ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Atmintis
AUTORIUS: Juozas Prapiestis
DATA: 2012-05
Gyvenimas zonoje (II)
Juozas Prapiestis
Publikuojame antrą, baigiamąją Juozo Prapiesčio atsiminimų dalį iš vėlyvojo sovietmečio patyrimų, užbaigiamų Černobylio katastrofos zonoje. Kursyvu pateikiamo teksto dalys fiksuoja autoriaus mintis ir įspūdžius iš kalbamojo meto užrašų knygelių, likę atsiminimai užrašyti XX a. dešimto dešimtmečio viduryje.
Lankome Juozą Keliuotį. Antakalnis, knygų ir paveikslų prigrūstas kambarėlis virš „Kregždutės“ kavinės. Senasis redaktorius, regis, niekada nepaleidžia kavos puodelio iš rankų ir cigaretės iš burnos, sėdi savo portreto, kurį tapė Justinas Vienožinskis, fone. Ir begalinis kalbėjimas apie prieškario Kauną, artistus ir rašytojus, politikus ir šiaip įdomius žmones. Kauno peizažus kartais keičia prisiminimai iš tremties ar saugumo izoliatoriaus. Viena akimi senasis Juozas mato blogiau – į ją gesino papirosą saugumietis. Jie ir yra dažno vakaro pasakojimų herojai. Saugumiečius jis mato visur – „Kregždutėje“ jie prisėdantys šalimais, parduotuvėje žiūrintys, ką jis perka, besilankantys jo bute, patarinėdami, ką šnekėti ir kaip gyventi. Ir sėdėdami pas jį mes jaučiame pamėklišką jų buvimą visur – telefono aparate, elektros rozetėse, kaimynų bute už sienos, viršuje ir apačioje, net išėję į gatvę. Juozo nuotaika persiduoda ir mums.
Vakaro monologas tęsiasi tiek, kiek mes galime klausytis.
Juozui šiek tiek pagelbstim buityje – nunešame butelius į supirktuvę, nusiurbiame nuo knygų dulkes. Suorganizavome ir šiokį tokį remontą – tapetavome sienas, išdažėme grindis. Jis pageidavo optimistinės grindų spalvos – oranžinės. Labai ilgai ieškojome tokios spalvos dažų. Impresionistinėmis grindimis jis liko sužavėtas.
ALELIUJA
Vieną Velykų rytą išlipau visai nežinomoje stotelėje tarp ežerų ir kalvų. Šiose vietose niekada neteko būti, todėl gėrėjausi kupliomis kalvelių kupetomis ir tolumoje boluojančiais vandenimis. Kalvų atšlaitėse lyg užuovėjose snūduriavo reti vienkiemiai. Aplinkui jokio bokšto, mūro ar į aukštybes įremto kamino – tik trobos ir gamta.
Ėjau vieno laiško pėdomis ir Keliuočio paprašytas. Istorija kiek romantiška, kiek naivi, bet, be jokios abejonės, už jos slypi nuoširdus ir giedras jausmas… Užtai ir jaučiau įpareigojantį nerimą ir smalsumą. Velykų rytmetį savo kelionei pasirinkau visai atsitiktinai, – juk važiavau beveik pro šalį, – bet tik dabar, jau eidamas kaimo keliuku, atsiminiau, jog visos šios istorijos pradžia buvo žodis „Aleliuja“. Tai suvokiau vos ne kaip stebuklą ar bent laimę lemiantį ženklą. Ir šalto ankstyvų Velykų ryto vėsuma jau dvelkė ne žvarba, o tik artėjančio pavasario gaivumu. Sustingusi gamta, rodos, vien laukė kažkokio vienintelio lemiamo ženklo – gal to paties „Aleliuja“.
Einu vienas, todėl galiu ir šitaip pamąstyti ar net pusbalsiu kalbėti, tiesiog išlieti savo mintis. Prisimenu ir šios istorijos pradžią.
Dar prieškariu į Naująją Romuvą atėjo laiškas iš Dzūkijos kaimo. Dvi jaunos mergaitės klausė, ką reiškia toks gražus žodis „Aleliuja“. Ir garbusis redaktorius Juozas Keliuotis joms rašo. Tai būtų ir viskas. Bet ne. Tai buvo tik ilgos istorijos pradžia.
Buvo karas, pokaris, tremtys. Ir redaktorių, ir jaunąsias skaitytojas likimas blaškė po Sibiro tolybes. Daug metų praėjo be namų, net be savo kampo. Dabar viskas, regis, aprimo, bet atėjo senatvė… Redaktorius gyvena vienas savo įdomaus gyvenimo prisiminimais, o seserys Vainaitės – savo senutėlėje sodyboje, bet nepaskęsdamos kasdienybėje. Atsitiktinai sužinojusios Juozo Keliuočio adresą, ilgai svarsčiusios, jos vėl jam parašė laiškelį, primindamos ir tą jaunystės „Aleliuja“, ir kviesdamos pas save.
Štai ir einu dabar su linkėjimais kaimo keliu pro didelio pusiau nukasto kalno pakraštį, pro žvyro karjerą link mažos trobelės po senom obelim. Visai kaip kokioj dainoj – šulinio svirtis, sukrypus trobelė. Buvo visai ramūs laikai, aštuntas dešimtmetis, todėl nemaniau, kad turėčiau išgąsdinti savo netikėtu apsilankymu, kad ir vienišai gyvenančias moteris. Patikliai atsidarė durys, ir aš pasisveikinau su dviem moteriškėmis. Senutėmis jų nebūčiau pavadinęs. Viena tokio skaistaus veido, nedidukė, su nuostaba akyse ir kažkuo ypatinga šypsena. Kita kiek aukštesnė, pailgo malonaus veido. Atrodo labiau santūri, tik akys šviečia ramumu.
Paskubom išdėsčiau savo kelionės tikslą, ir jų santūrumas virto tiesiog vaikišku džiaugsmu. Per akimirką tapome bičiuliais. Man net nepatogu buvo dėl to jų patiklumo, ir aš kaip galėdamas įtikinamiau kažką kalbėjau apie save, apie Keliuotį. Užsimezgė gyva ir nuoširdi šneka. Apsidairęs pamačiau visą jų buities kuklumą, kuris, rodėsi, visai jų neslėgė. Priešingai, jos džiaugėsi, nes tai buvo gimtieji namai. Molinė asla, didžiulė krosnis ir už jos atitvertas miegamasis kambarėlis su dviem lovomis, užtiestomis namų darbo lovatiesėmis.
Kai įsikalbėjome tiek, kad ir aš, ir jos pajuto tikrą pasitikėjimą, išgirdau skaudžią jų gyvenimo istoriją. Pasakojo nedrąsiai, atsargiai žiūrėdamos tai į mane, tai viena į kitą. Žodis po žodžio atskleidė man tragediją, prasidėjusią prieš trisdešimt metų. Jaunystė Komijos miškuose, pabėgimas, vėliau antroji tremtis prie Amūro, kad jau niekada nepabėgtų.
Paskui skaitė brolio laiškus iš Kolymos aukso kasyklų. Rodėsi, visos didžiausios gyvenimo vertybės išgyventos ten, Sibire. Dabar tik prisiminimai ir ramios dienos tėviškės sodyboje. Prisiminimai pasakojami su šypsena, nes atminty atgyja vien tai, kas gražu, o visi baisumai – tai nutylėjimai: nėra ko apie tai kalbėti ir dar kartą išgyventi. Ten buvo daug gerų žmonių – be jų niekas nebūtų išgyvenęs. Ir jokio pykčio, tik atlaidumas…
Valgėme Velykų vaišes, jos dainavo jaunystės dainas. Tyliai, labai įsiklausydamos viena į kitą ir į dainų žodžius. Vis labiau jutau, kad tarp mūsų nėra jokio skirtumo, nors aš ir mokytas, o jos bemokslės. Kalbėjomės apie dainas, muziką, knygas. Tarpais rodėsi, kad prieš mane sėdi ne dvi kaimo moterėlės, o išprususios inteligentės.
Tarsi atspėdamos mano mintis jos deklamavo Oskarą Milašių – Vienatve, mano motina esi…
Rodė audinius, pavadintus gražiais vardais. Štai ta lengvom bangelėm vilnijanti lovatiesė – tai Bolero, nes Elena rinko raštą, klausydama iš radijo taško sklindančios Ravelio muzikos.
Ir dar daug nuostabių atradimų radau mažoje trobelėje su moline asla.
Atsisveikinant jos lydėjo mane dar porą kilometrų iki stotelės, rodė į kalvas, ežerus ir mėlynuojančias miškų tolumas.
– Čia Liepakalnis, čia Rimėnas, o ten Alkraštis… Ten Daugai, o už miškų Nedzingė.
Keleivinė jau riedėjo link stotelės, ir aš, matydamas, kad galiu ir nesuspėti, labai paskubom atsisveikinau ir bėgte nubėgau. Tik lipdamas į autobusą atsigręžiau ir pažvelgiau į dvi moteris – viena man mojo, o kita stovėjo ir žiūrėjo, kažkaip keistai ranką pridėjusi prie lūpų. Man pasirodė, kad paskubom nubėgdamas aš kažką padariau ne visai taip. Bet veikiai nuvijau tą nesmagią mintį ir laimingas stengiausi neprarasti mielų šio pirmo pasimatymo akimirkų.
O kas buvo ne taip, sužinojau gerokai vėliau, kai su seserimis mane jau siejo graži bičiulystė. Tąsyk, paskubomis atsisveikindamas, aš pernelyg šaltai padaviau ranką… Tada ir prastos odos striukė, ir mano barzdotas veidas pasirodė įtartini. Pirmoji išsigando Elena; ne tokia emocinga Malvina dar bandė ją raminti, bet Elenai pasidarė nejauku, kad taip nuoširdžiai apie tremtį šnekėjosi su visiškai nepažįstamu žmogum, kuris, ko gero, bus buvęs saugumietis, dar kartą norintis joms pakenkti. Abejonių priežastis – tik šaltas rankos paspaudimas…
Vėliau, kai atvažiuodavau vienas ar su draugais ir džiaugdavomės gražiu mūsų bendravimu, seserys apie tai pasakodavo netverdamos juoku.
Vieną birželį, kai seserų darže raudonavo braškės, atvažiavo ir Keliuotis. Senasis redaktorius sėdėjo už balto stalo prieš didžiulį dubenį uogų, gurkšnojo pieną ir su nuostaba akyse kalbėjosi su dviem kaimietėmis, išmanančiomis ir apie žemę, ir apie poeziją.
Mes atvažinėdavome retkarčiais patalkinti ar šiaip, tiesiog pabėgdami nuo miesto į šių namų jaukumą. Mums jau reikėjo jų dainų, prisiminimų, jų tikėjimo kažkokia ateinančia šviesa. Tuo metu buvo dvi tokios vietos – Tėvas Stanislovas ir Seserys.
Vėliau mus tesiejo menka gijelė. Laikas ir rūpesčiai kažkaip išblaškė. O ir namelio žvyro karjero pašonėje jau seniai nebėra. Seserys išsikėlė į miestą, jų gyvenime irgi daug kas pasikeitė.
Vienatvės ir prisiminimų nešulys liko slėgti tik gležnus Malvinos pečius, nes po ilgos ligos pasaulį paliko Elena. Iki paskutinių sąmonės prašviesėjimų džiaugėsi vienintele matoma pro langą gyvastimi – tolumoje linguojančia pušim; tarsi žaliuojantis medis ir būtų tasai amžinai gyvas, džiugus „Aleliuja“.
Mindaugas Tomonis. Link Savilaidos
Mindaugą vėl uždarė. Einame su Algiu Patacku į Vasaros gatvę. Ten buvo uždarytas ir jo brolis Gintaras. Pabėgo. Mindaugas šitaip negalėtų padaryti. Kalbamės rudenio lapais nuklotame parke. Apie Kryžkalnio paminklą, prie kurio jis, restauratorius, negalėjo prisiliesti. Prie okupantus šlovinančio monstro.
Už tai ir plakamas…
Kažkoks skaudus ruduo. Nesibaigianti dargana ir artimos žiemos alsavimas. Ruošiamės kelionei į Polocką. Vėl bėgsime nuo paradų alaso. Lenino prospektu vidurnakčiais marširuoja kareiviai šaukdami „Ura! ura! ura!“ Iki Žvėryno tas „ura!“ ataidi lyg pafrontės kanonada. Aspirantų bendrabutyje prie bibliotekos – dar gūdžiau. „Kanonada“ aidi visai čia pat. Tiesiog nėra kur dingti. Su Algiu išbėgam žaisti futbolo į jaunimo stadioną. Garantuoju, kad visame mieste tik mudu tokie fanatikai. Bet tai atpalaiduoja nuo nevilties ir įniršio, kurį kas kartą sukelia tų paradų repeticijos.
Šiemet tai kaip niekada aršu. Vėliavos, plakatai – tiesiog raudona jūra mieste banguoja fasadai ir gatvės. Rusiškos dainos apie karą ir revoliuciją – jau seniai atstumtos ir net neerzina. Bet bauginantys kareivių šūksniai kiekvieną kartą nupurto ir pašiurpina.
Algis dar kartą matė Mindaugą. Jį išleido. Sakė bėgsiąs kur nors nuo to „triumfuojančio šėtono šokio“…
Rytą sužinome faktą.
Mindaugo nėra.
Pavilnio geležinkelio atkarpa. Pro ten dundėjo traukiniai į Rytus…
„Tylūs paukščiai, tylūs medžiai, tyliai, tyliai šiaurėn vežė…“
Mindaugo nėra. Be jokių abejonių – kalti – j i e.
Bėgame į Mindaugo namus. Vėlu. J i e jau čia buvo. Viską paėmė. Ne, ne viską. Turime kai ką ir mes.
Vėlų vakarą susirenkame Karoliniškėse. Visai tuščiame kambaryje susėdame ant grindų ir skaitome Mindaugo „Žinią“. Negalim. Žodžiai stringa gerklėje. Nuo jo amžinybės nuojautos, net ilgesio. Nuo suvokimo, kad Čiurlionio „Žinia“ ir Mindaugo „Žinia“ – lyg du raktai į visatą.
Likusią nakties dalį skiriam nekrologui. Savo mašinėle jo nepabūgsta atspausdinti Algirdas Saudargas. Kartu su eilėraščiais Gražina Didelytė tiesiog geležinkelio stotyje jį perduoda į Varšuvą išvykstančiai amerikietei Eglei Bradūnaitei, žymaus poeto dukrai. Po kelių dienų nekrologą skaito „Amerikos balsas“.
Sostinės kunigai atsisako laidoti. Savižudis.
Važiuoju į Paluobius. Kunigas marijonas Pranciškus Račiūnas pataria kreiptis į Igliauką, tėvas Alfonsas Svarinskas būtinai pagelbės. Taip ir yra. Jokių klausimų jam nekyla, ir viskas iš karto aišku. Mindaugas ne savižudis. Jis auka.
Prie kapo jie buvo dviese – tėvas Alfonsas ir tėvas Sigitas Tamkevičius. Du drąsūs ir laisvi žmonės išsigandusiųjų ir prislėgtųjų minioje.
Dvi žvakės lapkričio darganoje.
Algis keletą dienų visai nesirodo. Net ir neieškau. Buvo Rokantiškėse, buvo pas Mindaugo namiškius. Tėvas pasimetęs ir prislėgtas. Sūnūs be žado. Seserys, atrodo, viską supranta ir žino, ko verti Mindaugo žodžiai.
Žodžių turime geroką pluoštą. Viską paslepia Aldona Katkauskaitė, Vacys Panumis paprastose, bet patikimose vietose.
Po kelių dienų Algis pasibeldžia. Kaip paprastai, vidurnaktį. Jo aktyviausias metas po 23 valandos. Nukrinta be žodžių į krėslą ir užkimusiu balsu prataria:
– Reikia pradėti.
– Pradedam, – sakau.
– Bus „Pastogė“, Mindaugas taip norėjo.
Kol mes ruošiamės, per rankas eina „Alma Mater“, „Vytis“, „Aušrelė“, „Perspektyvos“.
Gina spausdina Alfonso Andriukaičio tremties epopėją. Vadinam jį Lietuvos Solženicynu. Atspausdinam ir paleidžiam į pasaulį su tikrąja autoriaus pavarde. Taip jis norėjo.
Toliau – Kazimiero Skebėros raštai. Visus iš karto pavergė šio senuko žavesys. Mažoje trobelėje prie Bagaslaviškio gyvena lyg koks pasakų seneliukas. Gražina nedelsdama atspaudžia grafikos paveikslėlį, kur Kazimiero lange zylė lesa sušalusių lašinių bryzą. Knygos, paveikslai, reprodukcijos – atrodo, kad kambarėlyje nėra jokios buities pėdsakų. Tik nesibaigiantys prisiminimai, vizijos. Kur tiesa, kur fantazija – jokių ribų. Bet viskas kerinčiai įdomu.
Pradedam spausdinti jo prisiminimus. Sužavi „Kuprelio“ skebėriškoji versija, kartais nustelbianti net Igną Šeinių savo poetiškumu. „Kuprelis“ dabar užima visą Ginos laisvalaikį. Mašinėlės tauškesys, matyt, atkreipė dėmesį. Be to, tiesiai priešais saugumo pulkininko langai. Kazimieras nerimauja, siunčia įtarimų pilnus laiškus, kurie virsta net grasinimais. Jam sunku išaiškinti, kiek visa tai kainuoja. Vargais negalais užbaigiame ir lengviau atsidūstame sugrąžinę kūrinį autoriui.
Trys memorijos bendražygėms
Gina – Virginija Vosyliūtė. Ji – tikra suvalkietė, nors didžiąją gyvenimo dalį nugyveno sostinėje. Paveldėjo tvirtą, išdidų būdą ir gyvenimo sampratą iš tėvo, lotynų kalbos mokytojo Jono Vosyliaus, bei subtilų pasaulio grožio ir darnos pajautimą iš motinos – lituanistės Julijos Ičkauskaitės.
Baigusi universitetą, jauna geologė pažinti pasaulio išvyko į Centrinės Azijos kalnynus. Keleri metai toli nuo gimtinės ir artimųjų, atšiauri gamta užgrūdino ir išmokė pažinti save, gyvenimo vertybes. Ir grįžusi buvo ištikima savo profesijai – žemės lobių pažinimui.
Bet dar labiau domėjosi pasaulio dvasinėmis paslaptimis. Kai kada manydavome, jog ji yra perskaičiusi viską, ką įmanoma perskaityti. Gera knyga jai buvo tarsi skanėstas, – nesvarbu, romanas, poezija ar filosofinis veikalas.
Gyveno viena, bet vieniša nebuvo. Net atkampiame Perlojos vienkiemyje, miškų ir kalnelių apsuptyje, Gina tarėsi esanti ne viena ir gyveno be baimės, o tik su džiaugsmu, kurį rasdavo gamtos žalume, gėlių žydėjime ar paprasčiausiai net vėjo ošime senose eglėse. Užsukdavome trumpam, bet išvažiuodavome išsiveždami iš Ginos gerą optimizmo ir pasaulio džiaugsmo dozę.
Savo gyvenimu ji mums davė dar vieną gražų pavyzdį – Tėvynės meilės pavyzdį.
Ne paslaptis, kad šiais laikais dauguma laukia iš savo Tėvynės kažkokios pagalbos, atlygio už nuveiktus darbus, už parodytą meilę. Ginai ta meilė buvo tokia savaiminė būtinybė, kad už ją tikėtis atlygio tarsi net negražu. Tada jau ne meilė, o kažkoks sandėris.
Nemanė esanti kovotoja – nors tokia buvo. Priešinosi priespaudai ne skambiais žodžiais, o kukliais darbais. Dirbo reikalingą, tada labai pavojingą darbą – spausdino pogrindžio leidinius (tremtinių prisiminimus, Perspektyvas, Pastogę), palaikė nukentėjusius.
Nemanė esanti nukentėjusi – nors tokia buvo. Grįžusi iš saugumo kameros nesijautė sugniuždyta. Veikiau sugniuždytas jautėsi ją tardęs kaimynas, saugumo papulkininkis, kai sutikta troleibuso stotelėje Gina jam lyg juokais, lyg rimtai primindavo, kad jau laikas grąžinti „skolintas“ knygas – Maceiną, Šapoką, Berdiajevą…
Nelaukė ir nenorėjo atlygio – nors jo yra verta. Kai po Nepriklausomybės paskelbimo žmonės atidarė savo atminties, kančių ir išgyvenimų skrynias, pasipylė laiškai į kuriamą Represijų tyrimo centrą. Visi tie laiškai, ta kruvinoji Golgota, perėjo per Ginos rankas. Buvo atliktas milžiniškas darbas, neįkainojama tautos atmintis buvo užfiksuota ir tapo Lietuvos istorijos dalimi. Gina didžiavosi vien tuo, kad prisidėjo prie šio darbo, buvo Centro vadovė. „Nei pinigais, nei medaliais, nei sklypais negalima matuoti Tėvynės meilės“, – sakydavo.
Kai išdidumas ir Tėvynės meilė yra neatsiejamai suaugę vienas su kitu, tada materialioji pagunda neįsiskverbia tarp šių vertybių.
Ginos gyvenimas – pavyzdys dėsniui: ne materija valdo pasaulį.
Aldona Katkauskaitė. Aldonos kambarėlis aspirantų bendrabučio ketvirtame aukšte – tarsi koks mūsų štabas. Užbėgame išgerti kavos, pasiimame arba paliekame vienas kitam žinutes, leidinius.
Kartais aiškiai matom, kad Aldonai gal geriau pabūti vienai ar susikaupti savo matematiškiems mokslams, bet ji to nepasako, o mes lyg ir nedrįstame prarasti tokios patogios susitikimų vietos miesto centre. Dauguma idėjų gimsta kaip tik čia. Be to, mums labai daug reiškia ir Aldonos žodis, net išraiška. Ji visus atidžiai išklauso, pasvarsto ir kai pasako savo žodį, visiems tada atrodo, kad tai ir yra geriausias variantas. Aldonos abejonė ar atlaidi šypsenėlė jau rodo, kad ši idėja turi labai nedaug perspektyvų.
Ir dar. Aldona sugeba surasti giliausiai paslėptą grūdą bet kokiame kūrinyje ar idėjoje.
Ji buvo matematikė. Poetė. Žygeivė. Net sunku įsivaizduoti kaip vienoje galvoje telpa sausos, retai kam suvokiamos matematikos teoremos, krikščionybės filosofija, pagoniškas gamtos sakralumas, pogrindžio leidiniai, talentingai nuoširdžios eilės ir menas paprastai surasti ryšį bendravimui ir su akademiku, ir su vaiku, ir su Baltarusijos užkampio senole.
Paskutinis Aldonos žygis – link sprogstančio balandyje klevo Krosnos kalnelyje. Ten jos namai, Žuvinto palios, Kalniškė…
Zita Vanagaitė. Nepalaužiamoji. Nesvarbu, kad fiziškai silpniausia iš visų. Dvasiškai ji neabejotinai stipriausia. Tuo įsitikino ir anie, beviltiškai bandydami palaužti, gąsdinti, grasinti. Už žygius, už kontaktus su Antanu Terlecku, Viktoru Petkumi, Nijole Sadūnaite, Juliumi Sasnausku, už tiesiai išsakytus žodžius.
Kaligrafiška rašysena surašytos žinutės iš senų laikraščių ar žurnalų buvo nepakeičiama pagalba, kad ir kur keliautume – Lietuvoje, Karaliaučiuje, Gudijoje.
Ji pribloškė jau pačiame pirmame žygyje. Netoli Pelesos, Kargaudų kaime mus sulaikė milicija. Surašinėjo mūsų vardus ir pavardes. Kai kas sakė savo tikrus vardus ir pavardes. Nemalonumai garantuoti. Kai atėjo Zitos eilė, ji ramiu balsu ištarė tokią sudėtingą pavardę, kad milicininkas nesugebėjo ne tik atkartoti, bet ir užrašyti: Grabštraitė Žvaigždrė iš Vaisių tyrimo instituto. Vos sulaikydami juoką visi pradėjome kurti išgalvotus vardus ir pavardes – Cukrus Saldainis iš Komedijos teatro, Petras Kurmelis, Jonas Vingys, Katrė Vingienė ir panašiai. Milicininkas patenkintas viską užrašė ir prigrasino, kad už nacionalizmo skleidimą Baltarusijoje būsime nubausti. Zitos dėka ši milicijos akcija žlugo, nes nei Vaisių instituto, nei Komedijos teatro, nei tų pavardžių niekas niekur, aišku, nerado.
Jos smulki, pakrypusi figūrėlė, klajojanti kilometrų kilometrus po Gudijos klampynes, – neatsiejama tų žygių dalis. Jai nebuvo nepasiekiamos sodybos, nors apie tai bylotų tik ketvirto dešimtmečio metų laikraštis, ir nėra nei traukinio, nei autobuso į tą pusę. Vadinasi, eisime pėstute.
Talentinga architektė, subtili tautosakos vertintoja ir žinovė, pogrindžio knygnešė, ištremtųjų globėja, tyliai, nesigarsindama dirbo juodą, tuo metu ir pavojingą darbą. Virš savo fizinių galimybių ribos. Rusija, Baltarusija, Ukraina – visur ji važiuodavo, jei tik sužinodavo, kad kuriame nors kampelyje glaudžiasi kada nors nutremti tautiečiai.
Paskutinis Zitos žygis – per žydinčią Aukštaitiją, į Daugailius.
Po Pastoge
Šalia mūsų kunkuliuoja disidentų gyvenimas. Retkarčiais į tą sūkurį įsitraukiam ir mes. Antanas, Viktoras, Nijolė – nuolat girdimi vardai. Per Sergejaus Kovaliovo teismą susipažįstam su jais artimiau. Jie tiesūs ir atviri, aiškiai žino, ko nori ir nepripažįsta jokių kompromisų. Kaip ir tie visai dar žali berniukai iš Vienuolio mokyklos – Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus. Jų deklaratyviai atvira kova – užkrečiantis pavyzdys.
Teismas po teismo. Teisiami kunigai, vienuolės ir visai prasti žmogeliai, kuo nors prisidėję prie pogrindžio leidinių.
Geologijos docentas teškia j i e m s į akis laisvas mintis ir teisybę.
Mano vyresnysis kolega Liudas Dambrasukas antrą kartą ištremiamas į Rytus. Už „Perspektyvas“.
Ten jau Antanas, Viktoras, Nijolė, Julius…
Mes tik „tampomi“, „kratomi“, „auklėjami“.
Tūkstančiai dar iš vis nepabudę…
Algis parodo „Pastogę“.
Mūsų pajėgos labai mažos. Bet tebūnie pats faktas. Pradžia. Te kiti išleidžia geriau. Viliamės, kad tai bus stimulas.
Skiriame Mindaugui.
Griūties ilgai laukti nereikėjo. Ji užgriuvo mus visus, bet netikėta nebuvo. Veikiau net laukta. Sunkiausia dalia teko Ginai. Suimta. Jos ilgai nepaleidžia. Išeina po trejeto dienų. Kaip visada linksma ir optimistiška. Tik knygų jai velniškai gaila. Paėmė Berdiajevą, Girnių, Šapoką. Tardė tas pats pulkininkas, kur gyvena priešais jos langus. Kaimynas.
Mus patampo, patampo ir nieko. Daugiausia dėl „Pastogės“ ir žygių į Baltarusiją. Matyt, lauks, kol įkliūsim su dar didesniais įkalčiais.
Iš oficialiosios kultūrinės terpės su mumis – tik Gražina. Kiti kažkur pasislėpę giliai giliai arba išvis nedrįsta. Bet jie neabejotinai yra. Gražina, regis, tokia trapi ir lengvai pažeidžiama, išdrįsta ir eiti į salas, ir platinti leidinius, ir dar savo grafikoje išreikšti tai, ką ne visada galime pasakyti žodžiais.
Daukanto takui Gražina paskiria visą knygą.
Mindaugui – trapią žolelę ant geležinių bėgių.
Stebiu bėgantį laiką
Saulės daromais burtais,
Daigo stiebimusi į ją,
Protėvių reliktų netikėtu
Spindesiu, ąžuolo senatvės
Randų šešėliais ar vaiskiu
Šaltinio švytėjimu.
Visa tai amžina, o mano
Paskirtis bent trumpai
Valandėlei tai sustabdyti.
(Gražina Didelytė)
Iš taškų, brūkšnelių, linijų Gražina sudėlioja didžių žmonių portretus, jų vizijas. Ji ne tik perkelia mus į Liudviko Rėzos, Prano Vaičaičio, Oskaro Milašiaus, Vytauto Mačernio pasaulius, bet ir parodo, jog ir visa tai, ką mes šiandien matome gražaus ir dvasingo – taipogi yra vertybė, verta įamžinimo.
Tėvas Stanislovas, Seserys, Pelesos, Indricos lietuviai, daugybė savamokslių skulptorių ir tapytojų, dainininkų, pasakorių – visų jų dvasios kruopeles atpažinsime Gražinos miniatiūrose.
Ji tarsi tiltas tarp mūsų ir oficialiosios kultūros. Per ją mus pasiekia tos erdvės nuotaikų atšvaitai. Sužinome, kad jie viską puikiai mato ir supranta, bet vis tiek išlieka anoje pusėje, tarsi kokie emigrantai. Matyt, jų laikas dar neatėjo.
Kad tik nepamiršus, kur išslapstyti visokie raštai ir leidiniai. Ar tik nebus kaip tam kėkštui, kuris į visus plyšius prikaišioja sėklų ir paskui pamiršta.
Liudo raštai išblaškyti po visą Lietuvą. Dalis Suvalkijoje po senais apmušalais mažoje trobelėje, kiti – kažkur prie Babriškių, įvynioti į seną kraitinę lovatiesę, guli skrynios dugne. Dar kiti – Alytuje, Jonavoje, Krosnoje.
Mindaugo – pačiame sostinės centre, priešais Teismo rūmus.
Visokiausius rankraščius saugo Aldona, Zita, Gaudenta, Vacys – tik jiems žinomose vietose, pas draugus ir draugų draugus. Ta gyvoji grandinė veikia be sutrikimų. Per paskutinius metus pasitikėjimo erdvė labai išsiplėtė. Žmonės atsikrato baimės. Tereikia kažin kokio nedidelio impulso – ir visa tai išsiverš neregėtu protrūkiu. Žinoma, visagalė KGB akis mus akylai stebi.
Vakarai Mackui, Radauskui, Mačerniui.
Vakaras Oskarui Milašiui.
Bet svarbiausias vakaras buvo pačioje Čerėjoje, Milašiaus tėviškėje, Rytų Baltarusijoje. Šimtametės Ksenijos akimis į mus žvelgė mergaitė iš amžiaus pradžios, Čerėjos dvaro ūkvedžio dukra.
„Talita, cumi…“ – Mergaite, kelkis… (O. M.)
– Atsimenu, Milašiukas buvo gražus vaikas. Mes žaisdavome su juo, – pasakoja Ksenija.
Regėjimo šviesa tarsi nutvieskia mūsų nakvynės namus – klasę Čerėjos mokykloje. Šiandien sukanka šimtas metų nuo poeto gimimo. Visiškas atsitiktinumas, bet mums jis rodosi kone pranašingas. Ši lyg jau aname pasaulyje gyvenanti senutė mums pasirodė kaip Oskaro vaikystės fėja. Čerėja nušvinta visai kitomis spalvomis. Ir vaiduokliški baltosios cerkvės griuvėsiai anapus ežero – jau ne graudi pamėklė, o lyg balta paukštė, bekylanti virš padnieprės miškų.
Jaunimo teatras pagal mūsų kelionės aprašus parengia literatūrinę kompoziciją Milašiui. Mums tai nepaprastas įvykis. Pilnutėlė salė Kutuzovo aikštėje, jauni aktoriai ir mūsų išgyventos akimirkos Čerėjoje.
Talita, cumi… Miguel Manjara… – negirdėti paslaptingi žodžiai pasiekia jau Lietuvos žmonių ausis, vilioja į Milašiaus vizijų pasaulį.
Galbūt kada nors Lietuva supras, kas ji buvo poetui.
Galbūt tas suvokimas jai irgi teiks meilės ir stiprybės.
To ir norėtume.
Petras Kimbrys pradeda versti Milašių. Panašu į avantiūrą, bet jis tai daro rimtai ir įtikinamai. Patiki juo ir Vaclovas Šiugždinis, Milašiaus poezijos vertėjas.
Milašius tampa didžiąja idėja. Braunamės vis gilyn ir gilyn į neregėtas paslaptis ir gelmes. Ar pajėgsime suprasti? Bet sustoti jau negalime.
Algis ir Petras tik tuo, man rodos, ir gyvi.
Aš taip giliai nepasineriu – kelionės, darbas… Milašiui reikia visiško pasišventimo.
Tolstame, susitinkame, vėl tolstame.
Kiekvienas ieškome savų takų.
Kai kada apima neviltis, kad mes nieko nereiškiame nei žmonėms, nei šitai sistemai. Gal teisūs visi prisitaikėliai? O gal tiesiog jau laikas savo energiją ir viltis perduoti vaikams? Kol ne vėlu.
Vidinis agentas prirenka pakankamai įrodymų.
Algį uždaro. Vieno rankraščio pėdsakai atveda pas mane. „Pastogė“ trečiojo numerio neturės. Kaltas, kad pasakau, jog rankraštis yra mano. Prisipažįstu, nes nematau prasmės to slėpti. Tolesnei gynybai pasirenku savo susikurtą taktiką. Bet to jiems maža.
Algis laukia teismo.
O man – atgailai skirtas žygis…
ATLAIDAI JOTVOJE
Nuprotėjęs pulkininkas Gusevas isterišku balsu tarsi kapoja šaltą rytą į gabalus. „Bl…“, – pats švelniausias jo žodyne. Pridedamas beveik prie kiekvieno žodžio – ar kreiptųsi į mus, ar kalbėtų apie tvarką stovykloje. Tik primindamas, kokią svarbią misiją mums patikėjo partija ir vyriausybė, jis vargais negalais išsiverčia be to nepakeičiamo priedėlio. Paskui vėl pratrūksta pliūpsniais, papliauptomis – „bl…, matj“ ir t. t., ir pan. Kai kurie keiksmai mums visai negirdėti – kažkokia keista rusiškų žodžių metamorfozė su įmantriomis priesagomis, išlekianti iš pulkininko burnos tik tam, kad pasakytų, kokie vis dėlto mes nekultūringi mulkiai, tinginiai ir nebrendylos. Nesuprantame, kad mumis pasitiki visa didžioji tėvynė.
Visą savo apmaudą ant mūsų nori išlieti pulkininkas Gusevas. Ir tuo išsiliejimu, matyt, atsikrato rytinio nerimo bei nepasitenkinimo, net nevilties, kuri jį vis labiau užgula, nes jo kraujo tyrimų kortelėje surašyti skaičiai nieko gero nežada. Tie tūkstančiai magiškų kūnelių, kaip ir visur esančios alfa, beta dalelytės, dabar užpildo visą sąmonę. Nuo pat ankstyvo ryto gerai išsiplūdus su visais, jam palengvėja. Jis vėl pasijunta nepakeičiamas ir reikalingas. Jis dar privers šituos Pribaltikos nacionalistus suprasti, kur jų tikroji tėvynė.
Kartais griežiam dantį, kartais šaipomės, o retkarčiais net pagailime vargšo pulkininko Gusevo.
Pražygiuojam pro jį išdidžiai pakeltom galvom ir atiduodami jam pagarbą. Kai kurios kuopos tyčia garsiai trepteli, kai visai susilygina su vadu. Nori paerzinti. „Otstavit“, – šaukia Gusevas. Prišoka prie jų ir grėsmingai grūmodamas burnoja. Aiškiai žada neįsileisti valgyklą.
Vėl iš naujo žygiuojam. Dabar jau ir prasižengėliai praeina ramiai, – tokie geručiai, nes bijo likti be pusryčių. Tada visi puola prie valgyklos durų ir kone su visom varčiom įvirsta vidun. Pulkininkas ir čia nepraleidžia progos mus dar kartą išvadinti šiokiais ir anokiais, bet mes jau šildomės sugrubusias rankas arbatos puodeliais ir skubam valgyti, kad po pusryčių iki išvažiavimo į zoną dar minutėlę suspėtume pasišildyti ir prie „buržuikos“. Nes šaltis neatlėgsta – kaip 30, taip 30. Ir rytas labai dar ankstyvas – šešta valanda. Viduržiemį tai dar beveik naktis.
Ir tamsu būna dar ilgai, kol mes važiuojame penkiasdešimt kilometrų per miegančią Polesę. Tik atvažiavus į zoną mus pasitinka tekančios saulės kamuolys, taip iškilmingai kabantis ne kur nors kitur, o kaip tik virš sudarkytų betoninių atominės elektrinės korpusų. Lyg ne žmogaus, o kiklopų statinys dabar atrodo ta elektrinė – svetima, baisi, nežmoniška. Bet saulėtekis vis tiek labai gražus. Važiuojam tiesiai į jį tuščiu Pripetės plentu. Žiūrim į tą kamuolį ir mintimis kiekvienas savaip išgyvenam tą įspūdį, kurį visiems ir visada sukelia tekanti saulė. Kai kas nusikeikia iš to gražumo. Nes tai bejėgiškumo keiksmas, nieko daugiau. Nes mirtimi alsuojantis reaktorius visai šalia. Ir ta saulė dabar – visai ne kasdienis reiškinys, o tolimas mįslingas visatos žiburys, Dievo akis, nukreipta į mus. Gal. Nežinau.
Viskas. Mes jau mieste. Sustirę ir mieguisti… Pasiskirstom ir traukiam į darbus. Vieni eina į mokyklą, kiti į baseiną, vaikų darželį, karinę gamyklą. Vaikštom po niekada jau neatsibusiantį miestą. Ir patys dar lyg neatsibudę. Tik Melderis iš Vidzemės dainuoja:
Miegoki, mylimas mieste,
Miegoki ramiu miegu…
Gražiai dainuoja tas latvis. Su ironija, žinoma. Bet primena jisai iš ilgo pasimatymo ankstyvą rytmetį grįžtantį įsimylėjėlį. Kuriam visas pasaulis mielas ir gražus. Net šitas miestas.
Daina visus galutinai išbudina ir prablaško. Tik dar aiškiau suvokiame, kur mes.
Išgirdę mūsų balsus, iš rūsių lenda perkarę šunys ir katės. Svirduliuojantys, nusilupusiais šonais ir varvančiomis akimis. Mūsų bijo, bet vis tiek eina artyn. Žiūri iš tolo ir laukia, gal tarp mūsų atpažins savo šeimininką… Bet visi tik veja juos tolyn. Jie vėl sulenda į savo švytinčius guolius… Nuskriausti, užmiršti ir pasmerkti šio miesto gyventojai. Tik Kaukazo aviganis Majoras vizgindamas uodega jau sliūkina link mūsų valgyklos. Ten atsiguls ir lauks, kol kas nors numes jam kąsnį. Jis jau nieko nebijo. Žiūri gailiomis, prašančiomis akimis, ir niekas nedrįsta jo pavaryti šalin. Net per eilinį šunų šaudymą jo pagailėjo. Po tų šaudymų kelias dienas nieko nematom – nei šunų, nei kačių. Paskui vėl iš kažkur pradeda lįsti dar labiau nukaršę gyvūnų skeletai. Vaikšto atokiau ir nelabai drįsta net prisiartinti prie numesto kąsnelio, kol arti yra žmogus, net ir meiliai jį kalbinantis.
Mūsų valoma mokykla jau beveik švari. Visos klasės dezaktyvuotos, t. y. išplautos su skalbimo milteliais „Lotos“ – ir sienos, ir grindys. Lubos kažkodėl į sąrašą nepapuola. Japoniškas dozimetras jau rodo visai nedidelę beta dozę. Ir baseinas švarus. Beveik galėtume maudytis, jeigu kas vandens prileistų.
Lendam į namų rūsius, baidydami iš ten kates, ir velkam viską laukan. Greitai išauga kalnai visokių rakandų. Paskui pradeda kristi pro langus, balkonus visoks namų turtas – lovos, spintos, šaldytuvai, kilimai. To turto priauga iki trečio aukšto langų.
Pertrauka. Sukrintam į fotelius ir lovas. Kažkas groja gitara, kažkas skambina pianinu. Buldozeris, gitara, pianinas, krintančių daiktų bildesys – visai gyvo miesto garsai.
Akys užkliūva už atskleisto albumo. Nesusilaikau ir paimu į rankas. Vestuvės, jaunieji, nuogi maži vaikai – pralekia kažkieno gyvenimo vaizdai. Kareiviškos nuotraukos. …dorogaja moja Nadenka. Ždi menia. Liubliu. Svetimas gyvenimas ūmai virsta manuoju.
Stengiuosi prisiminti majorą, kuris mane pakvietė pirmą iš krūvos pretendentų. Nepadeda nei ligoninės pažyma, nei pažįstamų užtarimai. „Niekas nepadės“, – sakyte sako majoro žvilgsnis. Bet neatsimenu net majoro ūgio, tik sarkastišką šypseną veide ir plikę viršugalvyje. Daugiau nieko. Bandau prisiminti paskutinę dieną tenai, anapus zonos. Gal lemtingą? O gal visai ne. Suspėju tik paskambinti draugams, kad praneštų manajai: „Mane išveža į ten. Nepražūsiu. Sudie.“
Numetu albumą į krūvą, nes traktorius jau krauna į mašinas visą tą gerą. Važiuojame į „mogilniką“. Į kapines. Ne žmonių – daiktų kapines. Kažkodėl ne į sąvartyną, o kapines. Šie daiktai, matyt, vis dėlto nesuvokiami kaip šiukšlės. Jie visai geri, ir gaila juos išmesti. Tad neišmetami, o palaidojami… Visai kaip žmonės. Jie iš tikrųjų dar dvelkia žmonių gyvenimais. Kaip ir statybiniai kranai, styrantys priemiesčio statybose.
Taigi važiuojame laidoti. Visai pro elektrinę. Ten gyva. Kažkoks gyvenimas pulsuoja – kažkas išvažiuoja, įvažiuoja. Pralekiame greitai, beveik nekvėpuodami. Ir Rudasis miškas – šiurpiai nykus ir permatomas – greitai lieka užpakalyje. Kaip ir mažas kaimelis pakelėje. Pakylam į kalnelį, paskui leidžiamės ilgon lomon. Jos gilumoje dar vienas kaimas. Baltas ant balto sniego. Tik švelniai pridengtas obelų šakom.
Čia ir yra kapinės. Ant šio kaimelio pilam viską, ką tik atvežam iš miesto. Krūvų krūvos vis auga. Buldozeriai stumia vis arčiau ir arčiau kruopščiai nubalintų namų. Kai kuriuos iš jų jau pasiglemžė šiukšlėmis virtusios gėrybės. Kiti namukai, rodos, tik gūžiasi, gūžiasi, bet ir jie neišvengiamai skęsta radioaktyvių daiktų krūvose. Slėnis pilnėja. Dar po keleto dienų kaimelio jau beveik nesimato. Tik buldozeriai kaip rupūžės ropoja po krūvas žemėmis užverčiamų daiktų. Klonis primena kitos planetos vaizdą fantastiniame kine. Viskas sulyginta.
Kapinės jau kitur. Už dešimties kilometrų. Kitame klonyje. Tik kaimo čia nėra. Gūdi Polesės giria.
Per ją ir važiuojame grįždami atgal. Retsykiais šmėsteli koks kaimas, miestelis. Ir net žmogysta su arkliais pravažiuoja laukais. Vis dėlto kai kas gyvena.
Važiuoti visai gera. Net nesinori grįžti į stovyklą, kur siautėja tas isteriškas pulkininkas. Geriausia važiuoti ir snausti visai nieko negalvojant. Mašinos kėbule žaižaruoja „buržuika“. Mūsų daug, todėl visai nešalta. Snaudi ir nuo visko atsitveri snaudulio širma.
Kaip tada – per lapkričio darganą važiuojant Aukštaitijos plentu. Autobusiukas šliaužia tamsiu asfaltu visai ne ta, net priešinga kryptimi – ne į nelaimės zoną, o tolyn nuo jos. Važiuojant pro vieną miestelį mano draugužis Jonas Motiejūnas net uždainuoja. Mat visai prie plento dar dega žiburys jo motinos lange. Keistuolis Jonas. Jį pažįstu seniai, nuo studijų laikų. Graudulį jis nusipurto daina. Nors ir liūdnoka, bet visai gerai nuteikiančia.
– Neprapulsim, žmogau. Neliūdėk, – sako man Jonas. Neliūdžiu. Tegul veža. Kuo aš geresnis už kitus.
Paskui skrendam kretančiu karo lėktuvu – tokia milžiniška metaline skardine. Per visą kūną eina virpulys nuo jo kriokimo ir drebėjimo. Visą kelią – kol nutūps zonoje.
Dabar važiuojam ta zona. Ji jau tapo kasdienybe ir nieko nestebina. Užkardas… Patikra… Dozimetrų pypsėjimas… Vandens čiurkšlės… Ant ratų, ant mašinos brezento, ant sėdinčių gale…
Vėl pypsėjimas… Galima važiuoti. Viskas jau įprasta ir kasdieniška.
Snaudžiam toliau.
Didžioji sankryža. Kijevas – į vieną pusę, Narovlia – į kitą. Narovlia… Narovlia… Kažkur girdėta. Va, ąžuolynas, kalvelės, giria. Atsimenu! Atsimenu! Narovlioje ar visai šalia rado jotvingių žodynėlį!
– Jonai, Jonai, ar žinai, kad važiuojame per jotvingių žemę? Mes gelbstime Jotvingiją, Jotvą. Beveik savas kraštas, Jonai, po perkūnais, atsibusk.
Jonas atsibunda. Jis net nežino, kas tie jotvingiai. Bet mano žodžiai jam patinka.
– Tai sakai – beveik Lietuva. Ąžuolynai tikrai panašūs, miškai panašūs. Tik mūsų gal nei žodynėlio neras, kai Sniečkuje viskas susprogs.
– Ką sapalioji, nebus jokių sprogimų, – visai nenoriu plėtoti jokių atominių sprogimų temos. Bet už jos jau užkimba kiti. Jotvingiai šitiems aukštaičiams, žemaičiams, latviams nieko nesako, o Sniečkus, atominė – visai kas kita. Atominės elektrinės sprogimas jiems tikroviškas, net neišvengiamas reiškinys. Nenoriu tuo tikėti, bet kažkokiu nerimu užsikrečiu. Nes važiuojam per Polesės ir senosios Jotvos miškus. Jaučiam salsvą metalo skonį burnoje ir fatališkai netikime ateitimi. Rodos, kad ji visai neateis, jos niekada nebus, nes čia, zonoje, gyveni tik praeitimi ir prisiminimais.
Ir vėl neri į juos. Kad nereikėtų galvoti apie sprogimus. Geriau apie jotvingius.
Piešiu mintyse Jotvos žemėlapį. Juodoji Rusia, Baltoji Rusia, Beržūna, Igara, Seira, Gailekas, Skirzius. Čia teka Pripetė, Pina, Ubortė, Styrė. Nenusibosta žaisti upių vardais. Kažkokie magiški žodžiai, ištarti kadų kadais. Aviris, Nieda, Neviedė, Teirus, Bilsas, Lanė, Užas… Miegu.
Į stovyklą įvažiuojame visiškoje tamsoje. Išsivaikštome kas sau. Vieni į pirtį, kiti – tiesiai į lovas. Kaip kas. Paskui dar iki išnaktų susirinkimai, auklėjimo valandėlės.
Šaltukas spaudžia be atvangos. Karininkų korpuse šalčiau nei daržinėj. Naktį kambaryje – apie nulį laipsnių. Gelbsti vatinės kelnės ir „bušlatai“. Įsirausiam ir sušylam. Sušyli ir mintyse vėl skrieji kažin kur. Prieš tai suskaičiuoji savo „turtą“ – kiek „rentgenų“ liko iki normos, kada jau galėsi keliaut sveikas.
Visi laukia tos normos. Kad tik greičiau… Kai kas pasiryžta ir išvažiuoja atlikti ypatingų užduočių į patį nelaimės žaizdrą. Mes jų jau nematom. Matyt, tiesiai į namus ar į kokią sanatoriją išvažiuoja.
Kiti palengva rankioja „rentgenus“ ir laukia, laukia…
Galų gale tas laukimas kai kam virsta košmaru ir beprotybe.
Daktaras Freimanis iš Rygos čia jau nuo gegužės. Beveik nuo pirmųjų sprogimo dienų. Aštuonis mėnesius.
– Jeigu neišleisit iki Naujųjų metų – pasikarsiu, – pasako Freimanis vadams ir parodo pušį, ant kurios kybos. Keistokas tas Freimanis, niekas jo nesupranta. Ir į solidų chirurgą jis visai nepanašus. Veikiau į liesą gimnazistą. Bet labai rimtas ir kalba retai, tik būtinam reikalui esant. Mes bijom, kad Freimanis tikrai nepasikartų. Jau ir gruodžio paskutinė diena besibaigianti, o jis vis dar vaikšto po stovyklą. Nieko nedaro ir niekuo nesidomi, tik kreivai šypteli, kai jį kas užkalbina.
– Pasikars Freimanis, tikrai pasikars, – sako daktaras Adolfas, gyvenantis su manimi, ir eina kalbėtis su vadu.
Paleido Freimanį namo gruodžio 31-osios vakare, kai iki pasikorimo bebuvo likusi valanda. Matyt, vis dėlto išsigando to keisto vaikino.
Užsimetė kuprinę ant pečių Freimanis ir išėjo į savo Latviją prieš pat vidurnaktį, visai prieš Naujus, 87-uosius metus. O iki Ovručo geležinkelio stoties – 40 kilometrų. Ir šalčio – minus 38. Ir Latvija toli. Bet už nugaros palaimingai tolsta zona, kur Freimaniui buvo likusi tik valanda iki mirties.
Atvažiuoja aukšti svečiai iš Maskvos, sako, net pats Gorbis. Važiuos į elektrinę Pripetės plentu. Keliai ir pakelės turi būti gražūs ir malonūs vadovybės žvilgsniams.
Buldozeriai stumdo sniegą, o mes dailiname pakelėje suverstas sniego šūsnis. Išlyginame, dailiai su kastuvais aptapšnojame, kad šalikelė būtų kaip paveikslėlis.
Štai kokie mes tvarkingi. Ne šalikelė, o meno kūrinys. Tik nuo to meno mus apėmė svaigulys, silpnumas, norėjosi vemti…
O svečiai tik paskraidė ir nesiryžo važiuoti gražiu žiemos keliu, vedančiu tiesiai prie elektrinės. Apmaudu, ir tiek.
Man liko paskutinis „rentgenas“. Į Pripetę važiuoju kaip į atlaidus vaikystėje. Štai ir ji – skaisčioji Jotvos bažnyčia. Ir saulė kaip visados kybo virš jos. Galiu grožėtis saulėtekiu ir radioaktyvaus sniego blizgesiu. Skaistumu pasitinka ir išlydi numiręs ir nepalaidotas miestas. Laukiantis ir nesulaukiantis.
Atleisk, mieste, ir sudie.
Beprasmiškas čia buvo mano buvimas ir tavęs gelbėjimas. Tau reikia visai ko kito.
Tų žmonių iš mano sklaidyto albumo.
Vaikų mūsų išplautoje švarutėlėje mokykloje.
Mašinų gatvėse ir šviesų languose.
Aš išsivežu tavo dalelę, užrašytą „rentgenais“ žalioje karininko knygelėje ir savo kraujyje.
Sudie, Jotvingija… Jotva. Ant tavęs nusėdo dar vieno amžiaus dulkės. Bet tavo sniegas svaiginamai skaistus.
Įsilieju į minią stotyje. Toks pat, kaip visi – skubantys, išvykstantys, grįžtantys. Grįžtu ir aš. Laimingas. Ne todėl, kad buvau, bet todėl, kad grįžtu.
„Gyvensim, Jonai. Nepražūsim“, – dabar sakau aš. Nes esame už zonos, ir viskas praėjo. Ir visai nieko neatsitiko mums, iš atlaidų grįžtantiems, su šventoriaus dulkėmis ant kelių.
Bet jaučiame, kad tuoj tuoj kažkas atsitiks…
Ne, ne – tik ne sprogimas, ne katastrofa.
Kai kas labai nepaprasta – gyvenimas be zonų.
Gal tai buvo laisvės nuojauta…
