Europos kultūros vizijos 2020-iesiems: dalyvių auditorija ir ekonominė nauda

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Kultūra Europos Sąjungoje
AUTORIUS: Viktorija Rusinaitė

DATA: 2012-11

Europos kultūros vizijos 2020-iesiems: dalyvių auditorija ir ekonominė nauda

Viktorija Rusinaitė

Kas kultūros sektoriuje įdomu ir reikšminga žmonėms? Kodėl jie renkasi vienus renginius ir aplenkia kitus? Šie klausimai buvo vieni svarbiausių, rengiant naujas Europos Komisijos kultūros politikos gaires. Būtent tuos kultūros projektus, kurie remsis šiomis gairėmis, Europos Sąjunga finansuos 2014–2020 metais.

Nuo 2014 m. siūloma dabar veikiančią Europos Sąjungos kultūros politikos programą „Kultūra 2007–2013“ pakeisti programa „Kūrybiška Europa 2014–2020“. EK Kultūros programos ir veiklų sektoriaus vadovės Ann Branch teigimu, svarbiausi šios programos tikslai ­– skatinti kultūrų įvairovę ir dialogą, didinti kultūros ir kūrybinio sektoriaus konkurencingumą. Kultūros sektoriuje mažiau dėmesio negu iki šiol bus skiriama bendrai europinei tapatybei, daugiau – rinkos poreikių analizei, išbandant naujas finansavimo galimybes.

Taigi į kompleksinę kultūros sritį, apimančią politinius, ekonominius, socialinius aspektus, 2014–2020 m. bus siūloma pažvelgti per rinkos analizės prizmę. Todėl formuojant naują programą atsigręžiama į auditorijas, kurioms ir skiriama kultūra.

Spalio 16-17 dienomis Briuselyje vyko tarptautinė kasmetinė Europos Komisijos organizuojama konferencija „Kultūros vyksmas“. Šių metų tema „Europos auditorijų plėtra: 2020-ieji ir vėliau“ buvo susieta su programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ kryptimis. Konferencijoje dalyvavo ir dvi Lietuvos atstovės – ES programos „Kultūra 2007–2013“ vadovė Lietuvoje Eglė Deltuvaitė ir Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė. Su jomis kalbamės apie dabartinę Europos situaciją ir naujas kultūros politikos kryptis, lemsiančias, kokie kultūros projektai bus finansuojami.

Viktorija Rusinaitė: Kaip atrodo Europa šiandien? Su kokiomis bendromis problemomis susiduria įvairių šalių gyventojai? Ar gali kultūra padėti spręsti šias problemas?

Virginija Vitkienė: Devynios dešimtosios konferencijos pranešėjų buvo iš didelių ir stabilių kultūros sektoriaus organizacijų. Pavyzdžiui, tokių kaip Europos nekomercinio kino teatrų tinklas. Jis vienija 1300 kino teatrų, jų auditorija – 80 milijonų žmonių. Dauguma pranešėjų – programos „Kultūra 2007–2013“ paramos gavėjai. Didžioji pranešimų dalis buvo apie tai, kaip įtraukti žiūrovus, kai rinkoje vis didesnė pasiūla, be to, daug kultūrinės informacijos yra prieinama internete, todėl nebe taip svarbu lankyti parodas, kitus renginius.

Dar viena svarbi Europos problema yra tai, kad net ir didelę paramą gaunančių dramos ir operos teatrų išlaidos didžiulės, ši kultūros dalis yra labai brangi, o tai reiškia, kad ją vartoti gali visai maža visuomenės dalis.

Buvo įdomu palyginti, kad mūsų organizacija [Kauno bienalė, – V. R.] veikia visai kitaip, negu daugelis konferencijoje pristatytų organizacijų. Mes kitaip bendraujame su žiūrovais. Minėtoms organizacijoms ryšys su publika reikalingas todėl, kad ji tiesiogiai jas išlaiko. Vizualinio meno projektų dalis programoje „Kultūra 2007–2013“ yra gerokai mažesnė. Bienalės ar muziejų lankytojai niekada neatneša tokios finansinės grąžos kaip kino žiūrovai. Tačiau apie auditoriją nebuvo kalbama tik kaip apie finansinės grąžos nešėją. Buvo diskutuojama ir apie socialinį jos vaidmenį.

Eglė Deltuvaitė: Taip, iš tikrųjų, kalbėdami apie kultūros sektoriaus situaciją Europoje, negalime to atsieti nuo bendro ES politinio, socialinio, o ypač ekonominio, dabarties konteksto.  2011 m. birželio 29 d. Europos Komisija priėmė 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos pasiūlymą, numatantį įgyvendinti strategiją „Europa 2020“. Tad visos mūsų gyvenimo sritys, tarp jų ir kultūra, turi ieškoti veiksmingų būdų, kaip įgyvendinti strategijoje numatytus tikslus. Komisijos siūlyme dėl ateities programos išskiriami keturi didžiausi iššūkiai, su kuriais šiandien susiduriame. Tai rinkos fragmentacija, globalizacija, perėjimas prie skaitmeninių technologijų, duomenų trūkumas ir nepakankamos privataus sektoriaus investicijos. Tai ir yra pagrindiniai uždaviniai, bendri daugumai ES šalių, juos ir bus siekiama išspręsti ateityje. 2008 m. duomenimis, kultūros ir kūrybos sektoriai sukūrė  4,5 proc. Europos bendrojo vidaus produkto, nors juose dirbo maždaug 3,8 proc. darbo jėgos.[1] Šie skaičiai rodo, kad kultūra gali labai prisidėti prie bendrų problemų sprendimo.

V. Rusinaitė: Kokia kultūros paskirtis Europos Sąjungoje?

V. Vitkienė: Konferencija man padarė labai gerą įspūdį. Europos kultūros kūrėjai, kaip ir mes čia, Lietuvoje, tiki, kad kultūra yra nepaprastai svarbus socialinis variklis. Ji gaivina ekonomiką, mažina socialinę atskirtį. Ar kultūros svarbą adekvačiai suvokia ir Europos Sąjungos institucijos, paaiškės po lapkričio 22–24 d. svarstymų, kai Europos Parlamentas patvirtins biudžetą, – ar bus atsižvelgta į prašymą padidinti kultūros finansavimą. Programos valdytojai prašo, kad jis būtų 37 proc. didesnis ir sudarytų 1,8 milijardo eurų. Pasak šios programos vadovės Annos Branch, Europos Sąjungos mastais tai nėra didelė suma.

E. Deltuvaitė: Įsigilinus į ES mastu vartojamą žodyną, ryškėjančias tendencijas, reikia pripažinti, kad pastaruoju metu į kultūrą dažniausiai žvelgiama per ekonomikos prizmę. Kita vertus, svarbu atkreipti dėmesį, kad pačios Europos unikalumas ir stiprybė yra būtent kultūra. Nors kartais, juokaujama, esą visa Europa yra kultūros paveldas, tačiau tai aiškus pagrindas, kuris mus vienija. Kad ir koks sudėtingas, daugialypis būtų šis klausimas, meno ir kultūros paskirtis, matyt, yra atliepti nūdienos realijas, priimti iššūkius, juos spręsti ir ugdyti kritinį mąstymą.

V. Rusinaitė: Kaip pasikeitusios kasdieninio gyvenimo, ekonominės, politinės sąlygos paveikė kultūros vartojimą?

V. Vitkienė: Daugelis kultūros kūrėjų, ypač teatralai, skundžiasi, kad jų auditorija pražilo tiesiogine šio žodžio prasme. Didžiausia publikos dalis – vyresnio amžiaus moterys, turinčios pakankamai pinigų ir laiko. Vadinasi, jei teatrai orientuosis vien į savo auditorijos poreikius, taps visiškai nebeįdomūs kitiems, pavyzdžiui, jaunesniems žmonėms. Vidurinei klasei, jaunimui teatras darosi vis sunkiau įperkama prabanga. Apskritai kultūra jau darosi tokia neprieinama, kad daugelis kultūros sostinių stengiasi visus renginius daryti nemokamus.

E. Deltuvaitė: Daugelis konferencijos dalyvių minėjo, kad mažėja lankytojų, skaitmeninių technologijų plėtra labai pakeitė žmonių įpročius, visuomenė senėja, atsiradęs gąsdinantis atotrūkis nuo jaunosios kartos. Paradoksas, bet šiais laikais, kai, atrodytų, turime kaip niekada daug galimybių kokybiškai leisti laisvalaikį, pasinerdami į kultūrą ir meną, spartėjantis gyvenimo tempas daugeliui iš mūsų nepalieka tam laiko, o emocinis nuovargis atima net ir norą. Be abejo, tai itin kompleksiška problema, bet pabandysiu pateikti pavyzdį. Rachele van Riel iš Didžiosios Britanijos, vadovaujanti projektui „Atversta knyga“, pasidalijo savo patirtimi. Žmonės, atėję į biblioteką ar knygyną, randa daugybę knygų, kurių nei pavadinimai, nei autoriai jiems nieko nesako. Bendraudami su kitais, jie jaučia gėdą ar net spaudimą, kad nėra skaitę tam tikrų knygų, kurios tarsi „privalomos“ visiems. Tai dar labiau atgraso nuo skaitymo. Tad projekto organizatoriai nutarė siūlyti ne knygas, o skaitymo patirtį. Pasirodo, retas skaitytojas, ieškodamas knygų, nukeliauja toliau negu „J“ raidės žymeklis, nors jos išdėstytos nuo „A“ iki „Z“. Projekto organizatoriai, pakeitę bibliotekų ir knygynų baldus, suteikė galimybę, kad skaitytojai patys rekomenduotų knygas, atsisakė žanrinio knygų rūšiavimo ir pan. Didžiausią įspūdį man padarė vienos moters istorija. Paklausta, kokios knygos norėtų, ji paprašė istorijos apie ką nors, kas būtų mažiau apgailėtinas, negu ji pati. Manau, tai puikus pavyzdys, rodantis, kad būtina keisti suvokimą, ko žmonės ieško arba ko jiems reikia tiek iš knygų, tiek apskritai iš kultūros. Mums atrodo, kad žinome, ko žmonės nori, bet iš tikrųjų tik įsivaizduojame, kad žinome.

V. Rusinaitė: ES kultūros politikos programą „Kultūra 2007–2014“ pakeis programa „Kūrybiška Europa 2014-2020“. Ar tai reiškia, kad „Kultūra 2007–2014“ programa nebeaktuali? Kas ir kodėl keisis?

V. Vitkienė: Visų pirma, „Media“ programa, daugiausia apimanti kino industriją, bus prijungta prie bendros „Kūrybiškos Europos 2014–2020“ programos. Programos „Media“ biudžetas išlieka pats didžiausias – naujoje programoje jai bus skiriama 55 proc. Ji prijungiama, nes norima supaprastinti valdymą. „Kultūrai“ bus skiriama 30 proc., tarpdisciplininiams projektams – 15 proc. visų lėšų

Anna Branch aiškiai pasakė, kad ES kultūros programa nėra skirta nuolatiniam tęstinių renginių finansavimui, nėra įsipareigojusi tęsti rėmimo ar prisiimti atsakomybės, jei kultūra per menkai finansuojama iš konkrečios šalies nacionalinio biudžeto. Šios programos paskirtis nėra duoti pinigų, ji skirta projektams, kurie atitinka Europos Komisijos priimtas kultūros politikos gaires.

Analizuojant dabartinius poreikius, buvo išskirta auditorijos plėtros kryptis. Programa „Kultūra 2007–2014“ finansuojamų projektų organizatoriams primygtinai nurodo gilintis į auditorijos poreikius. Į šią konferenciją buvo pakviesti renginių ir organizacijų, jau dabar glaudžiai bendradarbiaujančių su publika, atstovai, galintys pasiūlyti idėjų, kaip formuoti naują kultūros politiką.

Manau, pats didžiausias programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ pasikeitimas – siekis kuo plačiau įtraukti publiką. Ir tai nėra siauras žiūrovų įtraukimas į renginį ar gatavo produkto pristatymą, bet kvietimas dialogui visomis kūrybos fazėmis. Pavyzdžiui, prieš renginį gali būti rengiamos diskusijos apie tai, ko žmonės iš jo tikisi.

E. Deltuvaitė: Programa „Kultūra“, be abejo, yra ir bus aktuali. Siekiant supaprastinti administravimą ir atliepiant minėtos strategijos „Europa 2020“ tikslus, apjungta programa ir naujoji paprogramė, skirta kūrybinėms industrijoms, leis efektyviau jų siekti. Programa bus labiau pritaikyta prie kūrybinių industrijų, tačiau keletas naujų rėmimo prioritetų – auditorijų plėtra, profesionalų judrumas, literatūros sklaida ir kt. – turėtų nudžiuginti nemažai kultūros organizacijų.

V. Rusinaitė: Ar paskolų sistemos diegimas reiškia, kad kultūros sektorius turės veikti kaip verslas – imti paskolas, plėtoti verslą ir tas paskolas grąžinti?

V. Vitkienė: Šios paskolos skiriamos ne projektams, o materialinei bazei stiprinti. Problema ta, kad net tiems, kurie turi labai gerus verslo planus, bankai neskolina, nes kultūros sektoriaus rizika yra pernelyg didelė.

E. Deltuvaitė: Taip, bet šis modelis labiausiai skirtas būtent kūrybinėms industrijoms. Pavyzdžiui, dabartinė „Media“ programa šiuo paskolų garantijos modeliu tinkamai pasinaudojo ir būtent jo pavyzdžiu kuriamas naujasis, kuris apims įvairias kūrybines industrijas. Tikimasi, kad iki 2020 m. bus suteikta apie 15 tūkstančių paskolų (bendra suma – 1 mlrd. eurų). Lietuvos organizacijos konkuruos su organizacijomis iš kitų ES šalių. Viliuosi, kad joms seksis.

V. Rusinaitė: Kodėl auditorijos vaidmuo 2014–2020 m. ES kultūros politikos plėtrai toks svarbus?

V. Vitkienė: Norima, kad kultūra pasiektų kuo daugiau žmonių. Konferenciją uždarydamas Europos auditorijų tinklo atstovas Richardas Hadley’s sakė: „Mūsų (kultūros sektoriaus darbuotojų) užduotis yra kurti santykius, paremtus pasitikėjimu, abipusiu supratimu ir žmogiškosiomis vertybėmis. Žmonės trokšta bendrų patirčių ir mes turime taip pat aistringai burti savo publiką, kaip aistringai puoselėjame meną ir kultūrą.“ Kultūros organizacijoms siūloma analizuoti kultūros poreikius, tirti auditorijas. Kultūros organizatoriai manosi žinantys, ką norėtų gauti auditorija, bet nebūtinai taip ir yra. Mes turime domėtis renginių lankytojais, o dar labiau tais, kurie renginiuose nesilanko. Konferencijos moderatorius Chrisas Torchas teigė: jei ko nors klausiame publikos, reikia mokėti paklausti. Neteisinga būtų formuluoti klausimą „Kokio spektaklio norėtumėte?“, nes žmonės gali norėti, kad į mažą miestelį būtų atvežtas „Brodvėjaus“ spektaklis, ir vietinės kultūros organizacijos šito pasiūlyti negalės. Pasak jo, prasminga klausti, kokia meninė patirtis sujaudino, palietė žmones. O tada atsakoma visai kitaip, negu į klausimą „ko norėtum“. Paprastai norima lengvo kultūrinio turinio, pramogų, bet labiausiai sujaudina, paliečia egzistenciniai, filosofiniai kūriniai. Dabartinė „Kultūros“ programa pirmenybę teikia menininkams ir meno kūrinių mobilumui, tačiau meną priima arba atmeta publika. Taigi nors menas tarptautinis, auditorija – vietinė. Todėl reikėtų tirti vietinės auditorijos poreikius, siekiant glaudesnio bendradarbiavimo.

E. Deltuvaitė: Auditorijų plėtra – vienas iš svarbiausių ateities programos prioritetų. Džiaugiuosi, kad visuomenės poreikiai pripažinti tokiais svarbiais – kultūros sektoriui tai didelis iššūkis. Šiame procese būtinas dialogas, kompromisai, atviras kūrybinis mąstymas. Reikės keisti veiklos, bendravimo, komunikacijos būdus, bet ar visiems mums tai iš tikrųjų taps kasdienybe?

V. Rusinaitė: Kokie šiųmetiniai sėkmingi pavyzdžiai Europoje, padėję sėkmingai įtraukti auditorijas?

V. Vitkienė: Tarp man įsiminusių paminėčiau nekomercinį kroatų projektą „Europos keturi kampai“. Tai bendruomeninio meno projektas, vykęs keturiose Europos šalyse. Menininkai nuvykdavo į bendruomenes, kartu su vietiniais žmonėmis tirdavo aplinką, poreikius, situacijas, o vėliau savo studijose pastatytą spektaklį parodydavo toms bendruomenėms.

Įspūdingas nedidelės vokiečių organizacijos artscenico e.V. projektas „Šventovė“ ­– režisierius ir eseistas Rolfas Dennemannas kapinių parkuose rengė performansus su kapinių lankytojais. Pavyzdžiui, senukų poros paprašė visą dieną sėdėti ant suoliuko ir ką nors veikti, kad praeiviai suprastų: jiedu vis dar myli vienas kitą. Moteris nusprendė lupti obuolį, kurį pjaustė ir davė vyrui valgyti. Tą daryti ji pasirinko pati, remdamasi savo meilės supratimu – tai rūpinimasis mylimu žmogumi.

Doro Siepelio iš Nyderlandų vadovaujamas teatras Theatre Zuidplein Rotterdam įsikūręs imigrantų apgyventoje miesto dalyje ir jam niekaip nesisekė suburti auditorijos – vietiniai neidavo žiūrėti klasikinių pjesių. Visiškai pakeitęs repertuarą, teatras ėmė statyti spektaklius pagal emigrantų kultūroms svarbius siužetus. Kvietė trupes iš tų šalių, iš kurių atvykę imigrantai. Žiūrovai ir patys pasiūlė puikių trupių ir spektaklių, apie kurias Siepelis iki tol nebuvo girdėjęs. Taip šis teatras atrado savo veidą ir tapo to kvartalo traukos centru.

E. Deltuvaitė: Kviečiu pasidomėti minėtais kroatų ir vokiečių projektais – jie tikrai įkvepia, net tuomet, kai gerokai trikdo. Kitas puikus pavyzdys – britų Artichoke projektas „Vienas ir kitas“. Trafalgaro aikštėje stūkso keturi tušti plintai. Menininkas Antony’s Gormley’s sumanė, kad ant jų  galėtų stovėti žmonės. Projektas truko 100 dienų, į organizatorius kreipėsi 34 tūkstančiai savanorių, buvo atrinkta 2400 asmenų, kurie ištisą parą ant stulpų stovėjo po valandą ir veikė, ką tik norėjo. Vieni protestavo, kiti darė jogos pratimus, persirenginėjo, vaidino. Tai puikus pavyzdys, kaip sąlygiškai nedidelio biudžeto projektas įtraukia daugybę žmonių, stiprindamas bendruomeniškumo jausmą. Projektą gyvai internete stebėjo visas pasaulis, virtualioje erdvėje pasipylė 65 tūkstančiai komentarų. Artichoke suteikė auditorijai kūrybinę erdvę, tačiau neprimetė savo scenarijaus.

V. Rusinaitė: Kaip ES numatytų kultūros politikos prioritetų sekasi laikytis Lietuvoje? Kaip vietinės kultūros organizacijos įsitraukė į Europos vykdomą kultūros politiką?

V. Vitkienė: ES politikos gairės nėra privalomos, bet, manau, jos vis tiek pasiekia Lietuvos Kultūros ministeriją. Ji stengiasi paremti tuos renginius, kurie jau yra užsitikrinę ES paramą. Bet ar tai tolygūs procesai, negalėčiau pasakyti.

E. Deltuvaitė: Analizuojant LR Kultūros ministerijos dokumentus, aiškiai matyti, kad Lietuva – ES narė, nes tam tikri ES prioritetai derinami su nacionaliniais, ir tai puiku. Sunku pasakyti, kaip aktyviai mūsų kultūrinės organizacijos įsitraukė,  tačiau priklausydamos europiniams tinklams, aktyviai dalyvaudamos ES projektuose per įvairias programas, jos neišvengiamai dalyvauja bendrame procese, o kartu daro įtaką Europos kultūros politikai.

V. Rusinaitė: Dėkoju už pokalbį.


[1]   TERA Consultants atliktas tyrimas „Skaitmeninės ekonomikos kūrimas: darbo vietų išsaugojimo ES kūrybos pramonėje svarba“, 2010 m. kovo mėn. Taip pat žr. 2010 m. Europos konkurencingumo ataskaitą, Komisijos tarnybų darbinį dokumentą, COM(2010) 614, kuriuose pabrėžiama kultūros ir kūrybos sektorių svarba.

Susiję įrašai