ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Vertimai
AUTORIUS: Kornelijus Platelis, John Keats
DATA: 2014-02
Šių Johno Keatso (1798 10 31–1821 02 23) odžių vertimus kadaise buvau paskelbęs almanache „Veidai”. Dabar užėjo noras juos dar pakrapštinėti, juo labiau kad angliškas penkiapėdis rimuotas jambas, kurį užsimoji taip pat penkiapėdžiu išversti lietuviškai, teikia neribotų tiek formos, tiek prasmių pasirinkimo galimybių. Taisinėdamas stengiausi patikslinti prasmes, nors verčiant griežta forma jos visada lieka ganėtinai lygiagrečios. Toks darbas pabaigos neturi. Kai nusprendi nustoti zulinti tekstą, tai viso labo tebūna kompromisas su tavo paties sąžine ir literatūriniu skoniu. Nekvestionavau savo anuometinio formos pasirinkimo: griežtas jambas su ritmingai besikaitančiais vyriškais ir moteriškais rimais (originale – vyriški su kai kur pasitaikančiais moteriškais). Nesiryžau įterpti triskiemenių pėdų ar pradėti eilutę kirčiuotu skiemeniu, šitaip prie angliško jambo pratindamas lietuvišką ausį. Kalbos prigimtis ir poetinė tradicija vienaip leidžia elgtis autoriui, kitaip vertėjui. Griežta forma pagal savą poetinę tradiciją šiek tiek kompensuoja patirčių ir tradicijų skirtumus.
Vertėjas
 |
| Kornelijaus Platelio nuotrauka |
Odė lakštingalai
I
Man slegia širdį užmarštis niūri
Ir protą baigia miegas nugalėti
It stiklas drumsto opijaus, kurį
Išgėriau ką tik ir grimztu į Letą.
Tai ne pavydas protą man apniuko,
O laimė alpti tavo džiugesy,
Driade, balsą dievišką girdėti,
Kai laukymių ir bukų
Šešėlių melodingam skambesy
Lengvai ir svaigiai vasarą išgiedi.
II
It gurkšnis brangvynio vėsaus, giliam
Rūsy ilgai gulėjusio, jis kvepia
Dainom Provanso, šokiais ir gėlėm,
Džiaugsmu, kurį įrudę kūnai slepia!
Kaip saulėj spindinti taurė kaitri,
Pilna to tikro, rausvo Hipokrenės
Vandens, kurs blyksi perlais ant kraštų,
Sudilgsi gomury…
Geriu jį ir pasaulio nepažinęs
Su tavimi blausioj tankmėj dingstu –
III
Ak, ištirpstu, toli, beveik pamiršęs,
Ko suokdama tarp lapų nežinai,
Silpnumo, karštinės, iš mūsų irštvų
Irzlių dejonių sklindančių liūdnai;
Čia dienos seniams kretantiems vos slenka,
Jaunuoliai blyškūs miršta per anksti;
Čia mąstymas vien liūdesiu išvirsta
Ir neviltim užanka;
Čia grožio akys gęsta, ir skaisti
Mūs meilė, vos užgimus, skuba mirti.
IV
Šalin! šalin! Ne Bakcho vežimu
Su lūšim pas tave aš atsibelsiu,
O ant poezijos sparnų neregimų,
Nors bukas protas painioja ir delsia:
Vėl su tavim! Švelni naktis, aukštai
Mėnulio deivė savo karalystėj
Žvaigždėtų fėjų būrio apsupta
Nors čia tamsu, tiktai
Srovelės blankios iš dangaus nutįsta
Vingriais takais pro atžalas tirštas.
V
Beveik neįžiūriu žiedų po kojom,
Nei tų, kur slepia raizginys klaidus
Šakų, ir kvepiančioj tamsoj spėlioju,
Kas paskleidė svaigius aromatus –
Žolė, brūzgynai, vaismedis laukinis,
Erškėtis, gudobelė, ar šalia –
Našlaitė, greitai vystanti tarp lapų,
Pilna gegužio vyno
Dukra jo – rožė su aureole
Vabzdžių, kurie jos rasą geria kvapią.
VI
Klausausi temstant; vis dažniau jaučiau
Beveik įsimylėjęs lengvą mirtį,
Švelniais vardais ją vadinau, prašiau
Leist man ore atodūsiu ištirpti;
Dabar kaip niekad mirti prabangu,
Be skausmo nerti į gelmes juodžiausias,
Kai šitokioj ekstazėj į erdves
Tu liejiesi!.. Tegu
Dar skamba rekviem, kol mano klausą
Atskirs sunki velėna nuo tavęs.
VII
O tau nelemta žūti, nemarioji,
Tavęs netrypia kartos alkanų,
Valdovų, klounų širdis juk viliojo
Taip pat šis balsas skambesiu švelniu:
Ir ta pati giesmė, ramino, gėrės
Į Rutos širdį, svetimų laukų
Kai sausą žemę ašaromis laistė;
Ir ta pati atvėrė
Užburtus langus virš šiurpių bangų,
Kur plaka šalį pasakų apleistą.
VIII
Apleistą! Skamba ausyse varpu
Ir į vienatvę vėl sugrįžti šaukia.
Sudie! Kerai, o elfe, įstabių
Apgaulių ne tokie tvirti, kaip laukiau.
Sudie, sudie! Graudi tava giesmė
Nutolsta pievom, virš bežadžio raisto,
Po to aukštyn šlaitu, ir vėl, – girdžiu, –
Jau slėny kitame:
Vaizduotė tai ar sapnas buvo keistas?
Nuskrido ji. Miegu aš ar budžiu?
Odė graikiškai vazai
I
O nelytėta nuotaka rimties,
Augintine tylos ir lėto laiko,
Silvano daine, atvaizdai būties
Tavy tvariau nei eilėse mūs laikos:
Ir kokios sakmės juosia tau klubus –
Žmonių mirtingų ar dievų pamėklės –
Iš Tempo, iš Arkadijos, kas tai –
Dievai ar žmonės? Greitakojės bėglės,
Aršių vijikų geismas priekabus?
Būgneliai, fleitos, įkvėpti veidai?
II
Girdėtos dainos mielos, bet kurių
Negirdim – dar mielesnės; švelnios fleitos,
Skambėkite ne ausiai, o tauriu
Begarsiu aidu, sieloje kur sklaidos:
Gražuole, baigti negali dainos,
Kaip medžių šių nurengt negali vėjas;
Meilužis niekad nebučiuos tavęs,
Nors tikslas bus čia pat – ir niekados
Ji neišnyks, jo geismas neatvės,
Ji liks graži, jis nesiliaus mylėjęs!
III
Laimingos šakos, jūs, kurioms žiedų
Nereikia mest, pavasariui pamojus!
Laimingas fleitininke, amžiais tu
Žvalus naujas melodijas vis groji!
O meilė laimingesnė dar tačiau!
Visad karšta ir teikianti palaimą,
Visad jauna, atodūsių pilna,
Už aistrą ji šnopuojančią aukščiau,
Kur persotina, bet neteikia laimės,
Tik karštinę su džiūstančia burna.
IV
Kas tie, aukoti traukiantys, žyny
Slaptingas, prie kieno puošnaus altoriaus
Vedi telyčią mykiančią? Pilni
Jos šonai dumba nuo vainikų svorio.
Miestelis koks prie upės arba jūros,
Maža tvirtovė ant kalvos? Visi
Paliko žmonės ją šį šventą rytą…
Visad, miesteli, tavo gatvės niūrios
Bus tuščios, niekas jau, kodėl esi
Apleistas toks, negrįš bepasakyti.
V
Pavidale iš Atikos šalies
Su atvaizdais žmonių, dailiųjų fėjų,
Vešlių šakų ir ištryptos žolės;
Tylioji forma, nušukuok idėjas,
Kaip amžinybė daro: Apreiškime!
Kai šitą kartą pasiglemš tamsa,
Kitų skausmus maldysi nemari,
Kalbėsi žmogui: „Grožis – tai tiesa,
Tiesa – tai grožis”, – viskas, ką užgimęs
Žinai pasauly ir žinot turi.
Odė melancholijai
I
Nebrisk į Letą sunkdamas nuodingą
Kurpelės vyną iš standžių šaknų;
Ir šunvyšnių it bučinių nerinki
Nuo Prozerpinos lūpų raudonų;
Neverki kukmedžio ant smilgos uogų,
Neleisk plaštakei sutemų šalies
Užimti Psichės vietos ir pelėdai
Tu liūdesių slaptųjų neišduoki;
Šešėliai du mieguisti susilies
Ir budrų skausmą paskandins iš lėto.
II
Jei melancholija užplūs staiga
Lyg debesis, kurs pila graudų lietų
Ir kelia žiedus vystančius, lankas
Balandžio kloja įkapėm gėlėtom;
Ant ryto rožės liūdesį išliek,
Vaivorykštės sūraus pakrantės smėlio
Ar ant žiedų bijūno apvalių;
O jei pykčiu mieloji užsiplieks,
Suspausk jos delną, nebijoki šėlo,
Ir gerki tamsą jos akių gilių.
III
Ji lydi Grožį, kurs nuvysta sparčiai,
Ir Džiaugsmą, nuolat mojantį „sudie”;
Ir aitrų Malonumo medų verčia
Nuodais, vos jo prisilieti, širdie!
Palaimos rūmuose pati svarbiausia
Šventovė Melancholijai skirta,
Išvys ją tas, kurio stangrus liežuvis
Sutraiškys Džiaugsmo vynuogę; tada
Jo siela liūdesį ragaus ir blausis
Tarp jos trofėjų rūškanų pakliuvus.
Vertė Kornelijus Platelis
Versta iš „Keats Poetical Works”, Oxfrord University Press, New York, 1987.
