ŽURNALAS: DAILĖ/ART
TEMA: TARPDISCIPLININIS MENAS
AUTORIUS: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
DATA: 2011-12
Ignas Krunglevičius: galios teritorijos tyrimai
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Nors menininkas ir kompozitorius Ignas Krunglevičius jau dešimtmetį gyvena Osle, dalyvavimas projektuose ir parodose Lietuvoje neleidžia žiūrovams jo pamiršti. Jis – vienas iš tų menininkų, kurių kūrybą sunku suvesti iki bendro vardiklio, kadangi ji tarpdiscipliniška ne tik dėl naudojamų raiškos priemonių – garsas, tekstas, vaizdas, bet ir dėl „dvigubo“ jo, kaip menininko, pašaukimo.
Dar gyvenant Lietuvoje, Krunglevičių traukė ir vizualieji menai, ir muzika. Anot autoriaus, viskas prasidėjo nuo maištingos juodojo metalo muzikos ir gitaros trinksmų. Vėliau, vakarais klausydamas per Lietuvos radiją transliuojamos šiuolaikinės akademinės muzikos, susidomėjo ja. Ėmė savarankiškai studijuoti, kaip rašoma muzika, išmoko natas, pradėjo lankyti kompozitoriaus Osvaldo Balakausko pamokas. Parašė pirmuosius savo kūrinius[1]. Ne itin išsikristalizavusi pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio aplinka lėmė įvairių disciplinų maišymąsi. Iš muzikos ir garso medijos apmąstymo išplaukusios idėjos buvo realizuojamos vizualiuosiuose menuose ir atvirkščiai, o garso meno niša dar buvo beveik neišnaudota. Aplinkybės buvo palankios tarpdisciplininiams projektams kurti, menininkams bendradarbiauti, todėl dar prieš pradėdamas studijuoti Norvegijoje Krunglevičius dalyvavo ir Osle rengiamose, ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centro parodose.
Kadangi neturėjo formalaus muzikinio išsilavinimo, Ignui nepavyko įstoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Pamėgino laimę Norvegijoje, į kurią tuo metu dažnai keliaudavo. Pavyko. Nepaisant atstumo ir kultūros atotrūkio, ir toliau dalyvaudavo Lietuvoje rengiamose parodose, grįžęs namo kartu su kolegomis iš Norvegijos įgyvendindavo savo projektus čia. Temos ir problemos požiūriu pirmieji tokie bendri projektai – postsovietinio gyvenimo, socialinių problemų refleksijos, užfiksuotos dokumentininko (ar tikrai gerai “dokumentininkas”? Jei tokia video kūrimo strategija vadinama dokumentalistine, tai gal ir kūrėjas “dokumentalistas”? Mano galva, dokumentinių filmų kūrėjas ir dokumentinio pobūdžio video kūrėjas truputį skirias, tad ir “dokumentininkas” nelabai tinka) žvilgsniu – be tikrovės gražinimo ir režisavimo. Pavyzdžiui, 2004 m. kartu su žmona Siri Harr Steinvik nufilmuotas videofilmas „Is that all there is?“, kuriame užfiksuotas Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus turbinos paleidimo 25-mečio proga surengtas šventinis vakaras Visagine. Panašios problematikos filmas „Ignalina mon amour“ (2007) sukurtas taip pat bendradarbiaujant su Siri Harr Steinvik. Projektas „PARUS film festival“ (2006), kuriuo buvo bandoma atgaivinti nebeveikiančio kino teatro Tilžėje (Sovetsk) veiklą, atliktas bendradarbiaujant su Norvegijos ir Lietuvos menininkais bei kritikais. Apskritai 1999–2007 m. laikotarpis menininko kūrybinėje biografijoje yra itin dinamiškas ir nevienalytis – nuo dokumentinių filmų su site specific (įvietinto meno) strategijomis iki muzikos orkestrams kūrimo.
Site specific – fundamentali ašis, ant kurios ankstyvuosiuose Krunglevičiaus kūriniuose susiveria tiek jų turinys, tiek pateikimas. Autorių domino vietos, kurių istorija ir mutacijos lemia jose gyvenančių žmonių likimus. Panašiu žvilgsniu besikeičiantį postsovietinį socialinį-politinį-ekonominį Lietuvos peizažą fiksavo Kristina Inčiūraitė, Deimantas Narkevičius, Gintaras Makarevičius, tačiau Krunglevičiaus, kaip dokumentininko, veikla apima trumpą ir ne patį svarbiausią laikotarpį. Jo sąlytis su dokumentinėmis vietos apmąstymo strategijomis žymi pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio kūrėjams bendrą polinkį koncentruotis į naujo gyvenimo sąlygotas permainas ir atsinaujinimo procesuose išryškėjusius socialinius kontrastus.
Išgrynintas „vietiškumo“ leitmotyvas išnyra garso instaliacijose „You are not here“ (Tempo Skien, 2007, kartu su Snorre Hvamen). Įvairiuose viešosios erdvės objektuose įtaisomi mp3 grotuvai, prie kurių prijungęs ausines klausytojas gali užmegzti savotišką dialogą su savo kasdiene aplinka. Pavyzdžiui, prisijungus prie šiukšliadėžės, pasigirsta ironiška „Euro techno“ daina, siūlanti merginą, prisijungus prie žolėje įmontuotos stotelės – transliacija iš „požeminio pasaulio“ su praeivių žingsnių, eismo vibracija ir t. t. Projekto idėja pratęsta ir 2008 m. parodoje „Ars viva 07/08 – Garsas“, vykusioje Šiuolaikinio meno centre. Joje pristatytą Krunglevičiaus instaliaciją „Listen/Klausyk“ sudarė penkios keistose, nepatogiose padėtyse įrengtos ausinės (vienoje, norint išgirsti, koks garsas sklinda jas užsidėjus, reikėjo atsiklaupti, kitoje – pasilipti kopėčiomis, dar kitoje – atsitūpti). Ausinėse girdimas šnaresys, žingsnių aidas buvo įrašytas taip pat esant analogiškose padėtyse, kaip ir klausantis, tad užmezgamas provokatyvus, betarpiškas santykis su aplinka, konkrečiai – ŠMC erdve. Anot Tautvydo Bajarkevičiaus, „lipdamas kopėčiomis ar klūpodamas atvirame Šiuolaikinio meno centro koridoriuje nuolat regi save iš šalies, truputėlį šaipaisi, priimi žaidimo taisykles. Tuo tarpu pats garsas, būdamas ganėtinai abstraktus, klausantis jo štai tokioje „kliūties“ suriestoje padėtyje, tik sustiprina kiek absurdiškos situacijos pojūtį ir savo ruožtu irgi iš tavęs šaiposi – pavyzdžiui, įrėmęs galvą į kampą girdi: „Listen, just listen!“ („Klausyk, tiesiog klausyk!“).“[2] Dar vieną projekto dalį sudarė netoli nuo įėjimo į ŠMC, Vokiečių gatvėje, esantis suoliukas, prie kurio, prisijungus ausines, buvo galima klausytis prieštaringos Kristupo Saboliaus knygos Bloga knyga. Šiuose kūriniuose svarbus buvo žaidybinis momentas ir savirefleksija, sukeliama paverčiant žiūrovą aktyviu kasdienės aplinkos dalyviu, priverčiant jį sudvejoti savo regos ir klausos ribomis.
Tolesnė menininko kūryba krypo nuo išorinės socialinės aplinkos, viešųjų erdvių ir vietiškumo linijos prie redukuoto, minimalistinio garso ir vaizdo performansų kūrimo, kur analizuojamas žmogaus protas ir galia bei įvairios jų tarpusavio santykio moduliacijos. Krunglevičių domina asmeninės ir institucinės galios, valdžios ir jos įtvirtinimo metodai, galios psichologija, vaizdo ir garso medijų poveikis. Pavyzdžiui, videofilme „TV-Love“ (2008) įtemptas garso ir vaizdo (tekstas, spalvos) santykis, sulig vaizdu besikeičiantis garsas priverčia išžiūrėti šiaip jau neprasmingą (siužeto prasme) filmą iki galo ir pajusti vaizdo bei garso gebėjimą kontroliuoti žvilgsnį. Ekrane bėgančios eilutės „You are not a problem“, „You are not alone“, „You like me“ apnuogina televizinės meilės ir televizijos meilės receptus, kai paguodos ieškoma ekrane ir ekranas suteikia kaip tik tai, ko žiūrovui reikia – iliuziją, kad esi ne vienas, esi mylimas, kažkam rūpi.
Menininko siekis dekonstruoti asmeninės kontrolės ir galios mechanizmus atsiskleidžia performanse „Riteris“ (2009), kuriame „išjudinamas“ mergelės, laukiančios išgelbėtojo ir riterio, archetipas. Klasikinė pasaka dekonstruojama iki dviejų veikėjų pozicijos ir išryškinama besikeičianti jų galios pusiausvyra. Riteris simboliškai pasitvirtina savo galią tik jei yra reikalingas mergelei, lygiai kaip ir mergelė atlieka reikšmingą vaidmenį tik tada, kai yra pažeidžiama, kai jai reikalinga pagalba – tuomet ji gali manipuliuoti savo silpnumu. Abu personažai įgauna galią tik dėl to, kad egzistuoja kitas, o iš to kylantis įtampos bangavimas tarsi apnuoginamas, supaprastinant personažų pokalbius iki minimalių frazių, pasirodančių ir užgęstančių ekranuose sulig pokalbį menančiu muzikos instrumentų dialogu.
Meninei įtampai ir įtaigai sustipinti Krunglevičius neretai naudoja autentišką teisėsaugos institucijų, psichiatrijos klinikų medžiagą, kuri suvokėją veikia pati savaime. Muzikos ir vaizdo (teksto) performansai atliekami scenoje, žiūrovų akivaizdoje, arba pateikiami kaip instaliacinės projekcijos galerijose. Vienas ryškiausių kūrinių – „Tardymas“ (2009), kuriam panaudotas kvotos metu užrašytas savo vyro žmogžudyste kaltinamos moters ir teisėsaugos atstovo pokalbis. Kairiajame ekrane greitu, dėmesį sutelkiančiu ritmu įsižiebia pirmojo personažo – tardytojo – klausimai, o dešiniajame – trumpi, lakoniški, stambesniu šriftu rašomi kaltinamosios Mary Kovik atsakymai. Pati situacija gana aiški, pažįstama iš detektyvinių romanų ar filmų, tačiau dėmesį kaustantis garsinis fonas, atliepiantis kiekvieną dalyvių sakomą žodį, istoriją padaro tikrą ir itin paveikią. Intriguoja tai, jog klausimai nuolat kartojami, o kaltinamoji vengia į juos atsakyti arba atsako miglotai („Just nor right now“, „No comment“). Todėl įkyrus noras sužinoti, kas gi iš tiesų nutiko šioje istorijoje, kurios vaizdas pamažu ryškėja iš taupių detalių, darosi vis aiškesnis, nepaleidžia žiūrovo dėmesio nė sekundei. Tardytojas desperatiškai bando išpešti nužudymo motyvą, teigdamas, kad tai moters šansas, tačiau dešiniajame ekrane teišryškėja atsakymas „NE“. Po to dialogas visai nutrūksta – taip laukiama atomazga galiausiai neįvyksta. Esmingas ne tik kūrinio atskleidžiamas žmogaus proto gebėjimas įsigyventi į situaciją ir iš užuominų susikonstruoti savo pasakojimo versijas, bet ir pats pasirinktos apklausos medžiagos turinys – destruktyvus paprastos moters, dviejų vaikų motinos ir pastoriaus žmonos, poelgis – įvykdyta vyro žmogžudystė, kurios priežasties ji ir pati neįstengia įvardyti.
Panaši problematika ženklina ir kitą menininko projektą „Death Tape“ (2009), kuriame panaudota kolektyvinės savižudybės Jonestaune iniciatoriaus, vienos bažnyčios Amerikoje įkūrėjo Jimo Joneso įrašyta kalba, sinchronizuota su garsu. Žmogus, liepęs pirmiau nunuodyti savo vaikus, o po to nutraukti savo gyvybę, kalba apie kiekvieno žmogaus teisę baigti savo gyvenimą, kada to nori, pasirinkti savo likimą. Trūkinėjantis, nesklandus Joneso kalbėjimas, kurio įtampa taip pat kuriama garsu, primena pasiteisinimą, neišreiškia tvirtos ir nepalaužiamos jo pozicijos, kodėl žmonės turėtų nusižudyti. Kitame projekte „Confessions“ (2011) autorius panaudojo tikras nusikaltėlių išpažintis, pasisakymus apie jų jausmus, kaltės išgyvenimą.
Ignui Krunglevičiui rūpi ribinės žmogaus psichikos būsenos, liguisti, nemotyvuoti ir žiaurūs jos apsireiškimai, kuriuos galbūt inspiruoja pirmykščiai gyvuliški instinktai, galbūt priartėjus prie beprotybės staiga suvokto ir išgyvento savo beribiškumo satisfakcija. Šalia galios teritorijos tyrimų visuomet šmėkščioja Michelio Foucault plėtotų institucijų galios vaidmens ir individo disciplinavimo filosofinės koncepcijos, naujai apmąstytos Gillesʼio Deleuzeʼo ir Félixo Guattari darbuose. Anot šių filosofų, savižudybė yra vienas galimų nomadiškų žingsnių, nubrėžiančių „pabėgimo“ arba „skrydžio kryptis“, sulaužančias įprasto, normatyvaus vienokių ar kitokių geismo mašinų produkuojamo gyvenimo tėkmę. Kiekvienas pasipriešinimas, atsiskyrimas nuo galios poziciją užimančios geismo mašinos žada naujų impulsų, todėl iš esmės yra teigiamas. Krunglevičius „nomadiškus“ žingsnius žengusių žmonių istorijomis pasinaudoja kaip galinčiomis sukelti stiprią reakciją, panardinti žiūrovą į afekto būseną dėl moralės ir normalumo–nenormalumo ribos mindžiojimo, nes slopinamas valdžios troškimas glūdi kiekviename žmoguje ir yra greitai atpažįstamas.
Menininko performansai, kuriuose jis naudoja sinchronizuotą garsą ir tekstą, sukonstruoti taip, kad „užpultų“ žiūrovą. Trumpos, lakoniškos frazių klišės tarnauja kaip universalūs visrakčiai, tinkantys kiekvieno suvokėjo smegenims atrakinti, o varijuojantis šriftų dydis neleidžia įsiterpti monotonijai ir sudėlioja emocinius akcentus. Tai, kad pasirenkama koncerto forma, t. y. salėje sėdintys žiūrovai stebi performansą scenoje, primena kolektyvinės hipnozės seansų triukus. Taigi Krunglevičiaus performansai yra tarsi gyvi eksperimentai su meno pasiklausyti ir pasižiūrėti atėjusiais žmonėmis, išprovokuojantys reakciją per garso sukeliamą emocinį poveikį. Jo kūriniai, pasisavinę autentiškus, kažkada galią inicijavusių ar jai pasipriešinusių veikėjų tekstus, koreliuodami su suvokėjo protu, įgauna valios pademonstruoti galią ir valdymo mechanizmus. Panašiai kaip tarp riterio ir mergelės vykstanti abipusė manipuliacija asmenine galia, atsirandančia tik vienas kito egzistavimo dėka.
