ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Politikia
AUTORIUS: Egidijus Vareikis
DATA: 2013-02
Juodųjų gulbių šokiai
Egidijus Vareikis
Politologas Nassimas Talebas prieš keletą metų civilizacijų studijose įtvirtino labai greitai išpopuliarėjusią „juodųjų gulbių“ metaforą (plačiau žr. Guodos Azguridienės mintis: NŽ-A, 2008, Nr. 7–8). Šitaip vadinami netikėti, neplanuoti ir radikalias istorines pasekmes sukeliantys reiškiniai. Gamtiniai kataklizmai, finansinių sistemų griūtys, nelogiškos socialinės revoliucijos ir keistos asmenybės gali per trumpą laiką sugriauti metodiškai kurtas bendrijas, valstybes ir civilizacijas.
VI a. ypač šalta žiema Europoje sukėlė badą, didele dalimi įtvirtinusį „tamsiuosius Viduramžius“, Amerikos indėnų civilizaciją greitai suniokojo nelauktas europiečių pasirodymas, Portugalijos klestėjimo laikais Lisaboną sugriovė galingas žemės drebėjimas, kai kam netikėtai istorijoje iškilo Hitleris ir Stalinas, gražiai išpranašautą „istorijos pabaigą“ XXI a. pradžioje pabaigė sveiku protu nesuvokiamas keleivinių lėktuvų panaudojimas dangoraižiams griauti… Galbūt juodosios gulbės iš tiesų keičia istoriją ir visai ne taip, kaip nori septyni milijardai protingų būtybių, vadinamų žmonėmis.
Protingos būtybės nuoširdžiai norėjo, kad XXI a. taptų podiktatūrine gerovės, taikos ir teisingumo epocha, bet tokia bent jau kol kas tikrai netapo. Ir nežinia, ar kada, nepaisant mūsų norų, situacija pasikeis į gera…
Ne vienas nustebo patyręs, kad Nobelio taikos premija 2012 m. buvo paskirta ne kokiam nors taikdariui, žmogaus teisių gynėjui ar pacifistų grupelei, o Europos Sąjungai, ekonominei ir politinei 27 šalių bendrijai.
Kandūs apžvalgininkai pastebi, kad taika bendrijai ne taip jau ir rūpi: šiandien Europai smagiau būtų gauti premiją ekonomikos srityje, ar bent jau patarimą, kaip tą ekonomiką tvarkyti, nes karai čia seniai pamiršti, o štai ekonomikos bėdos – toli gražu ne. Kiti sako, kad Taikos premija yra lyg saldainiukas mažam vaikui pasidžiaugti ir nukreipti dėmesį nuo rimtesnių problemų. Gal tikrasis taikos garantas yra amerikiečių diriguojamas NATO, gal marksizmo klaidų suluošinta ir fiziškai neįgali Rusija? O ir taika ar amžina – ar ES tik sustabdė karo mašiną, ar ją nebepataisomai išardė?
Politinė logika sako, jog prielaidos karams neišnyko, o tikėjimas, kad juodųjų gulbių Europoje tiesiog nebebus, gana paikas. Visuomenė sensta ir silpsta, veikiau reikalauja naudos nei nori pati ją generuoti, o tai jau rimta grėsmė tapti užvaldytai… Nusikalstamas ES nesirengimas gintis reiškia ne taikos stiprinimą, o karo provokavimą. Karas nekyla ne todėl, kad kas nors jo nenori, – dažniausiai jis kyla ten, kur jam nepasiruošta. Branduolinio konflikto pavyko išvengti, nes jam buvo ruošiamasi ir gynybai negailėta pinigų. Buvo verta tiek išleisti, kad karo nebūtų, tačiau šiandien yra manančių, kad taika jau – už dyka. Taip tikrai nėra. Pasaulis didelis ir gražus, bet kartu – iracionaliai emocingas. O ir pati Europa nėra be nuodėmės, jei prisiminsime kolonijinius karus, keistus sandėrius su nedemokratiškomis valstybėmis ir „interesus“ kur nors Afrikoje ar posovietinėje erdvėje.
Europai – Nobelio taikos premijos laureatei – šiandien reikia nebe šiaip taikos. Reikia naujos integracijos idėjos, nes senoji netinka: nebėra SSRS, nebėra solidarumo Europos, o yra sandėrio Europa. O jos nebekonsoliduoja senieji pagrindai. Dabartinė Europa jau ilgisi protekcionizmo, sienų, nacionalinių interesų – visko, ko taip atsisakinėjo per taikos kūrimo laiką. Piliečiai Europos nebemyli, ji – tik naudos objektas. Krizės, kaip ir ligos, ateina tada, kai mažiausiai pasirengta ir ten, kur mažiausiai tikimasi.
Pagrindinė euro sunkumų priežastis – jo naudojimo taisyklių nesilaikymas, sąlygojamas to, kad šalys narės nenori būti kontroliuojamos ir savaip sukčiauja. Rinkoje, ypač paprastoje prekyvietėje, galima pasukčiauti. Tačiau kariaujant su bendru priešu sukčiauti, meluoti, slėptis už kitų nugaros – nuodėmė ir gėda. Kadangi manome, kad gyvename taikos ir paprastos rinkos sąlygomis – tai į tokias nuodėmes rimtai nežiūrime. O be viso kito Europa kapoja savo krikščioniškas šaknis ir darosi panaši į nuskintą gėlę vazoje – vis dar gražią, bet neišvengiamai mirštančią.
Pastaraisiais metais nemažai kalbėta apie ES kaip tarptautinės politikos veikėją, tačiau nieko labai tarptautiško iki šiol ji nepadarė. Užsienio politika daugiausiai stringa dėl nacionalinių interesų pirmenybės. Dar prasčiau su gynyba: per 20 metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas NATO, būtų galima apskritai suabejoti Europos gynybos galimybėmis.
Išties, Europos integracija buvo tikrai sėkmingas taikos projektas. Jis daugiau kaip pusei amžiaus karus nustūmė į Europos periferiją ir sukūrė taikias jau beveik trisdešimties šalių bendruomenes. Žinant, kaip neatsakingai su ekonomika buvo elgiamasi iki krizės, galima drąsiai tvirtinti, kad rezultatai neblogi: ligonis nemirė ir mirti nežada, net Baltijos šalys sėkmingai atsigauna… Gandai apie „Vakarų saulėlydį“ dar kartą atidedami. XXI a. kol kas netapo nei Azijos, nei islamo, nei kito „trečiojo pasaulio“ amžiumi. Net jei artimoje ateityje ir kils karas, ES prisiminsime kaip gražų, turtingą, tvarkingą, teisingą ir taikingą valstybių sambūrį. Tarp 20 aukščiausio pragyvenimo lygio šalių 8 yra ES narės, 15 jų priklauso labiausiai išsivysčiusių trisdešimtukui. Panašios proporcijos tarp 20 laisviausių pasaulio ekonomikų, stabiliausių pasaulio valstybių, geriausių demokratijų etc. Lietuva 2013 m. taps svarbiausia Europos valstybe, nes pirmininkaus ES. Jei Lietuva nebūtų laiku į ją įstojusi, tai būtų tekę patirti kur kas didesnius krizės vargus, tokius, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Nesunku įrodyti, kad geriau krizinė Europa, nei „suverenių“ valstybių buvusi SSRS, o gal net labai suvereni Afrika.
Turime iš esmės dvi išeitis. Viena, pripažinti, kad gyvename geriausiame iš visų ekonomikos pasaulių ir bet kokia alternatyva bei jos paieškos būtų netikęs pasirinkimas. Kita, pripažinti, kad dabar pats laikas ieškoti kokybiškai naujo sprendimo, kurio reikalauja ne tik mūsų vartojimo įpročiai. Tai ir neproporcingai išaugusios skolos, globalus ekonomikos nesąžiningumas, darbo, atsakomybės ir pelno pasidalijimas… Esama, tiesa, ir trečios išeities – sulaukti kokios nors juodosios gulbės. Tačiau apie ją nekalbame, nes nežinome, kokiu pavidalu ji gali pasirodyti.
Politikai šiandien jau susitaikė su tuo, kad demokratijos įsigalėjimo Rusijoje, Kinijoje ar Afrikoje laukti neverta, kad globali vieninga ir laisva rinka galima ir su kai kurių šalių demokratijos „netobulumais“. Jei laikysime, kad Rusija ar Kinija yra tokios pat rinkos ekonomikos valstybės kaip JAV ar ES šalys, tai viskas bus puiku. Kad tik žmogaus teisių ar pavergtų tautų aktyvistai nezirztų. Mes intensyviai stengėmės užmegzti ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo saitus su dešimtimis autoritarinių valstybių, tarsi susitaikydami su mintimi, kad ekonomika svarbiau nei demokratija.
Jei pasaulyje išties įsigalėtų vadinamosios BRIC šalys (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija), tai šitai reikštų ne tik rinkos ekonomikos, bet ir tokios įprastos liberalios demokratijos bei gerovės galą. BRIC šalys – tai dideli fabrikai, „gaminantys“ prekes ir paslaugas mūsų išsivysčiusiam pasauliui, tačiau viduje tebesančios gana varganų ir anaiptol ne laisvų žmonių bendruomenės, persmelktos valstybės reguliavimo ir ribotų inovacinių galimybių negandų. Kinijos gamyba vis labiau buksuoja, žaliavų rinkos nepastovumas smukdo Rusiją, Brazilija veikiau kuria rinkos ekonomikos karnavalą, po kurio, žinia, seks Pelenų diena. Indija, net jei ją vadinsime didžiausia pasaulio demokratija, kenčia nuo socialinės atskirties, etninių vaidų, nesantaikos su kaimynais. Bendravimas su ne rinkos ekonomikomis, vaizduojant, kad jos tokios yra, – pats tiesiausias kelias į naują krizę.
Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, pasirodo galinti vis mažiau – skęsta vidaus skolose, visuomenė socialiai degraduoja, tarptautinis prestižas smunka. Net JAV prezidento rinkimai, kadaise buvę neabejotinai tarptautinės reikšmės įvykiu, vis labiau tampa amerikietišku vidaus reikalu, o ir išrinktas prezidentas, kad ir kokios partijos, visai nesidrovi pasirodyti esąs menkas tarptautinės politikos žinovas. JAV vis mažiau nori (o ir gali) tęsti mesianistinę pavyzdinės demokratijos politiką.
Kitos buvusios „didžiosios“ valstybės – Japonija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir t. t. yra per mažos imtis globalaus lyderio vaidmens. Jos pratinasi būti veikiau vidutinės nei didžiosios. Rusija, gal ir norėdama būti lydere, yra gerokai per silpna, ir niekas neketina jai perduoti „seifo raktų“. Kinija ir Indija išlieka prekių bei paslaugų gamintojos, Brazilija ar Pietų Afrika turi per daug vidaus problemų, kad imtųsi globalios atsakomybės. Didžiausių pagal gyventojų skaičių valstybių dešimtuke dar yra Nigerija, Pakistanas ir Bangladešas, tačiau apie jų lyderystę neužsimena net ir didžiausi optimistai.
Lyderiu negali tapti ir šalių grupė. ES yra ekonominė galia, bet politiškai tai ne tik minkštoji, bet ir silpnoji galia, dar blogesni ASEAN ar Afrikos Sąjungos šansai. Taigi nei G-8, nei G-20 pasaulio nebevaldo… Tad gal valdome ar valdomės po truputį visi (G-200) ar turime kokį nors G-0?
Pasaulio be lyderio šalininkai vis garsiau teigia, kad tikėtiniausias esąs pasaulis be jokių didžiųjų valstybių… Toks skruzdėlynas. Jis, beje, palankus mažoms šalims, kurios, būdamos dinamiškos ir atviros, gali pasiekti žymiai daugiau nei šeimininkaujant hegemonams. Skruzdėlytė maža, bet skruzdėlynas – jėga. Pasauliui-skruzdėlynui gal išties nebereikia mesianistinės idėjos? Pasaulis išties tampa „plokščias“, jis formaliai nevaldomas, tačiau niekas nenori jo griauti. Jis tarsi be ideologijos, tačiau turi bendruosius elgesio principus. Tai lyg internetas, kuris turi savo lobius ir šiukšles, kuriame kariaujama ir prekiaujama, kuriame esama savų tiesų ir nerašytų įstatymų, bet galiausiai niekas nesirengia jo ardyti vien tam, kad internetui taip iš esmės niekas ir nevadovauja.
Galiausiai visiems prieinamos informacijos vandenyne vis mažiau įdomu, kas ten dedasi Ukrainoje ar Bangladeše… Štai kur didysis globalizacijos rezultatas – ne naujas dinozauras, o būriai sanitarų-skruzdėlių, kurios be gailesčio sunaikins nudvėsusius didžiųjų valstybių monstrus. O juk tokiems kaip mes didžiųjų valstybių gal ir nereikia? Juodoji gulbė žudo dinozaurus, bet skruzdes palieka.
JAV rinkimai įvyko, jų teisėtumas aistringai neginčytas, rezultatai priimti santūriai, tačiau žiniasklaidą vis dėlto užplūdo svarstymai: kas bus ta JAV prezidento versija Obama 2.0? Kol kas aišku, kad Nobelio premijos avansu tikrai nebebus…
Kad ir kokį ekonomikos ar finansų žinyną paimtume, kad ir kokioje enciklopedijoje tyrinėtume valstybių galios suvestines, stebuklų neatrasime: JAV yra galingiausia pasaulio valstybė, savaip ir atsakinga už visas kitas. Tačiau tekstų, diskusijų, svarstymų apie Amerikos ne itin šviesią ateitį šiandien kaip niekada daug. Ar tikrai JAV neišvengiamai artėja jei ne prie žlugimo, tai bent prie radikalių kokybinių pokyčių meto? Netrūksta ir pastebėjimų, kad Obama ir yra tas prezidentas, nuo kurio prasidės kol kas vienintelės supervalstybės nuosmukis.
Prieš ketverius metus daugelis kalbėjo, kad Obama atėjo į valdžią kaip simbolis amerikiečio, kuris nori būti taikus, ramus ir gyventi daugiausia… sau. Obama 2.0 ypatingesnės programos neišrado. Nesama solidesnio recepto Vidurio Rytams, padėtis tik blogėja. JAV neišsprendė nei Irako, nei Irano, nei Afganistano krizės, tik grąžino garbės skolą – nugalabijo Osamą bin Ladeną. Beje, Gvantanamo klausimas išliko, nors nuo jo Obama pradėjo savo veiklą, Sirija tarytum lieka sau, gal tai didžiosios valstybės statuso nevertas žingsnis. Arabų pavasaris iš laimėjimo virsta nusivylimu… JAV praranda moralinį autoritetą šalies, kuri gina demokratiją visame pasaulyje. Jos nebegina niekas, pasiteisindami, kad tai ne mūsų reikalas.
Iš rinkimų rezultatų justi, kad amerikiečiams gerokai pabodo būti didžiąja valstybe. Daugumai lietuvių „normalus“ gero gyvenimo įvaizdis yra pusryčiai-darbas-pietūs-kava-šiltas būstas. Dar pramogėlės. Panašu, kad ir amerikiečiams jau taip pat, o štai Obama tokią amerikietišką svajonę ir įgyvendina. Ronaldas Reaganas buvo romantiškos galingos demokratinės Amerikos simbolis, Billas Clintonas bandė įkūnyti makdonaldišką Amerikos svajonę. Na, o Obama įgyvendina mažo kuklaus amerikiečio svajonėlę vienaukštėje šalies provincijoje, kur nesama ypatingų žinių visuomenės išmonių, kur svarbiausias dalykas yra paties žmogaus piniginė, sveikata, bet ne pasaulio ateitis. Amerikiečiai yra palikuonys emigrantų, kadaise dėl įvairių priežasčių palikusių savo šalis, tad pagal apibrėžimą jie visai nebūtinai nori atsakyti už pasaulį. Argi ne gražu svajoti gyventi paprastai, ilgai ir laimingai, užrakinus savo namo duris ir užtraukus užuolaidas. It galingoje Senovės Romoje. Tokia teisinga, kukli, naivi ir geraširdė Amerika – už Obamą.
Kokia juodoji gulbė turi aplankyti šią vis dar galingiausią šalį?
Mūsų artimiausioje kaimynystėje 2012-ieji praėjo palyginti neramiai. Latvijoje įsimintiniausias įvykis buvo referendumas dėl rusų kalbos įteisinimo. Juodoji gulbė neatskrido, nors nerimo būta. Tiesiog negalima nepastebėti, kad mūsų santykiai su Latvija blogėja. Žinoma, neturime pretenzijų vieni kitiems, lyg ir bendraujame, prekiaujame, diskutuojame. Netrūksta skaičių, rodančių, jog esame vieni svarbiausių prekybos partnerių, keliais, geležinkeliais ir vamzdžiais keliauja daugybė produktų… Tačiau tarptautiniai santykiai ir žmogiškas artumas nėra proporcingas prekių mainams. Ekonomikos partnerių sąrašas nesutampa nei su strategine ar politine partneryste, nei su žmogiška simpatija. Kas gi kelia nerimą ir latviams, ir lietuviams?
Pirma, Lietuva ir Latvija nebesijaučia esančios ideologinės ir tautinės partnerės. Abi nori būti pragmatiškomis ES narėmis, kur dažnai mokoma, kad geografinis artumas ir istoriniai sentimentai nėra pagrindas interesams. Mūsų santykius pradeda reguliuoti mums primetamos diskusijos, kur pigesnės dujos ar prastesni bankai. Mes rodomės esantys tik konkurentai dėl Europos pinigų ir smulkūs sandėrininkai. Ir mes karštligiškai bandome būti sandorininkais, besivadinančiais pragmatikais. O juk laimingi buvome anuomet, turėdami bendrus tikslus ir juos gindami.
Antra, kad ir kaip liūdna, šiandien tūlas lietuvis apie Latviją didelę dalį informacijos gauna ne iš latvių, o iš… rusiškos žiniasklaidos. Ir tai po daugiau kaip dvidešimties nepriklausomybės metų! Rusiškos žiniasklaidos veidrodyje Latvija nebūtinai yra tokia, kokia ji yra iš tikrųjų. O ir latviai apie lietuvius girdi ir mokosi iš rusiškų kanalų. Taigi savo baltiškuose santykiuose turime labai keistą tarpininką, kuris, žinia, nelabai nori, kad būtume draugai ir broliai.
Trečia, mūsų baltiška istorija uždėjo gerokai gilesnį antspaudą nei manome. O gal net ne vieną randą. Latvius reikia suprasti. Nors jie mūsų etniniai broliai, istorija mus labiau skyrė nei jungė. Ne kartą kariavome su Livonija ir dėl Livonijos, tad nebuvome draugai, tegu latvius kariauti ir vertė kiti. Tarpukariu irgi nekaip klostėsi.
Tačiau turiu apie lietuvius bei latvius ir gerų žinių. Europa, o ir visas pasaulis, apie mus galvoja gerai arba labai gerai. Europos koridoriuose esu girdėjęs repliką, kad jei vietoje armėnų ir azerbaidžaniečių Kaukaze gyventų lietuviai su latviais, karo tikrai nebūtų, jei Kipre susitiktų ne turkų ir graikų, o lietuvių ir latvių bendruomenės, salos reikalai seniai būtų išspręsti. Pagalvoju, štai kur mūsų jėga – esame nuoseklūs ir kantrūs, bet kartu santūrūs ir pasitikintys kaimynais. Ir labai noriu, kad tokia gera pasaulio nuomonė apie mūsų kaimynystę išliktų.
Europa sugriežtino sankcijas Baltarusijai. Jei ši būtų toli kaip Birma, jei visa tai vyktų prieš vieną ar dvi dešimtis metų, Lietuva nė nemirktelėjusi sveikintų tokį ES sprendimą. Juk Lietuva pati tapo laisva tik gindama žmogaus teises ir laisvą apsisprendimą, mes gerai žinome, kas yra politinė kalinystė, buvome viso pasaulio sąžinės pavyzdys.
Bet šiandien viskas nebe taip paprasta. Sankcijų imamasi nenoriai, lietuviai gąsdina vieni kitus, kad tik nepakenktų „paprastiems“ Baltarusijos žmonėms, o dar labiau – patys sau, nes mat sankcijos galinčios palikti be darbo ir ne vieną mūsų tautietį. Moralizuojame, kad neturime teisės mokyti baltarusių kaip gyventi, kad štai ten tvarka, o pas mus betvarkė… Baltarusijos televizija su neslepiamu pasitenkinimu vis kartoja epizodą, kai Lukašenka įteikia gėlių puokštę gerai nusiteikusiai Lietuvos Prezidentei…
Kas ir kodėl pasikeitė? Kitas, pagarbos vertas Lukašenka, ar kita, laisvės idealais jau nebetikinti Lietuva?
Pastaraisiais metais diskusijose apie Rytų–Vakarų prekybą atsirado naujas žodis – mistralizacija. Prieš kelerius metus pasirodė žinia, kad Prancūzija ketina parduoti vėjo – Mistral – vardu pavadintus laivus Rusijai. Šie laivai gali būti naudojami ne tik prieš jau nukraujavusią Gruziją, bet ir prieš mus. Kažkoks marksizmo avantiūristas sakė, kad Vakarai pagamins net virvę, ant kurios juos pakarsime. Panašu, kad taip – NATO šalis parduoda techniką Rusijai, laikančią NATO savo priešu, techniką, kuri gali atsisukti prieš tą patį NATO. Bandėme prancūzus ir keikti, ir protinti, tačiau jie atsakydavo, kad elgiasi labai pragmatiškai. Užsakytų Mistral gamyba leis sukurti porą tūkstančių darbo vietų doriems darbininkams, kažkiek darbo vietų gaus ir Rusijos karininkai, o tai juk labai gerai. Kalbėti, kad Rusija tikrai panaudos laivus blogiems tikslams, nevertėtų, nes galioja nekaltumo prezumpcija… ir taip toliau.
Kai kuriems verslo pasaulio atstovams regėjosi, kad Lukašenkos tvarka ir jo asmeninės simpatijos gali garantuoti Lietuvai palankius kontraktus. Baltarusijos vadovai derybose su europiečiais siūlo ekonominius kompromisus mainais į moralinius. Europa dažnai tam pasiduoda – „parduoda“ žmogaus teisių problemas už keliais procentais žemesnes kainas. Atmintiną Sausio 13-ąją tikėjomės, kad visi mus supras ir pasmerks neteisėtą prievartą Vilniuje, o šiandien gana abejingai vertiname prievartą Minske.
Sankcijos Baltarusijai – išties rimtas dalykas. Dėl jų kalta ne Lietuva ir ne ES. Kalta Baltarusija. Lietuva, mąstanti, kad proletarai neturi tėvynės, kad jiems neva svarbu tik dirbti ir užsidirbti, kalta, kad šiandien nedarbo lygį kai kuriose srityse reguliuoja jau nebe nepriklausoma Lietuva, o lukašenkinė Baltarusija. Baimė, kad jei mes nesiimsime lukašenkinių prekių, jų imsis kiti, o mes liksime kvailio vietoje. Iš tikrųjų liksime ne kvailio, o sąžiningojo vietoje. Lietuva yra padori šalis, ir kaip padori šalis žinoma Europoje. Geras žmogus gal ir ne profesija, bet gyvenimo būdas. Jis mums tinkamesnis už mistralizaciją. Netiesa, kad sankcijos niekada neduoda naudos. Labai duoda. Nepamenu nė vienos šalies, kuri būtų nusispjovusi į sankcijas, visos norėjo, kad sankcijos kuo greičiau pasibaigtų. Sankcijos reikalingos ne tik baltarusiams ir Europai. Jos reikalingos mums. Svarbiausia, kaip vertiname, ką apie įvykius kalba mūsų sąžinė.
Dar viena mūsų kaimynė – Lenkija – praėjusius metus savo užsienio politikoje tikrai gali laikyti sėkmingais. Ji ne tik išlaikė gerus santykius su kaimynais, bet ir pagerino juos savo naudai visuose lygmenyse. O štai santykiuose su mažiausiąja kaimyne Lietuva ji iš tiesų gavo viską, ko norėjo patys radikaliausieji (nebūtinai – europietiškiausieji) politikai. Varšuvoje bet kas pasakys, kad situacija klostosi gerai: Lietuvos lenkų rinkimų akcija pirmą kartą peržengė rinkimų barjerą ir sukūrė atskirą frakciją Seime, gavo laisvas rankas reguliuoti Lietuvos energetiką, o lenkiškai kalbančius lietuvius – ir iš tiesų padaryti lenkais. Ir atsitiko tai be jokių ultimatumų ir sankcijų, atsitiko daugiausia dėl lietuvių tiesmukos ir netoliaregiškos politikos.
Lietuva, pasižymėjusi tautinių grupių tarpusavio santykių harmonija, prarado pavyzdingos valstybės statusą, ji dabar viena tarp daugelio. Kitaip nei prieš dvidešimt metų, dabar dalis mūsų piliečių – dėl mūsų pačių paikumo – bus kitokie. Ne prastesni, o tiesiog kitokie, ir jų kitoniškumas, nenaudingas jiems patiems, mums akis badys vis labiau. Dabar turėsime nebe lenkiškai kalbančius lietuvius, o lenkus, kurie gal norės būti nebe Vilniaus, o Varšuvos lenkais. Kad ir kokie geri būtų mūsų prekybiniai ar energetiniai santykiai, tai išties nėra politikos laimėjimas.
Galiausiai, mūsų kaimynė nekaimynė Rusija. Svarbiausias žodis prezidentui Putinui – Pergalė. Apie jos troškimą bylojo net oficialus plakatas. Išties Putinas netapo Rusijos prezidentu, jis nebuvo renkamas ir išrinktas. Jis – NUGALĖJO, kaip sakė, garbingoje kovoje. Jei kam rinkimai asocijuojasi su sūrio pasirinkimu supermarkete, galvokite kitaip. Rinkimai – karas, ir daugelis rusų jį noriai kariauja…
Putino pergalės samprata – sovietinė. Nugalėtojas neteisiamas ir diktuoja sąlygas pralaimėjusiajam. Putinas nė vienam savo priešininkų nepasiūlė taikos, tad jau dabar aišku, kad visuomenėje bręs nauji konfliktai. Putino rinkėjas – tai savitas „naujos laidos“ žmogus, galintis daug ir sunkiai dirbti, kai to reikalaujama, mylintis veikiau šalies jėgą nei išmintį, o kartu mėgstantis aiškiai žinoti, kas jam priklauso. Ziuganovo rinkėjai verkia dėl SSRS iširimo, Putino – ją atkūrinėja. Kol kas daugiausia sąmonėje, bet ta sąmonė vis drąsesnė. Kadaise Borisas Jelcinas bandė paaiškinti, kad SSRS mirtis buvo teigiamas politikos reiškinys, o Putinas įtikinėja, kad tai tragedija.
Putino Rusija – stipri, gerai sutvarkyta, puikiai administruojama, tvarkinga. Tai šalis, su kuria neabejotinai reikia skaitytis. Ji gal dar ne supervalstybė, bet ryžtingas sprendėjas regione. Rusijos nereikia mylėti ir suprasti, jos reikia bijoti ir elgtis pagarbiai, net jeigu jos korupcijos ar žmogaus teisių lygis atitinka daugiau Afriką nei Europą. Putino Rusija nemyli NATO ir JAV, nes jie vis dar primena, kad pasaulyje egzistuoja ir daugiau gerbtinų jėgų. Putino Rusija nemyli ES, nes ši gamina gerus dalykus, nemyli Kinijos, nes ši gamina daug.
Putino įtakos sferoje yra daugelis biudžetininkų, kariškių, dalis jaunimo, praktiškai visi tie, kuriems galima duoti truputį ir tai juos patenkina. Kol Gazprom yra pajėgus sukaupti pinigų pensijoms ir renovuoti sporto aikštynus, ne taip jau ir sudėtinga kontroliuoti didelių dotacijų nereikalaujančią visuomenę. Putinas gali kontroliuoti mokytojus, buhalterius, daržovių augintojus ir duonos valgytojus. Turi po ranka būrį atletiško jaunimo, pasiruošusio būti sportišku kaip prezidentas. Turi visus, sugebančius aukotis mitinei Rusijos didybei ir gailėtis dar didesnės šalies, kurioje „draugiškai“ gyventa.
Tačiau Putinas neturi paramos tarp viduriniosios ir išsilavinusios klasės – ji nėra gausi, nori būti veikiau laisva negu valdoma, veikiau puoselėti laisvą rinką negu valdyti valstybines įmones. Vidurinioji klasė auga nepriklausomai nuo to, ar valdžia nori. Neturi jis palaikymo didelėje dalyje kultūros pasaulio. Ne jo rėmėjai ir imantieji suprasti, kad valdžios galima nebijoti. Ne kiekvienas iš jų šiandien išdrįsta balsuoti prieš, nėra ir rimtos alternatyvos „pergalei“, tačiau didelė tikimybė, kad ilgainiui tokia alternatyva atsiras…
Svarbus žodis Rusijos ir Lietuvos santykiuose – „nauda“. Juo lietuviai ir bus labiausiai viliojami. Jei jau giriasi esantys pragmatikai, tai prašom: Lietuvai turėtų būti naudinga pirkti dujas iš Rusijos, o ne ieškoti alternatyvų; prekybą ir kitus ekonominius ryšius labiau dera megzti su Rusija, kur viskas taip gerai žinoma, nei su kokiais skandinavais. Naudinga mokytis rusų kalbos, žiūrėti rusiškas TV programas, net ir per skaudžias atmintinas dienas kviestis Rusijos artistus. Kaip ir ketvirtą dešimtmetį Rusija įrodys, kad neverta draugauti su lenkais, skandinavus reikia ignoruoti, o amerikiečius – niekinti.
Jau esu rašęs, kokia Lietuva geriausia Rusijai, bet nepamaišys ir pakartoti: kaip nepatikimas Vakarų partneris, kurį pamažu bus galima finliandizuoti, o paskui ir grąžinti ten, iš kur aplinkybėms susiklosčius jis pabėgo. Be ypatingos skubos ir pragmatiškai pigiai…
Apie Ukrainą dabar kalbama daug ir įvairiai. Pažvelkime į ją kiek netikėtu rakursu: ji tipiška ar netipiška šalis, istorijos dėsningumas ar akibrokštas?
Prisimenu, kad pagal sovietinį istorijos vadovėlį XVII a. viduryje Bohdanas Chmelnickis amžiams „sujungė“ ukrainiečių ir rusų tautas, užbaigdamas „blogiečių“ lenkų (ir lietuvių) dominavimą regione, bent jau į rytus nuo Dniepro upės. Taigi kadaise Vakarų Europa neteko Ukrainos per savo silpnumą, apsileidimą ar tingumą. XX a. pabaigoje atsirado kaip niekada gera galimybė Ukrainą atgauti, pagaliau susikūrė Ukrainos valstybė, kurią formaliai būtų galima priskirti net kontinento didžiausiųjų elitui. Kodėl taip nutiko, kad žavi susivienijusi Europa, į kurią mes stojome ir įstojome, kurioje gyvename žymiai geriau nei rusai ir ukrainiečiai, „neįkanda“ Ukrainos, palikdama ją veikiau XVII a. realijoms, o ne atverdama dabarties integracinėms galimybėms?
Europa nežino, ar jai tikrai Ukrainos reikia, o jei reikia, tai kokią kainą už tai galima mokėti. Šiandieniai Europos politikai yra viso labo istorijos skaitytojai, nedrįstantys tapti jos rašytojais. Laisvės kainą keičia naftos ir dujų kaina. Šiandien tikėtinesnė Ukrainos ateitis ne Europoje, o veikiau dar nesukurtoje mitinėje eurazinėje bendrijoje. Tai dar vienas posovietinės integracijos bandymas, paremtas daugiau biznio planais, o ne laisvės ir žmogaus teisių įgyvendinimu. Ši bendrija, kaip ir kiti Rusijos projektai, primygtinai stengiasi įrodyti, kad laimė yra ne laisvė, o dujų čiaupas. Ir žmonės, bent kai kurie, tuo patiki.
Pasaulis neverkia dėl Ukrainos. Ji pati turi jaudintis dėl savo likimo. Į Ukrainą beveik niekas nepretenduoja, bet jos ir nelaukia išskėstomis rankomis jokiame džentelmenų klube. Tad viskas – jų pačių rankose, tačiau ir pačioje Ukrainoje nedaug kas nori rašyti naujos nepriklausomos valstybės istoriją. O jei ir taip, tai dominuoja senos istorijos skaitytojai ir perrašinėtojai.
Ne taip seniai buvo laikai, kai norėjome pertvarkyti pasaulį. Lietuva buvo ta juodoji gulbė, pasirodžiusi Europoje, kai ši piešė sugyvenimo su sovietais scenarijų, o ne Blogio imperijos naikinimą. Pabandėme saugumą plėsti, padėdami afganams ir irakiečiams. Nemažai dabar gailisi, kad ėmėsi šio to neblogo, bet neatliko iki galo. Tikėjomės, kad Rusija, Ukraina ir Gruzija bus kitokios, kad arabų pavasaris demokratijos pagausins, tačiau gali būti, kad atvirkščiai. Tikėjomės parašyti laimingos Afrikos scenarijų, bet nusigandome, kad nepajėgsime. Beje, į Afriką ar Aziją kaip kas patarinėja nebesigilinti – mes juk provincialai, mums nereikia.
Tad tikėtiniau, kad ir toliau ne mes patys tvarkysime pasaulį, o kokios nors juodosios gulbės nulems mūsų likimą.
