ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Regina Jegorova
DATA: 2012-06
Gyvenimas Kolchidės žemėse
Regina Jegorova
Turkiškos kavos kvapas pasklinda po nedidelio namo virtuvę ir bundantį kiemą, susimaišo su salstelėjusiu žydinčių mandarinų aromatu ir sukuria ypatingą nuotaiką. Iza paima mažytį kavos puodelį už ąselės, apverčia ant lėkštutės ir laukia. Laukia, kol kavos tirščiai išpuoš sieneles raitytais tavo likimo simboliais ir ornamentais…
„Žinai, pavargau gyventi šitame krašte. Nebegaliu. Žmonės nebedraugiški kažkokie, visi melagiai ir vagys. Niekas pagalbos rankos neišties, kai prireiks… Suchumyje taip nebuvo. Kitokie žmonės gyveno, daugiau džiaugsmo buvo aplinkui. O čia, rodos, amžinas gedulas… Gerai, kad galėsim sugrįžti. Labai laukiu…“ – tarsi sau, tarsi man guodžiasi šviesių akių šešiasdešimtmetė Iza. Nuo staigių gyvenimo posūkių nuvargusiu jos veidu retai bebėga ašaros. Nebeliko jų per karus, karinius konfliktus, bėgimą iš savo žemės, prisitaikymą naujojoj. Tiesiog nebeliko ašarų.
Iza gyvena Zugdidi mieste, kuris yra Gruzijos Samegrelo regiono sostinė. Senovėje kaip tik Zugdidi buvo Vakarų Gruzijos imperijos sostinė ir kunigaikščių rezidencija, todėl šiandienos mieste, apgriautame ir sujauktame per pilietinius karus, dar galima aptikti buvusios prabangos požymių. Prieš gerus dvidešimt penkerius metus įspūdingame botanikos sode tebeplaukiojo juodosios gulbės, žmonės nuo valgiais ir gėrimais lūžtančių stalų vos pakildavo iš gruziniškos užstalės, oras duso nuo vyno, charčio sriubų ir kepamo šašlyko kvapo…
Ši žemė garsi savo praeitimi, turtinga svarbių istorinių įvykių ir garbių jos piliečių. Šioje žemėje žmonės apsigyveno dar prieš tūkstantmečius ir pavadino ją Kolchide. Ši karalystė senovės Kaukaze, vietinių vadinta Egrisi karalyste, suvaidino nepakeičiamą vaidmenį gruzinų tautos etninei ir kultūrinei raidai. Kolchidę pasaulis žino kaip Ajeto ir Medėjos namus bei argonautų kelionės tikslą. Būtent šioje žemėje Jasonas ieškojo auksavilnio avino ir plaukė pasiimti Medėjos… Tačiau apie didingą praeitį kiek vėliau…
Kolchidės metamorfozė – Samegrelas
Šiandien Samegrelo regionas, kuriame gyvena Iza, dar vadinamas Megrelija, arba Samargalo, senovėje vadintas Odiši. Tai istorinis Gruzijos regionas, derlingomis lygumomis besidriekiąs iki Juodosios jūros, supančios regioną iš vakarų.
Samegrelo šiaurės vakaruose yra Abchazija, šiaurėje – Svanetija, šiaurės rytuose – Lečchumija, Rytuose – Imeretija, o pietuose – Gurija. Megrelija buvo vienas istorinių Vakarų Gruzijos regionų. Kaip ir visa Vakarų Gruzija, ji nuo VI–V amžiaus pr. Kr. priklausė Kolchidės karalystei, IV amžiuje – Lazikos valstybei, iki VI amžiaus užkariauta Bizantijos, ir tada čia įvesta krikščionybė.
Samegrelas garsėja savo dainomis ir svetingumu, čia, labiau nei kur kitur Gruzijoje, būsite priverstas daug valgyti ir gerti. Vietos valgiai aštrūs – beveik visi su raudonaisiais čili pipiriukais. Paragausite tik šiam kraštui būdingo patiekalo homio: tai kukurūzų miltų košė, valgoma su įvairiais mėsos ar daržovių, sūrio priedais. Kadaise šis patiekalas išgelbėjo kraštą nuo bado: pigu ir sotu. Lietuvoje žinomi kvapnūs kaukazietiški prieskoniai taip pat kilę iš Samegrelo, jie iki šiol sumaišomi tiktai čia ir jau po to pasklinda po visą šalį. Garsėja Samegrelas ir gamtos grožybėmis: tai ir VII amžiaus Martvili vienuolynas, kurio teritorijoje apeigas tuščiaviduriuose ąžuoluose vykdydavo čia gyvenę pagonys. Tai ir Gačedili kriokliai, prasidedantys iš mažo kalnų upelio ir jėgą įgaunantys giliame tarpeklyje. Tai ir Toba Varčchili vulkaninės kilmės ežeras, esantis aukštai kalnuose, į kurį takelius žino tik piemenys ir vietiniai žmonės, – mat šis ežeras, vadinamas rojumi žemėje, atrastas dar visai neseniai, ir kelių į jį nutiesta nėra.
Samegrelo sostinė – Zugdidi su 69 000 vietos gyventojų ir beveik tiek pat pabėgėlių iš Abchazijos. Šio gana jauno miesto (dabartines formas įgavusio 1918 metais) simboliu tapo Dadiani giminės, valdžiusios regioną ne vieną šimtmetį, rūmai (1840). Juose šiandien įsikūręs etnografijos muziejus, o dar XIX amžiuje čia buvo mokomasi šokių, dainuota ir kalbėta apie švietimo reformas regione. Vienoje rūmų pusėje – botanikos sodas, jame daug retų augalų iš visų pasaulio žemynų. Deja, sodas po pilietinio karo apleistas ir neprižiūrimas, todėl dabar labiau panašus į gražų ir įdomų mišką. Dadiani rūmų muziejus įsikūręs aristokratiškos megrelų kunigaikščių Dadiani giminės rezidencijoje. Ji lyginama su garsiaisiais to meto architektūros paminklais, pavyzdžiui, Voroncovų rūmais Kryme.
Šiandieniuose Dadiani rūmuose įsikūrusiame muziejuje galima susipažinti su krašto etnografija bei istorija. Jame saugomi unikalūs ne tik vietinės, bet ir pasaulinės reikšmės eksponatai: gruzinų bei europiečių tapybos darbai, rinktiniai baldai, namų apyvokos daiktai. Yra ir keletas imperatoriaus Napoleono asmeninių daiktų (Dadiani kunigaikščiai turėjo giminystės ryšių su Bonaparte‘u). Be to, muziejuje eksponuojama ir viena iš trijų pomirtinių jo kaukių (kitos dvi saugomos Anglijoje, taip pat Prancūzijoje). Tačiau muziejuje saugoma ir dar svarbesnė relikvija – Mergelės Marijos drobulė. Anot padavimų, ją XV amžiuje į Vakarų Gruziją iš Bizantijos atgabeno kunigaikščių Dadiani protėviai.
Kolchidės aukso amžius
Įdomiausi Megrelijos statiniai ir kraštovaizdžiai susiję su religija bei didinga krašto praeitimi. Pirmoji Kolchidės sostinė – Nokalakevi. Tai joje, anot vietos kronikų, argonautų vadas Jasonas ieškojo ir rado aukso vilną. Pirmąkart Kolchidę dar pirmame tūkstantmetyje iki mūsų eros savo veikaluose mini antikiniai autoriai Pindaras ir Eschilas.
Kolchidėje gyveno kelios gentys, kurios buvo panašios tarpusavyje, tačiau kartu ir labai skirtingos. Jos taip skyrėsi savo išvaizda ir kalba nuo kitų tautų, kad senovėje net buvo kuriamos jų atsiradimo teorijos. Dauguma tų teorijų teigė, kad tų genčių protėviai yra egiptiečiai. XIII amžiuje pr. Kr. dėl artimų šių genčių santykių buvo įkurta Kolchidės karalystė, vietinių pavadinta Egrisi. 730–720 metais pr. Kr. ją užėmė Persijos imperija. Gentys, gyvenusios pietų Kolchidėje, buvo prijungtos prie vienos iš Persijos provincijų, o šiaurinė dalis kas penkerius metus persams turėdavo siųsti 100 sveikų berniukų ir mergaičių.
Stipri Persijos imperijos ekonomika padėjo sustiprinti ir Kolchidės ekonomiką. Vėliau, pavykus atsikratyti Persijos įtakos, buvo sukurta nepriklausoma valstybė.
Gera geografinė padėtis ir palankios gamtinės sąlygos traukė graikus, ir jie kolonizavo Kolchidės pakrantę. Buvo manoma, kad čia teka saulė, nes karalystė buvo toliausiai į rytus nutolusi to meto visuomenės žinoma vieta. Žlugus Persų imperijai dalis Kolchidės, vadinama Egrisi, 302 metais pr. Kr. buvo prijungta prie neseniai susikūrusios Iberijos karalystės. Greitai Kolchidė suskilo į kelias mažas dalis, ir čia prasidėjo neramumai ir valdovų tarpusavio konfliktai. Apie 101 metus pr. Kr. ją užėmė Pontas. Mitridatas IV 83 metais pr. Kr. numalšino didelį sukilimą Kolchidėje ir atidavė ją valdyti sūnui Mitridatui Krestui, bet šis greitai buvo nužudytas, nes buvo įtariamas norėjęs įvykdyti sąmokslą prieš tėvą. Kai 65 metais pr. Kr. Mitridatas IV buvo nugalėtas, Kolchidę užgrobė Pompėjus. Palemonui I valdant dalis šalies priklausė Pontui, kita dalis – Bosporo karalystei.
Po Palemono mirties šalį valdė jo antroji žmona Pitodoridė, kuri valdė Kolchidę ir Pontą, tačiau Bosporo karalystė buvo nugvelbta jai iš po nosies. Imperatorius Neronas privertė jos sūnų Palemoną II atsisakyti sosto, ir Kolchidė su Pontu buvo prijungti prie Galatijos (63 m.), o vėliau (81 m.) prie Kapadokijos provincijų.
Nors romėnai užėmė visas pajūrio tvirtoves, jų valdžia vis dėlto buvo silpna. 69 metais Kolchidės ir Ponto žmonės sukilo prieš romėnus, tačiau sukilimas buvo numalšintas. I amžiuje šiame regione ėmė plisti krikščionybė. Tačiau dar iki IV amžiaus buvo paplitusi pagonybė. Kolchidė buvo suskilusi į mažas karalystes. III–IV amžiuje jas pavergė Lazikos karalystė…
VII amžiuje į Kolchidę užklysta arabai ir perima karalystę į savo rankas. 730 metais Bizantijos karaliui Leonui Isaurui pavyksta išvaduoti tik šiaurinę karalystės dalį – Abchaziją. Vadovaujami Murvano Kurčiojo, 735-aisiais arabai išplečia savo valdas iki Anakopijos, į kurią neįleisdavo Bizantijos-Abchazijos-Armėnijos kariuomenės. Per Murvano Kurčiojo invaziją dabartinis Samegrelo kraštas buvo visiškai sugriautas. Žmonių padavimuose ir liaudies dainose dar šiandien gali girdėti to laikotarpio atgarsių: „neverk, vaikeli, arabai pasitraukė“; „klausyk senelio, vyresniųjų, nes kitaip atjos arabai, ir atiduosim tave“; „išgerkim už tai, kad arabų žirgai niekada mūsų nebepasiektų“… Tik 780 metais abchazai išvaduoja pietinę Abchazijos dalį bei Megreliją nuo kraugerių arabų, tačiau galutinai juos iš savo žemių išveja tik IX a. viduryje, čia įkurdami Abchazijos karalystę su sostine Kutaisi. Šiuo metu Kutaisi yra vidurio Gruzijoje, tai antras pagal dydį Gruzijos miestas.
Manoma, kad net šiandienos Kaukaze itin svarbus mergaičių nekaltybės institutas savo šaknimis siekia tuos arabų invazijos laikus, kai plėšdami ir prievartaudami jie veržėsi į šias žemes. Vietos vyrai, išjodami kovoti, palikdavo namus ir žmonas, dukras, seses vienas. Vėliau, grįžę, dažnai rasdavo savo moteris nėščias arba patys susilaukdavo su jomis itin tamsaus gymio palikuonių, nors istoriniai kolchai, Kolchidės gyventojai ir palikuonys, tradiciškai turi šviesias akis, rusvus plaukus ir baltą odą. Todėl vengdami arabiško kraujo priemaišų ir saugodami savo genofondą kolchai formavo itin griežtą požiūrį į merginos nekaltybę bei ištikimybę vyrui. Netekusi skaistybės anksčiau nei per pirmąją vedybinę naktį, mergina užtraukdavo gėdą visai giminei, būdavo nuplakama ar užmėtoma akmenimis, jos giminei grėsė būti pašalintai iš bendruomenės.
Aukso vilnos beieškant
Tačiau grįžkime į Kolchidės karalystės aukso laikus. Graikų karalius Pelijas troško valdžios ir visiško Tesalijos valdymo, todėl išsiuntė Jasoną atlikti neįveikiamos užduoties – pargabenti aukso vilnos, saugomos Kolchidės karaliaus Ajeto valdose. Auksavilnis avinas graikų mitologijoje – būtybė, kurią dievas Hermis suteikė minijų karaliaus Atamo bei deivės Nefelės vaikams Friksui ir Helei gelbėtis nuo pamotės Ino persekiojimo. Beplaukiant ant auksavilnio avino į Kolchidę, Helė nuskendo. Išsigelbėjęs Friksas aviną paaukojęs Dzeusui, o jo vilną atidavęs Kolchidės karaliui Ajetui, – šis ją pakabinęs dievo Arėjo giraitėje ir jai saugoti pristatęs drakoną.
Įdomu tai, jog mitai apie aukso vilną gali būti ne iš piršto laužti. Kolchidės žemėse, dabartinėje Vakarų Gruzijoje, gausu aukso. Jis glūdi kalnų uolienose bei akmenuotame jų paviršiuje ir yra išnešamas kalnų upių į žemumas. Senovėje aukso būta gana nemažai, ir vietos žmonėms iš avių vilnos nerdavus tankų tinklelį, kurį jie vilkdavo per kalnų upelį prieš srovę, ant veltos vilnos nusėsdavęs auksas, todėl žmonės savo išradimą ėmė vadinti aukso vilna…
…Taigi, Jasonas neišsigando Pelijo užduoties, subūrė grupę didvyrių ir Argo laivu iškeliavo į Kolchidę parvežti aukso vilnos. Kartu su Jasonu keliavo graikai Boreidai, Heraklis, Filoktetas, Pelėjas, Telamonas, Orfėjas, Kastoras ir Polideukas, Atalanta ir Eufemas.
Po sunkių ir pavojingų nuotykių jūroje Jasono vadovaujami argonautai atvyko į Kolchidę, kur Jasoną sergėję dievai sužadino Medėjos meilę jam. Ajeto dukra Medėja padėjo Jasonui įveikti išbandymus, kuriuos jam skyrė karalius. Be to, mergina didvyriui padėjo pagrobti aukso vilną, stebuklingomis žolelėmis užmigdžiusi drakoną, kuris saugojo vilną. Pagal senesnį mitų variantą, Jasonas užmušė drakoną ir kartu su Medėja pabėgo iš Kolchidės. Medėja savo ruožtu nužudė jaunesnįjį savo brolį Apsirtą, kad sulaikytų bėglius persekiojusį Ajetą. Ji žinojo, kad Ajetas nutrauks persekiojimą, nes norės surinkti sūnaus kūno dalis ir jas palaidoti. Kitame variante Apsirtas nebėgo kartu su Medėja, o vadovavo kolchams, besivejantiems bėglius. Medėja įviliojo brolį į spąstus, ir jį nužudė Jasonas.
Kai argonautai pasiekė fajakų salą, Ajeto siųsti kolchai pareikalavo grąžinti jiems Medėją. Tačiau fajakų valdovas Alkinojas atsakė, kad atiduos ją, jei ši dar nebus tapusi Jasono žmona. Alkinojo žmona perspėjo Jasoną ir Medėją, todėl šie skubiai susituokė.
Vienas populiariausių moterų vardų Vakarų Gruzijoje iki šiol išlikęs – Medėja…
Kava, Suchumi, Likimas
„Tavęs laukia kelias, įdomus, tačiau nelengvas gyvenimas, ir artimas žmogus. Čia patekai neatsitiktinai, tavo likimas čia – šiose žemėse“, – žiūrėdama į mano tuščią, kavos nuosėdų išmargintą puodelį, pasakoja Iza. Jos žilstelėję vidutinio ilgio plaukai, kaip ir pats Zugdidi, byloja apie prašmatnią ir turtingą praeitį bei skurdžią dabartį.
Šiuo metu Zugdidi yra Samegrelo, regiono Abchazijos pasienyje, sostinė. Pusė krašto gyventojų – Abchazijos gruzinai ir mišrios šeimos, kurios po Sovietų Sąjungos griūties ir prasidėjusio pilietinio karo turėjo palikti savo namus Abchazijoje ir pasitraukti į Samegrelą.
Kaip kortų kaladė prieš kelis dešimtmečius sugriuvo ramus ir sotus gyvenimas Vakarų Gruzijoje, istorinėje Kolchidėje, nebeliko aukso vilnų: arbatos, porceliano, popieriaus fabrikų. Žmonės nuskurdo, daugelis tapo pabėgėliais savo pačių šalyje. Iki šiol jie gyvena buvusiose ligoninėse, darželiuose, mokyklose. Nuskurdo žmonės, nuskurdo miestas, nuskurdo visas kraštas. Kadaise buvę išdidūs gruzinai atsidūrė ant prarajos krašto, turėjo keistis viskas: vaidmenys šeimose, požiūris į darbą ir poilsį, santykiai visuomenėje… Ne visi ištvėrė… Ėmė plisti narkomanija, korupcija, ginklų prekyba, nusikalstamumas ir, baisiausia, giliausias nusivylimas viskuo, apatija. Šypsenos ir spalvos dingo iš vietos žmonių gyvenimo.
Tačiau per pastaruosius penkerius metus daug kas keitėsi, Vakarų Gruzija vėl bando stotis ant savo pačios kojų. Bando svyruodama laižytis žaizdas ir nulipti nuo garbios praeities sūpyklių. Jai reikia keistis. Ir ji, Vakarų Gruzija, keičiasi…
Iza iki šiol sapnuoja savo gimtąjį Suchumi, šiuo metu esantį atsiskyrusioje nuo Gruzijos separatistinėje Abchazijoje. Moteris tiki, kad po keleto metų regionai vėl susijungs, sienos atsivers, ir ji, kaip tūkstančiai kitų gruzinų, galės grįžti į savo prieš du dešimtmečius paliktus namus, atsisėsti virtuvėje prie apvalaus stalo su ten gyvenančiomis draugėmis ir lyg niekur nieko nupūsti karo suneštas dulkes nuo mažyčių kavos puodelių bei turkiško virduliuko.
