ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Laikas
AUTORIUS: Tomas Daugirdas
DATA: 2013-09
„Laisvas laikas“ visuomet buvo suvokiamas kaip vertybė. Tai siejama su aristokratišku gyvenimu bei visai kitokia gyvenimo kokybe nei tuo atveju, kai „laisvo laiko“ neturima bei esama panirus darbuose. Išlaisvintas laikas kaip vertybė vis pasirodydavo įvairiose žmonijos ateities utopijose ar svajonėse. Vis dėlto ir šiandien išlaisvintas laikas yra labiau darbo papildinys ar jo atspindys nei atsvara.
Žmogaus išlaisvinimo projektai buvo siejami su jo išlaisvinimu nuo sunkaus ir monotoniško triūso bei ilgų darbo valandų. Buvo tikima, kad technologinė pažanga ten, kur nereikia kūrybinių pastangų, žmones leis pakeisti mašinomis, o žmonėms bus išlaisvintas jų laisvalaikis. Taip pat buvo tikima, jog technologijos palengvinsiančios žmonių buitį. Visos šios vizijos bei svajonės, siejamos su technika bei jos palengvinimais, išsipildė su kaupu. Buitis šiuo metu yra tapusi nepalyginamai lengvesnė nei ankstesniais laikais. Virtuvės kombainai, modernios viryklės, mechaninės indų plovyklės bei kiti prietaisai dalykus, kurie anksčiau užimdavo daug laiko ir pareikalaudavo nemažai fizinių jėgų, padarė gana lengvais. Ką ir kalbėti apie skalbimo mašiną, kuri visiškai pakeitė moterų kasdienybę. Atsiradus savaveiksmiams dulkių siurbliams, atverta galimybė ir kitoms mašinoms, kurios galbūt pačios vienos atliks namų ruošą. O kur dar maisto pusgaminių pasiūlos parduotuvėse, leidžiančios buvimą virtuvėje apriboti maisto pašildymo bei indų sukrovimo į indų plovyklę ir išėmimo iš jos laiku.
Naujos mašinos, kitoks darbo organizavimas neatpažįstamai palengvino daugelį anksčiau dirbtų fizinių darbų, sutrumpėjo darbo laikas, ir jo nustatyta trukmė yra ginama įstatymais. Greta kitko neteko prasmės visa varginamai sunki žemės ūkio darbų poetika. Arklio traukiamas arklas, rankomis kuliami rugiai, į pėdus rišami linai, pjaunamas dalgiais, grėbiamas, į kupetas kraunamas šienas šiandien regisi kaip archajinių laikų realybė. Tokia pat sunkiai įsivaizduojama, kaip ir akmenų skaldymas rankomis, namų statyba beveik be jokios techninės pagalbos ir panašios veiklos.
Vis dėlto, nepaisant technikos laimėjimų, „laisvo laiko“ daugiau neatsirado. Nuo buities „išsilaisvinusios“ moterys negali sau leisti užsiimti vien vaikų auklėjimu, savišvieta ar visuomenine veikla. Dažniausiai šeima iš vieno atlyginimo nepragyvena. Dėl didesnės šeimos gerovės moterys dirba visą darbo dieną. Ne tiek laikas tapo „išlaisvintas“, kiek vienas darbas pakeitė kitą.
Pasikeitė ir paties darbo, įspraudžiamo į aštuonias valandas, pobūdis. Nemažoje dalyje darbų esama oficialių ar pusiau oficialių viršvalandžių. Aštuonios valandos darbo reiškia labai intensyvų darbą. Kita vertus, labai dažnai darbo apimtis matuojama ne trukme, o vadinamuoju pasiektu rezultatu ar „padarytais darbais“. Pradžioje tai gal ir atrodė patraukli idėja. Ji reiškė, kad užuot sėdėjęs nustatytas valandas ir gana neefektyviai dirbęs, darbuotojas gali intensyvinti savo veiklą, padarytinus darbus nuveikti per daug trumpesnį laiką, o likusios valandos būsiančios „išlaisvintos“ jo paties iniciatyvoms ar kūrybiškumui, o gal net laisvalaikiui. Nes iš tiesų kiekvienam juk aišku, kad darbe svarbus rezultatas, o ne dirbtų valandų skaičius, tad tarsi ir nėra būtina sėdėti darbe ir imituoti veiklą, kai darbai jau padaryti. Toks modelis atrodo žmogiškesnis vien iš pradžių. Galiausiai darbdavio keliami tikslai ir reikalaujami rezultatai tiek išauga, kad tampa nebeįmanoma tilpti į nustatytas valandas.
Kadangi valandos nieko nereiškia, o svarbu rezultatas, reali darbo trukmė tampa dirbančiojo galvos skausmu. Juo labiau, jei darbdavys geranoriškai suteikia galimybę dirbti ir namie, tai anksčiau ar vėliau ima reikšti nustatytų valandų dirbimą darbe bei kitų valandų dirbimą namie. Šiai darbo, laiko ir rezultatų karuselei natūralias ribas uždeda dvidešimt keturios paros valandos ir žmogaus organizmo fizinės galimybės. O jei net jų nepaisoma, viską gali sustabdyti žmogaus mirtis. Istorija apie Londono Sityje persidirbusį ir mirusį jauną darbuotoją bei po to papasakotos kitos istorijos apie paras nepertraukiamo darbo, atskleidžia gana specifinį žmogaus ir darbo santykį. Šias istorijas paaiškinti vien godumu ar žmogaus noru padaryti kuo geresnę ir greitesnę karjerą būtų pernelyg supaprastinta. Darbas tarsi tampa žmogaus „turimo“ laiko turiniu bei prasme. Kuo darbas intensyvesnis, vis naujesni dalykai pasiekiami, tuo laikas atrodo išnaudojamas prasmingiau. Neintensyvus bei neįtemptas darbas gali sudaryti įspūdį, kad valandos praleistos veltui ir beprasmiškai.
Su darbu šiandien vis dažniau siejamas ir „kūrybiškumas“. Visi kaip ir esame susitaikę su tuo ir pritariame, kad darbas siekiant rezultato turi būti kūrybingas. Juo žmogus kūrybiškesnis, juo greičiau ir geresnį rezultatą jis pasieks, ir čia žmogaus galimybės tarsi neišsemiamos. Išradingi darbdaviai kuria atsipalaidavimo erdves, rengia darbuotojams kūrybingumo bei išradingumo kursus. Kalbama apie tai, kad nebeturi likti ribos tarp darbo ir „nedarbo“. Net laisvas nuo darbo laikas nėra išlaisvintas, nes jis tereiškia pasirengimą siekti kuo efektyvesnių rezultatų.
Technika bei pakitusios veiklos aplinkybės iš tiesų nereiškia, kad žmonės turės daugiau „išlaisvinto“ laiko. Tiesiog pakinta pats darbo pobūdis. Ankstesnė darbo monotonija, žmogaus mechaninis darbo atlikimas prie konvejerio ar panašiose aplinkose ankstesnių laikų mąstytojams atrodė kaip žmogaus pavertimas mechaniniu darbo instrumentu. Tačiau žvelgdami iš šiandienos perspektyvos sakytume, kad tais laikais žmogus buvo daug laisvesnis nuo paties darbo. Darbas užimdavo daug žmogaus laiko, tačiau buvo labai mažai galimybių, kad jis užvaldys žmogaus esybę, kad su jo sėkme bus siejama veiklos apskritai ar net žmogaus gyvenimo prasmė.
Darbo pobūdis iš esmės pakeitė ir laisvalaikio suvokimą bei jo praleidimo būdus. Buvo galima tikėtis, kad, turėdamas „laiko“, laisvo nuo intensyvios ir pastangų reikalaujančios veiklos, žmogus ieškos erdvių bei veiklų, kurios jam suteiktų pastovumo. Tačiau iš tiesų yra priešingai. Pats laisvalaikis vis labiau tampa laiko intensyvinimo uždaviniu. Į laisvalaikį žiūrima kaip į galimybę išbandyti, patirti ir išmokti ko nors naujo, iki šiol nepatirto. Naujumas, netikėtų dalykų patyrimas, „išsimušimas iš kasdienybės“ laikomas vertingiausiu laiko kokybės matu. Sau ir kitiems atrodytum be galo nuobodus, jei pasakotum apie savaitgalį, praleistą lygiai taip pat, kaip ir visi kiti savaitgaliai: tradiciniai pietūs pas tėvus, apsilankymas bažnyčioje, vakarinis pasivaikščiojimas su šeima bei mėgiama knyga (gal skaitoma jau kokį penktą kartą) prieš miegą.
Esame apsikrėtę tikėjimu, kad turiningas žmogaus gyvenimas esti tada, kai kas nors įvyksta, kai jis pripildytas įvykių. Įvykiai gali būti įvairiausi, netikėto ir neįprasto maisto, kelionių, patirčių, išgyvenimų bei kiti. Savaitgaliui – šuolis iš parašiuto ar kelionė į kurią nors Europos sostinę. Jei nepavyksta laisvadieniui sugalvoti ko nors ypatingo bei išskirtinio, tuomet tą išskirtinumą galima „išspausti“ ir iš įprastų dalykų. Tokio nekasdieniškumo kasdienybėje atradimo džiugesio gausu feisbuke vyraujančiuose įspūdžių pasidalijimuose. Atrodytum pats sau keistuolis, jei pripažintum, kad kiekvieną dieną valgai tokius pat makaronus su tokiu pat padažu. Didelę nuostabą šiandien veikiausiai keltų šeimininkė, kiekvieną savaitgalį gaminanti vis tuos pačius pietus, tarkime, keptą antį ar kiaulienos kumpį.
Internetas pilnas įvairių naujienų pasiūlos. Receptų knygos ir laidos atskleidžia, ko vis naujo ir netikėto galima pasigaminti. Kelionių organizatoriai siūlo vis naujų įspūdžių. Idant neatsibostų tą trumpą laisvą nuo darbo laiką būti namuose, interjero konsultantai bei baldų pardavėjai padės radikaliai pakeisti savo būstą. Galiausiai tiems, kurie jau yra pabodę patys sau, įvairūs specialistai padės „radikaliai pasikeisti“ per gana trumpą laiką. Vilties suteikia specialios televizijos laidos. Jei nepavyks numesti dvidešimt kilogramų viršsvorio per mėnesį, tai galima naujausiomis medicininėmis priemonėmis bent pakoreguoti veidą.
Neįprastumo momentai yra persmelkę ir populiariąją kultūrą bei tokias jos apraiškas kaip muilo operos. Jose rodomas kasdienis žmonių gyvenimas, kuriame iš tiesų mažai kas „įvyksta“, tačiau kiekvienoje serijoje nutinka netikėčiausių dalykų: keisčiausios meilės intrigos ar žmonių pagrobimai. Populiariausios laidos pateikia visą pluoštą istorijų apie neištikimybes, žmogžudystes ar apgavystes. Laisvu nuo darbo metu dalis visuomenės stebi vadinamųjų žvaigždžių gyvenimus, kuriuose vis kas nors nutinka: jei ir neišsiskiria su savo paskutine meile, nepristato naujos savo vardo drabužių kolekcijos, tai bent apsilanko kokiame „išskirtiniame“ vakarėlyje. Nuo darbo ir veiklos (kuria užsidirbamas pragyvenimas) išlaisvintas laikas dažniausiai yra skiriamas išskirtinumo ir kitoniškumo paieškoms, – jei ne savo gyvenime, tai bent stebint kitus.
Gyvenimo pastovumas ir monotonija yra išstumti iš akiračio kaip mažiau verta ar net slegianti gyvenimo dalis. Noras prie jos prisirišti ar joje įsikurti gali atrodyti slegiantis, slopinantis žmogaus asmenybę, ribojantis jo kūrybiškumą. Iš tiesų mūsų kaip žmogiškų būtybių buvimo pagrindas yra monotonija ir pasikartojimas. Pasaulyje kiekvieną rytą pateka vis ta pati saulė ir kiekvieną vakarą nusileidžia beveik tiksliai prognozuojamoje horizonto vietoje. Po vasaros neabejotinai ateina ruduo, o po jo – žiema. Žmogus gimsta ir miršta, regimų išskirtinių įvykių jo gyvenime yra labai nedaug. Kiekviena diena nuo ryto iki vakaro yra užpildyta įvairių pasikartojimų, kurie iš tiesų suteikia žmonėms stabilumo ir pusiausvyros. Sutinkami tie patys, o ne vis kiti žmonės leidžia jaustis saugiai. Poreikis valgyti ir miegoti mus pristabdo planuojant, nes parodo galimybių ribas, kad netaptume savo pačių projektų vergais. Vergiškumas šiandien reiškia žmogaus pajungimą iliuzijai, kad žmogaus galimybės neišsemiamos, o jo kūrybiškumas gali pakeisti visą pasaulį. Jos kaina yra žmogaus bei visuomenės griovimas.
Šiuolaikinis darbo pobūdis, jo rėmimas vis didesniu efektyvumu bei kūrybiškumu remiasi žmogumi, kuris yra beveik dievas, savo gyvenimo bei pasaulio galimybių realizuotojas. Laisvas laikas yra vienintelė galimybė peržengti šį gyvenimo intensyvumo lauką bei sugrįžti į pastovumą bei prie neišvengiamai pasikartojančių ir tų pačių dalykų, kurie ir yra būdingi žmogui kaip žmogui. Mūsų proseneliai svajojo apie nuo darbo, jo cikliškumo ar pasikartojimo išlaisvintą laiką. Šiandien tenka svajoti apie laiką, išlaisvintą bei sutaikytą su pastovumu ir žmogaus prigimties bei gyvenimo ribomis.
