Fotografija kaip idėjos Davido Hume‘o filosofijoje analogija

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Idėja ir fotografija
AUTORIUS: Milda Kiaušaitė
DATA: 2013-09

Davidas Hume‘as ir fotografija – tai žodžiai, kurie parašyti, mąstomi, tariami, esantys vienas greta kito, atrodytų, neturi jokios prasmės ar sąryšio. Amžiuje, kuriame gyveno šis užkietėjęs empirikas, fotografija galėjo egzistuoti nebent kaip fantazija ar neįgyvendinta potencija. Tačiau dabar, žvelgdama iš laiko nuotolio, tarp jų esantį ryšį regiu labai akivaizdžiai, būtent jį šiame straipsnyje ir pamėginsiu nupasakoti.

            Veikale „Žmogaus proto tyrinėjimas“ D. Hume‘as drąsiai susiremia su idėjų teorijas kūrusiais filosofais, pašiepdamas šių tuščiažodžiavimą ir mitrų žongliravimą sąvokomis, taip ir neapibrėžiant konkrečių jų vartojimo prasmių. Kas tai yra idėja? Suvokimas, pojūtis, mintis, daikto esencija? Nebegaliu spėlioti, girdėdama, kaip iš už amžių tolybių atsklinda skardus racionaliojo škoto juokas. „Idėjos yra mūsų įspūdžių kopijos“[1], – užtikrintai pareiškia jis. „Cingt!“ – įsisegdamas sužvanga pirmasis D. Hume‘o filosofiją ir fotografiją jungiantis narelis. Juk fotografija – taipogi tikro, realaus pasaulio atvaizdas, jo kopija. Tik jeigu mintis – įspūdžio ar potyrio kopija prote, tai fotografija – jų suskliaudimas nedidelėje popieriaus skiautėje.

            „Kai mes mąstome apie buvusius savo jausmus ir afektus, mūsų mintis yra ištikimas veidrodis, teisingai atspindintis savo objektus, tačiau jos naudojamos spalvos yra silpnos ir blankios, palyginti su tomis, kuriomis puošėsi mūsų pirminiai suvokimai“[2], – toliau nuosekliai dėsto D. Hume‘as. Vadinasi, minčiai rastis reikalinga medžiaga, savotiška minčių materija, įgyjama per potyrius. Tačiau veidrodžio metafora čia vargu ar tinkama – remdamiesi ne kuo kitu, o šio filosofo mėgiama samprotavimo schema, kurios pagrindu taps mūsų pačių potyriai ir jų prisiminimai, neabejoju, kiekvienas atrasime pavyzdžių, kai įspūdžio potyris ir jo prisiminimas ne tik nėra vienodai intensyvūs, bet ir kontūrai veidrodyje tiksliai nesutampa su tais, kuriuos jis turėtų atspindėti. Žmogaus protas – kreivų veidrodžių karalystė, tačiau negalėdami vienu metu regėti ir atspindį, ir save patį, kuris nebūtų atspindėtas, renkamės tiesa laikyti tai, ką matome, kaip kad negalėdami tiesiogiai išgyventi potyrio, esame linkę kliautis jo prisiminimu arba idėja. Kuo čia dėta fotografija? „Niekas iš nieko neatsiranda“, – į pokalbį trumpam įsiterpia kaip visados mintyse paskendęs René Descartes‘as. Vadinasi, jei rastis minčiai būtinas pirminis patyrimas, rastis fotografijai reikalinga pirminė, objektyvi, tačiau pažini empiriškai, taigi, pažini subjektyviai, realybė. Negana to, fotografija neįmanoma be šviesos, jei dar tiksliau, jautrumo šviesai, lygiai kaip mintis arba idėja neįmanoma be imlumo, jautrumo aplinkai. Galiausiai, protas yra linkęs tiek mintį, tiek fotografiją laikyti neklystančiu veidrodžiu, tačiau šis veidrodis iš tiesų dažnai iškreipia tai, ką atspindėti yra linkęs. „Cingt!” – fotografija dar stipriau įsikimba į empirikos skverną.

            Tačiau kokia laki ir beribė kartais atrodytų vaizduotė, D. Hume‘as jus nesunkiai įtikins, kad toks įspūdis yra klaidingas. Pasak jo, „visa ši kūrybinė proto galia tėra vien sugebėjimas sudėti, pergrupuoti, pagausinti arba sumažinti jutimų ir patyrimo mums teikiamą medžiagą“[3], vadinasi, vaizduotės beribiškumas baigiasi sykiu su iš patyrimų sukaupta informacija, kuria ši gali manipuliuoti, kurdama fantastiškus vaizdinius, košmarus ar svajones. Iliuzija, kad žmogaus kūrybiškumas yra beribis, sugriūva mėginant sukurti ne objektą, kuris tiesiogiai toks, kokį nupiešėme mintyse, neegzistuotų realybėje, bet tokį objektą, kad realybėje neegzistuotų ne tik visavertis jo atvaizdas, bet ir formos bei atskiros dalys. Mūsų protas nėra pajėgus įvykdyti mąstymo operacijų, kurioms atlikti nevalia naudotis sukaupta patirtimi ir pojūčiais. Tokiu būdu sumanusis škotas sutramdo grėsmingą fantazijos fantomą, uždarydamas jį nors ir didžiuliame, tačiau visgi patyrimo grotomis apribotame narve. Fotografija taip pat nepajėgi atvaizduoti objektų, kurie nėra patiriami ir realūs. Tam, kad rastųsi nuotrauka, reikalinga ne tik šviesa ir objektai, bet ir tiesioginis jų santykis. Jei realybė, kurią tikimės perkelti į fotografiją, nėra apšviesta, fotoaparatas „apanka“ ir nesugeba pats atkurti to, ko pamatyti negali. Analogiškai „apanka“ ir žmogaus protas, negalėdamas mąstyti to, ką „regi“ ar „regėjo“ pojūčių pagalba. Jis negali ne tik sukurti to, ko objektyvioje realybėje nėra, bet ir apmąstyti realių veiksmų, objektų, jausmų ar reiškinių, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių nėra patyręs ar matęs (D. Hume‘o pateikiamas pavyzdys – juodaodis ar laplandietis nežino vyno skonio, taigi jiems svetima ir vyno idėja[4]), lygiai taip fotografija negali vaizduoti objekto, kuris nors ir realus, tačiau nepakliūva į fotoaparato regėjimo lauką. Nuotrauka, kaip ir mintis, tėra realybės kopija. Fotografijoje taipogi galima sukurti nebūtus reginius ir vizualizuoti neįtikimiausias fantazijas, tačiau neišvengsime sąlygos, kad tam atlikti būtini pirminiai atvaizdai (informacija), kuriems gauti privalus realybės ir šviesos santykis, o nauja nuotrauka tebus netikėta realių objektų atvaizdų kompiliacija (fantazija). Taigi, bet kokia žmogiška kūryba neįmanoma „be žirklių ir klijų“. Susinerdamas cingteli dar vienas narelis.

            Siekdamas apibrėžti idėjų kilmę D. Hume‘as nenutyli priekaišto, esą „visos idėjos, ypač abstrakčios, natūraliai yra silpnos ir neaiškios“[5], tokiu būdu mus sugrąžindamas atgal prie mirguliuojančio veidrodžio vaizdinio. Idėja, kilusi iš prote asmeninių patyrimų dėka sukauptos informacijos, niekada nebepasiekia „pirminio pojūčio jėgos ir gyvumo“[6], kadangi ji priklauso proto suvokimams, kurie gali būti tiek laike, tiek erdvėje ženkliai nutolę nuo empirinio potyrio. Mąstydami neprivalome esamuoju momentu išgyventi to, apie ką mąstome, mums pakanka informacijos, sukauptos ankstesnio pažinimo metu. Įvardindami pojūtį kaip pirminį suvokimą ir mintį kaip antrinį, juos nesunkiai prilyginsime realaus objekto buvimo aktui ir tą buvimą atvaizduojančiai fotografijai. Akivaizdu, kad fotografija negali sekti anksčiau, nei joje egzistuojantys įvykiai ar objektai, nes tuomet, neturėdama ką vaizduoti, ji turėtų kurti kažką iš nieko arba numatyti ateitį, tokiu būdu pažeisdama laiko tėkmę, o nei viena šių galimybių nėra reali. Lygiai taip ir mintis kyla iš pirminių potyrių, kurių metu gauta informacija operuojame mąstydami.

            Kaip negalime pakeisti momentinės reakcijos į vieną ar kitą dirgiklį, sąmoningai pakoreguoti jau įvykusių pojūčių, taip negalime pakeisti ir fotografijoje išsidėsčiusių objektų tvarkos ar užfiksuoto momento, tačiau abiem atvejais mūsų protas yra pajėgus pasitelkdamas turimą informaciją modeliuoti skirtingus scenarijus, veikti ne realiai patiriamame, o minčių ir asociacijų lauke. Tačiau empiriškai nepatiriamos, todėl nepatikrinamos idėjos yra nepatikimos, tarkime, galime prisiminti, kaip važiuojant autobusu matėme pro šalį slenkančius vaizdus, tačiau suklysti prieidami išvados, kad tai žemė slinkosi po autobusu, o ne judėjo pats autobusas, arba galime tikėti matę mirusį draugą, tačiau tai neįmanoma, taigi arba jis nemiręs, arba tai tebuvo į jį panašus žmogus. Tokio daugiaprasmiškumo neišvengiame ir fotografijose – vaizduodamos jau įvykusį momentą jos mums pateikia tik jo fragmentą, dar labiau susiaurintą vieno žmogaus požiūrio (o juk subjektyvumas būdingas ir idėjoms), todėl net ir nagrinėdami jas kaip istorinį dokumentą galime skaudžiai suklysti, neteisingai numatydami jose vaizduojamų objektų santykį ir priežastinį ryšį. Tarkime, matydami žmogų, palinkusį prie žemės, nežinome, ar tuo momentu jis lenkiasi, ar jau atsitiesia, kodėl jis atlieką tą veiksmą, kas jis yra ir taip toliau. Taigi, tiek fotografija, tiek idėja yra suvokime nuolat kintančios ir fantasmagoriškos, tačiau sykiu kylančios tik iš to, kas yra patiriama ir tikra.

            Jei dar ir dabar fotografija tebeatrodo pakankamai nutolusi nuo D. Hume‘o idėjos sampratos, panagrinėkime judviejų panašumą asocijuojant. Pasak D. Hume‘o, „yra tik trys idėjų sąryšio principai, būtent panašumas, gretimumas laike ar erdvėje ir priežastingumas“[7]. Ir nors tam iliustruoti filosofas pasitelkia literatūrinius pavyzdžius, nesunkiai pastebėsime, kad analogiškas sąryšis būdingas ir fotografijoms. Kaip žinia, viešai, pavyzdžiui kataloguose ar parodose, pateikiami nuotraukų ciklai nėra atsitiktinių vaizdų kratiniai. Regėdamas vieną po kitos sekančias fotografijas protas yra linkęs ieškoti jų sąsajų, tarpusavio ryšio, todėl tam tikros nuotraukų grupės taip pat yra atrenkamos pasitelkiant mąstymui būdingus asocijavimo principus. Kalbėdamas apie panašumo lemiamą minčių sąryšį, D. Hume‘as ją aiškina per portreto pavyzdį, jo žodžiais tariant, „portretas natūraliai kreipia mūsų mintis į originalą“[8]. Panašiu principu žurnalistikoje prie straipsnių pateikiamos fotografijos vizualiai atliepia juose esančią medžiagą, tarkime rašytinį karo reportažą papildo dokumentinės karo fotografijos, turinčios tą pačią tematiką, kaip ir pats tekstas, tačiau kitą išraiškos formą, taigi panašumas susieja tekstą ir jo iliustracijas.

            Vis dėlto mąstydami dažniausiai kliaujamės gretimumo laike ar erdvėje ir priežastingumo asocijavimo principais. Be jų neišsiverstume mėgindami suvokti istoriją, kurioje svarbus tiek nuoseklumas, tiek veiksmo ir jo atoveiksmio ryšys, priežastinis mąstymas būdingas ir daugeliui tiksliųjų mokslų, kuriuos suvokiame permąstydami prielaidas ir patvirtindami iš jų išplaukiančias išvadas, ką jau bekalbėti apie tai, kad abu principus naudojame bemaž visą aktyvaus protinio darbo laiką. Taigi žinant, kad atsisakius gretimumo ir priežastingumo sąsajų pilnavertis mąstymas neįmanomas, nieko nenustebins idėja, kad jos ne mažiau reikalingos ir fotografijoje. Pavyzdžiui, dokumentinės fotografijos ciklai dažnai nuosekliai pasakoja tam tikro laikmečio, vietovės, įvykio ar asmens istoriją, taigi siekiant sukurti darnią atvaizdų visumą kiekvienas iš jų turi būti laike ar erdvėje artimas greta jo esančiam. Tai leidžia žiūrovui suvokti jų vienovę ir protas nepatiria nepatogumo, turėdamas atlikti negrabius šuolius tarp nesusietų idėjų. Toks asocijavimo būdas nereikalauja objektų panašumo ar priežastingumo ryšių, tarkime, viena greta kitos gali būti rodomos nuotraukos, vaizduojančios vestuves ir mėsos turgų, ir jei jos nupasakoja vieną laikmetį, protas nepatirs nepatogumo mėgindamas suvokti, kodėl jos rodomos drauge. Analogiškai galime nuo minties apie pietus peršokti prie reliatyvumo idėjos, jei tik esame apie tai kalbėjęsi pietaudami, nors tokios patirties neturinčiam asmeniui tai bus panašiau ne į nuoseklų mąstymą, o į netikėtą minties šuolį.

            Žmogui, nuo kitų gyvūnų besiskiriančiam nenumaldomu pažinimo troškimu, priežastingumo ryšys yra pats svarbiausiais, nes jis padeda suvokti, kodėl kažkas įvyko, įvertinti priežastis ir jų padarinius, taigi taip sukauptos žinios vėliau gali būti taikomos praktikoje. D. Hume‘o žodžiais tariant, „priežasčių pažinimas ne tik labiausiai patenkina, nes šis santykis, arba ryšys, yra pats tvirčiausias, bet ir daugiausiai išmoko, nes tik pažindami priežastis mes galime valdyti įvykius ir lemti ateitį“[9]. Jei kaskart urgzdamas ar lodamas vaiką išgąsdinantis šuo yra sudrausminamas mušant laikraščiu, ilgainiui jis ne tik įsidėmi, kad gąsdindamas vaiką sulauks bausmės, taigi tampa jo išdaigoms pakantesnis, bet ir susigūžia išgirdęs laikraščio šnaresį, sukeliantį asociacijas su mušimo patirtimi. Arba jei neatlikęs namų darbų vaikas gauna blogą pažymį, o sužinoję apie pažymį tėvai jam neduoda kišenpinigių, implikacijomis mąstydamas vaikas suvokia, kad blogas pažymys yra priežastis, kodėl jis negavo pinigų, o blogo pažymio priežastis yra namų darbų neatlikimas, vadinasi, norėdamas gauti kišenpinigius, jis turi atlikti namų darbus. Šis pažinimas yra naudingas, kadangi leidžia remiantis patirtimi numatyti kiekvieno veiksmo ar įvykio padarinius. Panašiu principu dažnai pristatomi ir kuriami dokumentinių fotografijų ciklai, tarkime, jei vienoje fotografijoje matome vieną iš garsiųjų Hitlerio kalbų, o kitoje – vykdomą žydų genocidą, mūsų protas suvokia, kad Hitlerio atėjimas į valdžią yra žydų genocido priežastis. Arba jei drauge pateikiamos kelios reklamos fotografijos, ir vienoje jų regime jaunuolį su gėlėmis, o kitoje – laimingą merginą, darome prielaidą, kad jaunuolio gestas yra jos laimės priežastis.

            Taigi tokiu būdu apmąstę idėjos ir fotografijos panašumą regime jas bemaž visai sulipusias draugėn, sujungtas daugybe mažulyčių narelių. Ir nors D. Hume‘o gyvenimą ir fotografiją skiria bemaž šimtmečio nuotolis, būtų sunku neigti, kad fotografiją galima suvokti kaip  vaizdu įkūnytą idėją, kurios nagrinėjimas padeda geriau suprasti ne tik idėjų kilmę, bet ir proto veikimą jas asocijuojant.

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Idėja ir fotografija
AUTORIUS: Milda Kiaušaitė
DATA: 2013-09

Davidas Hume‘as ir fotografija – tai žodžiai, kurie parašyti, mąstomi, tariami, esantys vienas greta kito, atrodytų, neturi jokios prasmės ar sąryšio. Amžiuje, kuriame gyveno šis užkietėjęs empirikas, fotografija galėjo egzistuoti nebent kaip fantazija ar neįgyvendinta potencija. Tačiau dabar, žvelgdama iš laiko nuotolio, tarp jų esantį ryšį regiu labai akivaizdžiai, būtent jį šiame straipsnyje ir pamėginsiu nupasakoti.

            Veikale „Žmogaus proto tyrinėjimas“ D. Hume‘as drąsiai susiremia su idėjų teorijas kūrusiais filosofais, pašiepdamas šių tuščiažodžiavimą ir mitrų žongliravimą sąvokomis, taip ir neapibrėžiant konkrečių jų vartojimo prasmių. Kas tai yra idėja? Suvokimas, pojūtis, mintis, daikto esencija? Nebegaliu spėlioti, girdėdama, kaip iš už amžių tolybių atsklinda skardus racionaliojo škoto juokas. „Idėjos yra mūsų įspūdžių kopijos“[1], – užtikrintai pareiškia jis. „Cingt!“ – įsisegdamas sužvanga pirmasis D. Hume‘o filosofiją ir fotografiją jungiantis narelis. Juk fotografija – taipogi tikro, realaus pasaulio atvaizdas, jo kopija. Tik jeigu mintis – įspūdžio ar potyrio kopija prote, tai fotografija – jų suskliaudimas nedidelėje popieriaus skiautėje.

            „Kai mes mąstome apie buvusius savo jausmus ir afektus, mūsų mintis yra ištikimas veidrodis, teisingai atspindintis savo objektus, tačiau jos naudojamos spalvos yra silpnos ir blankios, palyginti su tomis, kuriomis puošėsi mūsų pirminiai suvokimai“[2], – toliau nuosekliai dėsto D. Hume‘as. Vadinasi, minčiai rastis reikalinga medžiaga, savotiška minčių materija, įgyjama per potyrius. Tačiau veidrodžio metafora čia vargu ar tinkama – remdamiesi ne kuo kitu, o šio filosofo mėgiama samprotavimo schema, kurios pagrindu taps mūsų pačių potyriai ir jų prisiminimai, neabejoju, kiekvienas atrasime pavyzdžių, kai įspūdžio potyris ir jo prisiminimas ne tik nėra vienodai intensyvūs, bet ir kontūrai veidrodyje tiksliai nesutampa su tais, kuriuos jis turėtų atspindėti. Žmogaus protas – kreivų veidrodžių karalystė, tačiau negalėdami vienu metu regėti ir atspindį, ir save patį, kuris nebūtų atspindėtas, renkamės tiesa laikyti tai, ką matome, kaip kad negalėdami tiesiogiai išgyventi potyrio, esame linkę kliautis jo prisiminimu arba idėja. Kuo čia dėta fotografija? „Niekas iš nieko neatsiranda“, – į pokalbį trumpam įsiterpia kaip visados mintyse paskendęs René Descartes‘as. Vadinasi, jei rastis minčiai būtinas pirminis patyrimas, rastis fotografijai reikalinga pirminė, objektyvi, tačiau pažini empiriškai, taigi, pažini subjektyviai, realybė. Negana to, fotografija neįmanoma be šviesos, jei dar tiksliau, jautrumo šviesai, lygiai kaip mintis arba idėja neįmanoma be imlumo, jautrumo aplinkai. Galiausiai, protas yra linkęs tiek mintį, tiek fotografiją laikyti neklystančiu veidrodžiu, tačiau šis veidrodis iš tiesų dažnai iškreipia tai, ką atspindėti yra linkęs. „Cingt!” – fotografija dar stipriau įsikimba į empirikos skverną.

            Tačiau kokia laki ir beribė kartais atrodytų vaizduotė, D. Hume‘as jus nesunkiai įtikins, kad toks įspūdis yra klaidingas. Pasak jo, „visa ši kūrybinė proto galia tėra vien sugebėjimas sudėti, pergrupuoti, pagausinti arba sumažinti jutimų ir patyrimo mums teikiamą medžiagą“[3], vadinasi, vaizduotės beribiškumas baigiasi sykiu su iš patyrimų sukaupta informacija, kuria ši gali manipuliuoti, kurdama fantastiškus vaizdinius, košmarus ar svajones. Iliuzija, kad žmogaus kūrybiškumas yra beribis, sugriūva mėginant sukurti ne objektą, kuris tiesiogiai toks, kokį nupiešėme mintyse, neegzistuotų realybėje, bet tokį objektą, kad realybėje neegzistuotų ne tik visavertis jo atvaizdas, bet ir formos bei atskiros dalys. Mūsų protas nėra pajėgus įvykdyti mąstymo operacijų, kurioms atlikti nevalia naudotis sukaupta patirtimi ir pojūčiais. Tokiu būdu sumanusis škotas sutramdo grėsmingą fantazijos fantomą, uždarydamas jį nors ir didžiuliame, tačiau visgi patyrimo grotomis apribotame narve. Fotografija taip pat nepajėgi atvaizduoti objektų, kurie nėra patiriami ir realūs. Tam, kad rastųsi nuotrauka, reikalinga ne tik šviesa ir objektai, bet ir tiesioginis jų santykis. Jei realybė, kurią tikimės perkelti į fotografiją, nėra apšviesta, fotoaparatas „apanka“ ir nesugeba pats atkurti to, ko pamatyti negali. Analogiškai „apanka“ ir žmogaus protas, negalėdamas mąstyti to, ką „regi“ ar „regėjo“ pojūčių pagalba. Jis negali ne tik sukurti to, ko objektyvioje realybėje nėra, bet ir apmąstyti realių veiksmų, objektų, jausmų ar reiškinių, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių nėra patyręs ar matęs (D. Hume‘o pateikiamas pavyzdys – juodaodis ar laplandietis nežino vyno skonio, taigi jiems svetima ir vyno idėja[4]), lygiai taip fotografija negali vaizduoti objekto, kuris nors ir realus, tačiau nepakliūva į fotoaparato regėjimo lauką. Nuotrauka, kaip ir mintis, tėra realybės kopija. Fotografijoje taipogi galima sukurti nebūtus reginius ir vizualizuoti neįtikimiausias fantazijas, tačiau neišvengsime sąlygos, kad tam atlikti būtini pirminiai atvaizdai (informacija), kuriems gauti privalus realybės ir šviesos santykis, o nauja nuotrauka tebus netikėta realių objektų atvaizdų kompiliacija (fantazija). Taigi, bet kokia žmogiška kūryba neįmanoma „be žirklių ir klijų“. Susinerdamas cingteli dar vienas narelis.

            Siekdamas apibrėžti idėjų kilmę D. Hume‘as nenutyli priekaišto, esą „visos idėjos, ypač abstrakčios, natūraliai yra silpnos ir neaiškios“[5], tokiu būdu mus sugrąžindamas atgal prie mirguliuojančio veidrodžio vaizdinio. Idėja, kilusi iš prote asmeninių patyrimų dėka sukauptos informacijos, niekada nebepasiekia „pirminio pojūčio jėgos ir gyvumo“[6], kadangi ji priklauso proto suvokimams, kurie gali būti tiek laike, tiek erdvėje ženkliai nutolę nuo empirinio potyrio. Mąstydami neprivalome esamuoju momentu išgyventi to, apie ką mąstome, mums pakanka informacijos, sukauptos ankstesnio pažinimo metu. Įvardindami pojūtį kaip pirminį suvokimą ir mintį kaip antrinį, juos nesunkiai prilyginsime realaus objekto buvimo aktui ir tą buvimą atvaizduojančiai fotografijai. Akivaizdu, kad fotografija negali sekti anksčiau, nei joje egzistuojantys įvykiai ar objektai, nes tuomet, neturėdama ką vaizduoti, ji turėtų kurti kažką iš nieko arba numatyti ateitį, tokiu būdu pažeisdama laiko tėkmę, o nei viena šių galimybių nėra reali. Lygiai taip ir mintis kyla iš pirminių potyrių, kurių metu gauta informacija operuojame mąstydami.

            Kaip negalime pakeisti momentinės reakcijos į vieną ar kitą dirgiklį, sąmoningai pakoreguoti jau įvykusių pojūčių, taip negalime pakeisti ir fotografijoje išsidėsčiusių objektų tvarkos ar užfiksuoto momento, tačiau abiem atvejais mūsų protas yra pajėgus pasitelkdamas turimą informaciją modeliuoti skirtingus scenarijus, veikti ne realiai patiriamame, o minčių ir asociacijų lauke. Tačiau empiriškai nepatiriamos, todėl nepatikrinamos idėjos yra nepatikimos, tarkime, galime prisiminti, kaip važiuojant autobusu matėme pro šalį slenkančius vaizdus, tačiau suklysti prieidami išvados, kad tai žemė slinkosi po autobusu, o ne judėjo pats autobusas, arba galime tikėti matę mirusį draugą, tačiau tai neįmanoma, taigi arba jis nemiręs, arba tai tebuvo į jį panašus žmogus. Tokio daugiaprasmiškumo neišvengiame ir fotografijose – vaizduodamos jau įvykusį momentą jos mums pateikia tik jo fragmentą, dar labiau susiaurintą vieno žmogaus požiūrio (o juk subjektyvumas būdingas ir idėjoms), todėl net ir nagrinėdami jas kaip istorinį dokumentą galime skaudžiai suklysti, neteisingai numatydami jose vaizduojamų objektų santykį ir priežastinį ryšį. Tarkime, matydami žmogų, palinkusį prie žemės, nežinome, ar tuo momentu jis lenkiasi, ar jau atsitiesia, kodėl jis atlieką tą veiksmą, kas jis yra ir taip toliau. Taigi, tiek fotografija, tiek idėja yra suvokime nuolat kintančios ir fantasmagoriškos, tačiau sykiu kylančios tik iš to, kas yra patiriama ir tikra.

            Jei dar ir dabar fotografija tebeatrodo pakankamai nutolusi nuo D. Hume‘o idėjos sampratos, panagrinėkime judviejų panašumą asocijuojant. Pasak D. Hume‘o, „yra tik trys idėjų sąryšio principai, būtent panašumas, gretimumas laike ar erdvėje ir priežastingumas“[7]. Ir nors tam iliustruoti filosofas pasitelkia literatūrinius pavyzdžius, nesunkiai pastebėsime, kad analogiškas sąryšis būdingas ir fotografijoms. Kaip žinia, viešai, pavyzdžiui kataloguose ar parodose, pateikiami nuotraukų ciklai nėra atsitiktinių vaizdų kratiniai. Regėdamas vieną po kitos sekančias fotografijas protas yra linkęs ieškoti jų sąsajų, tarpusavio ryšio, todėl tam tikros nuotraukų grupės taip pat yra atrenkamos pasitelkiant mąstymui būdingus asocijavimo principus. Kalbėdamas apie panašumo lemiamą minčių sąryšį, D. Hume‘as ją aiškina per portreto pavyzdį, jo žodžiais tariant, „portretas natūraliai kreipia mūsų mintis į originalą“[8]. Panašiu principu žurnalistikoje prie straipsnių pateikiamos fotografijos vizualiai atliepia juose esančią medžiagą, tarkime rašytinį karo reportažą papildo dokumentinės karo fotografijos, turinčios tą pačią tematiką, kaip ir pats tekstas, tačiau kitą išraiškos formą, taigi panašumas susieja tekstą ir jo iliustracijas.

            Vis dėlto mąstydami dažniausiai kliaujamės gretimumo laike ar erdvėje ir priežastingumo asocijavimo principais. Be jų neišsiverstume mėgindami suvokti istoriją, kurioje svarbus tiek nuoseklumas, tiek veiksmo ir jo atoveiksmio ryšys, priežastinis mąstymas būdingas ir daugeliui tiksliųjų mokslų, kuriuos suvokiame permąstydami prielaidas ir patvirtindami iš jų išplaukiančias išvadas, ką jau bekalbėti apie tai, kad abu principus naudojame bemaž visą aktyvaus protinio darbo laiką. Taigi žinant, kad atsisakius gretimumo ir priežastingumo sąsajų pilnavertis mąstymas neįmanomas, nieko nenustebins idėja, kad jos ne mažiau reikalingos ir fotografijoje. Pavyzdžiui, dokumentinės fotografijos ciklai dažnai nuosekliai pasakoja tam tikro laikmečio, vietovės, įvykio ar asmens istoriją, taigi siekiant sukurti darnią atvaizdų visumą kiekvienas iš jų turi būti laike ar erdvėje artimas greta jo esančiam. Tai leidžia žiūrovui suvokti jų vienovę ir protas nepatiria nepatogumo, turėdamas atlikti negrabius šuolius tarp nesusietų idėjų. Toks asocijavimo būdas nereikalauja objektų panašumo ar priežastingumo ryšių, tarkime, viena greta kitos gali būti rodomos nuotraukos, vaizduojančios vestuves ir mėsos turgų, ir jei jos nupasakoja vieną laikmetį, protas nepatirs nepatogumo mėgindamas suvokti, kodėl jos rodomos drauge. Analogiškai galime nuo minties apie pietus peršokti prie reliatyvumo idėjos, jei tik esame apie tai kalbėjęsi pietaudami, nors tokios patirties neturinčiam asmeniui tai bus panašiau ne į nuoseklų mąstymą, o į netikėtą minties šuolį.

            Žmogui, nuo kitų gyvūnų besiskiriančiam nenumaldomu pažinimo troškimu, priežastingumo ryšys yra pats svarbiausiais, nes jis padeda suvokti, kodėl kažkas įvyko, įvertinti priežastis ir jų padarinius, taigi taip sukauptos žinios vėliau gali būti taikomos praktikoje. D. Hume‘o žodžiais tariant, „priežasčių pažinimas ne tik labiausiai patenkina, nes šis santykis, arba ryšys, yra pats tvirčiausias, bet ir daugiausiai išmoko, nes tik pažindami priežastis mes galime valdyti įvykius ir lemti ateitį“[9]. Jei kaskart urgzdamas ar lodamas vaiką išgąsdinantis šuo yra sudrausminamas mušant laikraščiu, ilgainiui jis ne tik įsidėmi, kad gąsdindamas vaiką sulauks bausmės, taigi tampa jo išdaigoms pakantesnis, bet ir susigūžia išgirdęs laikraščio šnaresį, sukeliantį asociacijas su mušimo patirtimi. Arba jei neatlikęs namų darbų vaikas gauna blogą pažymį, o sužinoję apie pažymį tėvai jam neduoda kišenpinigių, implikacijomis mąstydamas vaikas suvokia, kad blogas pažymys yra priežastis, kodėl jis negavo pinigų, o blogo pažymio priežastis yra namų darbų neatlikimas, vadinasi, norėdamas gauti kišenpinigius, jis turi atlikti namų darbus. Šis pažinimas yra naudingas, kadangi leidžia remiantis patirtimi numatyti kiekvieno veiksmo ar įvykio padarinius. Panašiu principu dažnai pristatomi ir kuriami dokumentinių fotografijų ciklai, tarkime, jei vienoje fotografijoje matome vieną iš garsiųjų Hitlerio kalbų, o kitoje – vykdomą žydų genocidą, mūsų protas suvokia, kad Hitlerio atėjimas į valdžią yra žydų genocido priežastis. Arba jei drauge pateikiamos kelios reklamos fotografijos, ir vienoje jų regime jaunuolį su gėlėmis, o kitoje – laimingą merginą, darome prielaidą, kad jaunuolio gestas yra jos laimės priežastis.

            Taigi tokiu būdu apmąstę idėjos ir fotografijos panašumą regime jas bemaž visai sulipusias draugėn, sujungtas daugybe mažulyčių narelių. Ir nors D. Hume‘o gyvenimą ir fotografiją skiria bemaž šimtmečio nuotolis, būtų sunku neigti, kad fotografiją galima suvokti kaip  vaizdu įkūnytą idėją, kurios nagrinėjimas padeda geriau suprasti ne tik idėjų kilmę, bet ir proto veikimą jas asocijuojant.