Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Lietuviškos kino pasakos. Vaikystės pažadas

Pasaka – tai, pavyzdžiui, Čiurlionis, jo „Zodiakas”. Tolyje skendi mįslingas pavidalas. Jis tarytum atpažįstamas, bet aiškiai nepriklauso jokiai kasdienių esinių rūšiai. Mat jis milžiniškas: ne šiaip labai didelis, o milžiniškas. Kitaip sakant, nors buitiškajai akiai atrodo esąs kažkur toli, iš tiesų šis kosminis gyvis yra esmiškai didesnis, jis iš esmės daugiau, svarbiau nei tai, kas arti, kas čia pat. Tai – kitapusybės ženklas. Jis išnyra iš nujaučiamo, neišvengiamo ir būtino kitur, kuriam yra pašauktas kiekvienos pasakos herojus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Nesipriešinantis nei gyvenimo tėkmei, nei klasifikacijoms. Pokalbis su kompozitoriumi Vidmantu BARTULIU

Vidmantas Bartulis, ir palaipsniui palikdamas jaunystės pievas, visgi nepraranda žaismingumo, nesustingsta, nesustabarėja siauros stilistikos ribose. Iš jo visada gali tikėtis netikėtumo, kaip tai atsitiko ir šiais metais Kristijonui Donelaičiui skirtame renginyje „Metai atveria vartus”. Tad jo jubiliejaus išvakarėse kalbindama kompozitorių pirmiausia ir teiravausi, kokia buvo varomoji idėja taip naujai įprasmint Donelaičio tekstą „Pamoksle lietuvninkams”, kad net gerai autorių pažįstanti kūrėjų bendruomenė buvo lengvai „nokautuota”?
Skaityti daugiau
0
0
0

Shakespeare’o visata

Shakespeare’as grimzta į laiko bedugnę. Jis jau būtajame, o tie, kas dar esamajame, 2014-ais ir 2016-ais metais švęs apvaliais skaičiais išreikštą praeitį: 450-ąsias genijaus gimimo ir 400-ąsias mirties metines.
Skaityti daugiau
0
0
0

Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.
Skaityti daugiau
0
0
0

Eustachijaus Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos recepcija XIX a. pab.–XX a. pr.

Balandžio 9–10 d. Vilniuje surengta tarptautinė konferencija „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai” (11 d. ji pratęsta Biržų krašto muziejuje „Sėla”), kurioje pranešimus skaitė moks­lininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos. Konferencija, kurią organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus, skirta grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (gimė 1814 m. Lahoiske, dab. Baltarusijoje , mirė 1873 m. Vilniuje), pasižymėjusio įvairiapuse moksline (archeologine, istorine ir kt.) bei visuomenine veikla, 200 metų jubiliejui.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuvio „Oneginas“ Paryžiuje

Teatro pasaulis ima funkcionuoti kaip sporto: užuot griežtai laikiusis nacionalinių ribų, garantuojančių komandos tapatybę, imamasi samdyti „legionierius”. Taip nutiko su žymiuoju Maskvos J. Vachtangovo valstybiniu akademiniu teatru, kurio meno vadovu tapo Rimas Tuminas. Ir štai Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas” keliauja į Prancūziją, tik ne su lietuvių, o su rusų trupe. Tiesa, spektaklio pastatymui Tuminas susirinko kone visą lietuvišką komandą (dailininkas –­ A. Jacovskis, kompozitorius – F. Latėnas, choreografija –­ A. Cholina). Vis dėlto aktoriai ir jų vaidyba, visa aktorinė (stanislavskiškoji) mokykla lieka grynai rusiška.
Skaityti daugiau
0
0
0

Marcelijaus Martinaičio ruduo

Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suo­džių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.
Skaityti daugiau
0
0
0