ŽURNALAS: TAUTODAILĖSMETRAŠTIS
TEMA: Tautodailė Lietuvoje
AUTORIUS: Milda Kauneckaitė
DATA: 2012-12
Jonas Rudzinskas: „Tautodailė visada buvo ir bus tikrąja vertybe“
Milda Kauneckaitė
Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovui, profesionaliam dailininkui Jonui Rudzinskui rūpi, kad žmogus dar vaikystėje išmoktų atskirti tai kas tikra nuo pigaus ir vienadienio kičo, parodyti gražiausius tautodailininkų ir kitų tikrų meno kūrėjų meistrystės pavyzdžius, išmokyti jaunimą vertinti ir analizuoti dailės amatus, supančius mus kasdieniniame gyvenime, nes tai gali lemti ir jų pačių gyvenimo kelio pasirinkimą. O ir savo kūryba, kurioje ryškūs lietuvių etnokultūros ir pagoniškų apraiškų motyvai, dailininkas paakina tautiečius atsigręžti į savo šaknis, vaizduoja istorinius, mistinius personažus, kurie buvo ir bus įkvėpimo šaltinis kiekvienam kuriančiam žmogui.
Kūryba – tarsi vandeninga upė
Lietuvos tautodailininkams J. Rudzinskas, profesionalus tapytojas, grafikas, sukūręs ir skulptūrų bei keramikos darbų, vadovauja nuo 1985 metų. Jam gerai pažįstamos įvairios meno šakos. Toji profesionalo ir tautodailės žinovo patirtis dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. J. Rudzinskas iškėlė sau ir kitiems bendraminčiams prasmingos veiklos tikslą: padėti žmonėms atskirti menkaverčius daiktus nuo tikrų kūrėjų, kaip mėgstama sakyti, žmonių iš liaudies, vertų kūrinių. Kitaip tariant, atskirti kičą nuo tikrųjų vertybių. Pasak LTS vadovo, organizacijos tikslas – parodyti mūsų tautos šaknis, tikrą tautodailę, tikrą kūrinį, tikrą amatą, tikrą veiklos rezultatą. „Negaliu ramiai miegoti, nes pats ta veikla degu… Man rūpi visoje Lietuvoje dirbantys tautodailininkai, žmonės, tęsiantys etnokultūros tradicijas, ieškantys naujų formų bei kelių į žmonių širdis“, – kalba pirmininkas. O tai, kuo dar be organizacinės veiklos užsiima J. Rudzinskas atspėti nėra sunku, žinant, kad jo visas gyvenimas susijęs su profesionalia grafika, tapyba ir net skulptūra. Jam nesvetimas ir molis, keramika. „Amato žinojimas atspindi visą tą veiką, o būtent amato nežinojimas, turinio neatitikimas formai, o greitai padaromas menkaverčių daiktų tiražas yra priešingas žmogaus troškimui turėti ilgaamžį funkcionalų ar dekoratyvų daiktą… Tad mokytis ir tobulintis, siekti naujovių, bet neužmiršti ištakų labai ir labai svarbu, nes kuriančio žmogaus gyvenimas kaip upė, kuri prasideda siauru upeliuku, o vėliau, tarsi pasisėmusi naujų srovių ir kitų upelių vandens išsilieja plačiai ir džiugina mūsų širdis“, – vaizdžiai kalba plačios erudicijos kūrėjas. Nuoboduliu vyras nesiskundžia, o kartais jam norėtųsi, kad para būtų ilgesnė. Ypač laiko pritrūksta tada, kai rengiama kokia nors paroda – nesvarbu ar tautodailininkų, ar jo paties autorinė. Neseniai J. Rudzinskas buvo surengęs parodą Lietuvos Seime, o pavasarį jo darbais galėjo grožėtis Specialiųjų tyrimų tarnybos patalpose apsilankę žmonės. Dailininkas pastarosiose parodose demonstravo daugiausiai medžio, lino raižinių, akvatinos technika atliktus darbus. Šiais laikais, kai meno mėgėjų akys vis labiau ieško to, kas lietuviams brangu dar nuo pagonybės laikų, kas yra įstrigę atmintin iš mūsų krašto istorijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochų, visa tai randa ir J. Rudzinsko paveiksluose. Jis vaizduoja mitologinius personažus, matome prie Trakų pilies rymantį Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Gediminą ir kt. Menininkas parodose vėl ir vėl demonstruoja realius ir mistinius jo gimtojo ir mylimo senojo Vilniaus vaizdus.
Pasauliui rūpi mūsų savitumas
Pasvarstykime, kas labiausiai domina atvykusius į Lietuvą užsieniečius, ko jie ieško? „Jiems įdomu tai, ką lietuviai turi savito, ko nėra kituose kraštuose. Tad tas mūsų savitumas ir rūpi pasauliui, o ir mums patiems pravartu sugrįžti prie šaknų, nes liaudies meno tradicijos neišsemiamos, ir jos gali kiek kisti, modernėti, bet svarbiausiai nenuriedėti link kičo“, – sako J. Rudzinskas. Pastarieji treji metai stebina tuo, kad tautodailininkais panūsta tapti vis daugiau jaunimo. „Jaunas žmogus pradėti savo verslą juridinius pagrindus turi, nors valdžios paramos dar nepakanka. Kas kita, ką jis ketina veikti. Jeigu jis lipdys kičinius molinukus ir pardavinės juos po kelis litus, tikrai toli nenueis, – teigia LTS pirmininkas. – Rimtas meistrauti panūdęs žmogus tai puikiai supranta, todėl jis stengsis perprasti amatą. O juk prisiminkime, kad švietimo sistema iš esmės sugriovė nagingų rankų būrelius mokyklose. Pervažiavau visą Lietuvą ir pamačiau, kad gal tik 0,5 proc. mokyklų yra išlaikiusios panašius būrelius ir vadinamųjų amatų mokyklų sistema yra pakrikusi. Jaunimas nori būti bankininkais ar vadybininkais ir tik vienas kitas perima nagingų tėvų tautodailininkų amatą. Tad noriu priminti, kad būtent amatas atveria seniai užmirštas veiklos nišas“.
Ko ieškome mugėse?
Populiariojoje Kaziuko ar daugybėje Lietuvos miestuose ir miesteliuose pavasarį, vasarą ir rudenį rengiamose mugėse akys raibsta nuo visokių grožybių. Žmonių minios plaukia, renkasi ir džiaugiasi ką savo širdžiai atradę. Kartais žmonės leidžia pinigus, nes reikia ką nors nusipirkti. Kas grįžta su moliniu varpeliu, kas su švilpuku ar angeliuku, kas ieško pintų ar drožtų iš medžio daiktų, o kam pakanka ir riestainio ar ryškiai išpaišyto meduolio. Dėl skonio, kaip sakoma, ginčytis sunku, bet tikriausiai verta, nes anaiptol ne kiekvienas, pasidavęs masinei pirkimo psichozei, susimąsto, o kam jam tas daiktas, ar jis tikrai vertingas. Paskui gailisi, bet jau būna vėlu. Todėl, pasak J. Rudzinsko, ir reikia žmonėms padėti atkirti tikrus dalykus nuo menkaverčių. „Ne kiekvienas, kuris išsiperka mugėje vietą, prekiauja tikru, geros kokybės funkcionaliu daiktu ar dekoratyviniu dirbiniu, ką ir kalbėti apie meno kūrinį. Tikro ir vertingo kūrinio, būtent kūrinio, geriau ieškoti ne tose masinėse mugėse, bet parodų salėse ar specialiuose salonuose, kur darbai atrenkami pagal kokybės kriterijus, – pataria specialistas. – Žodį „tautodailė“ sieti su turgumi arba mėgėjiška veikla mes esame pripratę nuo senų laikų. O į tas atviras muges ir anksčiau, ir dabar daugiausiai patenka mėgėjai, kurie įsitikinę, kad jie gali daryti viską. Tas vienadienis menas yra be jokios vidinės minties, technikos pažinimo. Pavyzdžiui, siūlomas koks paveikslas su mielu gamtos ar miesto vaizdeliu ar kokiu grakščiu gyvūnėliu, na, kažkam jis gražus ir žmogus jį nusiperka. Bet jis tikrai nežino, ar jo paklota šimtinė nenueis, kaip sakoma, šuniui ant uodegos, nes jis dažnai būna nutapytas ant negruntuotos drobės ar kartono. Arba susivilios kokiu medienos drožiniu, kuris paskubomis sukaltas ar suklijuotas netinkamais klijais. Gali įsigyti nepigiai kainuojantį juvelyrinį gaminį, kurį pardavėjas pristato kaip sidabrinį, o jis pagamintas nežinia iš kokio metalo“.
Edukacinė misija ir paslaptingas lagaminas
Kuriame nors mažame Lietuvos mietelyje, prie mokyklos, dažnas praeivis, pamatęs iš automobilio išlipantį Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininką Joną Rudzinską, nustemba. Mat vyras išsitraukia ir nešasi kiek apšiurusį paslaptingą medinį lagaminą. O jame tikras lobis – mūsų tautodailės dirbiniai. „Su tokiu tvirtu lagaminu galėjo kadaise keliauti ir Jonas Basanavičius ar M. K. Čiurlionis, – sako dailininkas ir priduria, kad šie žodžiai paprastai suveikia kaip magnetas, kai jis susitinka su jaunimu. – Kelių valandų edukacinė misija nė vienam nesukelia žiovulio“. Kodėl iš lagamino J. Rudzinskas pirmiausiai traukia medinį daiktą? „Medinis daiktas yra tautodailės pradžių pradžia. Mūsų tautos amatų pagrindas, ką pagrindžia ir archeologija, ir yra medžio drožyba. Archeologės Rimutės Rimantienės rastas Šventojoje medinis stabukas išdrožtas vėlyvajame neolite. Ir aš vaikams pirmiausia užduodu klausimą: „O su kuo tuo metu mūsų proprotėviai išdrožė medį, kai dar nebuvo geležies?“ Vaikai, beje, atsako labai išradingai, bet kai kurie pataiko, jog tai padaryta su titnagu. Štai tas meistriškumas nuo amžių yra vertybė, įrodanti mūsų ainių savitumą. Tai primenu, išsitraukdamas ir vaikus labai dominančias Užgavėnių kaukes ar kokį meniškai padirbtą samtį ar kitą rakandą“. Beje, kai kalbu apie medį, paklausiu ir iš kokios medienos padarytas pats lagaminas, kuriame keliauja eksponatai. Daug kas nustemba, kai sužino, jog tas lagaminas padarytas ne iš ąžuolo, kuris yra sunkus, o štai iš liepos, kuri yra minkšta ir lengva, padirbtas lagaminas yra lengvas, bet pakankamai stiprus. Meistrai pritaikė ir patikimus metalo užraktus.
Į tą edukacinę misiją yra įsitraukusios ir kai kurios kitos kūrybinės organizacijos. O tai labai svarbu, nes šiandien vos mokyklą baigę vaikai jau dairosi ten, kur lengviau užsidirbti. „Šios edukacinės programos tikslas – parodyti tikrąją tautos kultūrą, jos paveldo šaknis, tikrą amatą, kūrinį. Tai stengiuosi padaryti patraukliai, įdomiai, netradiciškai. Dėl to man ir reikalingas šis daug ko matęs lagaminas“, – aiškina pirmininkas, kuriam labai svarbu, kad jauni žmonės suvoktų ne tik kultūrinio paveldo tęstinumo prasmę, bet ir praktinę naudą. Didžiausi neklaužados ir išsišokėliai, kurie mokytojams yra tarsi rakštis, trukdanti vesti pamokas, iš išradingo edukacinio spektaklio (taip drąsiai galima pavadinti tokį susitikimą) neišeina.
Kam mums to reikia?
J. Rudzinskas, turintis ir pedagogo gyslelę, žino kaip sudominti šiandieninį jaunimą. Jiems reikia žaismingumo, varžybų, konkursų, nes tokius dalykus mato per televiziją arba randa kompiuteryje. Tad ir jis, kai susirenka mokiniai, neretai iš kelių klasių, ištraukia Užgavėnių kaukę ir klausia, iš kokio medžio ji pagaminta, paskui paima tautinę juostą ir aiškina jos raštų kilmę, o paskui siūlo atspėti, iš kokio medžio, metalo ar kitos medžiagos padarytas vienas ar kitas daiktas, ir taip toliau. „Jeigu kas atspėja ir teisingai atsako, vertinu: 10 balų! Kitas vėl kažką pataiko – dar 10 balų. Tas mano surengtas tautodailės propagavimo šou juos intriguoja, ir vaikai paberia daugybę klausimų“. Iš tiesų baigiantis tokiam susitikimui, pasakotojas atskleidžia paslaptį apie tą jo atsineštą lagaminą su dviem kalvio nukaltais užraktais. Jis iš tiesų nepriklausė Jonui Basanavičiui, nes toks gal yra kokiame nors muziejuje, bet su panašiu XX a. pradžioje keliaudavo visi to meto inteligentai ir pasiturintys žmonės.
Beje, susitikimų metu retsykiais pasitaiko, jog koks nors neklaužada ar nepraustaburnis lepteli: „O kam man to reikia? Aš vis tiek po mokyklos trauksiu į Airiją ar Norvegiją“. Tuomet J. Rudzinskas nepasimeta ir sako, kad šios žinios apie Lietuvos paveldą jam primins gimtinę ir norėsis į ją sugrįžti. „Mano suvokimu, kalbėti apie tautodailę, tikrąją, o ne kičinį surogatą, būtina, – kalba pašnekovas. – Esu įsitikinęs, kad tautodailė neišnyks. Beje, apie tai liudija ir statistika. Štai Lietuvos tautodailininkų sąjunga jungia 3 tūkstančius narių ir dar netrumpa eilė kandidatų, kuriems artimiausiu metu ketiname suteikti šį vardą“.
Šoko terapija ir vienadienės grožybės
Vienas pirmųjų J. Rudzinsko, pradėjusio vadovauti Lietuvos tautodailininkų sąjungai, sumanymų buvo kaupti kičo pavyzdžius. “Mano darbas buvo važinėti po Lietuvą, dalyvauti meno tarybose ir vertinti tikrąją tautodailę. Tuomet prisirinkau įdomiausių pavyzdžių. Populiariausias iš jų – taupyklės iš gipso, visokiausi acetoniniais dažais išmarginti katinai… Jeigu kam gražu, viskas gerai, bet mažytė smulkmena – į gipsinį daiktą negalima ilgai mėtyti pinigų, nes jis greitai suskyla“, – juokiasi pašnekovas.
Na, bet toji prieš kelis dešimtmečius J. Rudzinsko surinkta kičo pavyzdžių kolekcija šiandien prarado prasmę. „Užtenka nueiti į bet kokią mugę ir tai pamatysi ant dažno prekystalio. Deja, kičas šiandien įleido šaknis gana giliai į visus tautodailės ir meno apskritai žanrus. Jo apstu ir teatre, populiariojoje kultūroje, ir kine taip pat. Net ir koks nors muzikos instrumentas, pagamintas neišmanėlio, gali būti iš išorės panašus į tikrą, tačiau juo negalima išgauti gamos. Kas tai? Žinoma, kičas, imitacija, dekoracija ant sienos ar spintoje. Arba štai ne kartą mačiau prekiaujant keramika, kuri dažyta acetoniniais dažais. Įsipilate į tokį puodelį karšto vandens ir dažai per kelias minutes atšoka. Tokių „grožybių“ mugėse ir kituose viešuose gatvės renginiuose galima pamatyti daugybę, – piktinasi pašnekovas ir priduria, jog blogiausia yra tai, kad nėra deramos kontrolės, pakeltos kartelės, kas gali dalyvauti su savo dirbiniais mugėje, o kas turėtų nedaryti gėdos bet kokiam amatui. „Aš ne prieš naujoves tautodailėje, bet jos turi turėti savo koncepciją, mintį, – įsitikinęs pirmininkas. – Beje, kartais mes galime pamatyti ir tokių paradoksų, kaip kičas konceptualioje erdvėje gali tapti ir nauju keliu. Kaip kitaip negu šoko terapija galima pavadinti tai, kas darosi profesionaliajame šiuolaikiniame mene, kuris prasiveržė ir į parodų sales, ir į atviras erdves“.
Svarbu žmogui atverti akis
Ar jums neatrodo, kad kova su kiču, kuris yra ganėtinai paplitęs, yra panaši į kovą su vėjo malūnais? „Norėčiau patikslinti, kad su kiču mes nekovojame, nes iš tiesų tai būtų donkichotiška kova, bet mums yra svarbus kičo įvardijimas, jo ribų suvokimas žmonių sąmonėje. O tai, kad vienam gražu tie štampuoti ir paauksuoti angeliukai ar negrabiai nulipdyti ir ryškiomis spalvomis nudažyti varpeliai, visokios gyvuliukų figūrėlės ar dubenėliai, nieko nepadarysi. Jie vilioja pirkėjus per muges, nes parduodami už kelis litus, bet netrukus subyra, nes jų gamintojai nesilaiko jokių būtinų technologijų. Tad kičo įvardijimas ir pripažinimas dažnai paprastam žmogui atveria akis ir padeda suvokti tą šešėliuose tūnantį masinės kultūros pigumą ir vienadieniškumą“. O tautodailė ar ilgai išliks? Pasak J. Rudzinsko, tautodailė turi dar vieną išlikimo garantą – konstruktyvųjį požiūrį į amatą, į asmens veiklos perspektyvą ir verslumo kūrimą. O tam yra puiki niša. „Ką padaro žmonės savo rankomis, įdėdami ir dalelę širdies, ir atsako už kokybę, nepadaro jokie fabrikai“, – įsitikinęs vyras.
Šokoterapija kartais naudinga
„Šiuolaikinė kultūra yra konceptuali kultūra. Vyksta konceptualios veiklos bumas. Ką tai reiškia? – svarsto pašnekovas – Tai reiškia, kad susikuria ne sritis, ne žanras, ne kažkoks veiklos pobūdis, bet atsiranda reikšmė. Jeigu, tarkim, aš surandu mintį, filosofiją, kuri pagrindžia kažkokį „-izmą“ (ne kubizmą, ne ekspresionizmą, o kažkokį naują kelią), kurį galiu suformuoti kaip naujos idėjos koncepciją, tuomet galiu egzistuoti mene, kaip koks naujo kelio atradėjas. Tad galime pamatyti, jog kartais ir kičas konceptualioje erdvėje gali būti suvokiamas, kaip siekiama savastis. Tada randame beformį, beprincipinį, analfabetišką, tyčia daromą neteisingai meną. O tai jau yra tam tikra koncepcija. Dabartinėje superprofesionalioje avangardinėje erdvėje tai matome akivaizdžiai, bet su tautodaile tai, dėkui Dievui, nesusiję. Tad, kitaip tariant, kičas gali tapti normalia konceptualia veika. O čia jau yra šokoterapija“.
J. Rudzinskas pabrėžia, jog tautodailėje svarbiausia tikslinė veika, amato vertinimas ir svarba, kuriuos mes gauname iš savo protėvių. „Čia verta skirti mėgėjiškumą, profesionalią veiką, dailės sritį, kuri yra konceptuali ir begalinė, – aiškina žinovas. – Beje, dailės srityje randasi daugybė inovacijų, kurių viena yra „kičiukas“… Mūsų civilizacija apėjo didžiausią istorijos laikotarpį ir dabartinė jos stadija yra, kaip tas amžinas ratas, nuo nulio iki nulio. Avangardas tapo beskonybe“…
Pasak menotyrininko A. Andriuškevičiaus, kuris „Dailės“ žurnale išspausdino manifestą, avangardinis menas turi būti bedaiktis, neperspektyvus, neamatininkiškas ir turi gyventi sekundę.
„Tai iš tiesų savęs susinaikinimo teorija, privedanti iki to, kad parodų salėse mėtosi suglamžyti popieriukai, o ant lango surašyta to „Šedevro“ koncepcija“, – pritaria menotyrininkui J. Rudzinskas.
