Aktualūs įrašai – Puslapis 106 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Onos Vytautienės kilmė ir giminė

Lenkų istorikas, Gediminaičių genealogijos tyrinėtojas, Janas Tęgowskis 1995 m. paskelbė straipsnį apie Vytauto Didžiojo santuokas, mėgindamas apginti Lietuvos metraščių plačiojo sąvado (Bychovco kronikos) teiginį, kad Vytauto Didžiojo žmona Ona buvo Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo Ivanovičiaus duktė. Pagrindiniu argumentu jis laiko faktą, kad 1413 m. liepos 23 d. Vokiečių ordino didysis magistras kreipėsi į Čekijos karalių Vaclovą IV, prašydamas priimti į tarnybą rusų kunigaikštį Vasilijų, o tų pačių metų rugpjūčio 12 d. ordino sąskaitų knygoje buvo paminėtas vynas, nupirktas „Vytauto svainiui iš Rusų“ ir jo palydai. Lenkų istorikas, Gediminaičių genealogijos tyrinėtojas, Janas Tęgowskis 1995 m. paskelbė straipsnį apie Vytauto Didžiojo santuokas, mėgindamas apginti Lietuvos metraščių plačiojo sąvado (Bychovco kronikos) teiginį, kad Vytauto Didžiojo žmona Ona buvo Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo Ivanovičiaus duktė. Pagrindiniu argumentu jis laiko faktą, kad 1413 m. liepos 23 d. Vokiečių ordino didysis magistras kreipėsi į Čekijos karalių Vaclovą IV, prašydamas priimti į tarnybą rusų kunigaikštį Vasilijų, o tų pačių metų rugpjūčio 12 d. ordino sąskaitų knygoje buvo paminėtas vynas, nupirktas „Vytauto svainiui iš Rusų“ ir jo palydai.

Skaityti daugiau

Lietuvos moterų ir vyrų trauminė patirtis sovietų lageriuose ir tremtyje

Amerikiečių istorikė Glennys Young pabrėžia: visi totalitariniai XX a. režimai buvo smurtiniai, nėra abejonių, kad 1941 m. sovietų valdžios pradėtas masinis teroras prieš Lietuvos gyventojus taip pat buvo viena baisiausių šio režimo padarytų traumų.1 Represijas lydėjo ne tik žiaurus elgesys, laisvės ribojimas, bet ir trėmimai iš gimtosios šalies. Atsidūrę toli nuo Lietuvos, tremtiniai neteko jiems įprastos gyvensenos, bendruomeninių ryšių, jautėsi vieniši ir bejėgiai. Amerikiečių istorikė Glennys Young pabrėžia: visi totalitariniai XX a. režimai buvo smurtiniai, nėra abejonių, kad 1941 m. sovietų valdžios pradėtas masinis teroras prieš Lietuvos gyventojus taip pat buvo viena baisiausių šio režimo padarytų traumų.1 Represijas lydėjo ne tik žiaurus elgesys, laisvės ribojimas, bet ir trėmimai iš gimtosios šalies. Atsidūrę toli nuo Lietuvos, tremtiniai neteko jiems įprastos gyvensenos, bendruomeninių ryšių, jautėsi vieniši ir bejėgiai.

Skaityti daugiau

Mūras ir vanduo

Granados tvirtovė ir rūmų kompleksas Alhambra – ispaniškos maurų kultūros pasididžiavimas – į mentalinį mano kelionių žemėlapį pateko gana seniai, jau prieš gerą dešimtmetį, kai Lietuvoje ir svetur rinkau medžiagą būsimai architektūros estetikos knygai – gilinausi į architektūros ir vandens sąveikos istorinius aspektus. Galimybės susipažinti su, ko gero, įstabiausiu ir įspūdingiausiu arabų kultūros vizualiniu pėdsaku Europoje tada neturėjau, todėl ėmiau studijuoti literatūrą šia tema. Prieš trejetą metų, lėtai traukiantis žiemai, kai Vilnių dar vargino sniegas ir šlapdriba, visai netikėtai švystelėjo galimybė pasiekti Granadą. Granados tvirtovė ir rūmų kompleksas Alhambra – ispaniškos maurų kultūros pasididžiavimas – į mentalinį mano kelionių žemėlapį pateko gana seniai, jau prieš gerą dešimtmetį, kai Lietuvoje ir svetur rinkau medžiagą būsimai architektūros estetikos knygai – gilinausi į architektūros ir vandens sąveikos istorinius aspektus. Galimybės susipažinti su, ko gero, įstabiausiu ir įspūdingiausiu arabų kultūros vizualiniu pėdsaku Europoje tada neturėjau, todėl ėmiau studijuoti literatūrą šia tema. Prieš trejetą metų, lėtai traukiantis žiemai, kai Vilnių dar vargino sniegas ir šlapdriba, visai netikėtai švystelėjo galimybė pasiekti Granadą.

Skaityti daugiau

Paskutinė stotelė – Pažaislio vienuolynas

Kauno pakraštyje miškingoje vietovėje stūksantis Pažaislio vienuolynas mena seną ir permainingą Lietuvos istoriją – kamaldulių, atsikrausčiusių į Lietuvą XVII a. pabaigoje, epochą, kai barokinės architektūros šedevras garsėjo puošniu interjeru bei visumos darna, 1812 m. besitraukiančios Napoleono armijos plėšikavimus ir 1831 m. sukilimo prieš visuomeninio ir politinio gyvenimo suvaržymus slopinimą. Deja, šis sukilimas tik paspartino carinės Rusijos įsigalėjimą Lietuvoje. Pažaislyje įsikūrė ortodoksų vienuoliai, o po 10 metų – Dievo Motinos ėmimo į dangų (Uspenijės) vienuolynas. Tuo metu bažnyčia virto cerkve, buvo sunaikintos skulptūros, pertapytos freskos, pakeista daug dekoratyvinių ansamblio detalių. 1837 m. šį vienuolyną aplankė caras Nikolajus I su savo svita, kurioje, tikėtina, buvo ir Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas. Kažin ar tada jis numanė, kad po trijų dešimtmečių vėl čia sugrįš ir ras amžinojo poilsio vietą. Apie tai, matyt, nė negalvojo, nes jo pagrindinis tikslas buvo darbuotis caro, Rusijos ir pravoslavų tikėjimo vardan.Kauno pakraštyje miškingoje vietovėje stūksantis Pažaislio vienuolynas mena seną ir permainingą Lietuvos istoriją – kamaldulių, atsikrausčiusių į Lietuvą XVII a. pabaigoje, epochą, kai barokinės architektūros šedevras garsėjo puošniu interjeru bei visumos darna, 1812 m. besitraukiančios Napoleono armijos plėšikavimus ir 1831 m. sukilimo prieš visuomeninio ir politinio gyvenimo suvaržymus slopinimą. Deja, šis sukilimas tik paspartino carinės Rusijos įsigalėjimą Lietuvoje. Pažaislyje įsikūrė ortodoksų vienuoliai, o po 10 metų – Dievo Motinos ėmimo į dangų (Uspenijės) vienuolynas. Tuo metu bažnyčia virto cerkve, buvo sunaikintos skulptūros, pertapytos freskos, pakeista daug dekoratyvinių ansamblio detalių. 1837 m. šį vienuolyną aplankė caras Nikolajus I su savo svita, kurioje, tikėtina, buvo ir Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas. Kažin ar tada jis numanė, kad po trijų dešimtmečių vėl čia sugrįš ir ras amžinojo poilsio vietą. Apie tai, matyt, nė negalvojo, nes jo pagrindinis tikslas buvo darbuotis caro, Rusijos ir pravoslavų tikėjimo vardan.

Skaityti daugiau

Pranui Tamošaičiui – 80

Pranui Tamošaičiui (1931–2007) – birbynininkui, liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui, LMTA profesoriui, dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ vyriausiajam dirigentui – praėjusių metų lapkričio 5 dieną būtų sukakę 80 metų. Sukakties proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedra ir lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“ gruodžio 7 d. LMTA Didžiojoje salėje surengė vakarą-koncertą. Susirinko pilna salė, minėjimo rimtį keitė „Sutartinės“ pasirodymams nuo seno būdinga pakili nuotaika.Pranui Tamošaičiui (1931–2007) – birbynininkui, liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui, LMTA profesoriui, dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ vyriausiajam dirigentui – praėjusių metų lapkričio 5 dieną būtų sukakę 80 metų. Sukakties proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedra ir lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“ gruodžio 7 d. LMTA Didžiojoje salėje surengė vakarą-koncertą. Susirinko pilna salė, minėjimo rimtį keitė „Sutartinės“ pasirodymams nuo seno būdinga pakili nuotaika.

Skaityti daugiau

Vainikas Čiurlioniui nupintas „Didžiajame muzikų parade“

Žaismingo klasikinės muzikos šou reputaciją pelnęs „Didysis muzikų paradas“ 2011 metais surimtėjo –gruodžio 17 d. vykusi šventė buvo pažymėta kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos ženklu.Žaismingo klasikinės muzikos šou reputaciją pelnęs „Didysis muzikų paradas“ 2011 metais surimtėjo –gruodžio 17 d. vykusi šventė buvo pažymėta kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos ženklu.

Skaityti daugiau

„Aidija“: abejingų nepaliekantys balsai

„Atlikėjas muziką turi išgyventi, o ne padėti po stiklu. Jeigu išgyvenimo nėra, jo negirdžiu, tada muzika man tėra tuščiaviduris grožis“, – tvirtina choro „Aidija“ vadovas Romualdas Gražinis. Balandį penkiasdešimtmetį švęsiantis choro dirigentas su „Aidijos“ kolektyvu dirba jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus – nuo pat choro susibūrimo. Visą šį laikotarpį „Aidiją“ iš kitų chorų skyrė ne tik savitas skambesys ir kūrinių interpretavimo bruožai, bet ir per jaunatvišką nuoširdumą atsiskleidžiantis meistriškumas – choro vizitinė kortelė, kuri įteikiama kiekvienam koncerte apsilankiusiam klausytojui.„Atlikėjas muziką turi išgyventi, o ne padėti po stiklu. Jeigu išgyvenimo nėra, jo negirdžiu, tada muzika man tėra tuščiaviduris grožis“, – tvirtina choro „Aidija“ vadovas Romualdas Gražinis. Balandį penkiasdešimtmetį švęsiantis choro dirigentas su „Aidijos“ kolektyvu dirba jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus – nuo pat choro susibūrimo. Visą šį laikotarpį „Aidiją“ iš kitų chorų skyrė ne tik savitas skambesys ir kūrinių interpretavimo bruožai, bet ir per jaunatvišką nuoširdumą atsiskleidžiantis meistriškumas – choro vizitinė kortelė, kuri įteikiama kiekvienam koncerte apsilankiusiam klausytojui.

Skaityti daugiau

„Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Skaityti daugiau

Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę.Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę.

Skaityti daugiau