KALTŪNO FENOMENAS ŠVENTYBĖS ANOMALĖJIMO PERSPEKTYVOJE

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Kultūros istorija
AUTORIUS: Vaiva Klakumaitė
DATA: 2012-01

KALTŪNO FENOMENAS ŠVENTYBĖS ANOMALĖJIMO PERSPEKTYVOJE

Vaiva Klajumaitė

Žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis, kaltūnas yra stipriai susivėlusių, nebeiššukuojamų ir nešvarių plaukų „kepurė“, susidariusi dėl antihigieninių sąlygų, nusistovėjusių prietarų ir baimių. Šiuo fenomenu ypač susidomėta Baroko ir Apšvietos laikotarpiais ir būtent iš to meto daugiausiai išlikę šaltinių, aiškinančių kaltūno priežastis bei gydymą. Svarbiausias motyvas, pastūmėjęs šio straipsnio autorę pasigilinti į egzotišką reiškinį, yra tai, kad kaltūnas laikytas išimtinai Lenkijos ir Lietuvos regiono liga (plg. lotynišką pavadinimą plica polonica). Galima netgi tarti kaltūną kažkuria prasme esant Abiejų Tautų Respublikos savasties išraiška. Plica polonica taip pat neatsiejamas nuo religijos lauko ir polemikos tarp religinio (mūsų atveju – stebuklų knygų) ir mokslinio diskursų. Būtent per šį fenomeną galima išryškinti sekuliarizacijos arba šventybės anomalėjimo Lietuvos kultūroje procesą.

I. Šventybė ir anomalija

„Šventybės“ sąvoką į mokslinį lauką įvedė ir išplėtojo religijos fenomenologai Rudolfas Otto ir Mircea Eliade. Abu autoriai siekė ištrūkti iš metafizinių Dievo ar dievybių aiškinimų ir išvengti religijos redukavimo į tai, kas ji nėra – socialines, psichologines, politines ir kitokias koncepcijas. Otto veikale Das Heilige¹ šventybė ženklina visiškos kitokybės (vok. ganz Andere) patirtį, kuriai išskirti iš kitų šventumo konotacijų autorius suformuoja terminą das Numinose. Bandydamas jį aiškinti, religijotyrininkas pradeda nuo siūlymo vadinti tai kūrinio-sąmone arba kūrinio-patirtimi. „Visa, ką šis naujasis terminas „kūrinio patirtis“ gali išreikšti, yra nuoroda į visišką savęs nužeminimą priešais tam tikrą nenugalimą, absoliučią jėgą“². Tačiau kartu Otto pabrėžia šventybės patirties neišsakomumą ir savo siūlomus numinoziškumo aiškinimus (mysterium tremendum, majestas, fascinosum ir kt.) vadina slėpiniais ir analogijomis, kurios tėra orientyrai ir niekad negali būti išskaidrintos.

Eliade tęsia ir papildo Otto mintis. Į santykį su šventybe jis žvelgia iš istorinės perspektyvos ir traktuoja šiuolaikinį žmogų kaip devalvuotą homo religiosus palikuonį: „nereligingas žmogus yra kilęs iš homo religiosus, ir, nori jis to ar ne, yra jo kūrinys: jis atsirado dėl aplinkybių, kuriomis gyveno jo protėviai, jis yra desak­ralizacijos vyksmo padarinys“³. Eliade žvilgsnis svarbus tuo, kad jis fiksuoja ne tik šventybės patirtį, bet ir tam tikrą kismą tarp skirtingų žmogaus buvimo būdų. Mums tai gali pagelbėti aiškinant šventybės virsmą anomalija.

Eliade pabrėžia religinio žmogaus nesavarankiškumą ir nuolatinę pastangą atkartoti mitiniuose pasakojimuose bei šventraščiuose užfiksuotus pirminius veiksmus ir pirminių erdvių sąrangą. Taip pat pabrėžiamas homo religiosus siekis nuolat ieškoti hierofanijos pėdsakų, ženklų: „Galima sakyti, kad religijų, nuo pačių primityviausių iki labiausiai ištobulintų, istoriją sudaro hierofanijų, šventųjų realybių apraiškų, sankaupa. Nuo pačios elementariausios hierofanijos, pavyzdžiui, šventybės apsireiškimo kokiame nors daikte, akmenyje arba medyje, iki pačios aukščiausios hierofanijos, kokia antai krikščioniui yra Dievo įsikūnijimas Jėzuje Kristuje, yra nenutrūkstamas tęstinumas“⁴. Pasaulio ženklų demaskavimas Eliadei yra tolygus religinio žmogaus nykimui. Taigi galime tarti, kad aplinkinio pasaulio ženkliškumo devalvacija yra neatsiejama nuo anomalijos steigties.

Normalumo–anomalijos sampratų ir apibrėžimų netrūksta. Čia apsiribojame fenomenologiniais arba patirtiniais anomalijos aspektais, remdamiesi filosofinės fenomenologijos tekstais. Bene svarbiausias normalumo ir anomalijos skirties bruožas fenomenologo Edmundo Husserlio⁵ sampratoje yra tai, kad vienos žmonių grupės patirčių laukas laikomas realybės konstitucija, o kitų – ne. Lietuvių filosofo, nagrinėjusio normalumo-anomalijos problemą fenomenologijoje, Mintauto Gutausko teigimu, „Pasaulio horizontas yra atviras, perimamos įvairios naujos patirtys, tačiau ne viskas sedimentuojasi; tik tam tikras patirčių laukas tampa paradigminis realybės konstitucijai. Paradigmine tampa normaliųjų patirtis. Anomalijos yra tos, kurių patirtis tam tikra prasme nedalyvauja realybės konstitucijoje, anomalijų suvokimai nėra patvirtinami kaip realybės patirtys“⁶. Normalieji suformuoja tam tikrą normalumo centrą, vidutiniškumą, kuris, kad ir galėdamas kisti, kartu pasižymi tam tikru tvarumu. Normalieji – tai subrendę protingi žmonės, kurių patirtys gali būti suprantamos ir pripažįstamos daugelio kitų žmonių⁷. Toks apibūdinimas kelia nemažai problemų ir yra kartais vadinamas vidutiniškos realybės patirties represija. Anomalijų specifika šioje schemoje taip pat suniveliuojama. Į vieną bendrą plotmę patenka ne tik neįgalieji, bepročiai, bet ir vaikai bei gyvūnai.

Prancūzų fenomenologo Maurice’o Merleau-Ponty filosofijoje⁸ normalumo–anomalijos skirties susidarymo schemoje nebelieka vieno užtikrinto normalumo cent­ro. Anot Gutausko, „Husserlis pirmiausia aprašo tapatybę – normalias patirtis, o tada fiksuoja skirtumą. O Merleu-Ponty tapatybė yra duota tik per skirtumą. Tai išjudina centrą ir jo tapatybė nėra tokia tvirta ir vienalytė“⁹. Svarbu pastebėti ir tai, kad normalumas prancūzų fenomenologo filosofijoje išryškėja ne kaip sąmonės brandumas ir skaidrumas, bet kaip tam tikras veikimas pasaulyje. „Tad anomalija čia nėra ta, kuri neturi tam tikro suvokimo. Ji yra ta, kuri negali veikti taip, kaip daro normalusis.“¹⁰ Tokiu būdu anomalijomis tampa ne tiek sąmonės brandumo stokojantys ar psichinėmis ligomis sergantys, kiek kūno negalią turintys subjektai.

Aptarę tyrimui svarbias sąvokas, galime pereiti prie konkrečių šaltinių, padėsiančių išsiaiškinti, kaip vyksta mįslingasis šventybės anomalėjimas; kas nutinka, kai hierofanijos apraiška laikytas ženklas (mūsų atveju kaltūnas) pereina į sąmonės skaidrumą ir kūno vitališkumą praradusių bei tikrovės savarankiškai konstatuoti negalinčių anomaliųjų plotmę.

II. Ženkliškumo krizė

Viduramžiais pradėjusias formuotis ir XVI–XVII a. paplitusias stebuklų knygas (lot. liber miraculorum) būtų galima vadinti anomalijų rinktinėmis, kadangi jose visi pasakojimai pradedami nuo žmogų ištikusios nelaimės ar negalios. Stebuklo dėka nėra įgaunama jokių ypatingų galių, tiesiog grįžtama į normalumo būseną. Vis dėlto galima pastebėti, kad stebuklo lauke svarbesnė ne pati anomalija ar normalumo būsena kaip tokios, bet tarp jų vykstantis perėjimas. Liga ar kitokia negalia tampa savotišku stebuklo patirties „prieangiu“, kai susvyruoja organiškas buvimas pasaulyje, o pasveikimas tampa viso to vyksmo tąsa ir liudijimu. Kaltūną stebuklų knygų tyrėjai taip pat išskiria kaip vieną šiam laukui būdingų ligų¹¹. Plica polonica, kaip ir kiti negalavimai, čia turi ženkliškumo, simboliškumo paskirtį. Kaltūnas buvo daugelio laikomas žmogaus gydymui nepasiduodančia ir išskirtinai stebuklingo virsmo reikalaujančia liga: „Zofija Mroskowczanka, netekėjusi, leido sau nukirpti galvoje susidariusį didelį kaltūną, dėl ko po to didelį skausmą kauluose ir akyse kentėjo. Ji tada vos šiam stebuklingam paveikslui pasiaukojo, tuoj pat nuo visų skausmų pasveiko“¹².

Vis dėlto kaltūno kaip simbolio traktuotė kartu atskleidžia ir pačios kitybės ženkliškumo krizę. Anot dailėtyrininkės Tojanos Račiūnaitės, „Visuomenėje vyravo įsitikinimas, kad kaltūnas yra Dievo bausmė, „ligos materija“, kurios negalima paprastai panaikinti nukerpant plaukus, nes tai grėsė rimtomis komplikacijomis“¹³. Plica polonica įvardijimas ligos ar blogio materine išraiška panaikina simbolio paslėptį ir paverčia jį akivaizdžiu, matomu, materiniu objektu¹⁴. Toks išskaidrinimo judesys atliekamas simboliškumo nuvertėjimo, demaskavimo sąskaita. Beje, šį religinio diskurso pradėtą procesą pratęsė ir sustiprino moksliniai tyrimai.

III. Kaltūno polemika: Diderot enciklopedija

XVIII–XIX a. pastebimas itin didelis susidomėjimas kaltūno fenomenu tarp mokslininkų ir Abiejų Tautų Respublikoje, ir kitose šalyse. Nors jų išvados skiriasi, tačiau daugumą veikalų vienija bendras motyvas – siekis kaltūną „ištraukti“ iš religinio aiškinimo ir gydymo plotmės. Ši polemika buvo labai intensyvi ir be jokių užuolankų. Vieno įtakingiausių Apšvietos epochos leidinių – Diderot enciklopedijos¹⁵ – retorikoje galima pastebėti stiprų užtikrintumą savąja pozicija ir negailestingą kitų diskursų nuvertinimą. Straipsnio „Plica polonica“ autorius čia užima centrinę „normaliojo“ vietą: „Neverta įrodinėti, kad ši viską užkertanti logika yra paremta klaidingais samprotavimais, o jos pasekmės pražūtingos. Tuo tarpu mes, remdamiesi garbingais autoritetais ir tiksliais stebėjimais, padarysime išvadą, kad tai yra tikras, bet retai pasitaikantis faktas“¹⁶. Įdomu tai, kad visi kiti diskursai surikiuojami į vieną gretą: ir krikščioniškasis aiškinimas, ir liaudies prietarai, ir gydytojų tvirtinimai:

Kai kurie autoriai pabrėžė dar juokingesnes, fantastiškas priežastis, kurias baimė padidino, įsišaknijęs kvailas tikėjimas stebuklais išplatino, o nemokšiškas patiklumas palaiko. Koks nors prasčiokas tamsuolis, kokių yra visose šalyse, patikėjo, o dar kvailesni autoriai parašė, nors jie, būdami mokyti, turėtų būti protingesni; anot tokių autorių, kaltūną sukelia burtai, magiški veiksmai, ir išgydyti galima tik antgamtiškomis priemonėmis. Anot dar kitų autorių, plaukų susivėlimą užleidžia mirę nekrikštyti kūdikiai, kurie naktimis dirba šį darbą. Šita kvailystė buvo įamžinta vokiškai pavadinus wichteln zoepffe; senąja vokiečių kalba wichteln reiškia „nekrikštą“, o zoepffe – „mazgą“, „susivėlimą“. Vieni autoriai rašo, kad tik inkubai ateina čiulpti ir velti plaukų; kiti svarsto, kad inkubai pasirodo žydės pavidalu, ir šis liaudiškas paklydimas užfiksuotas pavadinimu juden-zoepffe ir t. t.¹⁷

Tačiau nepaisant tokios griežtos kritikos, išmoningas kaltūno aiškinimas yra ir savita susidomėjimo juo priežastis. Keisti ligos simptomai, kurie pasireiškia plaukų spalvos ir struktūros transformacijomis, bei daugybė negalavimą supančių baimių pavertė kaltūno temą madinga salono pokalbių tema ar net kunstkameros eksponatu. Kitaip tariant, plica polonica tampa egzotiška, susidomėjimą keliančia keistenybe, prilygintina neįprastiems įvairių kraštų augalams, iš Afrikos žemyno atvežtoms kaukėms ar Tolimųjų Rytų aprangos detalėms. Patekęs į sekuliaraus diskurso turinį, kaltūnas tampa įdomiu eksponatu, kurio simboliškumas visiškai nuvertinamas: „ši ganėtinai keista liga galėjo atkreipti bet kokio stebėtojo, gydytojo ar ne, dėmesį; ši liga yra verta būti pastebėta, aprašyta ir įamžinta. Visuose ligų aprašymuose mes matome dominuojantį polinkį į stebuklus, taip įsišaknijusį, kad dažnai jam paaukojama tai, kas naudinga“¹⁸.

Nors kaltūnas ir religiniame, ir moksliniame diskurse laikomas anomaliu, tačiau ši anomalija suprantama visiškai skirtingai. Stebuklų knygose plica polonica, kaip ir visi kiti negalavimai, išryškėja kaip stebuklą, malonę suponuojantys nuokrypiai. Sekuliariame diskurse kaltūnas išgryninamas kaip kūno patologija, kurią reikia grąžinti į normalumo būseną. Kaip matyti enciklopedijos tekste, kaltūno anomalija gali būti naudinga, atliekant naujus anatomijos tyrimus, t. y. racionaliai gryninant normalumo būsenos apibrėžtis.

IV. Kaltūnas, manija ir melancholija: Stefano Bisio tyrimas

Italų kilmės Abiejų Tautų Respublikos gydytojo ir medicinos disciplinų dėstytojo Stefano Bisio pasiūlytas kaltūno aiškinimas, galima sakyti, yra žvilgsnis „iš vidaus“. Nors savo turiniu veikalas yra panašus į keliais dešimtmečiais anksčiau pasirodžiusį Diderot enciklopedijos straipsnį, tačiau Bisio teksto pasirodymo aplinkybės, sudedamosios dalys ir vėlesnė reakcija į leidinį atskleidžia naujų kaltūno traktuotės niuansų.

Jau pats kūrinio pavadinimas Filosofijos ir medicinos daktaro Stefano Bisio atsakymas į Filosofijos draugijos užduotą klausimą apie melancholiją, maniją ir kaltūną¹⁹ rodo, kai tai yra korespondencinio pobūdžio leidinys. Jo pasirodymo priešistorė atrodo gana aiški: filosofų draugijos nariai, susidomėję melancholijos, manijos ir kaltūno ligomis, paprašė autoritetingo Vilniaus jėzuitiškojo universiteto dėstytojo Bisio paaiškinimo. Tačiau kartu visos šios aplinkybės intriguoja ir užduoda nemažai problemų: kodėl medicinos klausimais domisi filosofai, kodėl sugretinamos būtent šios trys ligos, kodėl gydytojo atsakymas virto viešu spausdintu veikalu?

Paskutinį klausimą atsakyti gana paprasta: spausdinto teksto pasirodymas (deja, nėra žinomas tiražas) liudija apie norą pasiekti platesnę skaitytojų auditoriją. Tą patvirtintų ir faktas, kad veikalo tekstas yra dvikalbis, parašytas lotynų ir lenkų kalbomis. Galime manyti, kad Bisius kovoja su tam tik­romis įsisenėjusiomis ir, jo manymu, nepagrįstomis nuostatomis. Gydytojas inicijuoja naujo diskurso steigtį ir siekia, kad jis kuo plačiau pasklistų.

Bisio veikalas prasideda nuo mandagių įžanginių sakinių, tačiau labai greitai pereinama prie konkrečių melancholijos ir manijos apibrėžčių. Anot autoriaus, „Melancholija yra proto pamišimas (pomieszanie rozumu) be karštinės, kylantis iš baimės, liūdesio ir nuolatinio rūpesčio, kuriame fantazija (objektų įsivaizdavimas) labai išsikreipia. Manija yra proto pamišimas be karštinės kartu su įsiūčiu, beatodairiška drąsa ir didele jėga“²⁰. Tokie pirminiai ligų apibūdinimai Bisiui tampa atspirties tašku, norint pereiti prie probleminės dalyko dalies. Pasirodo, mediką erzina įvairių mąstytojų spekuliacijos melancholijos ir manijos tema, kai proto negalia apibūdinama kaip ryšio tarp dvasios ir kūno praradimas. Autorius kritikuoja visus bandymus mediciną sieti su metafiziniais svarstymais (ko tikriausiai tikėjosi ir filosofų draugija, užduodama medikui tokį klausimą). Galiausiai apologetika užbaigiama mandagia, bet griežta mintimi: „Didelė būtų dėl to kvailystė, kvailumo priežastis priskirti dvasios ydai. Tuo pagrindu remiantis, truputį apie melancholiją ir maniją pašnekėsiu, lengvai kiekvienam suprantamai“²¹. Toks mediko atsiribojimas nuo dvasios negalios, apsiribojimas fiziologine plotme, yra savitas atsakas ir alternatyva ne tik filosofų mintims, bet ir religiniam diskursui. Siekiama galutinai atmesti bet kokį anomalijos simboliškumą, nepaisant ligos priežasčių ir sudėtingumo paaiškinti keistus simptomus.­

Apsibrėžęs savo svarstymų lauką, autorius pereina prie žmogaus smegenų struktūros, anatomijos aiškinimo ir kantriai aprašo visus procesus, vykstančius, kai kamuoja melancholijos ir manijos negalavimai. Nors kaltūną Bisius laiko kiek kitokiu atveju negu pradžioje aptartos ligos, tačiau jo programa panaši: atsiriboti nuo bet kokių su žmogaus dvasia ar kitomis dvasiomis susijusių aiškinimų. Mediko samprotavimo kelią būtų galima pavadinti kaltūno demitologizacija, kadangi jis drąsiai laužo su plica polonica susijusius, giliai įsišaknijusius prietarus bei baimes. Apskritai Bisio teigimu, mitai paplitę ne tik tarp paprastų žmonių, bet tarp ir autoritetingų gydytojų, kurių nė vienas neišdrįso patvirtinti teiginio, kad kaltūnas nėra liga, o tik kitų negalavimų projekcija į dėl nevalyvo gyvenimo susivėlusį plaukų gniutulą. Pasitelkęs pavyzdžius iš savo ilgos mediko praktikos, autorius skelbia negailestingą nuosprendį: kaltūnas nesanti liga, o tik įvairių šarlatanų, kaimo bobučių ir kunigų pasakos²².

Nors iš šių dienų perspektyvos tai atrodo gana įtikinami teiginiai, tačiau Bisio būta gana drąsaus. Juk toks anomalijos išgryninimas prieina iki to, jog prarandama bet kokia šventybės prisilietimo, stebuklo galimybė. Maža to, jeigu kaltūnas nebuvo liga, tai „išgijimo“ stebuklas jau nebėra stebuklas.

V. Kaltūno polemikos tąsa

Bisio požiūris neliko nepastebėtas. Tačiau įdomiausia tai, kad neigiama reakcija kilo ne dvasininkų, o kolegų medikų tarpe. Tai liudija Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio įsakas, išspausdintas Varšuvoje 1773 m. ir prasidedantis kreipiniu „visiems ir kiekvienam savo vyskupijos gyventojui“²³. Jame piktinamasi naujai pasirodžiusi poleminiu leidiniu, nukreiptu prieš Bisio gydymo metodus:

Kadangi žmogui nėra nieko svarbesnio, nebent siela, nei atgauti prarastą sveikatą, pasirūpinome, kad Vilniaus mieste miestelėnų patogumui gyventų kvalifikuotas gydytojas, o prieš jį, garbingą ir kvalifikuotą mediką (rationalis Medicus), mums seniai ir gerai žinomą, turintį galiojančius filosofijos ir medicinos diplomus ir pripažintą daugybės garsiausių Italijos akademijų, kiek žinoma mūsų vyskupijos kurijai, [nukreipta] skandalinga knygiūkštė, pavadinta ,,Apie netinkamą gydymo metodą ir t. t.“, išleista 1773 m. gegužės 13 d., kaip spėjama, Vilniuje, nepaisant vyresniųjų leidimo, kurio dera paisyti bet kuriam spaustuvininkui bet kur, mūsų didžiam nustebimui ir pasipiktinimui buvo atnešta mums paskaityti prieš 4 savaites. Juk jau ne kartą mūsų Lietuvos sostinė apgailestavo, kad mokytas ir pagarsėjęs sugebėjimu gydyti žmogus iš mūsų išvyksta kur ramiau, nes jam įgriso pavyduolių ir neišmanėlių priešiškumas ir išpuoliai.²⁴

Šis vyskupo raštas, galima sakyti, taip pat simptomiškas. Katalikų Bažnyčios hierarchas stojasi greta rationalis Medicus, o jam prieštaraujančią nuomonę vadina nederančia „su dorybingu ir krikščionišku tikėjimu“²⁵. Tokia vyskupo Masalskio pozicija, galima sakyti, galutinai demaskuoja normalumo-anomalijos skirties ženkliškumą. Išstūmimas vyksta ne tik iš sekuliaraus mokslinio diskurso pozicijų, bet ir iš pačių bažnyčios atstovų pusės. Pseudomokslų, šarlatanų, prietarų paplitimo baimė privertė kardinaliai keistis ir pačią religinę terpę, kuri pasirinko susiliejimo su sekuliariuoju diskursu kelią. Abiejų Tautų Respublikoje toks susiliejimas vyko ne tiek silpninant Katalikų Bažnyčios įtaką, o kuriant „katalikiškąją Apšvietą“²⁶. Anot lietuvių istoriko Eligijaus Railos, „Palengva išstumdama tradicinius gydymo būdus empirinė Apšvietos medicinos mintis piršo kokybiškai naują kovos su ligomis, epidemijomis ir mirtimi logiką, kurios finalą Bažnyčia traktavo kaip sielos ir kūno harmoniją. Kita vertus, dėl filantropizmo įtakos prasidėjęs visapusis kūno lavinimas bylojo apie naują antropologinių pažiūrų sistemą“²⁷. Kaip matyti iš šios citatos, Bažnyčios santykis su gamtos mokslais buvo gana prieštaringas. Viena vertus, toks dialogas buvo katalikų bendruomenės išlikimo sąlyga, tačiau kartu vyko procesas, kurį būtų galima pavadinti šventybės užmarštimi. Iškilę sunkumai, negalios tapo nebe ženklais-slėpiniais, o prasmės skaidrumu pasižyminčiomis problemomis arba į normalumo būseną grąžintinomis anomalijomis.

Kaltūno polemika tęsėsi per visą XIX a. Plica polonica fenomenu domėjosi daugelis vietinių ir atvykusių medikų: Bernardas Janas Alexas, Adamas Adamowiczius, Josephas Frankas, Augustas Bйcu ir kiti. Yra išlikę įrašų apie specialių konkursų kaltūnui ištirti organizavimą²⁸. Tačiau tolimesnė medikų diskusija vyko sekuliarioje profesinėje plotmėje: buvo nuolat atnaujinamas klausimas, ar plica polonica yra liga, o jei taip, tai kokios galėtų būti jos priežastys ir gydymas. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje Vilniuje gyvenęs autoritetingas gydytojas Josephas Frankas savo dienoraštyje užsimena, kad kaltūnas gali būti susijęs su vėžiu²⁹ ir, kitaip negu Stefanas Bisius, griežtai draudė nusikirpti žmogų varginantį plaukų veltinį:

Jauna, galantiška, su vyru išsiskyrusi dama atvyko į Vilnių visiškai išsekusi. Buvau tikras, kad tai yra kaltūnas ir stengiausi nutraukti jį į plaukus. Kaltūnui plintant, kančios sumažėjo, ir ji net priaugo svorio. Ligonė ir džiaugėsi pagerėjimu, ir sielvartavo, kad yra priversta slėpti plaukus, negali nešioti šukuosenos. „Leiskite nusikirpti kaltūną“ – maldavo ji kas dieną. Aš ir toliau draudžiau paliesti bent vieną plauką nuo galvos, kol kaltūnas nebuvo iki galo išsibujojęs, atsiskyręs ir išplitęs. Grįžus į Minską, vienas gydytojas davė jai labiau patinkantį patarimą, kaltūnas buvo nukirptas, ir moteris netrukus mirė.³⁰

Tačiau visas šis susidomėjimas ir medikų diskusijos nors ir iškėlė vis naujų niuansų, rimtesnių perversmų nebepadarė. Naujosios kartos mokslininkai tęsė normalaus ir anomalaus buvimo skaidrinimo darbus.

Straipsnį pradėjome nuo šventybės ir anomalijų sąvokų aptarimo. Galima buvo pastebėti, kad lieka iki galo neaiškus perėjimas nuo pirmosios prie antrosios. Konk­retus istorinis kaltūno fenomenas padeda bent iš dalies užpildyti šią spragą. Plica polonica reiškinys čia pravartus pirmiausia tuo, kad yra artikuliuojamas ir religiniuose, ir sekuliariuose šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šventybės anomalėjimas nebuvo vienpusiškai inicijuojamas tik mokslininkų, prie to prisidėjo ir vidinė šventybės patirties traktavimo krizė. Moksliniai leidiniai tik pratęsė ir užtvirtino hierofanijos simboliškumo demaskavimo programą. Galima pastebėti, kad homo religiosus laikyseną pakeitė mediko arba normaliojo pozicija, kuri įvairius nuokrypius ėmė traktuoti horizontaliame lygmenyje ir priskirti anomalijoms. Susidomėjimas kaltūnu taip pat transformavosi: nuo stebuklo laukimo pereita prie entuziazmo grąžinti anomaliją į normalumo centrą arba tiesiog susižavėjimo egzotiška keistenybe.

Vaiva Klajumaitė (g. 1986) – kultūros istorikė, religijotyri­nin­kė. Straipsnis parengtas pagal magistro darbą „Ikimoderniosios Lietuvos kultūros diskursai: sacrum-profanum, savitumokitybės ir normalumo-anomalijos skirčių konfigūracijos“, 2011 m. apgintą VU Religijos studijų ir tyrimų centre (vadovas Mintautas Gutauskas).

 

 

¹ Remiamasi vertimu į anglų kalbą: Rudolf Otto, The Idea of Holy, London: Geofrey Cumberlege Oxford University Press, 1946.

² Ibid., p. 10.

³ Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius, Vilnius: Mintis, 1997, p. 145.

⁴ Ibid., p. 9.

⁵ Plg. Edmund Husserl, Karteziškosios meditacijos, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Vilnius: Aidai, 2005.

⁶ Mintautas Gutauskas, „Normalumas ir anomalijos E. Husserlio ir M. Merleau-Ponty fenomenologijoje“, in: Baltos lankos, 2009, Nr. 31/32, p. 53.

⁷ Ibid., p. 64.

⁸ Plg. Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, iš prancūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2005.

⁹ Mintautas Gutauskas, op. cit., p. 68.

¹⁰ Ibid., p. 73.

¹¹ Tojana Račiūnaitė, „Lukiškių Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Dievo motinos paveikslas ir jo stebuklų knyga „Mistinis fontanas…“: Stebuklo vieta ir laukas“, in: Paveikslas ir knyga: LDK dailės tyrimai ir šaltiniai, sudarė Tojana Račiūnaitė, (ser. Acta Academiae Artium Vilnensis, Nr. 25), Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2002, p. 223–240.

¹² Ostrovnos stebuklų surašymas, 1655–1658, in: VUB RS, f. 4, b. 342, iš lenkų kalbos vertė Mindaugas Paknys. Šaltinio vertimas ir publikavimas – Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remtas kompleksinis tyrimo darbas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasinės kultūros šaltiniai“. Projekto vykdytojas: VDA Dailėtyros institutas, vadovė Tojana Račiūnaitė, 2001–2003 m. Leidinys rengiamas spaudai.

¹³ Tojana Račiūnaitė, Vytautas Budrys, „Stebuklų laukas ir neurologija: neurologiniai sutrikimai Lietuvos stebuklų knygose“, in: http://www.neuroseminarai.lt/uploads/pdfai/Neuro_2007_Nr1_39-46.pdf, (2011-03-30).

¹⁴ Reikėtų paaiškinti, kad simbolio sąvoka čia suprantama ne kaip techninis ženklas, kai antrinė prasmė išaiškinama, ją nukreipus pirmosios, tiesioginės link. Simbolinis ryšys yra panašesnis į neperregimą analoginį santykį, t. y. tiesioginė reikšmė nurodo į antrinę, kuri duota tik pirmosios dėka.

¹⁵ Encyclopedie, ou Dictionnaire raisonnй des sciences, des arts et des metiйrs, 1751, t. 12, in: http://fr.wikisource.org/wiki/Page:Diderot_-_Encyclopedie_1ere_edition_tome_12.djvu/767, (2011-03-01). Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė.

¹⁶ Ibid.

¹⁷ Ibid.

¹⁸ Ibid.

¹⁹ Stephanus Bisius, Responsum Stephani Bisii Philosophiae et Medicinae Doctoris ad Amicum Philosophum De melancholia, mania et plica-polonica sciscitantem, 1772, in: VUB RSS, Med. dr. 531.

²⁰ Ibid., p. 2.

²¹ Ibid., p. 4.

²² Ibid., p. 34.

²³ Ignotas Masalskis, Varšuva, 1773, in: VUB RSS, Med. dr. 531. Iš lotynų kalbos vertė Rita Katinaitė.

²⁴ Ibid.

²⁵ Ibid.

²⁶ Eligijus Raila, Ignotus Ignotas: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Vilnius: Aidai, 2010, p. 99.

²⁷ Ibid., p. 153.

²⁸ Dviejų konkursinių darbų kaltūno tema, 1858–1859, in: VUB RS, f. 26, b. 4810; Straipsnis, siunčiamas Paryžiaus laikraščiui dėl konkurso apie kaltūną rezultatų, 1859, in: VUB RS, f. 26, b. 4811; Adam Adamowicz, Myśli niektтre o kołtunie, 1865, in: VUB RS, f. 26, b. 4820; Adam Adamowicz, Kilka słow pobieźnych do historyi kołtunu i rozbior teoryi Franka, 1869, in: VUB RS, f. 26, b. 4826; Adam Bućkiewicz, Wielmoźny Prezesie Dobrodziju! – List do towarzystwa lekarskiego Wilenskiego, 1873, in: VUB RS, f. 26, b. 2178.

²⁹ Josephas Frankas, Atsiminimai apie Vilnių, iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2001, p. 232.

³⁰ Ibid., p. 458.