Ikona – matomas Kristaus ir šventųjų buvimas su mumis

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Ikonografija
AUTORIUS: Monika Midverytė

DATA: 2012-05

Ikona – matomas Kristaus ir šventųjų buvimas su mumis

Monika Midverytė

Šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pamažu pradeda atgimti ikonų tapyba. Tačiau daugeliui iš mūsų ikona ir ikonografija vis dar lieka slėpininga Bažnyčios tradicija. Kai mano dėmesį prikaustė Pakutuvėnų bažnyčioje, atrodo, kiaurai matantys Kristaus ir Motinos Marijos žvilgsniai, ikonos pasirodė paslaptingos ir akiai naujos viešnios. Tada tikrai pajutau, kad jos mane stebi ir traukia.

Už ikonografijos tradicijos atgaivinimą galime būti dėkingi italui pranciškonui Karlui (Carlo) Bertagnin OFM, kuris prieš 16 metų pirmąkart atvyko į Lietuvą ir pradėjo vesti kasmetines ikonografijos stovyklas Pakutuvėnuose.

Brolis Karlas kartu su ikonografais br. Pauliumi Vaineikiu OFM ir Anastazija Šapogiene mielai sutiko supažindinti su gausiu ketvirtąjį amžių siekiančiu ikonografijos lobynu, jos vieta Visuotinėje Bažnyčioje, raida, simbolika ir prasme…

Karlai, kaip pats susipažinai su ikonomis ir išmokai jas tapyti?

Br. Karlas. Ikonomis pradėjau domėtis dar prieš įstodamas į vienuolyną, nes jos atrodė įdomios ir traukė vaizdavimo būdas. Baigiau Veronos (Italija) meno licėjų ir grafikos institutą, bet ikonografijos ten nesimokėme. Tad pradėjau asmeniškai domėtis, skaityti daug literatūros. 1991 metais įstojus į vienuolyną, po noviciato mane išsiuntė mokytis tapyti ikonų į Italijoje rengiamus kursus. Kiek įmanoma, dar iki šiol lankausi pas savo mokytoją, nors dabar jau galiu dirbti savarankiškai ar mokyti kitus.

Ikonos man daugiau buvo asmeninės maldos būdas. Gilinausi į jas dėl savęs, taip gilindamas savo tikėjimą. 1996-aisiais, kai brolis Gediminas pakvietė atvykti į Lietuvą vesti ikonografijos stovyklą Pakutuvėnuose, išgyvenau šoką, nes tai, kas man buvo labai intymu, turėjau perduoti kitiems. Išgyvenau savotišką neturtą, savęs atsižadėjimą.

Kokios yra ikonografijos ištakos? Kaip formavosi ši Dievo ir šventųjų vaizdavimo tradicija?

Br. Karlas. Pradėkime nuo Šventojo Rašto, apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams: Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 15–16).

Jeigu skaitytume šį tekstą graikiškai, skambėtų taip: „Kristus yra Gyvojo Dievo ikona.“ Ikona yra graikiškas žodis ir reiškia „atvaizdą“ arba „portretą“. Kristus yra Dievo atvaizdas, pati pirmoji ikona. Senajame Testamente, kol Dievas buvo neregimas, Jis negalėjo būti vaizduojamas, o nuo tada, kai į pasaulį atėjo žmogumi tapęs Kristus, mes Jį galime vaizduoti. Vaizduodami Kristų, tuo pat metu vaizduojame ir Dievą Tėvą, nes Kristus yra Tėvo veidas, Jo ikona.

Br. Paulius. Gali kilti klausimas: o kaip su tuo Dievo įsakymu nesidaryti jokio atvaizdo? Senajame Testamente rašoma: „nesidarysi jokio idolion, tai reiškia – „stabo“. Šis žodis reiškė ne ikoną, o stabą. O kai ateina Kristus, Jis nėra paveikslas – „idolion“, bet yra atvaizdas, ikona. Senajame Testamente neparašyta nesidaryti jokios Dievo ikonos, bet liepta nesidaryti stabų.

Br. Karlas. Kadangi daug pirmųjų krikščionių buvo žydai, jie dar laikėsi Senojo Testamento Dievo įsakymo, draudusio daryti Dievo atvaizdus. Be to, I–III amžiais krikščionys buvo persekiojami, neturėjo nuosavybės ir vietos, kur susirinkti. Tad jie neturėjo nei kaip, nei kada tapyti atvaizdų.

Todėl tik IV amžiuje, kai po imperatoriaus Konstantino edikto krikščionybė tapo legali, krikščionys pradėjo vaizduoti ir vizualiai reikšti savo tikėjimą. IV–VIII amžiais visame pasaulyje ėmė plisti ikonografija. (Visas pasaulis tais laikais buvo suprantamas kaip Europa, Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai.) Kur buvo krikščionybė, ten plito ir ikonos. Tikintieji pradėjo vaizduoti Kristų, Jo Motiną Mariją ir šventuosius, liudijusius Kristų ir taip buvusius savotiškomis Kristaus ikonomis.

VIII–IX amžiais ikonos patyrė persekiojimą, vadinamą ikonoklazmą. Kilo priešprieša tarp teigusiųjų, kad galima vaizduoti Dievą, ir tarp manančiųjų priešingai. Bažnyčios valdžia ir teologai ėmė kovoti su visokiu Dievo vaizdavimu. Apie šimtą metų buvo siekiama ikonografus paskelbti eretikais. Tuo metu jiems teko bėgti nuo persekiotojų Konstantinopolyje (šiandienis Stambulas) į saugesnes vietas. Jiems pabėgus į Romą, Graikiją, Balkanų sritį ir Šiaurės Afriką, ikonografija plito toliau, bet įgavo vietinį stilių, ir taip susiformavo skirtingos mokyklos. Įvykus šiam sukultūrinimo procesui, susikūrė bulgarų, rumunų, koptų, graikų, italų ir armėnų ikonografijos mokyklos.

Iki 1054 metais įvykusio Bažnyčios skilimo ikonografija buvo skirta visiems krikščionims. Po skilimo ikonų iki XIV a. išliko tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose, tačiau vėliau Vakaruose ji pradėjo nykti ir išsigimti, nes buvo paveikta pasaulietinio meno įtakos. Rytuose iki šiol išliko senoji ikonų tapybos tradicija, o nuo XIX a. pabaigos ir Vakaruose pradėta ieškoti šaknų ir grįžta prie ikonografijos.

Kuo ikonografija skiriasi nuo pasaulietinės tapybos? Kokie buvo reikalavimai ikonografams?

Br. Karlas. Ankstesniais laikais ikonas kurdavo vienuoliai. Ikona yra tikėjimo išraiška, ir vienuoliai, gyvendami atsiskyrę, mokęsi teologijos ir išmanę liturgiją, galėjo geriau tikėjimą perteikti per atvaizdus. Tuo tarpu pasauliečiai, daug dirbę ir neturėję galimybės aukštesniam išsilavinimui, negalėjo gerai suprasti, įsigilinti į Bažnyčios mokymą ir ikonografijos tradiciją. Anksčiau kiekvienas vienuolis ikonografas turėdavo mokinių, kurie perimdavo jo patirtį ir tęsdavo pradėtą darbą.

Kuo ikonos skiriasi nuo kitų meno kūrinių? Mes turime atskirti religinius paveikslus nuo ikonų. Tai skirtingi dalykai. Religiniame paveiksle vaizduojama tai, kas buvo tarsi užfiksuota fotografijoje. Pavyzdžiui, kaip Jėzus meldėsi Alyvų sode, kaip jis buvo nukryžiuotas. Tai primena nuotrauką.

Ikona vaizduoja tai, kas, kur ir kaip yra dabar. Ji vaizduoja Kristaus, Mergelės Marijos ir šventųjų buvimą. Paveikslai labiau skirti jausmams ir yra menininko saviraiškos dalis. Ikonos perteikia Bažnyčios mokymo ir tikėjimo tradiciją. Ikonai nebūdingas sentimentalumas, ir menininkas-ikonografas yra tik Šventojo Rašto ir Bažnyčios tikėjimo perdavėjas.

Kokie yra pagrindiniai ikonų motyvai, simbolika, esminiai ikonos bruožai?

Br. Karlas. Kad galėtume atskirti, kas yra ikona ir kas ne, Bažnyčioje buvo priimti vadinamieji „kanonai“ – taisyklės. Jeigu nutapyta pagal tuos kanonus, atvaizdas yra ikona, jei ne – tai religinis paveikslas.

Ikonoje gali būti vaizduojama tik tai, kas buvo matoma: Jėzus, Dievo Motina, šventieji, scenos iš Šventojo Rašto. Pavyzdžiui, Dievas Tėvas nebuvo matomas, Jį galime vaizduoti, vaizduodami Kristų. Šventoji Dvasia gali būti vaizduojama tik taip, kaip buvo matoma – paukščio tarsi balandžio arba ugnies liežuvių pavidalu.

Antra taisyklė – Kristus ir šventieji vaizduojami perkeisti Dievo šviesoje. Todėl jie tapomi ne natūralūs, bet stilizuoti, o stilizavimas skiriasi pagal ikonografijos mokyklą. Stilizuoti figūrų veidai, drabužiai, gamta, architektūra ir perspektyva. Ikonose nerasite paveikslams būdingo peizažo, jose vyrauja aukso fonas, kuriame esantys asmenys ir daiktai rodo, kad jie yra Dievo šviesoje.

A. Šapogienė. Reikėtų pabrėžti, jog Pirmoji ikona pasaulyje yra pats Jėzus Kristus, kad visos dabar egzistuojančios ikonos remiasi šios pirmosios ikonos pagrindu. Jėzus yra neregimojo Dievo atvaizdas, todėl Jis yra ir Pirmoji ikona. Mes visi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, esame gyvos ikonos, todėl visų šventųjų veidai labai panašūs į Kristaus arba Mergelės Marijos veidus.

Br. Paulius. Ikonose visada būna užrašytas vaizduojamos figūros vardas, nurodantis, kas vaizduojama. Mums, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą, vardas yra neatsiejama tapatybės dalis. Jeigu ikonoje matytume pavaizduotą moters veidą, bet nebūtų vardo, nežinotume, kas ji yra. Nežinotume, ar čia Marija Magdalena, ar Marija Dievo Motina, ar šv. Teresė. Šventąjį ikonose atpažįstame ne pagal jo grožį ar nutapytą veidą, bet iš užrašyto vardo.

Br. Karlas. Ikona visada vaizduoja žmogų. Nėra ikonos, kurioje nebūtų bent vieno veido. Kadangi ikona yra kažkieno buvimas, su kuo galima bendrauti, negali nebūti veido. Dėl to figūros visada tapomos iš priekio, ir niekada nevaizduojamos profiliu, nes profilis su mumis nebendrauja. Tarkime, Egipto mene ar religiniuose paveiksluose veikėjai gali būti nutapyti ir šonu, o ikonose šventieji visada atsisukę į žmogų ir atmerktomis akimis.

A. Šapogienė. Nebent ikonose su masinėmis Biblijos scenomis, pavyzdžiui, – Kristaus laidojimu – gali būti figūrų ir su daliniu profiliu. Ikonose visišku profiliu arba šonu dažniausiai vaizduojami neigiami personažai arba piktasis.

Br. Paulius. Ikonose spalvos turi svarbią simbolinę prasmę. Žmogaus veidai vaizduojami ochros, žemės spalvomis. Raudona spalva reiškia kraują ir dieviškumą, ji vadinama karališkąja spalva. Mėlyna reiškia vandenį, gyvybę, žmogiškumą. Žalia spalva – gyvybės žalumą ir Šventąją Dvasią. Balta arba geltona yra dieviškoji šviesos ir tiesos spalva.

A. Šapogienė. Ikonoje neegzistuoja laikas. Joje šalia gali būti ir mirtis, ir gimimas – viskas vienu metu. Toje pačioje ikonoje gali būti vaizduojamas Jonas Krikštytojas, skelbiantis Dievo Žodį, ir kartu – jo galva ant lėkštės. Nes ikonoje visada yra dabar, Dievo šviesoje. Dieve nėra laiko ir erdvės, viskas yra dabar, dėl to ir Jono krikštytojo veikla, ir mirtis yra vienoje plotmėje. Visa yra Dievo žvilgsnyje.

Kokios medžiagos naudojamos ikonų tapyboje?

Br. Karlas. Ikonų tapymui naudojamos įvairios technikos. Dažniausiai tapoma ant gipsu gruntuotos lentos naudojant kiaušinio temperą (natūralus kiaušinio trynys sumaišomas su dažų pigmentais).

Tapymui naudojamos natūralios medžiagos: tartum visa kūrinija įsitraukia atkuriant Dievo atvaizdą. Kad gimtų ikona, dalyvauja voverė (teptukui pagaminti), zuikis (iš jo daromi klijai gruntavimui), medis, traiškoma uoliena, malama spalvota žemė pigmentams gauti…

Tačiau jeigu nėra galimybės, nebūtina naudoti vien tik natūralias medžiagas. Svarbu nepadaryti iš technikos stabo. Nėra taip, kad panaudojus sintetines medžiagas nutapytas atvaizdas nebebus ikona. Ikona yra tikėjimo išraiška, o ne tikslas. Tai tik vaizduojamoji priemonė, kurios pagrindinis tikslas yra padėti melstis, padėti tikinčiajam susitikti Dievą ir Jo šventąjį. Jeigu rasime kitą medžiagą, kuri geriau tiks šiam tikslui pasiekti, naudosime ją.

Dažnai pradedantieji ikonų tapytojai bando sureikšminti senąją techniką ar medžiagas, tvirtindami, kad jei naudojai ne kiaušinio ar vaško temperą, ikona bus netikra.

Kiaušinių tempera, natūralūs žemės dažai ir auksas naudojami todėl, kad šios medžiagos yra patvarios, dažai neblunka, ir Dievo atvaizdas išlieka amžiams, o ne todėl, kad taip darė tas ar anas šventas ikonografas.

Taip, tai brangesnės medžiagos negu sintetinės ar naujai išrastos, bet Dievui turime atiduoti tai, kas geriausia, o ne „kas pigiausia“.

Br. Paulius. Dažnai žmonės klausia, ar reprodukcija, atspausdinta ir užklijuota ant medžio, yra ikona. Taip, tai taip pat yra ikona ir padeda melstis. Bet svarbu, kiek ji tau bus brangi.

Br. Karlas. Norisi kalbėti apie tikrumą. Tikėjimas turi paliesti mūsų gyvenimus ir būti tikras. Kaip mes turime būti tikri, taip ir mūsų naudojami simboliai turi būti tikri. Žvakė turi būti žvakė, o ne plastmasinis aliejaus pripildytas vamzdis, duona, naudojama per Eucharistiją, turi būti duona, vynas turi būti vynas, o ikona taip pat turėtų būti tikra.

Jei nėra galimybės įsigyti rankų darbo ikonos, iš bėdos tiks ir reprodukcija. Bet čia kaip bendrauti veidu į veidą ir bendrauti per skype. Tai nėra tas pat. Matai tą patį veidą, bet tikrumo neišgyveni.

Žodis „ikona“ katalikams dažniausiai nuskamba kaip svetimas, Rytų Bažnyčios bruožas. Ką apie tai rašo Katalikų katekizmas?

Br. Karlas. Nesupratimas apie ikonų ir paveikslų skirtumus bei jų kilmę daugiau būdingas Lietuvai. Panašu, kad toks požiūris susiformavo dėl ilgalaikės ir brutalios rusų okupacijos, kai katalikai buvo vejami iš savo bažnyčių, jas paverčiant cerkvėmis. Rusai lietuviams reiškia pravoslavus, pravoslavai reiškia ikonas, ikona – okupantų tikėjimo išraišką. Vakarų Europoje ikonos yra priimtos, ir dažnai nerasi bažnyčių, kurios neturėtų savo ikonos.

Lietuvoje tebėra maišomi ikonos ir religinio paveikslo terminai. Šis neaiškumas yra ir lietuviškame Katalikų Bažnyčios katekizmo vertime. Pavyzdžiui:

1159 Katekizmo skirsnis sako, kad seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. 1160 skirsnyje rašoma: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas, jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai, be abejonės, yra vienodai reikšmingi.

Visur, kur parašytas žodis „paveikslas“, turėtų būti „ikona“ arba „atvaizdas“. Katekizmas originalioje kalboje vartoja žodį „atvaizdas“, o išversta kaip paveikslas. Turėtų būti: „atvaizdas ir žodis papildo vienas kitą“.

Katekizmas pripažįsta ikonas kaip žodinei tradicijai vienodai reikšmingą tikėjimo išraišką, tik vertimas yra netikslus, galbūt dėl istorinės patirties bijant vartoti žodį ikona.

Paveikslas ir ikona sutapatinami, o tai nėra tas pat. Pateiksiu pavyzdį: tarkime, sakome, kad kunigas aukoja šv. Mišias su stikline. Bet tai netiesa. Jis naudoja taurę, o taurė nėra stiklinė.

Ar visi, paėmę teptuką, gali būti ikonografais? Kas iš tiesų yra ikonografas?

Br. Karlas. Ikona yra tikėjimo išraiška, todėl ikonografas turi būti tikintis. Kitaip būtų tolygu paprašyti kieno nors nutapyti mano mamos portretą, kai tas žmogus nėra jos matęs. Jeigu aš netikiu Dievą, nesu susitikęs Jėzaus, negaliu Jo ir vaizduoti. Galiu kopijuoti kokią nors ikoną, bet ji bus be gyvybės.

Ikonografas turėtų priklausyti Visuotinei Bažnyčiai, nes ikona nėra ir sektos ar kokio atskiro žmogaus tikėjimo išraiška. Tai Visuotinės Bažnyčios tradicijos dalis, dėl to menininkas turi gerai ją pažinoti bei būti tapybos profesionalas.

A. Šapogienė. Ikonografas turėtų būti nuolankus kritikai ir su džiaugsmu priimti mokytojo pastabas. Jis negali būti neliečiamas menininkas. Tarp ikonografų nėra paslapčių. Nėra taip, kad ko nors nepasakytume, nuslėptume, kad kitas ikonografas netaptų konkurentu.

Ikona nėra vien technika, kad nesuklaidintume. Šiais laikais galima išmokti dekupažo ir panašių technikų, o ikonografijos mokytis reikia mažiausiai penkiolika metų.

Ikonografija susideda ir iš technikos, ir teologijos, ir istorijos. Kalbėti apie techniką, vadinasi, paimti tik vieną jos dalį. Būtų net kenksminga naudoti tik techniką, šiandieniame meno pasaulyje prikurta įvairiausių pseudoikonų, nepaisant jokių taisyklių. Tarkime, Stalinas, nutapytas ikonografijos technika su aureole, arba verkiantis Putinas. Techniką galima išmanyti, bet ji nėra esmė.

Br. Paulius. Kartais parduotuvėse gali rasti ikonų su užrašu, kad nutapyta pagal visus ikonų reikalavimus, o matai, jog tas, kuris tapė ikoną, nežino, kodėl vaizduojama vienaip ar kitaip, nes matyti, kad aklai kopijuota ir privelta kanoninių klaidų.

Kas patikrina ir patvirtina ikonas?

Br. Karlas. Teoriškai vyskupai turėtų prižiūrėti, kas ir kaip daro ikonas. Kiekviena ikona yra pašventinama, suteikiamas inprimatur, kad prie jos būtų galima melstis. Tačiau dabar to nėra. Dažniausiai problemos išvengiama, kadangi ikonografai kopijuoja ir nekeičia ikonų, kurios jau buvo aprobuotos. O kai atsiranda naujų ikonų, kol kas nėra autoritetų, kurie galėtų tikrinti. Vyskupai, žinoma, galėtų tarti žodį ir būtų nediskutuojama, bet paprastai jie to nesiima.

A. Šapogienė. Manyčiau, kiekvienas tikintis žmogus gyvenime turėtų nutapyti bent vieną Kristaus atvaizdo ikoną. Būtų gražu, kad ir Kunigų seminarijoje būsimi kunigai susipažintų su ikonų tapymo tradicija. Gautų teorinių ir praktinių pagrindų, nutapytų ikoną, pamėgintų ir įvertintų, kiek tam reikia įdėti darbo ir pastangų. Taip taptų jautresni sakraliniam menui ir jį geriau pažintų.

Kiek šiuo metu Lietuvoje yra ikonografų?

A. Šapogienė. Kadangi ikonografai nėra savarankiški pavieniai menininkai, o tam tikra bendruomenė, bandome palaikyti nuolatinį ryšį vieni su kitais ir Bažnyčia. Dabartinėje ikonografų grupėje yra apie 30 žmonių, kurie daugiau ar mažiau tapo ir gilina savo žinias. Rengiame ikonografų maldos susitikimus. Ir Vilniuje, ir Kretingoje kartą per mėnesį susitinkame kartu pasimelsti, pakalbėti, ką naujo atradome, pasidalinti patirtimi.

Buvo malonu, kai praėjusiais metais broliai pravoslavai mus, kaip katalikų ikonografus, pakvietė į Klaipėdoje vykusią kelių dienų trukmės teologinę konferenciją „Rubliovo skaitiniai“. Nors žengiame tik pirmuosius žingsnius, tačiau jau buvome pripažinti senas tradicijas turinčių pravoslavų ikonografų.

Ikonografas Marius Viluckas prižiūri interneto puslapį www.ikona.lt. Ten yra trumpas ikonografijos istorijos aprašymas, nuorodos į susijusius užsienio tinklalapius, galima sužinoti, kas vyksta tarp lietuvių ikonografų ir kada vyks artimiausi mokymai – rekolekcijos.

Parengė Monika Midverytė