Ir toliau dirbame Lietuvai

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Sovietika
AUTORIUS: Andrius Užkalnis
DATA: 2012-05

Ir toliau dirbame Lietuvai

Andrius Užkalnis

Būna, kad šviesūs žmonės neša šviesą1. Būna, kad tamsūs žmonės kalba, kalba, kalba ir, nepriklausomai nuo savo tamsybės (o gal ir jos dėka), paskleidžia šviesą, nes nuo jų juodų minčių aiškiau pasidaro skirti juodą nuo balto.

Čia aptariamoje knygelėje2 šviesiais laikomi žmonės skleidžia daugiausiai tamsybę. Knyga yra, labai trumpai tariant, penki įvairaus banalybės laipsnio tekstai, dar kartą neįspūdingai artikuliuojantys žinomas tiesas arba tvirtinimus, pateikiantys abejotiną statistiką arba absoliučiai iš piršto laužtas miesto legendas („manoma, kad vien Londone yra daugiau nei 200 000 lietuvių“, rašo Viktorija Daujotytė-Pakerienė, – o kitur yra manoma, kad viso pasaulio pinigus kontroliuoja devyni žydų bankininkai, pasislėpę oloje, pridursiu aš).

Knygą apibendrinti labai lengva: Lietuvoje yra blogai ir eina tik blogyn, kultūra griūna ir menksta, jai skiriama vis mažiau pinigų, ir todėl ją pakeičia komercinis šlamštas, ir todėl visi išvažiuoja, ir todėl greitai Lietuvos neliks. Ką daryti, nėra žinoma, tačiau knygos autoriai aiškiai neprieštarautų, kad Seimas ir Vyriausybė pasirūpintų dosniu finansavimu, kad bent jau tokie tekstai galėtų būti rašomi ir publikuojami dažnai ir dideliais tiražais (sovietinių sinekūrų nostalgija sunkiasi iš daugelio puslapių, kaip drumzlina nestipri kava sunkdavosi iš Vilniaus darbo raudonosios vėliavos ir tautų draugystės ordinų valstybinio V. Kapsuko universiteto bufetų kavos aparatų; ta LSSR akademinio skonio kava iš švarplėtų puodelių išpenėtos beveik visos knygelės mintys, jos skystos ir perregimos, kaip tas gėrimas, kuris, jei be cukraus, kainuodavo viena kapeika pigiau).

Tamsybė knygelėje skleidžiasi nuo paprastos, turginės, Juozo Erlicko negudriuose antivakarietiškuose eilėraštukuose įdainuotos ir pakartotos naujojoje tautosakoje – tūkstančiuose interneto komentarų (Daujotytė: „emigruojama todėl, kad nebematoma ateities Lietuvoje nei sau, nei savo vaikams“, p. 37), iki tirštai tepamo anti-intelektinio šėtoniško nihilizmo, rusų kalboje gerai apsakomo žodžiu мракобесие3, menančio didžius XX a. smalos maišytojus, nuo budulių lyriko Vladimiro Majakovskio su jo eilėmis apie šlykščiąją Ameriką, iki modernių antikapitalistų globėjo Juozo Baltušio (Arvydas Šliogeris: „Ekranas ir informacinė technologija yra kaip tik anglosaksiškojo mašininio mentaliteto padarinys, lietuvio prigimtinį mentalitetą veikiantis tik destruktyviai, nes nežmogiškoji gamta, kurioje vyrauja gyvybės principas, negali būti niekaip suderinta su mirties principą įgyvendinančia mašina, juolab su jos koncentratu – informacijos nuodus spjaudančiu Ekranu, termobranduolinėmis bombomis arba Teslos elektromagnetinėmis patrankomis“, p. 81).

Knygelę parašė penki akademikai4, habilituoti daktarai, ir jų akademiniai kredencialai yra atkartojami taip, kad ir norėdamas nepraleisi priminimo apie tai, kas su tavim kalba. Anotacija, pagirtinai nudelbusi akis, pripažįsta, kad šios įžvalgos „nėra išbaigtas mokslinis darbas“, ir tai yra švelniai pasakyta, panašiai kaip teigiant, kad stoties užkandinėje mikrobangų krosnelėje pašildytas vakarykštis kibinas nėra penkių patiekalų vakarienė su gerai priderintais vynais.

Kuklumo atsargos nėra begalinės: ketvirto viršelio tekstas (o koks gi būčiau kritikas, jei neperskaityčiau ir jo!) gana tiesmukai nurodo, kad knygelės mintys „neatsitiktinai“ užgimė Mokslų akademijoje – ten pat, girdi, kur ir Sąjūdis, ir Lietuvos nepriklausomybės idėjos, suprask, čia mes jums įpylėme iš geriausios statinės. Deja, sąsaja neįtikina: dulkėjimas ant vienos lentynos, sėdėjimas vienoje salėje ir vaikščiojimas tais pačiais koridoriais neįskiepija nei dorybės, nei išminties, nei minties gaivumo. Pol Potas, pavyzdžiui, mokėsi Paryžiuje ir pėdino tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir šviesiausi to meto protai, Mykolas Burokevičius irgi ne tankų gamykloje krimto mokslus ir gavo diplomą.

Sąsaja nesąžininga dar ir todėl, kad pats Sąjūdis atsirado Mokslų akademijoje ne institucijos dėka, o nepaisant jos didžiausių pastangų išsisukti nuo tokios šlovės, kurios ten toli gražu niekas neieškojo. Iš knygelės galima pagalvoti, kad Mokslų akademija anuomet buvusi vos ne laisvos minties židinys, kurios progresyvi vadovybė tik ir svajojusi apie Lietuvos nepriklausomybę ir kaip čia drąsiau pasielgus, kad būtų švari sąžinė prieš anūkus. Praeis dar keletas metų, ir organizuoti mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo smerkėjai irgi šliesis prie laisvės atkūrėjų, o kokia nors Oktiabrio Osipovičiaus Burdenkos Radijo matavimo prietaisų gamykla irgi kalbės apie tai, kad „neatsitiktinai“ buvo įsikūrusi Vilniuje, kur į Gedimino pilies bokštą pakilo trispalvė.

Gana komiškai atrodančios pretenzijos į institucinę validaciją yra vainikuojamos jau Prologe (taip, čia vainiką reikia kabinti prie pamatų, tai labai tinka tamsuoliškai leidinio prigimčiai pabrėžti): pirmasis jo sakinys yra citata iš „Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gegužės 19 d. nutarimu“ patvirtinto Mokslų akademijos statuto – tiems iš mūsų, kurie prisimena bet kurio leidinio įžangą, susiejančią būsimų puslapių svarbą su partijos suvažiavimo nutarimu arba Leonido Iljičiaus Brežnevo kalbos įžvalga, šis ritualinis knygos atidarymas išspaudžia džiaugsmo ašarą.

Kas vertina knygą pagal įžangą? Žinoma, tai būtų nerimta. Pradėkite nuo pirmosios dalies, Daujotytės teksto „Grėsmių yra visada“. Jis prasideda nuo daugtaškiais įrėmintos raudos apie Ignalinos atominės elektrinės vieno vadovų algą, padidintą nuo 26 000 iki 29 000 litų. Praktiškai vien ši pastraipa atspindi viską, kas bus toliau, ir toliau galima neskaityti.

Bet perskaitęs supranti, kad nuojauta neapgauna. Knyga yra mokytų žmonių lūpomis išdėstyta (deja, ne ką vaizdingesne kalba nei komentarai po interneto portalų straipsniais ar įrašai supermamų forumuose) sovietinės nostalgijos kamuojamos, griežtai antivakarietiškos, antiamerikietiškos ir antikapitalistinės, ligi šiol dosniai išlaikomos akademinės grietinėlės tautosaka. Ji sakosi kalbanti apie „grėsmes“, tačiau pavarčius net ir paskubomis (o galima ir nepaskubomis – tekstai pakankamai trumpi) aiškiai matyti, kad ji kalba ne apie grėsmes, o apie baubus.

Tai yra būtent tautosaka, ir knygos skyriai vienas nuo kito skiriasi pasakojimo stiliumi, nes liaudies pasakoriai semia iš to paties šulinio, bet ne kiekvienas su kibiru vienodai miklus (reikia pripažinti, kad Arvydo Marijaus Šliogerio parašyti puslapiai skaitomi smagiausiai: filosofas aiškiai mėgaujasi makabriškomis ateities vizijomis, o elegantiškas vaizdinys, kaip po penkiasdešimties metų Lietuvos nebebus, liks tik pramogų parkas, kur lietuviškai nebekalbančios lietuvaitės kaimo stiliaus gryčiose tenkins užsieniečių kūno geidulius, yra pernelyg juokingas, kad jį galima būtų priimti rimtai – autorius šaiposi, jis trolina; Šliogeris yra visų interneto trolių tėvas, kuriam visi jaunieji glumintojai, surenkantys tūkstančius peržiūrų ir šimtus komentarų, neverti atrišti kurpių dirželio).

Perfrazuojant Vincą Krėvę, tai yra „Iki pensijos įdarbintųjų mokslo žmonių padavimai“, ir knygą verta pirkti vien dėl to, kad suprastum, kad ir kaip vilką šertum, jis vis vien miškan žiūri, o bet kokie humanitarinio tyrimo finansavimai visada išvirs į išvadą, kad viskas yra blogai.­

Kaip dažnai būna tautosakoje, apokaliptinė vizija ir neaiškaus siaubo nuojauta apramstyta pavyzdžių, mažų anekdotinių situacijų atpasakojimu ir užkeikimų mišiniu. Skaitytojau, jei manai, kad jau perskaitei visas varguolių, išlaikytinių ir pseudokultūrininkų banalybes apie neteisingą privatizaciją, apie emigraciją, kuri virto evakuacija, apie vien pelno tesiekiančius nesąmoningus verslininkus ir juos globojančius Lietuvos laisvosios rinkos instituto ideologus, apie nevykusią studijų politiką, nepasitikėjimą teisėsauga, apie tai, kad anksčiau tarnavome Maskvai, dabar Briuseliui lankstomės, apie savižudybes, apie mus kvailinančią žiniasklaidą, apie papais dainuojančias muzikantes, apie šokių konkursus bevertėje televizijoje ir bet ką, ko pilnas internetas, tu būsi teisus.

Tačiau tai, kad visa tai skaityta, kalbėta, iki gyvo kaulo įgrisę (tiek, kad vyresni žmonės, tokie kaip aš, jau nebeturi jėgų ginčytis su visu šituo raudančiu, dejuojančiu, zoologiniu ir energiją siurbiančiu tamsių žmonių pasąmonės srautu – juos vienija įsitikinimas, kad juos valdo Jėgos, o patys jie bejėgiai ir tegali savo rečitatyvais fiksuoti aplink juos plaukiančią blogio upę), nesutrukdė sukrauti visko šito į knygelę geltonais viršeliais.

Knyga atlieka puikią funkciją kaip akademinės nomenklatūros (Lietuvoje formalios geležinės darbo sutarties visam gyvenimui, tenure, nėra, bet kada paskutinį kartą kas nors neteko posto dėl dešimtmečio trukmės chaltūrinimo?) darbo pobūdžio veidrodėlis. Mokslo žmonės, tirštai tituluoti, šiandien gali ramiais veidais sukurti tekstukus, kurie pagal rašymo skystumą gal ir galėtų būti priskirti „mokslo populiarinimo literatūrai“, jeigu tik būtų arčiau susiję su mokslu ir jeigu jį populiarintų, – bet jie neatitinka nė vieno iš kriterijų.

Nei mokslo, nei popso: tik saviškių pagraudenimai saviškiams ir tiems, kas su viskuo ir taip sutinka; kažką panašaus daro žiniasklaidos skiltininkai, tik pastarieji rašo įdomiai ir taip, kad laikraščio tiražas kyla. Čia parašyta mažiausiai galvojant apie skaitytoją: tekstas skirtas pritariančiam linkčiotojui. Aš, po teisybei, net neturėčiau šios knygos skaityti.

Maža to, knyga parodo, kad humanitarų ratuose peer review (kolegų kritika) neteko prasmės: kiekvienas humanitarinės ir kultūrinės situacijos vertinimas, kad ir kaip netikusiai ir atmestinai surašytas, yra jau iš anksto pasmerktas būti automatiškai priimtas, jei sužymi visus reikalingus apokalipsės laukelius: trumparegiška valdžia, finansavimas per mažas, mūsų nebeklauso, kultūros griuvėsiai, vilties nėra. Tai lyg koks sezoninis Holivudo blockbuster‘is – turi būti automobilių lenktynės, meilės scena ir pabaigoje blogąjį herojų nudaigoja gerasis rūpestingai ištęstoje scenoje. Akademikų tekstai kepami lygiai taip pat, tik ne taip intriguoja ir skaitytojui nuobodžiau, nei žiūrovui.

Ar knygai ko nors trūksta? Taip, ji yra nepilna be isteriškų raudų apie paveldą ir architektūros naikinimą. Pasigedau išsamesnio paminėjimo apie tai, kaip gaila, kad nebeveikia Lietuvos kino teatras sostinėje, trūksta vieno-kito pasipiktinusio atodūsio apie naujuosius statinius („stiklainius“), nepakankamai atskleista prekybos centrų, stūksančių už miesto, baisybė. Galbūt šie pasažai dar išvys dienos šviesą: juk ir Paryžius, kaip žinome, pilnas tikrųjų dvasios aristokratų, ligi šiol atsisakančių pažvelgti į Eifelio bokšto pusę. Aš gyvas viltimi, kad dar ne viską į knygą sudėjo Seimo palaimintos Mokslų akademijos tikrieji nariai.

Jei ne tie privalomi kredencialai, gerus skyrius ateities tomeliui galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, Vilis Normanas arba Kristina Sabaliauskaitė, o gal ir Leonidas Donskis. Jų susireikšminę, liūdni, apokaliptiniai ūbavimai apie kultūros ir visuomenės sąmonės liūdną dalią, kaip vienišo smuiko ar fleitos elegiška melodija gražiai įsilietų į tinkamai pradėtą laidotuvių maršą.

Prieš penkis šimtmečius pasirodžiusi numanomų, bet nepatvirtintų autorių satyrinė knyga Epistolж Obscurorum Virorum (Tamsuolių laiškai), parodijuojantys radikalias fanatikų idėjas, kurias vainikavo kvietimas deginti visas žydų knygas, kadaise buvo ekskomunikuota, tačiau davė pradžią pačiam žodžiui „obskurantizmas“, ir liko kaip paminklas to meto diskursui.

Knyga Nerimas taip pat, neabejoju, liks kaip svarbus mūsų laikų minties paminklas, kaip liko prieš 24 metus rusų komunistės Ninos Aleksandrovnos Andrejevos parašytas laiškas Negaliu atsisakyti principų5: ateities studentams, norintiems sužinoti daugiau apie tai, kokia rausvai nuspalvinta, neracionali ir mėgėjiškomis baikomis paremta antipatija vakarietiškumui kerojo Lietuvos akademinio pasaulio viršūnėlėse, užteks perskaityti šią trumpą knygelę.

Andrius Užkalnis (g. 1970) – apžvalgininkas, visuomenės kritikas, TV laidų vedėjas, trijų knygų apie Angliją ir keliones autorius. Grįžęs į Lietuvą po 16 metų Britanijoje, grįžta ir prie jį pakylėjusios ugnies: pirmasis platų atgarsį sukėlęs Andriaus Užkalnio tekstas, pasirodęs Lietuvos spaudoje, buvo 2006 m. publikacija „Rusofilija: bailių sielų sodas“ NŽ-A. Tekstas apie nerimą, kurį kelia akademinės Lietuvos kultūros būklė, reprezentuojama grupės Lietuvos mokslų akademijos tikrųjų narių akademikų parengtos ir ką tik pasirodžiusios studijos, parašyta specialiai NŽ-A. 

1 Jei šio teksto antraštė jums pasirodė į kažką panaši, jūs nesuklydote. Antraštė jums priminė Algirdo Brazausko 2007 m. knygos Ir tuomet dirbome Lietuvai (apie ją žr. Knygų aidai, 2007, Nr. 4, p. 1–4) pavadinimą.

2 Viktorija Daujotytė, Valentinas Mikelėnas, Arvydas Šliogeris, Aleksandras Vasiliauskas, Vladas Žulkus, Nerimas: Svarbiausių humanitarinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos, Vilnius: Tyto alba, 2012, 189 p.

3 Gerai šio žodžio niekas į lietuvių kalbą nėra išvertęs. Žodis obskurantizmas mažai kam padės, todėl geriausia tai būtų paaiškinti kaip ekstremalią priešpriešą kultūrai, laisvei ir mokslui, kaip runkelinių vertybių sistemą.

4 Tų tikrųjų narių Lietuvos mokslų akademijoje yra ir daugiau, gal koks šimtas. LMA interneto portale bėgančia eilute paleistas skelbimas „apie laisvas Lietuvos mokslų akademijos tikrųjų narių vietas ir jų rinkimo tvarką“. Red. past.

5 Straipsnį išspausdino laikraštis Sovetskaja Rosija 1988 m. kovo 13 d.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau