Gabrielius Alekna. Tėvynės atradimai

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Muzikos festivalis
AUTORIUS: Valerija Lebedeva

DATA: 2013-08

Gabrielius Alekna. Tėvynės atradimai

Valerija Lebedeva

Tėvynės ieškojimo keliu šiemet kvietęs eiti XVII tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje publikai siūlė tradiciškai plačią muzikos, žodžio, dailės ir kino programą. Renginyje debiutavęs pianistas Gabrielius Alekna tiek savo rečitaliu, tiek kūrybine biografija puikiai atskleidė festivalio temą. Dviejuose žemynuose gyvenantis muzikas tarptautinėje scenoje aktualizuoja tautiečio Vytauto Bacevičiaus kūrybą, dėsto bei įgyvendina edukacinius projektus Lietuvoje ir sėkmingo šalies kūrybinio potencialo realizavimą sieja su atvirumu pasauliui.

Keturiolikos prestižinių tarptautinių konkursų, tarp jų L. van Beethoveno pianistų konkurso Vienoje 2005-aisiais laureatas yra pirmasis iš lietuvių, į garsiąją Juilliardo mokyklą Niujorke priimtas skiriant visą stipendiją. 2006 m. G. Alekna tapo ir pirmuoju lietuviu, kuriam suteiktas šios mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Geriausia tų metų Juilliardo mokyklos disertacija pripažintas G. Aleknos darbas buvo skirtas tautiečio avangardisto V. Bacevičiaus (1905–1970) kūrybai. Po studijų tema nenugulė į stalčių, kaip dažnai nutinka baigiamiesiems darbams.

„Šių metų mano koncertų programa vaizdžiai iliustruoja, ką aš mėginu daryti. Pradedu Gabrielio Fauré Noktiurnu Nr. 6, vėliau atlieku V. Bacevičiaus ir jo sesers Grażynos Bacewicz kūrinius ir programą baigiu Vincenzo Bellini ir Ferenczo Liszto parafraze „Prisiminimai apie Normą“. Manau, kad gera šiuolaikinė muzika, užuot spraudžiama į vien jai skirtus festivalius ir plokšteles, turi būti atliekama greta geriausio standartinio klasikinio repertuaro ir šitaip rasti kelią į klausytojų širdis, – sako pianistas. – Esu laimingas, kad galiu tai daryti ir stebiuosi, kodėl to nedaro kiti. Nė vieno iš V. Bacevičiaus orkestrinių kūrinių natos nėra išleistas, didelė dalis jo kūrybos apskritai nebuvo atlikta. O juk jis yra viena svarbiausių lietuviškos muzikos figūrų, jo muzika – itin vertinga mūsų šalies kultūros palikimo dalis. Skleisdamas jo kūrybą viliuosi, kad kas nors įdės pastangų įamžindamas jo atminimą, kaip kad lenkai įamžino Grażynos Bacewicz atminimą.“

Kokiomis aplinkybėmis susidomėjote V. Bacevičiaus kūryba? Ar tai buvo Jūsų asmeninis koziris stojant į Juilliardo mokyklą?

– Giliau susidomėjau rinkdamasis daktaro darbo temą. Ant laimingo tako užvedė Gražinos Daunoravičienės, vienos iš mano dėstytojų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bei šviesaus atminimo muzikologės Onos Narbutienės patarimai. Artėjo V. Bacevičiaus gimimo šimtmetis, tad buvo gera proga pasidomėti, kokio dėmesio yra sulaukusi jo kūryba. Muzikologinis interesas tapo ir pianistiniu interesu, V. Bacevičiaus kūrinius pradėjau traukti į savo repertuarą. Džiaugiuosi tuo, kad mano darbas buvo išties naudingas, nes greta analitinio teksto buvo parengtas V. Bacevičiaus kūrinių dvitomis, kurį Lietuvoje išleido Muzikos informacijos ir leidybos centras.

Kokie keliai atvedė Jus į šiųmečio T. Manno festivalio sceną?

– Apie šį renginį žinojau seniai. Traukė įvairūs jo aspektai: ir tai, kad festivalis rengiamas tokioje žavioje vietoje, ir tai, kad jis susijęs su Thomu Mannu, kuris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Maniau, kad būtų puiku kada nors koncertuoti čia, bet specialiai neieškojau tokių galimybių. Dažniausiai šiais mėnesiais nebūdavau Lietuvoje, taip pat nebuvau pripratęs koncertuoti vasarą, kuri paprastai būdavo skirta studentiškiems vasaros festivaliams arba naujo repertuaro mokymuisi.

Tačiau kartą, kalbėdamasis su festivalio muzikos programos kuratore muzikologe Vytaute Markeliūniene, užsiminiau, jog būtų įdomu jame dalyvauti, ir sulaukiau kvietimo šiemet surengti rečitalį. Nors jie paprastai yra laisvos programos, nebūtinai tiesiogiai susiję su festivalio tema, išėjo taip, kad mano programa, sudaryta iš V. Bacevičiaus ir jo sesers Grażynos – unikalios kūrybingos šeimos, kurios atžalos, ieškodamos savo tapatybės, priskyrė save skirtingoms, lietuvių ir lenkų, bendruomenėms, – kūrinių, labai atitiko šiųmetę „Tėvynės ieškojimo“ temą, įkvėptą Czesławo Miłoszo eseistikos.

Ji aktuali ir man asmeniškai. Jau ganai ilgą laiką jaučiuosi namie tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Paskutiniais metais vis daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje – bent keturiskart per metus atvažiuoju čia kaip Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dėstytojas. Viešnages dažnai pratęsia koncertai ir festivaliai. Nors dirbti skirtingose pasaulio šalyse šiandien nėra neįprasta, turiu svajonę ateityje įsikurti arčiau Lietuvos, Vakarų Europoje. Klasikinė muzika yra tarptautinis menas, ir aš nepažįstu atlikėjo ar klasikinės muzikos kūrėjo, galinčio sąžiningai pasakyti, kad jam užtenka veiklos bei karjeros Lietuvoje. Dar daugiau – sakyčiau, jeigu karjera nėra tarptautinė, jos nėra visai.

Ką asmeniškai patrauklaus aptikote T. Manno knygose?

– Teko skaityti keletą jo romanų, taip pat ir tą, kurį jis rašė Nidoje – „Juozapas ir jo broliai“. T. Mannas įkūnija aukštąją vokišką literatūros mokyklą, labai gilius, nuoseklius būties apmąstymus ir turi neprilygstamą gebėjimą netgi sau pačiam naują informaciją pateikti taip, kad skaitai negalėdamas atsitraukti ir žavėdamasis jo išmanymu – nesvarbu, ar būtų kalbama apie neorganinę chemiją ir kristalizaciją, ar apie L. van Beethoveno opusą Nr. 111. Muzikos aprašymai T. Manno romanuose atskleidžia daugiau už geriausiai parašytus muzikologinius tekstus, nes literatūrinis elementas ir subtilios įžvalgos užčiuopia giliau, nei gali pasiekti techniška analizė.

Užsiminėte apie ateities planus, kuriuose regite ir Lietuvą.

– Įsikūrus arčiau gimtosios šalies, plėtoti ryšius būtų fiziškai ir organizaciškai paprasčiau. Tačiau kol kas buvime tarp Niujorko ir Lietuvos atrandu daug savaiminės potencijos. Niujorke jaučiuosi lietuvis, o čia dažnai pasijuntu amerikietis. Lietuviškumo sklaida JAV turi daug perspektyvų. Mano santykis su V. Bacevičiaus kūryba tikriausiai yra geriausia iliustracija: nebūdamas lietuvis, nebūčiau tos muzikos atradęs, o negyvendamas Niujorke, nebūčiau galėjęs bendradarbiauti su tokiais atlikėjais kaip Ursula Oppens, su kuria įrašėme V. Bacevičiaus „Žodžių“ kompaktinę plokštelę, taip pat su viena garsiausių muzikos prodiuserių Judith Sherman. Šiemet su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant triskart „Grammy“ apdovanojimui nominuotam Christopheriui Lyndonui-Gee, įrašėme du V. Bacevičiaus fortepijoninius koncertus, kuriuos leis viena didžiausių tarptautinių kompanijų „Naxos“. Įdomu šiuolaikiškai atrasti naujas sąsajas: atrodo, kad perkėlus idėjas per didelį atstumą, jų galia gerokai sustiprėja.

Gretinant kitus šiuolaikiškus dalykus su nesenstančiais, kiek kelių gali atverti moderniosios technologijos ir kiek svarbios yra asmeninės rekomendacijos?

– Technologijos tebėra tik priemonė, jos gali praversti užmezgant asmeninį kontaktą. O kontaktų reikšmę, turiu pripažinti, suvokiau tik išvykęs studijuoti į Niujorką. Žmogus yra socialinė būtybė. Kviestis menininką pagal jo nuotrauką kataloge arba publikaciją interneto svetainėje yra labiau išimtis nei taisyklė – tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniuose sluoksniuose. Visi nori kviesti tuos, kuriuos pažįsta arba kurie yra rekomenduoti asmeniškai.

Minėjote, kad įstojus į Juilliardo mokyklą vienas ryškiausių įspūdžių buvo įkvepiantis muzikai atsidavusių bendramokslių entuziazmas. Šiuo metu pats esate dėstytojas. Kaip apibendrintumėte bendravimo su Lietuvos studentais patirtį?

– Lyginti Juilliardo ir analogiškas mokyklas su kitomis būtų sunku, nes stojantieji čia įveikia milžiniškus konkursus, kiekvienas studentas yra didelė žvaigždė ten, iš kur jis atvyko. Tai sukuria ypatingą dinamiką.

Lietuva – maža šalis, be kita ko, patirianti sunkumų meno ugdymo srityje. Konkursų stojant į meno krypties specialybes praktiškai nebėra, studijuojančiųjų nedaug. Lemiami tampa asmenybės polinkiai. Yra įvairių studentų – ir labai užsidegusių, gabių, darbščių, ir tokių, kurie nėra apsisprendę būti muzikos profesionalais, nors jau studijuoja. Išlikusi specialiųjų meno mokyklų grandis tebėra labai stipri, ją verta puoselėti. Kauno apskrities J. Naujalio gimnazija, Nacionalinė M. K. Čiurlionio meno mokykla suteikia puikų pasirengimą, su kuriuo visur pasaulyje yra labai lengva.

Lietuvos meno srities aukštojo mokslo situacija Jums puikiai pažįstama. Ką manote apie studijų prieinamumą, mokamo mokslo sistemą?

– Matome, kad laikai keičiasi, kokybės bei prieinamumo standartai įvairiose srityse, deja, krinta. JAV jauni žmonės jau aiškiai supranta, kad jų gyvenimo kokybės standartas bus žemesnis nei jų tėvų. Kalbant apie aukštąjį mokslą, žinoma, būtų puiku, jeigu jis būtų nemokamas, kaip Vokietijoje. Man labai pasisekė, kad studijavau Juilliarde ir gavau visą stipendiją. Pažįstu keletą talentingų muzikų iš Lietuvos, kurie šiuo metu nori studijuoti arba jau studijuoja Amerikoje. Jų situacija sudėtinga, nes visas išlaidas apimančios stipendijos labai retai suteikiamos netgi tokiose mokyklose kaip Juilliardo, o galimybės rasti kitokios paramos yra kur kas menkesnės nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Mano studijų laikais valstybė skirdavo papildomą finansavimą, nes lietuvių studijos geriausiose pasaulio mokyklose buvo vertinamos kaip šalies prestižo reikalas. Dabar to nebėra, nes studentai vienaip ar kitaip vis tiek randa kelių išvykti, ir daugiau rūpinamasi, kaip juos sulaikyti, o ne išsiųsti.

Dėstymas – ne vienintelis darbas, su kuriuo Lietuvoje siejate savo veiklą jaunimo ugdymo srityje?

– Lietuvoje iki šiol nėra tęstinių aukštos kokybės vasaros kursų muzikams. Drauge su Lietuvos muzikų sąjunga, Vytauto Didžiojo universitetu ir Birštono savivaldybe siekiame užpildyti šią nišą ir Birštone kuriame Vasaros muzikos akademiją, šis sumanymas turi didelį potencialą. Tokie kursai yra nepaprastai populiarūs visame pasaulyje. Būdamas studentas, pats kas vasarą į juos važiuodavau. Jų būna skirtingų: europietiški dažniausiai trumpi, vienos dviejų savaičių, neformalizuoti; Amerikoje paplitę labai ilgi, iki aštuonių savaičių, užpildantys visą dieną pamokomis, koncertais bei rekreacija. Manome, kad šis renginys būtų pravartus ne vien lietuviams, bet ir puikiai tiktų skleidžiant žinią apie mūsų šalį užsienio studentams: parodę Lietuvą, pristatę jos ugdymo sistemą, galėtume paskatinti juos studijuoti mūsų aukštosiose mokyklose. Kito kelio nematau, turime sukurti subalansuotą apytaką. Jeigu daug kas išvažiuoja iš Lietuvos, turime dirbti, kad kuo daugiau žmonių čia atvažiuotų.

 

Dosjė  

Gabrielius Alekna muzikos mokytis pradėjo būdamas penkerių metų. Baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Liuciją Drąsutienę.

1996 m. buvo pakviestas tęsti mokslų Juilliardo mokykloje Niujorke. Vadovaujamas prof. Jerome’o Lowenthalio, baigė bakalauro, magistro ir daktaro studijas.

Nuo 2011 m. rudens dirba vizituojančiu docentu Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje.

2013 m. koncertų grafike – Witoldo Lutosławskio fortepijoninis koncertas Minske su Baltarusijos valstybiniu simfoniniu orkestru, rečitaliai Niujorko „Carnegie Hall Weill“, Nacionalinėje galerijoje Vašingtone, Lenkų institute Romoje, Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje, taip pat įvairiose salėse ir festivaliuose Lietuvoje.

2013 m. kartu su Lietuvos muzikų sąjunga įkūrė Birštono vasaros muzikos akademiją.

XVII Thomo Manno festivalyje debiutavo pianistas Gabrielius Alekna

Gabrielius Alekna klasikinį repertuarą derina su lietuvio Vytauto Bacevičiaus kūryba

Studijas prestižinėje Niujorko Juilliardo mokykloje baigęs lietuvis Gabrielius Alekna gyvenime tarp dviejų žemynų regi didelį kūrybinį potencialą

XVII Thomo Manno festivalyje – įspūdžių gausa

Liepos 13–20 d. Nidoje vykęs XVII tarptautinis Thomo Manno festivalis kvietė publiką į klasikinės muzikos koncertus, susitikimus ir diskusijas, parodas bei kino naktis. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusiose festivalio atidarymo iškilmėse kartu su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite bei kadenciją baigusiu Prezidentu, festivalio globėju Valdu Adamkumi dalyvavęs Vokietijos Prezidentas Joachimas Gauckas savo kalboje pabrėžė lietuvių ir vokiečių tautas vienijančią praeities patirtį, bendrą jų politinę tėvynę Europą ir džiaugėsi sėkmingu tvarių kultūros ryšių puoselėjimu.

Festivalio atidarymo kalboje gvildendamas šiųmečio renginio temą „Tėvynės ieškojimas“, įkvėptą Czeslawo Miłoszo eseistikos, Vokietijos Prezidentas priminė priverstinės T. Manno emigracijos istoriją, Lietuvos ir Rytų Vokietijos patirtį kovojant dėl laisvės ir demokratijos, Europos Sąjungos kaip bendros jai priklausančių valstybių gyventojų politinės tėvynės dabartinę situaciją. „Europos projektas šiuo metu patiria sudėtingą pasitikėjimo krizę, bet esu tikras, jog tai krizė, kurią mes kartu įveiksime“, – sakė Joachimas Gauckas.

Viešnagės Nidoje metu rašytojo memorialinį muziejų aplankęs ir su festivalio kuratoriumu susitikęs J. Gauckas džiaugėsi Lietuvos inteligentijos nuopelnu išsaugant vokiečių rašytojo vasarnamį sovietų okupacijos laikotarpiu bei paverčiant jį tautas ir valstybes jungiančiu kultūros centru.

Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje festivalio dienomis buvo surengti aštuoni koncertai, kuriuose skambėjo Georgo Friedricho Händelio, Johanno Sebastiano Bacho, Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto, Arnoldo Schönbergo, Ericho Wolfgano Korngoldo, Antono von Weberno, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Vidmanto Bartulio ir kitų kompozitorių kūryba. Ją atliko nuolatiniai festivalio dalyviai ir specialieji svečiai: fortepijoninis trio „Kaskados“, Kauno styginių kvartetas, pianistai Daumantas Kirilauskas, Gabrielius Alekna, kamerinis choras „Aidija“, altininkas Wolfgangas Klosas (Austrija), vargonininkės Živilė Stonytė, Karolina Juodelytė, dainininkai Giedrė Zeicaitė, Mindaugas Zimkus, Nerijus Masevičius, Gintarė Kulikauskytė.