Fotografas Abdonas Korzonas: pirmeivis, sukilėlis, išdavikas?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Dainius Junevičius
DATA: 2012-01

Fotografas Abdonas Korzonas: pirmeivis, sukilėlis, išdavikas?

Dainius Junevičius 

Fotografų asmenybės paprastai lieka už kadro.1 Šiame dviejų dalių straipsnyje, kuris skirtas aptarti pirmųjų Vilniaus miesto fotografų – Abdono Korzono ir Juozapo Čechavičiaus gyvenimą ir likimą, norėčiau pasidalyti keleto atradimų džiaugsmu. Tikiuosi, nauji faktai, aptikti archyvuose ir naršant po interneto platybes, padės prasklaidyti nežinios ir legendų miglas, gaubiančias šias dvi Vilniui nusipelniusias asmenybes.

Enciklopedijose rašoma: Abdonas Korzonas (lenk. Abdon Korzon, Korzun, apie 1826 m. Raseinių apskr. – apie 1866 m. Suchobuzimskojės valsčius, Jenisiejaus gubernija, dab. Krasnojarsko kraštas) – Lietuvos fotografas,1863 m. sukilimo dalyvis.

Fotografijos mokėsi Paryžiuje. Apie 1859 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, įsteigė fotoateljė. Kūrė portretus, erdvines fotografijas (stereofotografijas), gamino tapybos ir dagerotipų reprodukcijas, teikė privačias fotografijos pamokas, prekiavo miestų fotografijomis, žymių veikėjų portretais. Pirmasis apie 1860 m. pradėjo fotografuoti Vilniaus miesto vaizdus, užfiksavo Geležinkelio tunelio statybą Paneriuose. Fotografavo Vilniaus panoramas, gatves („Miesto panorama nuo Pilies kalno“, „Miesto panorama nuo Šnipiškių“, „Pilies kalnas“, „Žvėrynas“), architektūros paminklus („Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia“), kultūros, visuomenės veikėjus (A. H. Kirkoro, V. Sirokomlės portretai). Pagal jo fotografijas sukurtais raižiniais 1861–1864 m. iliustruotas savaitraštis „Tygodnik Illustrowany“.

Priklausė 1863 m. sukilimo Vilniaus miesto organizacijai, fotografavo 1863 m. sukilimo dalyvius (Jokūbas Geištoras, Zigmantas Sierakauskas), platino jų fotografijas. 1863 m. balandžio mėn. suimtas ir ištremtas į Sibirą. Jo fotoateljė uždaryta, įranga ir fotografijos konfiskuotos. Jo fotografijų turi Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Lietuvos nacionalinis muziejus, Valstybės istorijos archyvas, Varšuvos nacionalinis muziejus.2

Tai, kad žinios apie fotografo Korzono biografiją iki 1859 m., kai jis atidarė ateljė Vilniuje, telpa į vieną eilutę, kaltas ne vien enciklopedinis stilius. Buvo žinoma tik apytikrė gimimo vieta (kažkur pietryčių Žemaitijoje, tarp Raseinių, Kelmės, Rietavo ir Tauragės) ir apytikriai metai, kuriuos fotografijos istorikė Margarita Matulytė nustatė pagal Vilniaus archyvuose surastus Abdono Korzono vestuvių metrikus.3

Paieškos Lietuvos archyvuose nebuvo sėkmingos, nes siūlo galas slėpėsi ne čia – padedant Korzonų giminės genealogijos tyrinėtojams,4 pavyko jį užčiuopti Minsko archyvuose, kur yra šios giminės bajorystės reikalų byla5. Štai ką byloja Jūrų Katino herbo Korzonų giminės bajorystės knygos.

Abdonas Petras Korzonas buvo pirmasis Jono Korzono ir Rožės Stankevičiūtės sūnus. Tarp Korzonų kilmės dokumentų, Minsko bajorų susirinkimo pateiktų Sankt Peterburgo Heroldijos departamentui prie Valdančiojo Senato 1835 m. gruodžio 22 d.6, yra Telšių konsistorijos patvirtintas dokumentas apie Jono Korzono sūnų gimimą.7 Jis liudija, kad Abdonas Petras Korzonas gimė 1824 m. spalio 19 d., 1826 m. kovo 28 d. jo tėvai susilaukė Vladislovo Benedikto, 1830 m. spalio 13 d. – Brunono Tado, 1834 m. liepos mėnesį gimė jauniausias sūnus Antanas.8 Dvi dukros – Paulina ir Olimpija – tikriausiai gimė tarp 1826 ir 1830 m.

Pusantrų metų už Abdoną jaunesnis brolis Vladislovas buvo pakrikštytas Pašaltuonio filinėje bažnyčioje. Tėvai tuo metu gyveno Batakių dekanato Gaurės parapijai priklausiusiame Naujojo Pašaltuonio dvare9 netoli Tauragės, prie Prūsijos sienos. Galima spėti, kad ir Abdonas gimė ten pat. Filinės Pašaltuonio bažnyčios krikšto ir laidotuvių knygų nuorašai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve,10 tačiau tikriausiai jie yra nepilni, nes pirminių įrašų apie Korzonus ten nepavyko rasti.

Abdono tėvas Jonas Stanislovas gimė 1798 m. birželio 5 d., jo gimimo vietos dėl tų pačių priežasčių irgi nepavyko nustatyti. Bet yra žinoma, kad jaunesnis brolis, Abdono dėdė Mykolas, gimė Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje (dabar Šilalės rajonas), Vytogaloje,11 priklausiusioje Batakių dekanato Girdiškės parapijai. Tikriausiai čia gimė ir Abdono tėvas Jonas. Jo tėvai, Abdono seneliai Simonas (Jokūbo sūnus) ir Benedikta, turėjo dar du jaunesnius sūnus – Juozapą, gimusį 1806 m. balandžio 10 d., ir Povilą Benediktą, gimusį 1812 m. kovo 24 d.12

Kadangi visi trys jaunesni Abdono broliai baigė Sankt Peterburgo miškų institutą, kuriame mokslas miškų žinybos tarnautojų vaikams buvo nemokamas, bet tekdavo atidirbti 10 metų valstybės tarnyboje, labai tikėtina, kad jų tėvas buvo Tauragės urėdijos valstybinių miškų tarnautojas.

Įdomu, kaip ir kada Minsko bajorai Korzonai atsidūrė Lietuvoje.

Trys Abdono Korzono protėvių linijos atstovai broliai Steponas, Simonas ir Martynas po tėvo Jokūbo mirties paveldėtą Minsko apskrityje buvusios Dvoržicės valdos dalį 1787 m. birželio 19 d. pardavė Martynui Selvai ir nekilnojamojo turto nebeturėjo.13 1832 m. sudarytame giminės medyje Simono šaka, skirtingai nuo jo brolių Mykolo, Stepono ir Martyno, nepratęsta. Galima spėti, kad broliai liko gyventi Minsko gubernijos Slucko apskrityje ir Gardino gubernijos Slonimo apskrityje, o Abdono senelis Simonas XVIII–XIX a. sandūroje atsikraustė į Lietuvą ir davė pradžią Lietuvos Korzonų giminei. Jis galėjo atvykti dirbti valstybės tarnyboje arba ūkininkauti.

Beje, yra dvi šios giminės pavardės formos – Korzun ir Korzon.14 Pats fotografas pasirašydavo Korzuno pavarde, bet ateljė pavadinta ir Vilniaus spauda fotografą vadino Korzonu. Nesiimu spręsti, kuri forma tikresnė, neteikiu pirmenybės nei vienai, nei kitai, bet vartosiu formą Korzonas, kaip vėliau įsigalėjusią.

Turėdamas tikslius duomenis apie Abdono Korzono gimimo laiką ir vietą, nusprendžiau peržiūrėti Lietuvos archyvuose esančias XIX a. 4 ir 5 dešimtmečių šalies mokyklų bylas. Atrodo, jos yra dar mažai tyrinėtas visuomenės istorijos šaltinis. Jas vartė švietimo istorikai, tačiau bajoriškų ir nebajoriškų giminių tyrinėtojai, kuriems ankšta Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitykloje, jomis beveik nesidomėjo. Man atrodytų, kad daugiau pagrindo didžiuotis savo šaknimis teiktų geras protėvių pažangumas negu bajoriškos kilmės įrodymai. Šie fondai taptų prieinamesni šeimų istorikams, jei būtų suskaitmeninti. Abdono Korzono pėdsakų paieškos Lietuvos mokyklų sąrašuose būtų trukusios ilgai ir gal net nutrūkusios be rezultatų, jei ne kolegė Margarita Matulytė – archyvo skaitykloje ji parodė man paskutinį žinomą Abdono Korzono laišką. Jis be datos,15 rašytas lenkiškai tikriausiai 1866 m. pradžioje tremties vietos administracijai. Gana lygia rašysena, tačiau šiek tiek padrikais sakiniais, Abdonas nurodo pradėjęs mokytis Mozyriaus mokykloje ir išėjęs iš Slucko gimnazijos šeštos klasės.

Atsivertęs Baltarusijos švietimo apygardos bylas su metinėmis ataskaitomis ir mokinių sąrašais, toliau tyrinėjau Korzonų šeimos istoriją.

1831 m. Korzonai praleido Lietuvoje. Tėvo brolis Mykolas dalyvavo sukilime ir po to pasitraukė į Prancūziją.16 Apie 1836 m. šeima su šešiais vaikais persikėlė gyventi į miškingą Polesę Baltarusijoje – tėvas galėjo būti perkeltas į kitą tarnybą.

1836 m. vienuolikametis Abdonas ir jaunesnis Vladislovas įstojo į Mozyriaus bajorų mokyklos pirmąją klasę.17 Vaikams pradėjus eiti į mokyklą, tėvai dar gyveno Raseinių apskrityje, bet netrukus jų adresas nurodomas Minsko gubernijos Kopatkievičių dvaras, esantis už šešių dešimčių kilometrų nuo Mozyriaus. Apylinkėse buvo daug valstybinių miškų, dvi girininkijos.18 Galbūt vienoje iš jų ir dirbo vyresnysis Korzonas.

Įdomus ir būsimojo fotografo likimui, ko gero, svarbus faktas, kad Kopatkievičių dvaras, kuriame kelerius metus gyveno Korzonų šeima, priklausė Jelenskių giminei. Dvaro savininkas Antanas Jelenskis (1818–1874) buvo vienas iš 1863 m. Lietuvos sukilimo vadovybės narių. Už tai buvo suimtas ir ištremtas, o Kopatkievičių dvaras – sekvestruotas. Jau 1846 m. Vilniaus generalgubernatorius turėjo žinių, kad dviejose specialiai įrengtose kalvėse Antanas Jelenskis kaldina kinžalus ir durtuvus. Dvarininkas teisinosi, kad tiek daug kalvių jam reikia karietoms gaminti, bet kurį laiką vis tiek buvo sekamas slaptosios policijos.19

Nuo 1846 m. prie Korzonų pavardžių mokinių sąrašuose nurodoma, kad jų tėvai gyvena Gardino gubernijos Kobrino apskrities Horodeco valsčiaus Hruševo dvare.

Penkių klasių Mozyriaus bajorų mokykla buvo įkurta 1834 m., be tikybos, joje buvo mokoma užsienio kalbų, piešimo, istorijos ir geografijos, rusų kalbos.20 Abdonui Korzonui mokslai sekėsi prasčiausiai iš visų brolių. Trečioje klasėje Abdonas mokėsi dar ir 1841 m., būdamas jau 16 metų. 1842/43 mokslo metais Abdonas buvo Mozyriaus mokyklos ketvirtokas, jį beveik pasivijo trylikametis Brunonas, kuris mokėsi trečioje klasėje.21 Vyresni mokiniai žemesnėse klasėse nebuvo išimtis – 1838 m. antroje klasėje su Abdonu mokėsi dar 52 mokiniai, kurių amžius svyravo tarp 10 iki 16 metų.

Slucko gimnazijos V klasėje Abdonas mokėsi dvejus metus: 1844/184522 ir 1845/1846 m.23 Paskutinis įrašas su Abdono Korzono pavarde yra tarp 1847/1848 m. mokslą pradėjusių šeštokų.24 Kaip pats rašė minėtame laiške, iš gimnazijos jis išėjo nebaigęs šeštos klasės.

Ką toliau veikė būsimasis fotografas, nežinome. Būdamas gerokai vyresnis, jis negalėjo mokytis Sankt Peterburgo Miškų institute, į kurį įstojo broliai. Miškų institutas buvo karinė kadetų mokykla, jos absolventai tapdavo miškų karininkais. Nors jie buvo muštruojami ir rengiami tarnauti carui, nepaklusnių auklėtinių, ypač kilusių iš nerusiškų gubernijų, buvo nemažai. 1848 m. už tai, kad palaikė Vengrijos sukilimą, du studentai – Kostanas Kozela ir Valerijonas Karpovičius – buvo pašalinti iš instituto ir išsiųsti eiliniais į priekines armijos linijas Orenburge. 1857 m. Miškų institutą baigė Valerijonas Vrublevskis (1836–1908), vėliau tapęs vienu iš 1863 m. sukilimo vadų, Vilniaus teisininko ir bibliotekos įkūrėjo Tado Vrublevskio dėdė.

Yra žinoma, kad 1858 m. Abdonas Korzonas, jo mama ir seserys jau gyveno Vilniuje. Tais metais jis išvyko į užsienį pagilinti fotografijos mokslo žinių, kurių pradmenis jau buvo įgijęs anksčiau, bet nežinome kur – gal Lietuvoje, o gal Sankt Peterburge, kur jam teko lankytis. 1858 m. Abdonas kelis mėnesius praleido Prancūzijoje, aplankė Strasbūro apylinkėse gyvenantį dėdę, nuvyko į Paryžių. Grįžęs į Vilnių, 1859 m. pradžioje atidarė ateljė, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

Ką apie Abdono Korzono gyvenimą ir veiklą 1858–1863 m. pavyko sužinoti iš Lietuvos valstybės istorijos archyve išlikusių bylų, kurių nebuvo vartę kiti tyrinėtojai, plačiau bus rašoma šiuo metu rengiamoje knygoje, kurioje numatoma paskelbti visas po platųjį pasaulį išblaškytas Korzono ateljė darytas nuotraukas. Nors stengiausi patikrinti, ką turi dauguma Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos atminties institucijų, kur galima tikėtis esant Vilniuje darytų nuotraukų, naudodamasis proga, norėčiau paprašyti, kad privatūs kolekcininkai ir institucijos, kurių rinkiniuose galbūt yra nežinomų Korzono nuotraukų, arba asmenys, žinantys kur dar jų galima rasti, susisiektų su manimi.25

Gera Abdono Korzono portretinių nuotraukų kokybė leido jam sėkmingai konkuruoti su kitomis tuo metu Vilniuje veikusiomis fotoateljė. Per ketverius metus (nuo 1859 m. pradžios iki 1863 m. pavasario) pas jį nusifotografavo daugybė žmonių – beveik šimtas išlikusių portretų sudaro nemažą to laikotarpio žinomų nuotraukų dalį. Korzono studijoje fotografavosi ne tik Vilniaus gyventojai, lankėsi varšuviečiai Wrotnowskis ir Klobukowskis, iš Paryžiaus atvažiavęs poeto Adomo Mickevičiaus sūnus Vladislovas, jo sesuo ir kiti. Paties Korzono atvaizdų neišliko, bet pagal policijos pateiktą aprašymą, kuris vėliau buvo įrašytas pase, jis buvęs 167 cm ūgio, tamsiai rudų plaukų ir antakių, mėlynų akių, nosis ir burna nedidelės, smakras apvalus, veidas pailgas, be barzdos, be ypatingų bruožų.26

1860 m. Korzonas padarė pirmąsias stereoskopines Vilniaus apylinkių nuotraukas, nufotografavo per Vilnių tiesiamo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio statinius – laikinąjį tiltą per Vilnią ties Rokantiškėmis ir Panerių tunelį.27 Kitais metais vėl išvyko į Europą,28 po mėnesį praleido Paryžiuje ir Londone. Iš šios kelionės Korzonas grįžo ne tik susipažinęs su milžiniška fotografijos pažanga, bet ir atsivežė tobulesnes priemones plenerinėms nuotraukoms daryti. Skirtingai nuo studijose naudojamų šlapio kolodijaus negatyvų, kuriuos reikėjo paruošti prieš pat fotografavimą, darbui atvirame ore gerokai labiau tiko negatyvinės stiklo plokštelės su iš anksto paruoštu sauso kolodijaus sluoksniu. Su šiais „sausais prietaisais“ jis padarė apie 30 Vilniaus ir apylinkių vietovaizdžių: fotografavo bažnyčias, gatves, istorinius paminklus, Trakų pilies griuvėsius ežero saloje… 1862 m. iš gražiausių dvidešimties Vilniaus nuotraukų ketino sudaryti gražiai įrištą albumą,29 tačiau įgyvendinti sumanymo tikriausiai nepavyko, nes tokio albumo niekas nėra matęs. Įdomu, kad Korzono fotovaizdai plito ir kitais pavidalais. Varšuvos savaitraštis Tygodnik Ilustrowany nuo 1861 m. rugsėjo iki 1864 m. balandžio, taigi, kai Korzonas jau buvo sulaikytas ir ištremtas, paskelbė dešimt straipsnių, skirtų Vilniaus praeičiai ir architektūrai, o juos iliustravo medžio raižiniais, padarytais pagal Korzono nuotraukas. Gali būti, kad jis yra ir Raseinių nuotraukos, panaudotos kaip J. Buszyńskio straipsnio apie Raseinius30 iliustracija, autorius. Juk fotografas galėjo lankytis Žemaitijoje, kur gyveno pusbroliai ir tetos? 1862 m. išleistas Adomo Honorio Kirkoro vadovas po Vilnių buvo iliustruotas 4 litografijomis, padarytomis pagal Korzono nuotraukas.

Deja, vietovaizdžių fotografijos dėl mums nežinomų priežasčių tikriausiai nesulaukė didelio pasisekimo, sprendžiant pagal tai, kad jų išlikę labai nedaug.

***

Dabar sunku nustatyti, kada Abdonas Korzonas įsitraukė į sukilimą. To neišsiaiškino tardytojai, neminėjo amžininkai, todėl galime tik spėlioti. Ši lygtis turi pernelyg daug nežinomųjų, kad išsiaiškintume visą tiesą.

Neabejotina, kad didelę įtaką jam darė šeima ir artimieji, tačiau daug reiškė ir aplinka, juk į sukilimą įsitraukė nemažai Vilniaus fotografų. Garsiausias iš jų tikriausiai yra dainininkas Achilas Bonoldis,31 tiesa, tikru fotografu jo vadinti neturėtume. Nors jis ir buvo Jeliješevičiaus name Nr. 14 Semionovskaja (dabar A. Stuokos-Gucevičiaus) gatvėje įrengtos ateljė savininkas, bet joje dirbo Gardino bajoras Juozapas Ignatavičius su savo draugu Prancūzijos piliečiu Boreliu.32 Ateljė veikė ir 1863 m. pradžioje, kai Bonoldis jau buvo išvykęs iš Vilniaus. Ji buvo uždaryta 1863 m. birželį, tada Borelis išvažiavo į Paryžių, o Ignatavičius su šeimininkų žinia pernuomojo butą inžinieriui poručikui Małachowskiui. Įdomu, kad fotografijos verslas traukė ne tik dainininką Bonoldį, bet ir kitų profesijų atstovus – Vilniuje ateljė atidarė aktorius Boleslavas Novinskis, muzikantas Lopacinskis, knygrišys Zovynas.

Mėgęs fotografuoti geležinkelio inžinierius Władisławas Małachowskis buvo įtakingiausias fotografas tarp Vilniaus sukilėlių. Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus narys, nuo 1863 m. birželio iki pabėgimo iš Vilniaus rugsėjį jis buvo miesto sukilėlių viršininkas. Bonoldžiui išvykus iš Vilniaus, jo ateljė dar veikė, ir Małachowskis lankydavosi pas Borelį ryškinti mėgėjiškų savo nuotraukų.33 1863 m. generalgubernatorius Michailas Muravjovas sugriežtino fotoateljė atidarymo tvarką, todėl inžinierius Małachowskis rugpjūčio pradžioje kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, prašydamas išaiškinti, kokie reikalavimai taikomi fotografams mėgėjams, nes jis turįs fotografijos prietaisų, o naujai išleistose taisyklėse neradęs, ko reikalaujama iš mėgėjų.34 Vilniaus gubernatorius rugpjūčio 8 d. griežtai nurodė, kad policmeisteris tuojau pat užantspauduotų Małachowskio fotoaparatus, išreikalavęs pasižadėjimą tų aparatų nenaudoti ir be leidimo neparduoti. Fotografuoti jam leista tik pateikus bendra tvarka numatytą užstatą.35 To neprireikė, nes netrukus Małachowskis turėjo bėgti iš Vilniaus. Vėliau jis jau kita – Wernerke’s pavarde įėjo į Anglijos istoriją kaip fotografas išradėjas ir revoliucionierius.36 Kai Małachowskis emigravo, o Korzonas buvo ištremtas į Sibirą, tame bute apsigyveno Abdono Korzono žmona Vanda ir būsimasis jos vyras Ivanas Levickis.

Aktyvus sukilimo rėmėjas buvo fotografas Stanislovas Nikoliajus, dirbęs Korzonų giminaičio Valerijono Daumanto,37 kilusio iš to paties Pašaltuonio, ateljė. Jo brolis, Narvos pėstininkų pulko poručikas Vladislovas Nikoliajus, Narbuto būrio kovotojas (slapyvardis Vladislovas Vernišas), mūšyje buvo sužeistas ir suimtas. Sušaudytas Vilniuje 1863 m. rugsėjo 13 d. Pas suimtus šio būrio kovotojus rasta nemažai portretinių nuotraukų. Stanislovo Nikoliajaus žmona Sofija kartu su viena iš Korzono seserų ne kartą buvo pastebėta patriotinėse 1861 m. manifestacijose,38 o 1863 m. gegužės 25 d. fotografas su žmona buvo įskųsti, esą duobėje Užupyje slepia ginklus.39

Korzono mokinys Malinowskis priklausė pirmam Vilniuje susiorganizavusiam sukilėlių būriui ir žuvo, pakirstas Suomių pulko šūvių per pirmąjį mūšį prie Mitkiškių 1863 m. kovo 10 d.

Tarp sukilėlių buvo nemažai geležinkelio inžinierių ir tarnautojų. Varšuvos komiteto atstovas Bialystoke buvo geležinkelio tarnautojas Bronislavas Švarcė, Vilniuje – Nestoras Diuloranas. Geležinkeliais į Rusiją „atriedėjo“ ne tik technikos pažanga, bet ir revoliucinės nuotaikos. Didžiojoje Rusijos geležinkelių bendrovėje, nutiesusioje Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, dirbo nemažai Prancūzijoje gyvenusių lenkų emigrantų. Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijose dauguma geležinkelio tarnautojų buvo lenkai. Pagal bendrovės nuostatus į jos veiklą kitos žinybos negalėjo kištis, todėl, pavyzdžiui, kai Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas sužinojo, kad jam pavaldžiose gubernijose visos geležinkelių stočių iškabos ir užrašai yra tik lenkiški, jis turėjo prašyti susisiekimo ministrą „paspausti“ bendrovę, kad ši sutiktų greta pakabinti ir rusiškus užrašus!40 Garvežiai gabendavo nelegalią spaudą ir atsišaukimus. Kilus pavojui, juos buvo labai lengva sudeginti garvežio katilo pakuroje.41 Beje, geležinkelio darbuotojai buvo įtariami, kad platina sukilėlių vadų nuotraukas.42

Neabejotinus Korzono ryšius su geležinkelio tarnautojais liudija būtent nuotraukos. Jau minėjau, kad jis fotografavo inžinerinius geležinkelio statinius. Gali būti, kad netoliese Korzono ateljė gyvenę geležinkelio statybos vadovai ir inžinieriai patys jį pakvietė. Yra išlikusi geležinkelių inžinieriaus, Varšuvos centrinio tautinio komiteto komisaro Vilniuje Diulorano žmonos nuotrauka. Gal geležinkelio tiesėjų, kelerius metus gyvenusių Vilniuje, palikuonys dar saugo senas nežinomas Korzono ateljė nuotraukas?

Šeimos patriotinės nuotaikos, pažintys su miškininkais, fotografais, geležinkelininkais, asmeniniai ryšiai įtraukė Korzoną į sukilimą nuo pat jo pradžios, kai šalia Vilniaus 1963 m. vasario–kovo mėnesiais pradėjo burtis pirmieji sukilėlių būriai.43 Vilniaus bernardinų vienuolyne būsimieji sukilėliai diakono Adriano Novickio celėje duodavo slaptą priesaiką, kad bus ištikimi sukilimo vadams. Broliai Abdonas ir Brunonas Korzonai taip pat prisiekė pas diakoną Adrianą Novickį.

Abdonas Korzonas ne tik telkė kovotojus, bet ir rūpinosi sukilėlių apginklavimu. Deja, labai greitai buvo suimtas. Autoriai, rašiusieji apie Abdoną Korzoną, nesigilino į jo arešto ir prisipažinimo aplinkybes, visiškai apeidami jo kaltę. Manyčiau, reikėtų aptarti tai plačiau.

1863 m. balandžio mėnesį Korzonas fotografavo Suomijų leibgvardijos pulko muzikantą Antoną Koteckį. Tiksli data nežinoma, tačiau tai turėjo būti jau po Velykų (balandžio 6 d.). Sužinojęs, kad jo klientas yra lenkas, gimęs Varšuvoje, pasiūlė jam stoti į sukilėlių būrį. Koteckis ėmė kasdien lankytis pas Korzoną, po keleto susitikimų įgijo visišką pasitikėjimą. Broliai Abdonas ir Brunonas tikriausiai nusprendė, kad jau galima muzikantą priimti į būrį. Sukilėliams vien jo atėjimas būtų buvęs didelis laimėjimas, bet Abdonas tikėjosi daugiau – kad Koteckiui pavyks įkalbėti visą pulką pereiti sukilėlių pusėn. Nieko  neįtariantis Abdonas nuvedė Koteckį į Vilniaus bernardinų vienuolyną duoti priesaikos. Sprendžiant iš Brunono liudijimų, tai turėjo būti balandžio pabaigoje.

Kitą dieną, Koteckiui vėl apsilankius pas Korzoną, fotografas pro langą pamatė, kad per kiemą ateina Suomių leibgvardijos pulko generolas majoras Šamševas su policijos pristavu. Supratęs, kad jie čia pasirodė neatsitiktinai, gelbėdamasis pats ir norėdamas išgelbėti Koteckį, liepė jam sprukti per kitą laiptinę, o savo mokiniui nurodė tuoj pat sumesti į krosnį Koteckio fotografijas ir 5 numerius Krokuvoje leidžiamo laikraščio Czas,44 kuris Rusijoje buvo uždraustas.

Fotografas tuo metu dar nežinojo, kad Koteckis, vos pradėta jį kalbinti dėtis prie sukilėlių, iškart apie tai pranešė savo vadovybei. Caro valdžiai pasitaikė puiki proga išsiaiškinti, kaip patenkama į sukilėlių būrius, ir ji tuo pasinaudojo. Leido Koteckiui apsimesti, neva priima Korzono siūlymą, ir duoti priesaiką. Pulko muzikantas Antonas Koteckis už tai, kad atskleidė politinį sąmokslą Vilniuje, buvo apdovanotas Šv. Onos ordinu ir vienkartine 50 rublių išmoka.45

Kodėl Abdonas Korzonas pasitikėjo šiuo žmogumi, sunku suprasti. Noras pervilioti sukilėlių pusėn pulko muzikantą, o su juo ir visą pulką, atrodo naivokas ir pernelyg drąsus. Suomių leibgvardijos pulkas buvo atsiųstas į Vilnių vasario pradžioje ir tarnavo Lietuvoje iki birželio vidurio. Per tą laiką gvardiečiai ne tik kovojo su sukilėliais, bet ir vykdė jiems mirties nuosprendžius.46 Pulko istorikai didžiuodamiesi rašo, kad gvardiečiams atvykus į Vilnių, visiškai pasikeitė rusų padėtis mieste: „Anksčiau rusai bijodavo vaikščioti gatvėmis, o dabar drąsiai iškėlė galvas.“47 Kovo 9–10 d. šio pulko būriai susikovė su Vilniaus sukilėliais prie Mitkiškių, balandžio mėnesį persekiojo Zigmanto Sierakausko rinktinę. Būtent jie suėmė Sierakauską ir Boleslovą Kolyšką.

Abdono Korzono bute ir ateljė tuoj pat buvo atlikta krata. Nors suimtasis tvirtino, kad ginklų neturi, tačiau ateljė už audeklo, naudojamo nuotraukų fonui, buvo rasti 7 šautuvai, apsiaustas („čemarka“), o jame – iki 500 pistonų.

Žinia apie kratą ir Abdono Korzono suėmimą pasklido greitai. Jo brolis Brunonas buvo įspėtas, kad jam pavojinga grįžti namo, kur jau atlikta krata. Nors policija nieko įtartino nerado, bet vis tiek liepė prisistatyti į tardymo komisiją. Brunonas pasitraukė į mišką, dalyvavo keliuose sukilėlių susirėmimuose su kariuomene, buvo sužeistas, ilgai gydėsi, po to bandė sprukti į užsienį, kur ketino apsistoti pas dėdę. 1863 m. gruodžio mėn. buvo sulaikytas prie Lazdijų, grąžintas į Vilnių ir nuteistas, nors kaltės neprisipažino.48 Ištremtas 15 metų į kasyklas.

Sulaikytas ir tardomas Abdonas Korzonas per akistatą su Koteckiu neneigė, kad šiam neva pareiškus norą eiti į mišką, pažadėjo parūpinti pasą ir vietą gerame būryje, nuvedė į bernardinų vienuolyną pas kunigą Savickį arba Novickį. Kelią į celę jam esą parodė kažkoks pas jį lankęsis ponas, kurio pavardės jis nepamena. Celėje, be šio pono, rado du jam nežinomus asmenis. Kunigui parodė Malinowskio jam duotą popierių, perpjautą zigzagu, esą viena jo pusė turėjo būti pas kunigą, o Malinowskis, persirengęs husaro uniforma, turėjo nuvežti Koteckį ir du civilius į sukilėlių būrį.

 Per pirmąją akistatą su jį išdavusiu Koteckiu Korzonas neigė viską, ką tik buvo galima paneigti. Aiškino, kad pas jį rastus ginklus ir pistonus priėmęs saugoti iš savo buvusio mokinio Malinowskio, dalyvavusio mūšyje prie Mitkiškių, taigi vienintelis jo minimas asmuo jau buvo žuvęs, o bažnyčioje sutiktų žmonių sakė nepažinojęs, net kunigo pavardės neįsidėmėjęs.

Abdonas puikiai suprato, kad už ginklų laikymą ir verbavimą į sukilėlius bus priskirtas pirmajai – sunkiausių nusikaltėlių kategorijai ir jam gresia mirties bausmė. Laikomas areštinėje sužinojo, kad jo brolis nesuimtas, sėkmingai išvyko iš Vilniaus ir arba įstojo į sukilėlių būrį, arba pereis per sieną ir išvažiuos į Prancūziją pas dėdę.

Tada, matyt, ir nusprendė prisipažinti, nedarydamas, kaip jis manė, niekam didelės žalos, o savo kaltę sumažindamas. Korzonas pasiprašė į tardymo komisiją ir apklausiamas raštu paliudijo, kad žmogus, kurį nurodė Koteckis, tikrai yra jo brolis, kad kunigo celėje be jo, brolio Brunono, Koteckio ir priesaiką davusio amatininko buvo dar vienas vidutinio ūgio šviesiaplaukis vyras, kad sukilėlių komitetas, kaip jam sakė, yra Varšuvoje, kad laikraštis Sztandar Wolności spausdinamas Sankt Peterburge ir kad iš maištininkų jis pažįstąs tik savo brolį, Malinowskį ir Andriolį.

Atsirado naujos pavardės, bet šių žmonių irgi nebuvo Vilniuje. Tardymo komisija nurodė areštuoti Brunoną Korzoną, fotografo mokinį Malinowskį ir Andriolį.49

Mirties bausmės, įvykdytos Vilniaus karinės apygardos armijos vado patvirtintais nuosprendžiais, turėjo sukrėsti suimtąjį. Gegužės 22 d. ir gegužės 24 d. buvo sušaudyti kunigai Stanislovas Išora ir Raimundas Ziemackis, septyniolikmetis mokinys Albertas Liaskovičius, o gegužės 28 d. buvo pakartas Boleslavas Kolyška.50

Abdonas Korzonas, kankinamas nežinios, blaškėsi tarp pareigos ir išdavystės. Ir neatlaikė. Dar kartą pasiprašė apklausiamas ir išdavė visus. Apkaltino savo brolį, neva šis įtraukęs jį į nusikaltimą, dėl kurio gailisi, išvardijo kitus jam žinomus sukilėlius. Paminėjo Stanislovo Nikoliajaus, Nikolajaus Legeckio, Konstantino Sobolevskio, studento Bišinskio, Eduardo Požerskio, Lauros Odynec, Teodoros Mončunskos (Narbutaitės), Petro Stenkevičiaus, Andriaus Ordos, Škulteckio, Bazanovo, Ignoto Šiškovskio, Sofijos Nikoliaj, Kazimiero Packevičiaus ir Kazimiero Šalevičiaus pavardes…

Apie Korzono areštą savo atsiminimuose rašęs Jokūbas Geištoras nurodo, kad dėl jo parodymų gegužės 31-osios naktį buvo areštuoti miesto viršininkas Aleksandras Oskierka, Antanas Jelenskis ir keletas kitų sukilėlių.51

Po išdavystės Korzonas nebeatlaikė dvasinės įtampos – jam pasimaišė protas. Tą konstatavo ir tardymo komisijos nariai, ir Šv. Jokūbo ligoninės karinio skyriaus gydytojas. Generalgubernatorius Muravjovas norėjo pasinaudoti suimtojo padėtimi ir liepė tardytojams, kad pažadėtų Korzonui pasimatymą su jo kūdikį ką tik pagimdžiusia žmona, aišku, jei šis pasakys dar ką nors daugiau. Abdonas Korzonas išvardijo dar kelias pavardes, nurodė, kad keletas ginklų paslėpta jo bute. Šie kaltinimai ir prisipažinimai neturėjo pagrindo ir tardymo komisija padarė išvadą: „Parodymai, duoti praradus protą, nepagrįsti, tačiau ankstesni yra teisingi.“52

 Geištoras, pats būdamas ne be nuodėmės, apkaltino Korzoną išdavyste, nors kitų sukilėlių išdavystės buvo gerokai sunkesnės. Antanas Jelenskis ir jam artimi žmonės – Sierakausko žmona Apolonija Dalevskytė, dr. Benedyktas Dybowskis manė, kad Abdono liudijimai nelabai apsunkino kitų sukilėlių padėtį.53

Apolonija Sierakauskienė prisimena, kad kai birželio pabaigoje buvo sulaikytas Pranas Dalevskis, per du jo kalinimo metus neatsirado nė vieno, kas liudytų prieš jį: „Netgi fotografas K., išdavęs Oskierką, Jelenskį ir kitus, kai apsirgo šiltine Kungure, kur seserys Dalevskytės slaugydamos ligonius šiltinės ligoninėje prisiartino prie jo, sušuko: „Panelės Dalevskytės! Esu niekšas, išdaviau Oskierką, Jelenskį, bet, Dieve, Tu matai, kad tai ne aš išdaviau Praną.“54

Tardymo komisija 1863 m. birželio 18 d. perdavė bylą Vilniaus generalgubernatoriui su tokiu paaiškinimu: „Dėl fotografo bajoro Abdono Korzono, tai bylos aplinkybėmis ir savo prisipažinimu kaltinamas tuo, kad suklaidintas apsimesto Koteckio noro stoti į gaują, davė jam šiuo reikalu nurodymus, žadėjo suteikti priemonių šio noro įgyvendinimui, nuvedė jį pas diakoną Novickį duoti priesaikos, skaitė draudžiamus revoliucinius laikraščius ir žinodamas apie savo brolio ir mokinio Malinovskio dalyvavimą maište, priėmė iš pastarojo saugoti 7 šautuvus. Nors už šiuos nusikaltimus Abdonas Korzonas turėtų būti priskirtas „1“ nusikaltėlių kategorijai, bet atsižvelgiant į tai, kad jis nuo pat pradžios nuoširdžiai prisipažino dėl visų jam krintančių kaltinimų, niekaip nemėgino mažinti savo kaltės ir kad apgailestaudamas dėl savo nusikaltimo jis liudijo kitose bylose ir po to jam pasimaišė protas, komisija mano jo likimą atiduoti Jūsų Didenybės gailestingumui.“55

Vilniaus generalgubernatorius bausmę sušvelnino, atsižvelgdamas į prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi ir sveikatos būklę. Abdonas išvengė mirties bausmės ir buvo ištremtas į Jenisiejaus gubernijos Krasnojarsko kraštą, pagal tuometinį administracinį suskirstymą – į Kano apskrities Suchobuzimo valsčiaus Atamanovo kaimą.

Vilniuje likusiai 27 metų žmonai Vandai teko vienai auginti vaikus. Galima suprasti, kodėl ji nenorėjo gyventi su iš proto išsikrausčiusiu išdaviku, neturinčiu jokių pajamų ir besikankinančiu Jenisiejaus krašte. Korzono ateljė, buvusią Adamovičiaus name Didžiojoje g., išsinuomojo Bžozovskis ir Okolovas, o Korzonienė persikėlė gyventi į namą, kuriame anksčiau buvo Bonoldžio ateljė. Atrodo, Korzonienei pavyko įrodyti, kad vyro turėta fotoįranga pirkta už jos pinigus ir atgauti turtą. Tame pačiame name butą išsinuomojo šeimos draugas, Korzono sūnaus krikšto tėvas, inžinierius ir architektas, kolegijos asesorius Ivanas Levickis. 1864 m. kovo 23 d., pateikęs 150 rublių užstatą, jis paprašė leidimo atidaryti fotoateljė. Leidimas buvo duotas ir 1864 m. gegužės mėn. Bonoldžio įrengtose patalpose su Korzono įranga atsidarė ateljė „Levickio fotografija“, veikusi iki 1867 m.56

Paskutiniame žinomame savo laiške Abdonas Korzonas rašė: „…Noriu su savimi turėti žmoną ir vaikus, kurie pasiliko Vilniuje.“

Tačiau žmonos planai buvo kitokie. Jau 1864 m. pabaigoje, tikriausiai planuodama ištekėti už Levickio, ji kreipėsi į Jenisiejaus gubernijos valdžią, klausdama, ar jos vyras gyvas. Atsakymą, kad Abdonas, ištremtas į Jenisiejaus krašto Krasnojarsko apskrities Suchobuzimo valsčių, yra gyvas, gubernijos Bendroji valdyba parengė 1865 m. sausio 8 d., o Vandai jis buvo perduotas 1865 m. gegužės 6 d.

1866 m. kovo mėnesį Vilniaus evangelikų bažnyčios metrikų knygoje atsirado įrašas apie Jono Levickio ir Vandos Korzonienės santuoką. Jiedu susilaukė trijų dukrų: Marijos (g. 1866-12-13), Henrietos (g. 1867-10-16) ir Elenos (g. 1872-08-31). Tačiau tai nereiškia, kad Abdonas Korzonas mirė apie 1866-uosius, kaip mano Margarita Matulytė.57

Korzono išdavystė ir pakrikęs protas tikriausiai paskatino Vandą išsiskirti su vyru ir ji ištekėjo dar kartą. Tokį spėjimą savaip patvirtina faktas, kad santuoka buvo sudaryta kitos konfesijos – evangelikų – bažnyčioje.

Praėjus keleriems metams po sukilimo, caras paskelbė keletą amnestijų, palengvinusių tremtinių gyvenimo sąlygas. Krasnojarsko žemės teismo 1866 m. gegužės 18 d. sprendimu Abdonas Korzonas buvo perduotas aukso pramonininko Lopatino globai ir paliktas ankstesnėje tremties vietoje Atamanovo kaime,58 vienoje iš seniausių krašto gyvenviečių, kurią dar 1650 m. ant Jenisiejaus kranto įkūrė atamanai Tiumencevai.59

Paskutinę žinią apie Abdoną Korzoną pavyko užtikti 1869 m. dokumentuose. Sibiro tremties tyrinėtojai60 paskelbė archyvuose esantį dokumentą,61 kuriame minimos Abdono ir Brunono Korzonų pavardės. Ištremtųjų sąrašo sudarymo metu Abdonui Korzonui buvo 45-eri.

Tikriausiai Abdonas liko gyventi Atamanovo kaime, dirbo aukso kasyklose, bet taip ir nesulaukė atvažiuojant žmonos ir vaikų, gal net nesužinojo, kad juos augina patėvis. Tikriausiai čia fotografas ir užgeso, vienišas, mylintis, bet dėl savo silpnumo visų atstumtas ir pamirštas. Abdono Korzono tolesnis likimas nežinomas, nežinoma ir jo kapo vieta.

O Brunonas iš tremties sugrįžo į Vilnių. Mirė 1890 m. būdamas 60 metų amžiaus, palaidotas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos kapinėse greta seserų Olimpijos ir Paulinos. Šalia bendro apleisto kapo yra trečio brolio – Vladislovo Benedikto Korzono – sūnaus Vitoldo (1866–1893) antkapis.

 1    Dainius Junevičius, Kas ir kodėl liko už kadro XIX a. nuotraukose, Kultūros barai, 2010, nr. 7/8, p. 88.

2    http://lt.wikipedia.org/wiki/Abdonas_Korzonas , žr. 2012-01-03.

3    Margarita Matulytė, Fotografuoti draudžiama. Vilniaus fotografų likimai 1863-iųjų sukilimo metu / Kultūrologija, 2002, t. 9, p. 173–188.

4    Daug medžiagos apie šią giminę paskelbta internete: http://members.iimetro.com.au/~elgovor@iimetro.com.au/genealogy/Korzun.htm. Žiūrėta 2011-09-30.

5    Дело Минского дворянского собрания о дворянском происхождении рода Корзунов, Minsko apskrities valstybinis archyvas (toliau – MAVA), f. 319, ap. 1, b. 1475. Labai dėkoju buvusiam Lietuvos archyvų departamento generaliniam direktoriui Vidui Grigoraičiui, operatyviai parūpinusiam skaitmeninę šios bylos kopiją.

6    Šiame straipsnyje nuosekliai vartojamos tuo metu Lietuvoje galiojusio kalendoriaus datos.

7    MAVA, f. 319, ap 1 b. 1475.

8    Ten pat, l. 318.

9    Ten pat, l. 57.

10  LVIA Batakių dekanato Gaurės, Pašaltuonio, Vytogalos bažnyčių metrikų knygos f. 669 b. 7.

11  F. 378 1860 PS, b. 23, l. 2.

12  MAVA, f. 319, ap. 1, b. 1475, l. 318.

13  Ten pat, l. 318 v.

14   Plačiau: http://members.iimetro.com.au/~elgovor@iimetro.com.au/genealogy/Korzun.htm. Žiūrėta 2011-09-30.

15  Gosudarstvennyj archiv Krasnojarskogo kraja, f. 595, ap. 63, b. 17, l. 3. Rankraščio kopija saugoma Margaritos Matulytės asmeniniame archyve.

16  Robert Bielecki, Słownik biograficzny oficerów powstania listopadowego, Tom II E-K, Warszawa, Wydawnictwo Neriton, 1996.

17  LVIA, F. 567, ap. 2, b. 3975. l. 336, 337.

18  A. Jelski. Kopatkiewicze, Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa,1888, t. 9 , p. 374.

19  LVIA, f. 438, ap. 1, b. 434, l. 10 v, 11.

20  LVIA, f. 567, ap. 2, b. 5201, l. 101, 402, b. 6007, l. 633 v.

21  LVIA, f. 567, ap. 2, b. 5043, l. 118.

22  LVIA, f. 567, ap. 2, b. 5386, l. 291.

23  LVIA, f. 567, ap. 2, b. 5580, l. 256.

24  LVIA, f. 567, ap. 2, b. 5924, l. 245.

25  Autoriaus elektroninis paštas d.junevicius@zebra.lt.

26  LVIA, f. 378 1858 BS, b. 1310, l. 15

27  (x), Przegląd miejscowy, in Kurier Wileński, 1860 m. rugsėjo 16 d., nr. 73, p. 780.

28  Taip tvirtina E. Łopaciński, Pierwsi fotografowie wileńscy, Gazeta Codzienna, nr. 79, 1940 m. balandžio 10, p. 4, nr. 83, tiesa, nenurodydamas šaltinio.

29  Dodatek do gazety Kurier Wileński, 1862 m. balandžio 20 d., nr. 31.

30  Tygodnik Ilustrowany, 1861 m. gruodžio 21 d., nr. 117, l. 240.

31  Išsamiai apie A. G. Bonoldį ir jo ateljė rašo Margarita Matulytė, op. cit., l. 175–180, įdomios informacijos taip pat pateikia E. Łopaciński, Pierwsi fotografowie wileńscy, Gazeta Codzienna, 1940 m. balandžio 10, Nr. 79, p. 4.

32  LVIA, F. 1248, ap. 2, b. 468, t. I, l. 42.

33  Ten pat, l. 43.

34  LVIA, f. 380, ap. 20, b. 467, l. 222, 223.

35  Ten pat, l. 233.

36  Stefan Kieniewicz, Małachowski Władysław (1827?–1900). In: Polski słownik biograficzny, t. XIX, Warszawa, 1974, s. 424–425.

37   LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 599, l. 10.

38  Архивные материалы Муравьевского музея, относящиеся к польскому восстанию 1863–1864 г.г. в пределах Северо-Западного края, Ч. 1, Переписка по политическим делам гражданского управления с 1 января 1862 по май 1863 г. / сост. А.И. Миловидов. l. 112.

39   LVIA, f. 438 ap. 1, b. 210, l. 7 v.

40  Архивные материалы Муравьевского музея… , l. 88–89

41  Ten pat, l. 173.

42  Ten pat, l. 167–168.

43  Ona Maksimaitienė, Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864, V., 1969, p. 97–104.

44   LVIA, f. 438 ap. 1, b. 210, l. 2–10.

45  История лейбгвардии Финляндского полка 1806 1906 г.г. Составил лейбгвардии Финляндского полка капитан С. Гулевич, Ч. III, 1856–881 г.г. С Петербург, 1906, p. 90.

46  Ten pat, p. 42, 106, 107.

47  Ten pat, p. 44–46.

48  LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 599, l. 10–52.

49  LVIA, f. 438 ap. 1, b. 210, l. 2–3.

50  Rok 1863. Wyroki śmierci. / Wileńskie źródła archiwalne. Wydane pod redakcją Wacława Studnickiego.

51  Jakób Gieysztor, Pamiętniki z lat 1857–1865, Wilno, 1913, t II, p. 38, 40, 141.

52  LVIA, f. 438 ap. 1, b. 210, l., L. 14.

53  LVIA, f. 1135, ap. 8, b. 37, l. 6. Taip pat žr. B. Dybowski. Ocena pamiętników Jakuba Gieysztora, Kwartalnik Historyczny, R. XXXIII, 1919, s. 25.

54  LVIA, f. 1135, ap. 8, b. 37, l. 106 v.

55  LVIA, f. 438 ap. 1, b. 210, l. 5.

56  Margarita Matulytė, op. cit., p. 183–184.

57  Ten pat, l. 183.

58  Krasnojarsko krašto valstybės archyvo 2003 m. kovo 14 d. pažyma nr. 171. Dėkoju Margaritai Matulytei, kad suteikė galimybę pasinaudoti šia informacija.

59  http://www.krasnet.ru/~suhobuzimo/history.htm. Žiūrėta 2011-10-11.

60  Ф. Ф. Болонев, А.А.Люцидарская, А. И.Шинковой. Ссыльные поляки в Сибири: XVII, XIX вв. Исследования и материалы. Отв. редактор – д.ист. наук Ф. Ф.Болонев, Новосибирск: Книжица, 2007, с. 230.

61  Алфавит переселенцев поляков. 1869 г. Государственный архив Иркутской области. Главное управление Восточной Сибири. ОЦ № 959. Ф. 24, оп. 12, д. 662.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau