ŽURNALAS: TAUTODAILĖS METRAŠTIS
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Milda Kauneckaitė
DATA: 2013-12
Iš Aukštaitijos kilusio vilniečio Valentino Ylos gyvenimas iš tiesų labai spalvingas, kupinas netikėtų posūkių, tokio adrenalino, kokį gali pajusti tik kariškio uniformą kone visą gyvenimą vilkėjęs žmogus. Kai apsilankėme pas jį namuose, ant sienų kabantys paveikslai, daugiausia peizažai ir natiurmortai, o nedideliame kambarėlyje stovintis molbertas ir kvepiantys aliejiniai dažai bylojo, jog čia gyvena dailininkas. „Esu laisvas menininkas, todėl galiu tapyti ką noriu, ką širdis liepia. Tai, ką darau, dažniausiai priklauso nuo nuotaikos. Šiaip jau mano nuotaika puiki, nes šiuo metu „dirbu tėčiu“, kai žmona išeina į darbą, prižiūriu mūsų pustrečių metukų Tomuką. Su juo niekada nenuobodu ir nuotaika būna dažniausiai žaisminga. Tačiau dabar, lapkritį, kai prieš kelias savaites palaidojau tėvą, mano širdyje rudeninė nuotaika, tad ir mano tik ką pabaigtas peizažas, vaizduojantis kaimo kelią, liūdnokas”, – aiškina meno kūrėjo statusą prieš metus įgijęs atsargos majoras V. Yla.
Vingiuotas kelias į dailę
Valentinas – šnekus žmogus. Ir apie savo polinkį į dailę, ir pasirinkimą tapti kariūnu jis pasakoja vaizdžiai, įterpdamas vieną kitą pikantišką detalę, „razinkėlę“. Gabų piešimui pradinuką, keista Ylos pavarde, kuris su tėvais buvo į Panevėžį atsikėlęs iš Anykščių, pastebėjo jo pradinių klasių mokytoja Pranaitienė. Valentinas laimėjo piešinių ant asfalto konkursą, tad mokytoja ir pasiūlė tėvams, kad leistų jį į vaikų dailės mokyklą. Taip ir prasidėjo vingiuotas Valentino kelias į dailę. Kodėl vingiuotas? Mat 1977 metais baigęs mokyklą, sportiškas ir energingas jaunuolis visiems netikėtai pasirinko stoti ne į Dailės institutą, bet susirinko išvyko į Kaliningrado karo aviacijos technikos mokyklą. „Visada mėgau sportuoti, tvarką, drausmę, griežtą ręžimą, – sako vyras ir dar priduria, kad niekada jo netraukė bohemiškas gyvenimas, kokį paprastai gyvena menininkai. Nemėgdavau, kai kas nors man diktuoja savo valią ar pakeičia planus. Be to patiko žmonės su uniformomis“. V. Ylai teko tarnauti ne tik Kaliningrade, bet ir mokytis karininkų mokykloje Rygoje, o paskui buvo paskirtas į Kaune dislokuotą karo aviaciją aptarnaujantį pulką ir ėjo pakankamai atsakingas pareigas. Teko dirbti ir Panevėžyje. Sportiškas kariškis dar važinėdavo ir į varžybas įvairiose Tarybų Sąjungos vietose. Tai sovietmečio kariškoji Valentino gyvenimo pusė, kuri šiek tiek susijusi ir su daile.
Ant K. Markso teko „užtapyti“ V. Leniną
Pomėgis piešti ir tapyti niekur neišnyko. Sovietinėje kariuomenėje, kai sužinojo, kad Valentinas yra baigęs meno mokyklą, jam tekdavo piešti visokius agitacinius plakatus, nes tuomet nebuvo nei kompiuterių, nei spausdintuvų, nei kitų dalykų. Tad įgūdžių piešti jis neprarado. Vieną kariuomenėje nutikusį kuriozą V. Yla pasakoja tarsi kokį anekdotą: „Kartą man teko ant Karlo Markso portreto viršaus užtapyti Vladimirą Leniną… Tai buvo, kai tarnavau Kaune. Atėjo kartą pas mane toks
armėnų kilmės papulkininkis ir paklausė, ar galiu nutapyti Leniną? Sakau, kad galiu, bet tam reikia leidimo, o jis atsakė: „Aš tau jį duodu. Nueik į karininkų klubą, pasiimsi tokį metro aukščio Markso portretą ir ant jo pagal nuotrauką nutapysi Leniną“. Pasirodo, kažkuriame kabinete trūko proletariato vado portreto. Valentinui tai buvo tikra avantiūra, tarsi iš Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“ herojaus Ostapo Benderio nuotykių. „Tokios avantiūros dabar tikrai nedaryčiau, o tada buvau drąsus, per
dvi savaites tą portretą padariau. Labai gaila, kad po to, kai Lietuvoje vyko virsmas ir tas sovietinės kariuomenės dalinys iš Kauno išsinešdino, man nepavyko to portreto susirasti. Nežinau, ką dabar už jį atiduočiau“, – juokiasi prisiminęs pašnekovas.
Menininko pašaukimas niekur nedingo
Niekas tikriausia nesiginčys, kad šiais laikais įsitvirtinti ir atrasti savo nišą mene yra labai sudėtinga. Juokaudamas pašnekovas pritaikė karišką posakį: „Nastojaščij heroj vsegda idiot v obchod“
(Tikras didvyris visada eina aplinkui) ir pridūrė: „Matot, kiek į smegenis yra nuo sovietmečio tarnybos „įsisiurbę“ posakiai ir net keiksmažodžiai“. Ir apskritai, Valentinas karininko dalią pasirinko vos baigęs Panevėžio vaikų dailės mokyklą. Tada negalvojo, kad menas – jo pašaukimas. Tvirtų raumenų ir sportą mėgstantis vaikinas, po mokyklos išvyko į Kaliningrado kariūnų mokyklą. Apie savo tarnybą vyras pasakojo su ūpu, pasitelkdamas humorą. Jam, kaip ir daugeliui vyrų, teko patirti ir šilto, ir šalto, atsidurti pačiose pavojingiausiose situacijose, o kartais pajusti ir vyresnių karininkų savivalę. Tuo metu, kai atsirado pirmosios Sąjūdžio užuomazgos, pakvipo nepriklausomybės vėjai, lietuvis apsisprendė, kad jam gana sovietinės tarnybos, tačiau ne taip lengva V. Ylai buvo iš jos ištrūkti. „Teko ir man griebtis švento melo. Prašyme parašiau, kad išvažiuoju pas savo močiutę į Kanadą. Padėjo“, – juokiasi prisiminęs vyras. Na, o kai V. Yla tapo Lietuvos kariuomenės karininku, teptuką ir paletę į rankas paimdavo tik tada, kai reikėdavo atsipalaiduoti nuo pakankamai dažnos įtampos darbe. Kitaip ir negalėjo būti, nes tai, ką sugebėjo iš mažens bei lankydamas Panevėžio vaikų meno mokyklą, niekur neišnyko, o tik buvo kažkiek užslopinta.
Mėgstamos temos – natiurmortai ir peizažai
1998 m. V. Yla surengė pirmąją parodą Panevėžio kraštotyros muziejuje. Štai nuo to ir prasidėjo… 2002 m. savo darbus eksponavo bemaž penkiose parodose Vilniaus karininkų ramovėje, vėliau dar keliose grupinėse parodose. Tapybą menininkas buvo iškeitęs į kitą techniką – ant švitrinio popieriaus piešė pastele. Daugiausiai portretus. Vienas iš tokių darbų – žmonos Aurelijos portretas. Valentino darbus pastebėjo jau 20 metų veikiančio menininkų klubo „Plekšnės“ prezidentė, grafikė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė ir pakvietė talentingą kariškį su jautria menininko siela tapti klubo nariu. Tad nuo 2008 m. kartu su „plekšniečiais“ V. Yla vyksta į dailės plenerus, kurie dažniausiai rengiami pajūryje. Taip atsirado serija Kuršių nerijoje tapytų peizažų, siužetinių vaizdų, pavyzdžiui, diptikas „Pamario sanitarė“ ir kt.
Neseniai Valentinas dalyvavo respublikinėje konkursinėje tautodailės natiurmortų parodoje. Anot menotyrininkės Gailės Jurgaitytės, V. Ylos kūriniuose didelis dėmesys skiriamas šviesotamsai, jos realistiškumui. Jo natiurmortai preciziški, išbaigti, tiek piešinio, tiek ir paviršiaus dengimo aspektais. Paveikslai perteikia autoriaus racionalumą ir kūrybinio tobulumo siekimą. Tai atspindi vaizduojami objektai – tikslūs, nugludintais paviršiais, tiksliais blikais… Estetiškumas yra vienas esminių V. Ylos kūrybos bruožų… Čia dar derėtų pridėti, kad tautodailininkas, turintis meno kūrėjo statusą ir gyvenime yra toks pats mėgstantis visa ko preciziškumą ir išbaigtumą. Todėl savo tapybai naudoja gerus, brangius ir kokybiškus dažus. Tad ir darbų kaina atitinkama, nes ir rėmai, ir drobės kainuoja. Antra vertus, menininkas ganėtinai sunkai skiriasi su savo darbais. „Jie man kaip vaikai, kuriuos gimdai neretai per skausmą ir kančias. Jei per mėnesį iš namų „išeina“ vienas arba du darbai, tai jau man tos sąnaudos atsiperka. O mes su žmona plačiai gyventi nelinkę, todėl man nebūtinai uždirbti milijonus, – kalba pašnekovas. – Lietuviai mėgsta verkšlenti, kad jiems stinga tai pinigų, tai automobilio, tai meilės. Aš esu laimingas žmogus, nes mano laimė dabar miega, o meilė tapybai padėjo ne vienoje bjaurioje situacijoje išgyventi. O tokių situacijų buvo gyvenime daug. Lietuvoje tada, kai stojome į NATO, kai niekas nemokėjo anglų kalbos, o popieriai ta kalba. Parsinešdavau namo krūvas popierių ir galvodavau – Dieve mano, o ką aš toliau darysiu. Savaitgaliais paimdavau teptuką ir dažus, nutapydavau paveikslą, pajusdavau pasitenkinimą ir toliau darbai eidavo žymiai sklandžiau ir pasaulis atrodydavo spalvingesnis ir gražesnis“.
Sunkiausias metas tapybai – ruduo
„Esu apvažiavęs ne vieną šalį, net Pietų Afrikoje esu buvęs, bet pati gamta dulkina, pilka. Aš linkęs spalvinti mūsų kraštą, kuris yra labai gražus ir spindintis“. Ypač gražus ruduo, kuris, anot menininko, pats sunkiausias tapybai metas. „Retai man teko matyti gražiai nutapytus rudens peizažus“, – kalbėjo Valentinas. Jis prisiminė Antano Žmuidzinavičiaus tapybą, kuri jam yra padariusi įspūdį dar vaikystėje, kai kaimynai padovanojo knygą „Paletė ir gyvenimas“. Su „Plekšnių“ klubu pradėjo važinėti į dailininkų plenerus. Tuomet Valentinui atsirado puiki proga tapyti peizažus. „Peizažas toks
dalykas, kad jais gali ir užsižaisti. Vienu metu buvau įnikęs daryti portretus, bet tai sunkus darbas, nes pozuoti žmonės nelabai turi laiko, o iš nuotraukų tapyti paprasčiausiai neįdomu. Bandė Valentinas kurti ir siurrealistinius paveikslus, kurie dabar madingi, bet jis pats nemėgsta tapyti to, kas išgalvota, nenuoširdu, ne jo. O natiurmortas, pasak V. Ylos, yra daugiau prie širdies.
Tautodailininkai – lyg savanoriai
„Kai kas bando sumenkinti tai, ką daro tautodailininkai, bet aš juos sulyginčiau su savanoriais, kurie yra patys tvirčiausi morališkai žmonės. Dažniausiai jiems nėra svarbu, ką pasakys kritikas. Jiems svarbu išlieti tai, ką jis turi širdyje, ką jis mato ir ko jis nori, kad kiti matytų. Manau, jog tai, ką daro tie kūrybingi žmonės, yra mūsų etnokultūros pagrindas. Jeigu mes šitą dalyką leisime sumalti, tai iš mūsų lietuvybės kažkada nieko neliks. Atiduosim litą, atidavėm kažkada atominę elektrinę, galim išnykti ir mes patys kaip tauta. Todėl žaviuosi tais kūrėjais, kurie nėra profesionalai, bet kuria. Ir dar svarbu, kad yra organizacija, kuri juos jungia – Lietuvos tautodailininkų sąjunga“. Valentinas pyksta, kai jam kai kurie meno žinovai bando prikabinti „peredvižniko“ etiketę. Pasak jo, jį ypač žeidžia, kai taip pasako dailėtyrininkai. „Man tuomet tiesiog rankos nusvyra nuo tokio palyginimo ir darosi keista, ar tie žmonės nepakankamai išprusę, ar tiesiog nori man įgelti, žinodami, kad esu tarnavęs sovietinėje kariuomenėje. Vienas kartą net akcentavo, kad mano darbai panašūs į rusų „peredvižnikus“, lyg jie galėtų būti japonų ar turkų dailininkai. Jeigu prisimintume to meto dailininkus, tai visų pirma „peredvižnikai“- jokia meno srovė ir net ne tapymo stilius. Tai buvo menininkų parodų organizavimo būdas. Jie tiesiog organizuodavo kilnojamąsias parodas. Todėl ir „peredvižnikai“ (iš rusiško žodžio
„perkelti“, – aut.). O tarp to meto talentingų rusų dailininkų – toks margumynas, nes jiems priskiriami tokie skirtingo braižo menininkai, kaip Ilja Repinas, Šiškinas, Vodkinas, Nikolajus Rerichas. Tai kaip, tarkim, mano tapytam natiurmortui su žuvimi galima prikergti tą mano minėtą žodį“. Menininkas apgailestauja, kad estetinis menas pastaruoju metu stumiamas lauk. Menas be estetikos – besielis menas“, – įsitikinęs pašnekovas. Netgi iš pažiūros neestetinius dalykus vaizduojant mene, estetinis pradas turi būti.
Dėl ko skauda širdį
Tiesumas, konkretumas, atvirumas ir ryžtas – išskirtiniai Valentino bruožai. Tai atsispindi ir kūryboje. Dar menininkas gimęs po Šaulio zodiako ženklu, kuris liudija, kad toks žmogus užsispyręs ir atkaklus. Tai patvirtina ir pats pašnekovas: „Man arba viskas, arba nieko“. Taip buvo ir karinėje tarnyboje tiek sovietinėje, tiek ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kariuomenėje.
Prieš kokius penkerius metus teko jam viešėti Druskininkuose ir apsilankyti M. K. Čiurlionio name-muziejuje. Menininkas pakraupo nuo ten matyto vaizdo. Buvo lietinga diena ir per sienas bėgo vanduo. Muziejuje dirbančios moterėlės tik skėsčiojo rankomis nežinodamos, kaip gelbėti memorialinį turtą. Valentinui pasidarė gėda dėl to, kad Druskininkų valdžia randa pinigų SPA pastatyti, slidinėjimo trasai ar vandens parkui įrengti, bet, kaip ir daug kur kultūroje ir mene, pamirštame tą estetinį pradą. „Mačiau muziejuje apsilankiusių užsieniečių veidus, kurie nesuprato, kodėl čia taip yra. Muziejaus darbuotojos buvo pasirengusios sulįsti į tas išpuvusias grindis. Aš jas pakalbinau, o jos tik pratarė, kad joms tenka nuolat atsakinėti į klausimus, kodėl taip yra. Žinau tas muziejininkų bėdas ir skurdą, žinau kaip verčiasi mano mylimo Panevėžio kraštotyros muziejus, kuriame kabo keli mano darbai, bet vis tiek nesuprantu, kodėl taip yra”, – svarsto menininkas.
