurią nors vieną grupuotę. O man jie visi – gruzinai, visi menininkai, todėl pasiūliau, kad spręstų savo problemas, manęs į jas neįtraukdami. Atrodo, buvau suprastas.
Prieš dvejus metus pirmą kartą dalyvavote Gruzijos šiuolaikinio meno festivalyje Artisterium. Kaip kilo mintis savo darbus pristatyti Gruzijos visuomenei?
Iš pradžių Gruzijoje į viską žvelgiau per atstumą. Žinojau, kad yra toks festivalis, nes pataikydavau atvažiuoti į jo uždarymus, man į rankas pakliūdavo jo katalogai, be to, pažinojau beveik visus, kurie kasmet jame dalyvauja. Kartą man pasiūlė prisijungti, nes nebuvo nė vieno Lietuvos atstovo.
Tąkart pristačiau didelių nespalvotų senovinio stiliaus portretinių nuotraukų ciklą, kuris sulaukė labai gerų atsiliepimų. Šių metų parodos moto – „Laisvas kritimas“. Tačiau aš sakau, kad tai „laisvas skridimas“. Pateikiau fotografijų ciklą „Moterys nuo Lietuvos iki Irano“. Spektras itin platus: tai ir vakariečių moterų aktai, ir islamo moterys su čadromis. Šio ciklo idėja – laisva mintis, laisva kūryba ir laisvas požiūris. Festivalio parodoje būta pačių įvairiausių darbų: nuo tapybos abstrakcijų, skulptūrų, šiuolaikinio meno atspindžių, iki aktualios dokumentikos. Pavyzdžiui, lenkų menininkai pristatė fotografijų ciklą, kuriame vaizduojama, kaip Bagdado moterys sutinka karius išlaisvintojus. Tai pamatęs iškart prisiminiau sovietų armijos sutiktuves Lietuvoje…
Koks svarbiausias gruzinų meno bruožas?
Gruzinų mene yra visko – kai kas labai keista ir įdomu, kai kas įprasta. Vienos bendros tendencijos neįžvelgiu. Jaučiama stipri tradicija, tačiau netrūksta ir šiuolaikinio meno. Artisterium suburia visus – nuo klasikų iki postmodernistų. Pavyzdžiui, mano draugo tėvas, kuriam jau daugiau kaip 80 metų, vartydamas festivalio katalogą, pamatė šveicaro iš Amerikos darbus ir sako: žinai, Mariau, po daugelio metų iš tokio meno neliks nieko. Anot jo, šiuolaikiniame mene viskas yra iš galvos, tačiau nėra nieko, kas būtų atėję iš širdies. Gruzinų šiuolaikinis menas irgi atrodo šiek tiek netikras, žaislinis. Be to, čionykščio meno erdvėje yra likę daug laisvų, neužpildytų nišų.
Kūrėjai čia vis dar mėgaujasi didžiuliu dėmesiu. Teko ir man jo paragauti, kai pernai rengiau personalinę tapybos darbų, sukurtų Gruzijoje, parodą. Nors esu užsienietis ir su Pirosmaniu neturiu nieko bendra, tačiau į parodos atidarymą susirinko žurnalistai net iš 7 televizijų. Dvi iš jų parengė ir išankstinius reportažus apie pasirengimą parodai. Nepamenu, kad Lietuvoje kada nors būtų taip buvę.
Manau, Gruzijoje meno situacija vis dar yra labai palanki. Čia jis vertinamas taip, kaip Lietuvoje vertintas prieš gerus 10 metų. Sakau gruzinams: džiaukitės tuo, ką dabar turite. Tačiau jie nesupranta, kad dabar yra geriausias laikas kurti ir dalytis menu tiek su tautiečiais, tiek su visu pasauliu.
Gruzija – Kaukazo belaisvė. Šis regionas per visą savo istoriją buvo krečiamas įvairiausių karinių konfliktų, politinių intrigų. Ar tai daro įtaką menininkų kūrybai?
Be abejo. Įvairūs išoriniai faktoriai šiuolaikiniam menui daro didesnį poveikį negu tradiciniam. Po 2008-ųjų konflikto šiuolaikinis menas ėmė gvildenti karo poveikį žmonių gyvensenai. Ši tematika yra ypač paveiki, tie vaizdiniai man įstrigo į atmintį po pirmojo dalyvavimo Artisterium festivalyje 2009 m. Darbų, kurie vienaip ar kitaip atspindėjo prieš metus ištikusią tragediją, buvo labai daug. Paveikslai, fotografijos, skulptūros atspindėjo agresiją, smurtą, silpnumą, pažeidžiamumą.
Traumos neišnyksta, praėjus vos keletui metų, tačiau įgauna kitokią išraišką. Pavyzdžiui, pernai mačiau tokį paveikslą: žaliuojančio Kaukazo fone pavaizduotas ant arklio jojantis Petras I, panašus į raitelį ant papirosų pakelio „Kazbek“. Aplink išrikiuoti papirosai atstoja Petro I armiją, o iš kitos pusės atžygiuoja gruzinai. Nors drobė labai tapybiška, tačiau autorius bando susieti visai nesusijusius dalykus. Šiemet stengtasi atspindėti migracijos temas – tai pabėgėliai, prarasti ar apleisti namai, išardytos šeimos… Tačiau kūriniai man pasirodė silpnoki.
Kokį pamatėte Tbilisį, atvykęs į jį, nepraėjus nė mėnesiui po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos konflikto?
Galiu nupasakoti jausmą, apėmusį, kai atvažiavau 2008-ųjų rugsėjį. Pasikeitusią nuotaiką pajutau iš karto, nors mieste nekrito į akis jokie išdavikiški ženklai. Mačiau tik meninio pobūdžio žymes – graffiti ragino rusus nešdintis iš Gruzijos, šmėžavo puikiai pažįstamas Putino veidas. Tačiau bendraudamas su žmonėmis jutau tą užslinkusį ir dar neišsisklaidžiusį tragedijos šešėlį ar debesį. Ne paslaptis, kad gruzinai stulbinamai greitai atsitiesia, atgauna jėgas. Gal užsigrūdino, nes Kaukazo regioną visą laiką krečia vienokie ar kitokie konfliktai.
Po 2008 m. rugpjūčio pastebėjau, kad pakito ir menininkų mąstymas. Ne vienas prasitarė: nors anksčiau ir neketino išvažiuoti iš šalies, dabar vis dažniau apima tokios mintys. Praėjus beveik ketveriems metams, viskas kiek nurimo, noras emigruoti apmalšo. Tačiau mene labai ryškūs tragedijos atgarsiai. Pavyzdžiui, Tbilisio meno akademijos rektorius jungtinei parodai Lietuvoje pateikė daugiausia juodų ir raudonų spalvų slogius portretus. Jis sako nebegalintis normaliai piešti: prieš akis jam vien sudeginti ir apleisti namai, kaimai be gyvybės ženklų. Dažniausiai jis piešia sugriautą kaimą netoli Tbilisio.
Ar galima išskirti kokią nors meno rūšį, kurią labiausiai paveikė kariniai konfliktai?
Manau, jautriausia bet kokiai įtakai yra fotografija. Po 2008-ųjų rugpjūčio gruzinai išleido albumą, į kurį sudėjo daugelio tuo metu šalyje buvusių fotografų darytas nuotraukas. Vieni konfliktą perteikė mūšių vaizdais, kiti koncentravosi į pabėgėlius, tuščius namus…
Matydami tas nuotraukas galime pajusti konflikto mastą, susidaryti bendrą vaizdą. Žinoma, neįmanoma atspindėti visko. Rašydamas knygą apie Gruziją, aš irgi paliečiau 2008-ųjų konfliktą. Bet rašiau tik apie tai, ką jaučiau pats ir koks buvau tuo metu. Jei būčiau vien klausęsis kitų, niekada nesuprasčiau, ką iš tikrųjų reiškia atsidurti karinio konflikto zonoje.
Sakote, kad po skaudžiojo rugpjūčio daug kas pasikeitė. Kokia buvo atsakomoji reakcija?
Po konflikto atsirado labai daug socialinės tematikos plakatų, paveikių nuotraukų, Gruziją palaikančių iniciatyvų. Tą darėme ir mes Lietuvoje, Užupis išreiškė ypatingą palaikymą gruzinams. Vertinti kokią nors situaciją gali tik suvokęs, kur tu pats esi ir koks yra tavo ryšys su ta vietove. Jeigu tu ramiai įsitaisęs ilsiesi savo kalnų trobelėje Šveicarijoje, vargu ar labai skaudės širdį dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto Kaukaze. Tačiau jei esi čia, matai nelaimingus žmones, važinėjančius tankus, tada situacija įgauna tau visai kitokią prasmę.
Gausu pabėgėlių iš Abchazijos, Pietų Osetijos, žmonės negali grįžti į gimtąsias vietas – tai širdį draskančios istorijos. Manau, Gruzijoje į viską reaguojama dar palyginti ramiai. Aš taip tikrai nesugebėčiau. Vienas mano draugas turi mandarinų sodą Suchumyje, bet buvo priverstas palikti Abchaziją. Tbilisyje jis susikūrė naują gyvenimą, susirado darbą. Nors jam neleidžiama kirsti administracinės sienos, tačiau jis nepamiršta savo sodo. Atrodo, dar tikisi, kad galės ten grįžti.
Ar galima būtų teigti, kad menininkų kūriniai, atspindintys tam tikrą istorinę situaciją, yra tarsi istorijos užrašai ateities kartoms?
Žinoma. Juk dažniausiai žmonės kuria tik todėl ir tik apie tai, ką jaučia ar ką jiems skauda. Menas visada yra persmelktas jausmų.
Egzistuoja ir socialiai angažuotas menas, bet paveikių jo formų pasitaiko retai. Būna, poetas parašo 10 eilučių ir tu galvoji: juk būtent taip ir yra! O kitas gali skųstis visą dieną, savaitę ar metus, bet tu tiesiog į tai nereaguoji. Svarbiausia yra rasti tinkamą žodį, spalvą, garsą, kontekstą, vaizdą ar judesį.
Vienas, atrodo, amerikiečių menininkas nusprendė parodyti nesveiką žiniasklaidos mėgavimąsi blogomis naujienomis, žiauriais vaizdais. Taigi sukūrė ciklą, kurio pagrindas – nušautų žmonių fotografijos. Į visa tai sunku žiūrėti. Ne tik todėl, kad tai nužudytųjų atvaizdai, bet ir dėl to, kad puikiai jauti, ką norėjo pasakyti autorius.
Medijos irgi yra savotiška meno platforma…
Kartais galvoju, kad didžiausi menininkai turbūt yra tie, kurie sėdi ir manipuliuoja kitų protais. Propagandą reikėtų vadinti didžiausiu iš šiuolaikinių menų…
Sakoma, kad visuomenė yra tarsi kūnas. Kaip manote, kurią tokio socialinio kūno dalį atitiktų menininkai?
Manau, menininkai yra visuomenės pirštų galiukai, kuriuose ypač daug receptorių. Jie pirmieji reaguoja į skausmą. Ką nors palietę, iškart jaučiame, ar šalta, ar karšta. Menininkai irgi yra tokie receptoriai, duodantys impulsą visam kūnui.
