ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Filosofija
AUTORIUS: Aistė Noreikaitė
DATA: 2013-08
Šiandien, prasitaręs, kad gyvenime turi reikalų su filosofija, beveik neabejotinai išgirsi viena iš dviejų: entuziastingą „Oho, kaip įdomu!“, kartais lydimą kiek tylesnio „O… kas tai yra?“ arba kiek pašaipų, skepsio persmelktą „O kam tau to reikia?“ Abi reakcijos, žinoma, kiek šaržuotos, tačiau išdidžiai nuleisti jų negirdomis nederėtų. Tik štai sąžiningai į jas atsakyti būtų ne taip ir paprasta, mat jos apima iš tiesų dėmesio vertą klausimą: kas šiandien Lietuvoje yra filosofija ir kam jos reikia? Tiesmukai atsakyti ar pateikti apibrėžimą, ko gero, vargiai įmanoma: filosofijos nepačiupinėsi, neišmatuosi, jos funkcionalumo, vertės ar kitų praktiškai pritaikomų savybių nenusakysi. Tai veikiau fenomenas, o ne objektas. Tad ir šiuo tekstu bus mėginama eskiziškai užfiksuoti fenomeno raišką šiandienėje Lietuvoje bei užčiuopti pulsą, greta jau minėtų klausimų kas ir kam įtraukiant kur, kada ir kaip? Pažymėtina, kad abi įvardytos reakcijos į žodį filosofija nėra atsitiktinės: tai dvi pozicijos, kurios vyrauja, oponuoja viena kitai, kartais persidengia ar dialektiškai keičia viena kitą. Šias pozicijas galima aptikti ne tik nuomonėse apie filosofiją, tačiau ir kalbančiuose bei veikiančiuose pačios filosofijos vardu. Būtent todėl tai yra puiki atspirtis siekiant apžvelgti daugiabriaunį filosofijos fenomeną Lietuvoje.
Filosofijos erdvės ir zoon politikon
Pirmoji reakcija savo nerimastingu naivumu galbūt ir kelia šypseną, o vis dėlto, viešojoje erdvėje žodžiui filosofija tapus savitu sinonimu gyvenimo būdui, pasaulėžiūrai ar bet kokiam abstraktesniam (nusi)šnekėjimui, yra visiškai suprantama. Maža to, šis nerimastingas naivumas slepia smalsulį – kertinę savybę, galinčią atvesti iki filosofijos ir padėti išsilaikyti joje. Kelti klausimus, ieškoti atsakymų, mąstyti – pagrindinis mylinčiojo išmintį užsiėmimas. Iš pirmo žvilgsnio tai, atrodo, gana vieniša veikla, netgi verta aukštutėlio dramblio kaulo bokšto. Vis dėlto Vakarų mąstymo tradicijai pamatą dėjęs Sokratas filosofuoti pradėjo dialogo forma, o jo mokinys Platonas įkūrė Akademiją, kur laisvai skleidėsi filosofinė mintis. Mums tai sako keletą dalykų. Pirma, laisvas, individualus mąstymas filosofijoje – būtinas, kita vertus, toks tapti ir įgauti prasmę jis tegali bendruomenėje, kur turi nuo ko atsispirti, su kuo diskutuoti, kam oponuoti, iš ko mokytis, galų gale – kur turi galimybę pats tapti atspirtimi kitam, o ne nugrimzti į užmarštį. Todėl nenuostabu, kad nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo bemaž nė vienas mėginimas prabilti apie filosofijos padėtį Lietuvoje neišvengia bendruomenės temos. „Lietuvos filosofijoje – daug įdomių savitų ir talentingų filosofų, bet nėra to, kas filosofiją ir daro filosofija: nė su žiburiu nerasi intelektualinio asocijavimosi galios, besireiškiančios diskusijų ir probleminėmis grupėmis, mokyklomis“1, – dar 1997 m. rašė Leonidas Donskis. Arūnas Sverdiolas 2000 m. tekste aptardamas mūsų kultūrinės erdvės pobūdį lygina ją su koriu – savotiška erdvės sąranga, kurioje atskiras akeles, mažas skirtingų pažiūrų ar tyrinėjimo sričių erdves skiria sienelės, sulaikančios bet kokį kultūrinį bendradarbiavimą, produktyvią intelektualinę diskusiją ar net žinojimą apie kito egzistavimą2. Po metų Nerija Putinaitė konstatavo tą patį: „akivaizdu, kad turėdami daug filosofų, filosofinių problemų žinovų, neturime poleminės, gyvai besivystančios filosofijos“3. Panašių pastebėjimų apstu. Tačiau, ko gero, vieni, pašnekėję apie filosofų bendruomenės svarbą, kiti pritariamai palinkčioję, filosofai išsiskirsto kas sau – į dramblio kaulo bokštus ar korio akeles – ir toliau savanoriškai renkasi filosofo-individualisto, filosofo-atsiskyrėlio ar kokį panašų romantišką įvaizdį.
Tai, jog, praėjus keliolikai metų nuo minėtų tekstų pasirodymo, vargiai galima konstatuoti esminį situacijos pokytį, atskleidžia kitą Sverdiolo įžvalgos taiklumą, kurios jis pats, deja, beveik neplėtoja. Korinę kultūrinės (taigi ir filosofinės) erdvės sąrangą „sąlygoja ne išorė, o savastis – pačios mąstysenos ypatumai“4. Tai reiškia, kad erdvių, kuriose gali skleistis filosofinė mintis, funkcionavimas nėra kieno nors sukurtas ir primestas. Jo pobūdžio priežasčių reikia ieškoti viduje. Dar daugiau – pačias erdves suvokti ne vien kaip statiškas erdvines struktūras, tačiau kaip užpildytas, dinamiškas. Tad nebūtų teisinga konstatuojant filosofinės bendruomenės stygių, priežastingai aiškinti jį vien erdvės pobūdžiu. Žvelgdami į turimas erdves turėtume ne tik fiksuoti jų struktūrinį pavidalą, bet ir atkreipti dėmesį į tuos, kurie tą struktūrą kuria. Bendruomenė ir jos raiškos erdvė – susiję, tačiau anaiptol ne tapatūs dalykai. Bendruomenė nėra mistiškas ar metafizinis darinys, kuris gali atsirasti arba ne, taigi kurio būviu galim džiaugtis, o stygių – apgailėti. Bendruomenė – dinamiškas, iniciatyvos ir kūrybos potencialą turintis elementas – esame mes patys. Tad kaip ir kuo užpildome turimas filosofavimo erdves, kiek šių erdvių susikuriame ir kaip jas formuojame – priklauso tik nuo mūsų. Šis procesas vienakryptis: erdvės savaime nekuria bendruomenės; jos yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga bendruomenei egzistuoti.
Šiandien negalime skųstis, kad filosofijai stinga erdvių. Kone kas mėnesį gauname progą apsilankyti viešoje paskaitoje, seminare ar konferencijoje, turime net keletą specializuotų filosofijos leidinių (paminėtini Problemos, Athena, Logos; neminėtinų irgi lengvai rasime – Limes, Santalka, Filosofija. Sociologija etc.), lengvesnių filosofinių tekstų neatsisako ir kultūros savaitraščiai ar žurnalai, virtualioje erdvėje veikia bent trys aktyvūs tinklapiai, sutelkę dėmesį į filosofiją. Kitas klausimas – kiek tomis erdvėmis domimės ir kaip jas užpildome. Neretame viešame filosofijos renginyje lankytojams suskaičiuoti užtenka dešimties pirštų, aktyviai įsitraukiančiųjų – perpus mažiau. Net polemiškai vertintinos tezės ar straipsniai retai susilaukia viešo atsakymo, nebent tylių apkalbų privačiuose rateliuose. Į tylą dažnai nugrimzta ir autorinės Lietuvos mąstytojų knygos, geriausiu atveju susilaukdamos viešo pristatymo knygų mugėse. Žinoma, pasitaiko ir išimčių: įžvalgus, naujų minčių keliantis straipsnis, argumentuota, galbūt net arši ir idėjas išjudinanti diskusija, turininga vieša paskaita – reti filosofinio gyvenimo įvykiai, kurie kartkartėm vis dar pažadina iš, kantiškai kalbant, vyraujančio dogmatinio snaudulio ir skatina tikėti bendruomeninio vita contemplativa (at)gimimu.
Prie tokių išimčių, manau, galima paminėti Kristupą Sabolių. Praėjusių metų pabaigoje išleidęs pirmąją monografiją (Įnirtingas miegas: Vaizduotė ir fenomenologija), vaizduotės problematiką jis jau ne kartą pristatinėjo įvairiuose akademiniuose ir platesnei auditorijai skirtuose renginiuose. Skirtingos auditorijos, perspektyvos, probleminiai kampai; o vis dėlto viską jungia vaizduotės tema, suteikdama savitą tęstinumą laiko ir erdvių kaitoje. Tikėtina, kad susidomėję vienu renginiu, klausytojai apsilankė ir antrame, o vėliau ir trečiame, kur galbūt ne vien klausėsi, tačiau ir drįso tarti žodį. Taip ne tik daiginamos Lietuvoje gana mažai apmąstytos srities idėjos, tačiau ir pamažu užsiauginami diskutantai, buriama bendruomenė. Šis pavyzdys atkreipia dėmesį į dar vieną ypatybę. Iš tiesų tęstinių filosofijos renginių (seminarų, diskusijų, paskaitų ciklų) nėra itin daug, dažnesni pavieniai „proginiai“ įvykiai. Ir nors šie dažniausiai turi daugiau šansų sulaukti gausaus dalyvių būrio, tęstinumas skatina tvaresnę žmonių asociaciją ar juolab – gilesnį aptariamų temų apmąstymą.
Dažnai nuvilianti patirtis naiviu pavadintų lūkestį, jog artimiausiu metu visi trylika lietuvių filosofų5 ne tik nustos koneveikti dienos šviesą, tačiau iš tiesų sutūps rateliu ir ims drauge apie ją šnekėtis. Kita vertus, nematant išties didelių išorinių kliūčių, užtat – daugiau mąstysenos ypatybių ir noro stokos, ima atrodyti, kad kaip tik trupučio naivaus užsidegimo mums trūksta, kad šitai įvyktų.
Idėjų judėjimas ir sąstingis
Tarus, kad jau laisvai nužvelgėme lietuvių filosofavimo formos kampus ir įlinkius, galime paklausti, kokia gi jo materija? Idėjinį Lietuvos filosofijos turinį dar 1994 m. aptaręs Alvydas Jokubaitis6 leido suprasti, jog, drauge su Nepriklausomybe išsikovojus laisvą minties ir kalbos erdvę, Lietuvos filosofai atsidūrė Vakaruose jau kurį laiką vyraujančio postmodernizmo akivaizdoje. Stiprios filosofinės tradicijos stokojančiai Lietuvai, visuomet labiau linkusiai į ne itin kritišką Vakarų idėjų perėmimą ir adaptaciją, o ne savą filosofinę kūrybą7, šis susidūrimas, Jokubaičio nuomone, turėjęs būti lemtingas: „filosofijos gynėjus ji gali paskatinti perdėtam dogmatizmui ir maksimalizmui, o antifilosofijos šalininkai postmodernizmą gali lengvai paversti nauju, palyginti su prieš tai buvusiu, pasityčiojimu iš filosofijos“8. Jokubaitis į šį savitą filosofinio gyvenimo slenkstį žvelgė kaip į laukiantį išbandymą, o kartu – kaip į galimybę. Atsivėrusios minties sienos, šitiek laiko trukęs turiningo idėjinio gyvenimo suspendavimas leido tikėtis kone paradigminės slinkties, entuziastingų pastangų įsilieti į Vakarų mąstytojų dialogą – ne tik pažindinti Lietuvos viešąją erdvę su jų idėjomis, tačiau ir išsakyti savąsias. Skaitant tokias mintis iš tiesų justi, kad tuo metu tarytum stovėjome prie starto linijos, daugiau ar mažiau pasiruošę filosofinio gyvenimo maratonui. Klausimas, ar toli nubėgome, kaip startavome ir ar startavome?
Dvidešimt dvejus Lietuvos tarpukario filosofinio gyvenimo metus apibendrina kelios ryškesnės pavardės, Vakarų ir Rytų idėjų sintezės siekis ir, žinoma, kultūros filosofija, tapusi pagrindiniu Lietuvos filosofijos lauku. Galbūt nedaug, o vis dėlto – šioks toks idėjinis vienumas, kartų bendravimas, kryptingas minties vyksmas. Mūsų dvidešimt treji Nepriklausomybės metai tokiu vientisumu pasigirti kol kas negalėtų. Tai tikrai nėra savaiminė blogybė: kaip tik sveikintina, jog turime žmonių, besidominčių skirtingomis filosofijos sritimis, pradedant fenomenologija, hermeneutika, baigiant analitine, politine filosofijomis bei įvairiomis postmodernizmo kryptimis. Tačiau šis daugiariopumas vis dar yra labiau analizuojantis, perpasakojantis ir (besi)pažindinantis su pamatinėmis Vakarų tradicijos idėjomis ar pasaulio filosofijos debatuose skambančiomis tezėmis. Tai reiškia, jog mūsų filosofinis mąstymas nuolat atsilieka žingsniu ar dviem nuo pasaulio filosofijos ritmų. Tiesa, pastaraisiais metais galima ir net būtina pastebėti sėkmingas pastangas įsilieti į tarptautinį filosofijos vyksmą: 2010 m. pasirodė Oksfordo universiteto leidykloje išleista kolektyvinė monografija Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism, kurios viena sudarytojų – Audronė Žukauskaitė, šiemet išleista Zigmunto Baumano drauge su Leonidu Donskiu parašyta knyga Moral Blindness: The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity. Norėtųsi tikėtis, kad tokie žingsniai į kokybišką idėjinį bendradarbiavimą nėra atsitiktinumas, o galbūt net – tradicijos pradžia.
Nors, ko gero, šitai garsiai teigti kol kas dar per drąsu. Tradicijos ir tęstinumas nėra stiprioji mūsų mąstytojų pusė. Minėtos kryptys, sulaukusios susidomėjimo Lietuvoje, turi vos po vieną kitą iš tiesų nuosekliai, giliai ir ilgą laiką į jas besigilinančių ir apmąstančių filosofų. Monografijų ar kitų kokybiškų autorinių veikalų – vargiai daugiau, o ir tie patys, net jei ir patenka į dėmesio centrą, ilgai ten neužsilieka, nesusilaukia aktyvesnės reakcijos, atsako ar tolimesnės plėtotės. Mažai tyrinėtų ar visiškai apleistų sričių – apstu. Intelektinių bei teorinių orientacijų įvairovė nevirsta ne tik, kaip teigia Donskis, kokybiškai skirtingomis Lietuvos universitetų filosofijos katedromis, įvairių filosofijos sričių ar studijų centrais9, tačiau net ir tvaresniais tos pačios srities tyrinėtojų ir mąstytojų rateliais, kuriuose galėtų vykti aktyvus idėjų judėjimas, diskusijos, tąsa, kitaip sakant, – kuriuose pulsuotų gyva filosofija.
Šiokia tokia gražia išimtimi aptartai filosofinės minties tąsos ir perdavimo (ar tiesiog tvarumo) problemai būtų galima įvardyti Arvydo Šliogerio ir Virginijaus Gusto Pokalbius apie esmes. Pats faktas, kad, ko gero, savičiausias Lietuvos filosofas kalbinamas savo mokinio, jog drauge apmąstomos svarbiausios Šliogerio filosofijos temos pateikia gražų kartų dialogo, idėjų perdavimo ir plėtotės bei atožvalgos į savo mąstymo pasiekimus pavyzdį.
Viena opiausių idėjinio filosofijos lauko problemų kaip buvo, taip ir lieka vertimai. Nors negalima sakyti, jog neturime nieko, tenka pripažinti, kad jau ilgą laiką net chrestomatinių veikalų lentyna beveik nepilnėja. Vienas, geriausiu atveju du didesni paradigminių filosofų veikalai, keli marginalesni tekstai, kiek daugiau dėmesio susilaukė postmodernūs, daugiausia kairiosios minties autoriai. Tačiau iš principo šioje srityje – kone ledynmetis. Neturime ne tik Aristotelio Metafizikos (dėl ko, ko gero, jau turėtų po truputį imti darytis gėda), neturime ir jo Fizikos, Retorikos, didžiosios dalies kitų veikalų, trūksta ir Platono dialogų (nors jis, ko gero, vienas labiausiai pagerbtas lietuviškais vertimais), naujųjų laikų didžiųjų filosofų pagrindiniai veikalai išversti, tačiau, nusprendus imtis gilesnių studijų, visų kitų tekstų reikėtų ieškotis originalo kalba. Regint tokią padėtį, ko gero, beveik nepadoru pridurti dar ir tai, jog kai kurie turimi lietuviškai versti tekstai prašyte prašosi revizijos, nes be originalo ar bent poros užsienio vertimų greta yra sunkiai paskaitomi, o bent kiek originaliam tekstui artimesnė mintis – sunkiai rekonstruojama. Čia tiek apie klasikus. Tačiau tokio pat dėmesio prašosi ir dabartinė filosofinė mintis. Tai, kad ji sustingusi pas mus, nereiškia, jog sustingusi visame pasaulyje. Tiesą sakant, ji šuoliuoja: atskirų filosofijos sričių monografijos, senesnių autorių analitinės studijos, dar karšti etikos ir politinės filosofijos veikalai – ką mes galime apie tai pasakyti? Kaip galime suprasti, kuo gyvena dabartinė filosofinė mintis, jei neturime, ir, panašu, artimiausiu metu nė nesirengiam turėti pagrindinių ją vystančių autorių veikalų?
Žinoma, nebegyvename už uždarų sienų, kolba, apie kurią 1991 m. rašė Tomas Sodeika ir Arūnas Sverdiolas10, seniai sudužo, šiuolaikinės technologijos ir mobilumas suteikia visas galimybes jei ne lietuviškai, tai bent anglų kalba sekti filosofijos pulsą pasaulyje. Vis dėlto čia susiduriame su kita problema, kurią pradžioje nusakėme retoriniu klausimu – „O kam to reikia?“ Tai skeptiško pragmatiko klausimas, kuris, deja, nejučia struktūruoja kone visą mūsų filosofijos gyvenimą it koks vidinis imperatyvas. Dar Sverdiolas pastebėjo atsirandant tendenciją vertybes ir idealus redukuoti vien į priemones, kurių pagalba siekiama tikslų11. Kitaip tariant, kiekvieną savo veiksmą ir pasirinkimą reikia grįsti aiškiu ir konkrečiu tikslu, gebėti pasakyti, jog veiki tam, kad patenkintum savus interesus, geriausia – puikiai visiems suprantamus, apčiuopiamus ir pamatuojamus. Kam verstis per galvą ir žengti koja kojon su naujausia filosofine literatūra, jei toks būsi vienas? Kam stengtis mąstyti, leisti rimtus, iššūkius keliančius veikalus, jei užtenka kartoti tai, ką ir taip jau visi žino? Kam, galų gale, ir tos diskusijos ar seminarai, jei ir taip iš anksto aišku, ką kas pasakys, nepaisant to, koks klausimas keliamas? Juk taip dažnai šnekėjimas virsta nugludintos pozicijos kartojimu, to paties atsakymo šablono taikymu varijuojančiose situacijose. Norima, kad kažkas pašnekėtų kaip kairiosios minties atstovas, kažkas – kaip dešinysis, taip kuriant fikcinę, iš anksto suplanuojamą ir numatomą polemiką kaip tikrą. Taip šnekėjimas ne tik nevirsta šnekėjimusi, tačiau telieka tik jau žinomo recitavimu. O juk čia ir slypi filosofijos specifiškumas: vos suredukavus į kokį nors konkretų tikslą, filosofijos nelieka, ji virsta priemone, instrumentu, galbūt išlaiko savo formą, bet ne esmę. Kitaip tariant, šiandien toks savaime suprantamas ir kasdienis klausimas „O kam to reikia?“ kvestionuoja pačią filosofiją kaip nesuinteresuoto žinojimo siekį, perstruktūruoja jos vidinio gyvenimo principus, stagnuoja minties judėjimą, ją pačią subanalina, paversdamas tuščia retorika (ar, blogiau – ideologija) arba demaskuoja ją kaip nenaudingą pasaulyje, kuris funkcionuoja išskirtinai pagal naudos principus. „O ką gi įdomaus, ką reikšmingo gali pasakyti ar juo labiau pasiūlyti įsistebeilijęs į dalykų esmes „metafizikas“, kai keliamas klausimas apie tikrovės racionalų sutvarkymą?“12, – ironiškai retoriškai klausia Sodeika. Vis dėlto naudos santykių diskurse sąžininga filosofijos apologija net ir (o gal ypač) šiandien, nestojančios pažangos ir vystymosi metu, neįmanoma. Jei tikslingai racionali veikla mums yra pakankamas gyvenimo sandas, filosofijai, ko gero, išties nelieka vietos. Tačiau jei Immanuelis Kantas buvo teisus teigdamas, kad turime prigimtinį polinkį į metafiziką, į klausimus, kurie siekia pačius mūsų suvokimo ir būties pamatus, galų gale į prasmės siekį, tai filosofinio mąstymo pabaigą skelbti dar ankstoka, nors iš tiesų verta susimąstyti apie jo esamą padėtį ir sąlygas.
Universitas ir filosofija
Universitetas, ko gero, yra vieta, į kurią susieina ir iš kurios kyla visos aptartosios filosofijos fenomeno Lietuvoje temos. Nors galima mėginti įsivaizduoti apie savarankišką ir savipakankamą filosofą kūrėją (galbūt net rasti pavyzdžių), vis dėlto filosofija visada buvo ir, manau, liko labiau akademinėje terpėje gyvuojantis ir besiglaudžiantis fenomenas. Dar daugiau, šį savo akademiškumą ji turėtų priimti ne kaip ženklą, rodantį jos trūkumą ar nepakankamumą realiam pasauliui, o kaip savivoką, jog esama terpės, kurioje iš filosofijos nebus nuolat įkyriai reikalaujama atsiskaityti ir įrodyti savo teikiamą naudą. Tai reiškia, jog jai nebūtina tiesmukai atsakinėti į minėtąjį „O kam to reikia?“, nes filosofijos žiūra į pasaulį yra šiek tiek kitokia ir būtent kaip kitokia ji gali bei turi būti priimta. Galima kalbėti ir apie tai, jog būtent universitete filosofai tampa vien filosofijos dėstytojais13, perpasakojančiais kitų mintis, atsižadančiais savo mąstymo. Tenka pripažinti, jog toks reiškinys, ypač pas mus, išties egzistuoja. Kita vertus, tai vėlgi daugiau pačios mūsų mąstysenos ypatybės, o ne universiteto apskritai problema. Daugybė žymių filosofų kuo puikiausiai gebėjo derinti savo kūrybinę mąstymo veiklą ir dėstymą, vos vienas kitas apskritai neturėjo reikalų su akademybe, o tokios istorijos kaip Hegelio ir Schopenhauerio skaitomų savos filosofijos paskaitų konkurencija rodo, jog universitetas ne tik netrukdo, tačiau dar ir skatina nuolatos pasitempti prieš kolegas. Kitaip tariant, universitetas pats savaime nėra filosofinę mintį stagnuojanti institucija, tai erdvė, kur ji kaip tik turi galimybę gimti, nevaržomai skleistis ir išlikti. Čia susitinka ne tik skirtingos idėjos, tačiau ir skirtingos kartos: raštų ir paskaitų dėka sudabartinama praeitis, aktyvų vita contemplativa gyvenančiųjų dabartis ir pirmuosius žingsnius išminties link žengiančiųjų ateitis. Tai unikali ir filosofijai itin palanki erdvė.
Čia ne tik leistina, bet ir būtina užduoti klausimą, ar universitetas, apie kurį kalbu, egzistuoja ir pas mus. Michaelas Oakeshottas yra sakęs, jog „universitetas liausis egzistavęs, kai lavinimas jame išsigims į tai, kas šiandien vadinama moksliniais tyrimais, kai dėstymas jame virs paprasčiausiu instruktažu, užpildančiu visą studentų laiką, ir kai studentai nebus genami intelektualinės laimės paieškų, o ateis visiškai negyvybingi ir išsekę, tenorintys gauti praktišką ir pritaikomą moralinių bei intelektinių žinių bagažą, kai jie ateis be jokio supratimo apie pokalbio manieras, tetrokšdami įgyti kvalifikaciją, padėsiančią užsidirbti pragyvenimui, arba diplomą, leisiantį jiems įsisukti į pasaulio eksploataciją“14. Savo esė jis kalbėjo apskritai apie visas universitetines sritis, tačiau didelė dalis jo pastabų, kaip ir ši, itin tinka filosofijos akademinei būčiai nusakyti. Reikia pridurti ir tai, jog rašydamas šį tekstą Oakeshottas tokią universiteto padėtį dar matė ne kaip esamybę, o kaip grėsmę, dėl kurios mėgino įspėti. Šiandien, deja, retas nesutiktų, jog terminai praktiškas ir pritaikomas žinių bagažas, kvalifikacija, diplomas, pasaulio eksploatacija neišvengiamai turėtų atsidurti universiteto apibrėžime, o žodžiai lavinimas ar intelektualinės laimės paieškos laikytini atgyvena, jei ne svaičiojimu. Ir toks požiūris nėra vien apie universitetą, vadinasi, iš išorės. Jį vis dažniau galima sutikti pačiame universitete.
Tiesa, daugybė į filosofiją ateinančių studentų ateina pirmiausiai ne dėl pačios filosofijos: vieni dėl diplomo, kiti dėl atsitiktinumo, treti šiaip – iš nežinojimo, kur eiti. Tokia studijų padėtis Lietuvoje – vieša paslaptis. Vis dėlto tarp tos daugybės, tikėtina, pasitaiko ir tokių, kuriuos čia atveda labai nuoširdus noras iš tiesų studijuoti filosofiją. Tačiau ar šis jų smalsumas ir susidomėjimas („Oho, kaip įdomu!“) iš tiesų randa tai, ko ieško? Formalizuotos paskaitos, pateikiančios konspektyviai susumuotą informaciją, kažin ar dar įdomią patiems dėstytojams, neprobleminė prieiga prie diskutuotinų dalykų, gilesnių tekstų analizės ir kokybiško seminarinio darbo stoka slopina bet kokį entuziazmą, nes bet kuri dar besimokančio mąstymo pastanga išjudėti lieka neskatintina, nepastebėta, o kartais net nepageidaujama. O juk labiausiai tokiam mąstymui šiuose pirmuosiuose žingsniuose reikia ne dresuotojo, o vedlio, kad po kurio laiko, kelių ar keliolikos suklupimų, jis jau sugebėtų žingsniuoti pats. Tačiau jei pats dėstytojas į paskaitas ir seminarus težiūri procedūriškai, kaip į būtiną atbūti laiką, ir, galbūt nusivylęs išties vien diplomo siekiančia mase, nebemato prasmės tapti vedliu net tiems keliems to norintiems, jei jis ima vadovautis „O kam to reikia?“ principu, būtent jį, kaip praktinę pamoką padiktuoja ir studentams, kurie galbūt vien iš entuziazmo būtų galėję eiti daug toliau. Būtent todėl filosofijos dėstymą reikėtų suvokti ne kaip priešingybę filosofavimui, tačiau kaip filosofiniam gyvenimui reikalingą, net būtiną gebėjimą. Būti filosofijos dėstytoju ir reiškia gebėjimą ugdyti: skatinti mąstyti, o ne vien išmokti; neleisti pasiduoti iškilus intelektiniams sunkumams; parodyti įmanomus idėjų kelius, įduoti žemėlapius ir paleisti keliauti.
Pabaigai norėčiau prisiminti amerikiečių rašytojo Hermano Mellvilio apsakymą apie perrašinėtoją Bartlbį ir sunkiai verčiamą jo atsakymą į kiekvieną užduotą klausimą: I would prefer not to (Rolando Kazlo režisuotoje inscenizacijoje girdime: „Aš bevelyčiau to nedaryti“). Šio teksto akimis, ši ištara itin taikliai nusako filosofijos padėtį Lietuvoje. Žyminti neturiningą, vien formalų teigiamą neigimą, taigi nei teigdama, nei neigdama, ji, iškilus klausimui ar prireikus spręsti sunkumą, niekur neveda. Ji stagnuoja ir verčia susilaikyti galintį veikti. Tai savitas abejingumas aplinkai, kad ir kokia ji būtų. Šiandien mes galime dar kartą, kaip jau buvo ne kartą daryta, konstatuoti, jog filosofija pas mus iš tiesų turi didelių problemų, ar net kad jos padėtis apskritai apverktina15. Vis dėlto, man atrodo, pats savaime toks fakto konstatavimas nėra visiškai teisingas ar juo labiau toks, ties kuriuo turėtume apsistoti. Kartojimas, kad padėtis prasta, niekur neveda, nebent suvokiama, jog ji gali tapti geresnė, dar daugiau, tai priklauso ne nuo pačios padėties, o nuo mūsų. Todėl šioje vietoje aš rinkčiausi gal ir naivią, tačiau, tikiu, daugiau žadančią poziciją mūsų tuštumose ir stygiuose matyti galimybes, o sąstingiuose – potenciją.
AISTĖ NOREIKAITĖ (g. 1990) – VU filosofijos studentė, aktyviai veikia VU filosofijos studentų mokslinėje draugijoje, kurios narių būrelis jau antrus metus ženkliai bendradarbiauja NŽ-A. Tekstas atsirado iš sumanymo šios kartos akimis apmąstyti filosofijos būklę Lietuvoje XXI a.
1 Leonidas Donskis, Tarp Karlailio ir Klaipėdos: Visuomenės ir kultūros kritikos etiudai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997, p. 149.
2 Arūnas Sverdiolas, „Rėtis ir korys: Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės“, in: Metmenys, 2000, Nr. 79, p. 31–33.
3 Nerija Putinaitė, „Ar esama filosofijos lauko Lietuvoje?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2001, Nr. 11, p. 602.
4 Arūnas Sverdiolas, op. cit.
5 Daugelis tiesiog nesupranta,
Kaip aš galiu […] pakęsti dienos šviesą,
Kai trylika lietuvių filosofų, sutūpę rateliu,
Kiek įmanydami ją koneveikia…
(Gilbert Keith Chesterton, „Atkaklusis tikratikis“, vertė Rasa Drazdauskienė).
6 Alvydas Jokubaitis, „Lietuvos filosofinė tradicija postmodernizmo akivaizdoje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1994, Nr. 11, p. 38–47.
7 Alvydas Jokubaitis, „Du filosofiniai režimai“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1995, Nr. 3, p. 204.
8 Alvydas Jokubaitis, „Lietuvos filosofinė tradicija postmodernizmo akivaizdoje“, p. 40.
9 Leonidas Donskis, op. cit., p. 150–151.
10 Tomas Sodeika, Arūnas Sverdiolas, „Gyvenimas kolboje ir tuoj po to“, in: Metmenys, 1991, Nr. 60, p. 29–45.
11 Ibid., p. 42–43.
12 Tomas Sodeika, „Apie metafiziką: septynios situacijos su intarpais bei komentarais“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1996, Nr. 9, p. 540.
13 Alvydas Jokubaitis, „Du filosofiniai režimai“, p. 209.
14 Michael Oakeshott, „Universiteto idėja“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2010, Nr. 12, p. 449.
15 Nerija Putinaitė, „Ar esama filosofijos lauko Lietuvoje?“, p. 605.
