IŠ RIMO GENIUŠO ATSIMINIMŲ

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Atsiminimai
AUTORIUS: Kristina Logvinovienė
DATA: 2014-02

Su šviesaus atminimo Maestro Rimu Geniušu (1920–2012) mane likimas suvedė 2011-aisiais, rengiant spaudai interviu apie Beatričę Grincevičiūtę, su kuria jam, kaip pianistui, yra ne kartą tekę koncertuoti. Nustebino skvarbus žvilgsnis į daugelį gyvenimo įvykių, savitas požiūris, nebūtinai sutampantis su daugumos nuomone, šviesi atmintis ir guvus protas. Tuomet dar nežinojau, kad tas interviu Maestro bus paskutinis…

Šiandien prieš akis guli 6 atsiminimų sąsiuviniai, išlikę laiškai ir kasdieniai užrašai (Tagebuch), prabėgusių metų liudininkai. Atsiminimus vartome ir kalbamės su Maestro žmona dailininke Irena Žemaityte-Geniušiene.

 

– Kada ir kaip buvo pradėti rašyti šie atsiminimai?

– Atsiminimus rašyti Rimas Geniušas pradėjo 1987 metų kovo mėnesį į languotą šimtalapį sąsiuvinį kolenkoro viršeliais. Rašė tik į vieną lapo pusę, klijavo nemažai nuotraukų, todėl sąsiuvinis atrodo gana solidus. Panašūs ir kiti penki sąsiuviniai.

Pavartykim porą pirmųjų sąsiuvinių, jie seniausi. Nors kai pagalvoju, Rimo gyvenime dabar jau viskas atrodo, kad buvo labai seniai. Pavyzdžiui, pirmasis po karo M. K. Čiurlionio „Jūros“ atlikimas, kurio aprašymu pradeda penktąjį sąsiuvinį.

„1956. Mane pakvietė diriguoti Čiurlionio „Jūrą“, naują E. Balsio redakciją. Įeinu į redakcinę komisiją. Balsys, Čiurlionytė ir aš. Bernšteinas pasakė: „Tai dabar išmoksime „Jūrą“. Pareikalavau 9 repeticijų. „Jūra“ paskutinį kartą buvo atlikta tik 1935 m. Čiurlionis pastaruoju metu buvo laikomas „mrakobes“. Čiurlionio galerijoje buvo leidžiama rodyti tik kai kuriuos jo darbus. Saladovnikov (buvęs Didžiojo teatro direktorius, dabar ištremtas į Vilnių) parašė apie jį kritikuojantį straipsnį „Tiesoje“. Aš važiavau į Kauną, ir kita Čiurlionio sesuo – Karužienė surengė specialiai man „parodą“ – laisvą dieną išstatė šviesiame koridoriuje daug jo nerodomų darbų ir davė skaityti mažai žinomų straipsnių.

Koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio 80 m. sukakčiai paminėti, paruoštas Kompozitorių sąjungos, įvyko sausio 18 d. Tik tą pačią dieną prie filharmonijos buvo pakabinta ranka rašyta afiša, bet prigužėjo pilna salė žmonių. „Jūrą“ teko pakartoti 2 sykius. Taip Balsys su Juzeliūnu buvo nutarę ir paruošę man pritariant. vyriausybei nepatiko.

 Netrukus „Jūra“ vėl buvo atliekama per Kompozitorių sąjungos plenumą, vėl buvo kartojama ir gavau pastabą. Bet visgi Banaičiui patiko mano dirigavimas ir darbas ruošiant „Jūrą“, ir tai bene bus pagrindinis motyvas, kodėl 1958 m. man patikėjo [Operos] vyr. dirigento postą.

Per visą „Jūros“ ruošimo laiką konsultavausi su J. Čiurlionyte. Ji buvo patenkinta atlikimu, po koncerto ji ir kiti Čiurlionio artimieji man labai dėkojo. Bet štai kai darėme radijo įrašą, aš jau su Čiurlionyte nesikonsultavau ir nepakviečiau dalyvauti įrašo procese. Aš nieko blogo negalvojau, tiesiog nesinorėjo jos varginti, bet ji, pasirodo, labai užsigavo.“[1]

Šis R. G. netaktas buvo gana lemtinga klaida.

Seniai įvyko ir pirmasis G. Verdi „Requiem“ atlikimas. Minios žmonių plaukė į Kauno sporto halę, Vilniuje – į katedrą (tuomet – Paveikslų galeriją)… Tai buvo pirmas religinio turinio muzikos atlikimas sovietmečiu. Lietuvos operos ir baleto teatras „Laurušo ir Geniušo laikais“ sulaužė tabu. Bet „Lietuvos muzikos enciklopedija“ šių R. G. biografijos faktų, deja, nemini.

Seniai R. G. statė ir S. Prokofjevo „Meilę trims apelsinams“, G. Gershwino „Porgį ir Besę“. Kaip ir nebūta.

Bet bėkim nuo sentimentalių paaimanavimų, geriau žvilgtelėkim į dar tolimesnę praeitį. Aišku, pirmųjų kelerių metų aprašymai – tėvų prisiminimų atsiminimai. Praleiskim Sankt Peterburgą, kelionę į Lietuvą, iš Kauno į Kėdainius, palikim puslapius su giminėmis, draugais ir tėvų draugais, bet siūlyčiau paskaityti vieną epizodą, jau ūgtelėjusio berniuko įspūdžius, kuriuos vėliau R. G. pasitaikius progai dažnai pasakodavo.

„Lietuvoje ką tik buvo viešėjęs dr. J. Basanavičius. Su tėvais buvau Kėdainių knygyne, kuris buvo savotiškas inteligentų susirinkimo centras. Ten mačiau didelį plakatą: dr. J. Basanavičius stovi kryžkelėje ir svarsto, į kurią pusę eiti.“

Tėvas „ruošdavo gimnazijoj ir ypač mokytojų seminarijoje (Totlebeno rūmuose) vakarus su vaidinimais, dažniausiai savo paties parašytais. Pašiepdavo ir išjuokdavo vienokius ar kitokius valdininkus, kyšininkavimą, cenzūrą. Vienas iš tokių spektaklių buvo Tėvo parašytas ir režisuotas „Lietuviškas Faustas“. Jame šalia lietuviškų aktualijų buvo panaudoti motyvai iš Goetheʼs ir muzika iš Gounod. Repetuodavo dažnai mūsų mokykloje, aš aktyviai sekiau ir dalyvavau. Velnių kaukes iš pradžių bandė patys daryti iš kartono, vėliau užsakė iš papjė mašė. Mefistofelis dainavo „Vien tik auksas valdo mus“, kita jo arija – „Vai pūtė pūtė šiaurus vėjelis“. Zybelis – „Pasakykite jai, mieli žiedai“ . Aš užsimesdavau per petį ploščių, užsimaukšlinęs kaukę ir pasilipęs ant kėdės taip pat dainuodavau „Vien tik auksas“ ir kt. Vaidinime dalyvavo Reutas (Faustas), Balevičius (Mefisto).

Po vaidinimų – šokiai parke, užtvankoje ir Dotnuvėle plaukiodavo plaustai, papuošti girliandomis ir spalvotais žibintais. Tėvui P. Šinkūnas [Peliksas Šinkūnas – pedagogas, geografas. – I. G.] sakė: „Klius tau už tas operas“.

Taip ir atsitiko: R. G. tėvas pateko į Varnių koncentracijos stovyklą, bet po kelių mėnesių buvo išteisintas, tik neleista gyventi Kaune ir kituose didesniuose miestuose bei dirbti valdiško darbo. Užtarus prof. Voldemarui, kurio studentas buvo Kauno universitete, Geniušų šeima vis dėlto gavo leidimą išvykti į Kauną.

O „Lietuviškasis Faustas“ ir tikrasis „Faustas“ sužadindavo dar ir tokius saldžius prisiminimus: viena kaimynė ar mokytoja „Šalnaitė duodavo man saldainių „Mefistofelis“ ir marcipanų“.

– Kaip būsimo dirigento gyvenime atsiranda muzika, kaip jis patenka į muzikos pasaulį?

– „1926. Tėvas pirko iš muzikos mokytojo Melniko pianiną „Bernhard“. Jis pas mus išstovėjo iki 1940 metų“. Tada įdomesnė buvo pianino dėžė, tinkama žaidimams… Skambino ir smuiku grojo R. G. tėvas, bet sūnaus kol kas nevertė mokytis.

O „Dėdė Petras mokė mane groti fisharmonija, kažkodėl labai bardamasis.“

1929 m. „Tėvas pradėjo mane mokyti skambinti pianinu, bet aš gerokai kračiausi. Už valandą skambinimo mokėjo 5 centus, už valandą dienos miego 15 ct.“ 1930 m.: „Tėvas numojo ranka ir skambinimo pamokos pasitraukė“. Vis dėlto po kurio laiko „Tėvas susitarė su Bieliūnu, kad mokys mane skambinti. Vaikštau pas jį į namus. Jis gyveno pas Rastenį Aukštaičių g. Kambaryje daug jo portretų – Demono vaidmenyje ir kt. Labai griežtai mane čiumpa. Sakė tėvui, kad atlyginimas nesvarbu, susitarsim, vėliau paaiškėjo, kad 5 litai už pamoką – labai daug.“

Vėliau E. Laumenskienė piktinsis: „Kaip galima mokytis pas šiaučių kostiumą siūti.“

1932 metų reziumė (tokius superlakoniškus reziumė R. G. sudarydavo po kiekvienų metų aprašymų): „Su tėvu: smuikas + fortepijonas Geštautas, Kuprevičius [Šios dvi pavardės – smuikininko ir pianisto – bus dažnai minimos. – I. G.] Egzaminai į konservatoriją.“

Kiek anksčiau atsiranda įrašų ir apie chorus: „Mokykloje chorą vedė mokytojas Čižiūnas. Mokėmės ir kalėdinių giesmių. Ateidavo patikrinti ir pasiklausyti kunigėlis Žičkus.“ Kitur: „Vaikštau į Prisikėlimo bažnyčią (senąją medinę, paskui naują laikinąją). Viršuj gieda J. Karoso choras. Stengiuosi susivokti, ką kuris balsas gieda.“

Baigiamasis mokyklos vakarėlis… „Jame dalyvavau jau su ilgomis kelnėmis.“ O dar svarbiau – „Buvo nupirkta „Aušros“ berniukų gimnazijos uniforminė kepuraitė.“ Su šia smagia įžangėle prasideda naujas gyvenimo etapas, kuris 1938 metų atsiminimuose užbaigiamas panašiai: „Jau man buvo nupirktas civilinis kostiumas (šviesus).“

Apie „Aušros“ gimnaziją R. G. yra pasakojęs TV laidose, daug vietos tam laikotarpiui skiriama ir atsiminimuose. Bet mes juk stengiamės tuose smulkia rašysena primargintuose puslapiuose išrankioti su muzika susietus dalykus, kurių juo toliau – juo daugiau. Tai nebuvo lengvas laikotarpis (kieno gi kelias iki brandos atestato yra lengvas…), ypač turint omenyje, kad pačioje atsiminimų pradžioje apie save, dar visai vaiką, R. G. rašė: „Mėgdavau pabūti vienas.“ Gana vienišas, atsiskyrėlis jis jautėsi ir gimnazijoje (tiesą sakant, ir vėliau).

IA klasėje muzikos mokytojas buvo Vincas Bacevičius, III klasėje „Muziką dėsto jau Kęstutis Bacevičius, Vinco Bacevičiaus sūnus, atvažiavęs iš Lenkijos. Jis pradėjo organizuoti mokinių orkestrą. Vakarėlyje (dar senoje salėje) Geštautas [R. G. klasiokas, smuikininkas. – I. G.], K. Bacevičiui akompanuojant, grojo Dvoržako Humoreską ir judino savo dideles ausis [po kurio laiko R. G. rašė, kad mokosi judinti ausis – ir tikrai išmoko, iki gilios senatvės visus pralinksmindavo! – I. G.], A. Kuprevičius skambino Borodino ir Chopino mazurkas. Visa tai man darė didelį įspūdį ir skatino mokytis muzikos.“

Taigi „ Bieliūnas susitarė su savo geru draugu J. Gruodžiu, kuris tada buvo muzikos mokyklos direktorius, ir mane priėmė. Per egzaminą žydukės žymiai geriau už mane grojo, bet į mokyklą labiau norėjo berniukų ir lietuvių.“

II sąsiuvinio (1933–1940 m.), rašyti pradėto 1988 m. lapkritį, pirmame puslapyje skaitome: „Vasario mėn. iškilmingas Konservatorijos atidarymas – muzikos mokykla pertvarkyta į Konservatoriją. Tai dabar aš esu Konservatorijos „klausytojas“. Mokausi pas prof. E. Laumenskienę – Maironio g. įėjimas per vartus ir į kairę, pirma klasė po kairei. Laumenskienė barasi. Prikaišioja , kad įlindau į Konservatoriją per protekciją. Bet pamažu dariau pažangą, ji pradėjo kiek ir mane pripažinti.“

„Pas E. Laumenskienę mokėsi Arklytė (man atrodė, kad ji labai gerai skambina Dusseko sonatiną Es-dur), Marinio duktė, Jaroševičiūtė, Joffe, Valnerytė-Kundrotienė, gražuolė Sladkauskaitė.“

R. G. labai detaliai užrašinėjo, kas buvo jam užduodama, kai kuriuos dalykus mokėsi ir pats. Gal dėl įvairovės užmeskim akį į tokį vaizdelį:

„Pavasarį Laumenskienė pakvietė visus savo mokinius į savo butą, ten buvo suruoštas jiems balius. Gimnazistukai sėdėjom prie atskiro stalo, ten daugiausiai buvo saldumynai: karštas šokoladas, ledai, tortas etc.“

Tuo metu gimnazijoje „Mokyt. Kęstutis Bacevičius pasakojo mums apie tai, kas naujo muzikoje šiais laikais, taip pat ir apie Šostakovičių. Orkestro repeticijos jau vyksta naujoje salėje. Aš groju fisharmonija, A. Kuprevičius – fortepijonu (naujas geltonas fortepijonas).“

Scenelė iš Geniušų šeimos gyvenimo: „Grįžo iš Sibiro (keičiantis politiniais kaliniais) vyskupas Matulionis [pačioje I sąsiuvinio pradžioje po tėvų nuotrauka užrašyta: „1917, tais metais apsivedė. Šliūbą suteikė kun. Teofilis Matulionis, vėliau vyskupas“. – I. G.]. Jis buvo pakviestas pas mus, buvo daug svečių. Jie sėdėjo valgomajame, mes su Geštautu salone grojom Gounod „Ave Maria“. Vyskupas apsiverkė. Kai mus, gimnazistus, pristatė, aš pabučiavau vyskupo žiedą, o Geštautas išdidžiai padavė ranką ir prisistatė: „Geštautas“.

Bent prabėgomis, nechronologiškai pažiūrėkime, su kuo, pas ką teorinius dalykus mokėsi R. G. „Man labiau patinka Konservatorijos mokytojai už „Aušros“ gimnazijos mokytojus – jie daugiau neformalūs. iš mokinių prisimenu Karašką, Balčiūną, M. Vaitkutę-Arnastauskienę (jie visi suaugę buvo) muzikos teoriją – pas V. Žadeiką, solfedžio I – pas N. Matiukonį . Lankau harmoniją I pas komp. K. Banaitį. Jis komentuoja per pamokas muzikinius įvykius, vertina . Pas J. Karnavičių komp. (tėvą, senelį) lankiau II solfedžio. Jis pats gan gražiai dainuoja, pats sau akompanuodamas. Kartu lanko ir K. Gutauskas. Aš jam dažnai padedu spręsti teorinius uždavinius. Jis kartais veda mane pietų į „Metropolį“, nes ten vakarais dainuoja. II harmonija pas Bendorių… [per egzaminus iš visų teorinių dalykų gaudavo penketus. – I. G.].“

„Pirmasis mano pasirodymas (Amatų mokykloje) kaip akompaniatoriaus. Tai ir pats pirmasis mano, kaip pianisto, pasirodymas“. [Tėvas buvo Amatų mokyklos direktorius ir dažnai rengdavo vakarėlius, koncertus… – I. G.]

Konservatorijos studentų vieši „ koncertai vykdavo 1 kartą per mėnesį. Bilieto kaina 1 litas, susirinkdavo pilna salė. Gal dar nerašiau, kad konservatorija buvo Maironio gatvėje. Salė siaura ir ilga, su geru pakilimu. Dažnai ateidavo anglų pasiuntinys, berods Tompson Laumenskienė pasakė, kad iš manęs gali išeiti pianistas tokio masto kaip B. Dvarionas ar Bacevičius.“

Kai 1936 m. R. G. perėjo į prof. V. Ružickio klasę, E. Laumenskienė ne tik pakeitė šią nuomonę, bet, baisiausiai įsižeidusi, niekada gyvenime su savo buvusiu mokiniu, laikytu vos ne vunderkindu, nebesisveikino…

Įdomus ir sudėtingas, keistas ir ne visada sėkmingas buvo R. G. mokymasis pas profesorių V. Ružickį. „ neišlendu iš VI kurso. Nežiūrint to, Ružickis man – dievukas (ir iki šiol, 1987 m.).“

„Ružickis paliko man didelį įspūdį ir turbūt padarė įtaką visam gyvenimui, mąstymui, veiklai, muzikiniam darbui. Skambinimo maniera, santykis su muzika, su darbu. Tūkstančiai galimų variantų, nuoseklumas, nuodugnumas; iš sunkumų daryti pratimus, profesionalizmas.“

Atsiminimai apie V. Ružickį (beje, kaip ir apie B. Dvarioną, K. Petrauską ir kitas gyvenime sutiktas ryškias asmenybes) yra skelbti spaudoje, todėl praleiskim tai, kas rašyta šiuose sąsiuviniuose.

O atvertę vieną II sąsiuvinio lapą, rasime įklijuotą patį pirmą išspausdintą R. G. straipsnį 1937 m. „Mokslo dienose“ (gruodžio 27 d., Nr. 12) – „Muzika ir moksleiviai“. Čia jis, iki tol visuose dokumentuose figūravęs kaip Juozas Geniušas, pasirašo R. Geniušas. Rimas, kad nesipainiotų su tėvu. Truputėlį paskaitykim, ką septyniolikmetis autorius rašo savo pirmame opuse: „Dažnai tenka išgirsti senesnių žmonių nusiskundimų, kad mūsų moksleivija nepakankamai domisi muzika, nelanko koncertų, jai terūpi tik šokiai, kinas, sportas. Ir moksleivija, ir apskritai jaunimas nėra tas ir apskritai mūsų jaunimas nėra tinkamai paruoštas muzikos kūrinius klausyti ir juos suprasti. Labai gera priemonė muzikos kultūrai ugdyti yra specialios radijo valandos moksleiviams “ ir t. t.

– Atsiminimuose turbūt neapsieinama be operos?

– Čia jau tektų perrašyti visą Kauno teatro muzikinį repertuarą, bet dažniausiai tik konstatuojama, ką matė, klausė. Su gimnazijos draugais eidavo į spektaklius moksleiviams.

„Eidavau su Konservatorijos kontramarkėmis. Grybauskienė, tada dar jauna, bet labai pikta, man kažkodėl išrašydavo geras vietas.“

Po kelių dešimtmečių Vilniuje, kai mes, gimnazistukės, pametusios galvas dėl operos, bėgdavom į teatrą Basanavičiaus gatvėje, už kasos langelio ponia Grybauskienė irgi atrodydavo labai pikta…

„Mačiau „Faustą“ su keliais sąstatais. Labai domino Mefistofelis – Kučingis-Kučinskas, Katelė, Stasys Sodeika ir ypač Nagrodskis-Nauragis“.

„Mačiau „Demoną“, dainuojamą konservatorijos diplomanto Rostislavo Andrejevo. Buvau su juo pažįstamas. Vaikščiojo su studento juristo kepuraite. Studentės labai karštai jam plojo.“

„Tėvas buvo pirkęs operų ištraukų sąsiuvinius iliustruotais viršeliais – „Fausto“, „Carmen“, „Rigoletto“. Aš grojau juos ištisai, įsivaizduodamas, kad „pravedu operą“. 1941 m. dar prisidėjo „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“.

O prisimindamas prieškario laikus, būtinai pasigirdavo matęs Cooperį, dirigavusį Kauno teatre.

– Ar užsimenama apie dramos teatrą, kiną?

– Apie dramos spektaklius R. G. neužsimena, bet apie kiną – taip. Pirmąkart buvo kine dar Kėdainiuose, matė „Paryžiaus katedrą“. 1932 m. „Su Mama žiūrėjom kine „Nibelungų giesmę“. Prieš filmą buvo paskaita.“

Jau vėliau filmas (tada sakydavo „filma“) su Deanna Durbin ir Stokovskiu (rodos, „Jų 100, aš 1“, filmas apie Paderewskį, dalyvaujant pačiam Paderewskiui. Garsusis „Tango Notturno“ su Pola Negri! Su pasisekimu Kaune buvę rodomi „Aleksandras Nevskis“, „Cirkas“, „Linksmieji vyrukai“.

Norėtųsi čia įterpti lengvabūdišką retro motyvą (tada turbūt dar nebuvo retro): „Čiuožykloje šalia mūsų, Kapsų g., garsiakalbis. „O, donna Clara, Tave aš šokančią mačiau“, „Palangos jūroj “, „Leiski man, leiski man kartą pabučiuot tave, tik vieną syk, tik vieną kartą“, „Aš myliu vasaros rugiagėlę, ji taip švelniai vilioja mane, jos kaip akys mano mergužėlės, ją mačiau aš šiandieną sapne, bam bam!“

Bet grįžkim prie rimtesnės muzikos.

„Metropoliten“ teatro patalpoj vykdavo simfoniniai koncertai. Dažnai juos lankydavau. Diriguodavo M. Bukša, J. Kačinskas, J. Karosas, V. Motiekaitis, J. Pakalnis. Kartais simf. koncertai vykdavo operos teatre.

italų vunderkindas Chose Renaldi grojo Paganinio koncertą A-dur. Gerokai jis mane patempė.

Sovietų pianistas G. Ginzburg, Orlovski…“

„Buvau A. Dvarionienės-Smilgaitės koncerte .“ „Pianistė graži blondinė iš Švedijos Ebelhard ir neblogai groja.“

„Su Kuprevičium buvom Žak Tibo koncerte. vertinom tą Žak Tibo ir Kuprevičius pasakė – nepatinka man, kaip jis naudoja kairį pedalą, – paaiškėjo, kad aš – apie smuikininką, o jis – apie pianistą.“

„Artur Rubinštein, man atrodė, piktokai grojo Chopino As-dur polonezą, A. Kuprevičiui gi labai patiko. Rummel grojo Lisztą, apie jį rašo Aisedora Dunkan – skaitau jos memuarus.“ „Klausiau per radio, kaip A. Kuprevičius skambino Scherzo E-dur, labai man patiko vidurinė dalis.“

1941 m. jau Vilniuje, Rozos Tamarkinos koncertas paliko „ tokį įspūdį, kad man užsinorėjo irgi kažką didingo nuveikti“.

Ir ką gi, pradėjo po 12–14 valandų per dieną kalti – ruoštis egzaminui pas dėstytoją, kurio nė vienoje paskaitoje nebuvo buvęs (tuo metu mokėsi Pedagoginio instituto Matematikos fakultete). Doc. O. Stanaitis nustebo, pamatęs nepažįstamą studentą ir dar labiau nustebęs parašė penketą…

Taip pat 1941 m.: „Buvau Branerio koncerte Universiteto salėje. Jis skambino kitais tempais, negu kompozitoriaus nurodyta, Chopino fantaziją f-moll. Etiudą f-moll sugrojo, paskui apėjo aplink fortepijoną ir pasakė, kad dabar sugros dvigubomis gaidomis ir tuo pačiu tempu.“

„Kelis kartus buvau filharmonijoje Dvariono diriguojamuose simfoniniuose koncertuose, grojo, rodos, Čaikovskio simfonijas. Labai man patiko, kaip A. Kuprevičius grojo Liszto koncertą A-dur. Ch. Potašinskas kitame koncerte grojo Chopino preliudus.“

– Kodėl R. Geniušas pasirinko matematiką ir Pedagoginį institutą?

– Istorija tokia. 1938 m. baigęs gimnaziją, R. G. padavė pareiškimą į universitetą norėdamas studijuoti teisės mokslus (galbūt tada buvo nupirkta kepuraitė, kokią nešiojo R. Andrejevas, – Teisės fakulteto). „Smetonos laikais buvo manoma, kad tai labai tinkama antroji profesija pianistui, nes lavina humanitariškai, be to, baigus galima užimti 80 tarnybų.“ Bet užėjus sovietams „Labai pasikeitė teisių fakulteto programa – išmetė romėnų teisę ir kitas daugiau humanitarines disciplinas. Dabar praktiškai bus ruošiama beveik išimtinai teismui ir prokuratūrai. Pradedu galvoti apie fakulteto keitimą.“

Taigi ir pakeitė ne tik fakultetą, bet ir aukštąją mokyklą. Pas prof. V. Ružickį kiekvieną trečiadienį dar vis važinėdavo, kol sykį jo neberado, sužinojo, kad V. Ružickis repatrijavo beveik su niekuo neatsisveikinęs. „Toks jis jau buvo.“

Beveik treji mokslo metai teisės studijų spėjo palikti ryškų pėdsaką R. G. gyvenime. Prof. A. Janulaitis, prof. R. Leonas, doc. Krivickas… Keli labai intelektualūs kolegos žydai, užkrėtę R. G. Spinozos knygomis. O svarbiausia – ypatinga prof. Mykolo Römerio asmenybė. Neilgas epizodinis bendravimas su profesoriumi R. G. gyvenime turėjo panašią reikšmę kaip ir studijos pas V. Ružickį. (Beje, R. G. paauglystėje panašiai svarbi, reikšminga asmenybė buvo gimnazijos direktorius prof. M. Biržiška, o ateityje bus prof. M. Bukša).

Negaliu iškęsti neparodžiusi Jums kelių gal ne itin reikšmingų, bet, sakyčiau, vaizdingų aprašymų:

„Nežmoniškai kalu teisės enciklopediją. Skaitau P. Leono knygą, nieko nesuprantu. Tada D. Krivicko studentų paruoštą konspektą, gana žemo lygio. Labai padeda man Tėvas, ir stebiuosi jo visapusiška erudicija.“ Rudenį iš teisės enciklopedijos gavo 5.

Su grupe studentų „Buvau pas Römerį bute Vilniuje laikyti įskaitos. Jis barė už kažkokį nemandagumą, liepė stovėti prie kambario durų. „Ponai studentai! Kas iš jūsų moka perpilti rašalą į rašalinę?“ Visi suglumę, nesupranta. Aš sakau: „Aš moku“ ir pripilu. „Dabar Jūs galite sėstis“. Paklausė manęs, kiek respublikų Tarybų Sąjungoj. Atsakiau: „49“. „Per daug!“. Sakau: „Dvylika“. Jis: „Dabar per mažai“ ir taip priėjom iki to, kiek reikia. Jis sako studentams: „Matot, kaip collega gerai orientuojasi“ ir pasirašo man įskaitą.“

Čia mes atvertėm keliolika puslapių atgal, grįžkim į 1941-uosius. Suprantama, užversti puslapiai niekad nebuvo ištrinti iš R. G. gyvenimo. Net pora semestrų pedagoginiame institute. „ Įspūdingi Bazilijonų vienuolyno rūmai“. „ Dažni šokiai su įvairiausiais žaidimais. Labai tinkamos sąlygos – gera aukšta salė, ilgi pustamsiai koridoriai su labai plačiomis palangėmis. Geras fortepijonas, skambinu mergoms Chopino valsus. Mane išrinko dauguma balsų (už akių, aš nedalyvavau) į studentų vietos komitetą, kultūros sektoriaus pirmininku.“

„Doc. Vokietaitis visus studentus apžiūri ir nurodo, kokius kam daryti pratimus, kad ištaisytų kūno sudėties defektus“. Štai kodėl R. G. kambaryje ir spintose buvo begalė visokiausių „inkvizicijos“ priemonių – svarmenų, štangų ir pan., naudojamų pagal griežtą tvarkaraštį, tarsi vykdant šventą ritualą. Dienoraštyje įklijuota iškarpa su fizinio lavinimo katedros vedėjo A. Vokietaičio nuotrauka ir biografinėmis žiniomis.

Tuo metu prasideda nuolatiniai bandomieji oro pavojai, o kai galų gale paskelbiamas tikrasis, nenori patikėti vieno pažįstamo žodžiais, kad „prasidėjo vokiečių–rusų karas“. Išgirsta per radiją Kalinino kreipimąsi į liaudį apie „verolomnoje napadenije“, apie „naše delo pravoje“… Nesiliaujančios sirenos. O R. G. nesiliauja kalęs – gal rytoj bus egzaminas? Naktį – kažkoks keistas sirenos garsas. Eina į kambarį pas Mamą, baisus sprogimas – tai buvo ne sirena, o krintančios bombos švilpesys. Mama sunkiai suže oista, jos draugė nukraujavusi čia pat miršta… Rytą iš Čiurlionio gatvės einu su namiškiais pažiūrėti, kokią baisią duobę Kudirkos gatvėje išrausė bomba, ta pati, kuri sunkiai sužalojo mano būsimąją Anytą ir per plauką paliko gyvą mano būsimą vyrą…

Atsiminimuose R. G. daug rašo apie ligoninę, apie buto kaimynų žydų padėtį. Vokiški skelbimai, pranešimai, draudimai, iškabinti gatvėse. Cholerinka, nieko negelbstinčios dietos ir pagrindinis vaistas – dar kažkaip randamas „Šamchoras“ (to vyno net vaikams būdavo duodama, prisimenu jo skonį). Grįžimas į Kauną, antra „Diederichs&Fréres“ kelionė į buvusią laikinąją sostinę, bet nebe traukiniu, o vargais negalais gautu sunkvežimiu, kuris pakeliui sulūžta (tik fortepijono svoris išgelbsti nuo pražūtingo apvirtimo). Ir tik po ilgų R. G. žygių pėsčiomis į Kauną ir atgal sunkvežimio, vežančio iš fronto sužeistus karius, parvežamas fortepijonas…

R. G. pasiryžta grįžti į konservatoriją toliau tęsti fortepijono studijų. „Nutariu pas buvusias Ružickio mokines – Juodakytę arba A. Smilgaitę-Dvarionienę. Stoviu laiptų aikštelėje (Konservatorija Maironio g.), žiūriu pro turėklus. Sakau, kuri pirma ateis, su ta kalbėsiu. Pasirodė Dvarionienė, susitariau su ja.“

„Darau pastangas įstoti į operos teatrą akompaniatorium. [Jau gerokai anksčiau buvo nemažai akompanavęs ir įvairiems ansambliams, ir solistams – A. Dičiūtei, P. Zaniauskaitei. – I. G.]. Kalbuosi su direktorium Ivanausku. Susitinku administracijos kambaryje su Mykolu Bukša. Jis paskiria perklausą: Alfredo atbėgimas 4 pav., „Pikų damos“ įžanga, kai kas iš „Lohengrino“. Buvo Bukša, Marijošius, Tallat-Kelpša. Priėmė praktikantu be algos.“

Taip R. G. įkėlė koją į teatrą geram pusšimčiui metų. O jo kelionė į muziką tęsėsi visą likusį gyvenimą.

– Ar maestro neplanavo toliau tęsti atsiminimų?

– VI sąsiuvinis baigiasi 1965 m. apžvalga. Kai R. G. grįžo į teatrą (1992 m.), į vyriausiojo dirigento pareigas, nebe atsiminimai rūpėjo. Po jubiliejinės 1995 m. „Traviatos“ (R. G. – 457-osios, 41-osios naujametinės) ištikęs insultas, laimei, sutrikdė tik judėjimą, kliudė balso stygas, bet paliko puikią atmintį, šviesų protą. Daug kas ragino (ypač atkakliai kalbino prof. R. Žigaitis) tęsti atsiminimus, bet R. G. atrodė, kad yra dar daugybė dalykų, įdomesnių ir svarbesnių negu jo paties praeitis. Kad jėgos leistų suspėti bent ką nors dar sužinoti, suprasti – įnirtinga mankšta, sistemingi pratimai, treniruotės su „inkvizicijos“ įrankiais.

Prisimindamas paauglystės metus, dar I sąsiuvinyje R. G. rašė, kad tada „mano draugai buvo Tuchačevskis, Tarzanas ir Leonardas da Vinčis“. Įpusėjęs 9-ąją dešimtį kasdienio dienoraščio sąsiuvinių serijoje užrašė: „Mano draugai – Leonardas da Vinčis, Proustas, Bruckneris“. Leonardas „ėjo“ ištikimai per visą gyvenimą, o šalia Prousto R. G. vėl kelintą kartą kartojo T. Manną, F. Dostojevskį, narstė J. Joyceʼo „Uliso“ bilingvą, stengėsi atmintinai išmokti Omaro Chajamo eilių. Paskutinis didysis atradimas buvo Kristijonas Donelaitis ir kerėte pakerėję „Metai“. Kadaise buvo išstudijuotas C. G. Jungas, dabar rūpėjo nauji šiuolaikinės filosofijos autoriai. Nejučia į knygų lentynas ir į mintis ėmė spraustis ezoterika…

Dar būtina papildyti žinias iš Lietuvos, iš Vilniaus istorijos! O kiek reikia išklausyti mažai žinomos ir visai nežinomos muzikos! Muzika – kaip kosmosas. Kažkas panašaus, kaip Hawkingo „Pasaulis riešuto kevale“. Visa muzika – keliose „Dies irae“ natose. Kokie čia dar atsiminimai, nors iš tikrųjų jam brangūs.

Vienu metu R. G. suabejojo – gal vis dėlto vertėtų juos tęsti, bet nebetęsė.

– Šiemet, minint R. Wagnerio metus, norisi paklausti, koks buvo R. Geniušo santykis su Wagnerio kūryba?

– R. Wagnerio operų R. G. nedirigavo. Nesusaistytas kontraktų, suprasdamas, kad ir nebediriguos, jis tas operas analizavo, mokėsi taip, lyg iš tikrųjų ruoštųsi pastatymui.

Su literatūriniu R. Wagnerio palikimu R. G. susipažino jaunystėje, namų bibliotekoje iki šiol tebėra kompozitoriaus autobiografijos, du tomai, III ir IV, dienoraščių, laiškų etc., bet I ir II dingo. Tai 1911–12 m. Maskvos leidyklos „Griaduščij den“ leidinys (rusų k.). O jau 79-erių sulaukęs R. G. rašė savo lakoniškuose kasdieniuose užrašuose (į sąsiuvinius arba atskirus lapelius):

„1999.09.26. Susidomėjimas Wagnerio „Tristanu ir Izolda“ iškilo, pabuvo ir dingo“, bet po trijų dienų: „Ne, susidomėjimas Wagneriu nepraėjo!“

Nuo to laiko, kol pajėgė rašyti, beveik kiekvieną dieną tarp klausomų kūrinių pažymėdavo Wagnerio operas. „Baigiau „Parsifalį.“ Po dviejų savaičių: „Antrą kartą baigiau „Parsifalį.“ Juo toliau, juo dažniau ėmė dominuoti, buvo pabraukiamas „Göttendämmerung“. Ant fortepijono, pianino gulėdavo, dažnai – atverstos „Zygfrydo“, „Reino aukso“ partitūros, jų ir kitų operų klavyrai. R. G. užsibrėžė (ir skrupulingai vykdė) rytinį uždavinį: „Kai pabundu, padainuoti arba paskambinti „Tristano ir Izoldos“ temas, kurias maniau, kad žinau, o paaiškėjo, kad nežinau.“

Su užsidegimu aiškindavosi pats, aiškindavo namiškiams vagneriškosios harmonijos ypatybes, dramaturgiją, kitus dalykus – ir elementarius, ir sudėtingus. Lapelis su užrašytomis „Reino aukso“ scenomis, kampe vos įskaitomai: „Palyginti su „Ulysso“ struktūromis“… Persirašęs „Nibelungo žiedo“ leitmotyvus, mokėsi juos atmintinai, aiškinosi scenų frazių prasmes… Išskaidydamas akordus į atskiras natas, darė pianistinius pratimus pirštams, ausims ir galvai miklinti. Perrašinėjo ir ištraukas iš straipsnių apie R. Wagnerio kūrybą.

Suprantama, profesionalūs pokalbiai apie Wagnerio muziką, jos formas, interpretaciją vykdavo su sūnumis Petru ir Juliumi, po truputį bandė pratinti anūkus Luką ir Mariją. Džiaugdavosi apie R. Wagnerio operas padiskutavęs su Jonu Aleksa.

Neiškentęs kartais pakviesdavo mane: „Paklausyk, čia Logės (ar Mimės, ar Frikos, ar dar kieno nors) tema, ji dar nesibaigė, o jau prasideda kita; girdi, kaip įdomiai ir gražiai jos susipina!“ Labai stengdavosi padėti man geriau suvokti tų operų muzikos turinį, suprasti siužetus, susigaudyti aibėje herojų (iš kurios operos Ortrūda, iš kurios – Gertrūda… Be Brunhildos ir Krimhildos, pasirodo, dar besanti Floshilda, bet ji ne pagrindinė…).

Labai didelę dalį laiko, daug ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų kovodamas su negalia R. G. paskyrė šiai kelionei į R. Wagnerio operų pasaulį – vieną didžiųjų savo muzikinių pasijų.


[1] Atsiminimų kalba taisyta minimaliai, paliktos autoriaus vartotos asmenvardžių formos.