Feminizmo performansai

Viešumoje vis dar girdėti atgarsių istorijos apie feministiškai perdainuotą Lietuvos himną, „didvyrius“ keičiant „didmotėmis“, tėvynę – „motyne“ ir pan. Tolesnis žingsnis neabejotinai turėtų būti siekis performuluoti ir įteisinti alternatyvias formas tokių žodžių kaip „tauta“, „tėvynė“ ar net „Lietuva“, kad jais žymimi objektai galėtų tapti ir moterų, ne vien vyrų meilės objektais. Pavyzdžiui, „táutas“, „motynis“ ar „Liẽtuvas“. Šio performanso didžiausia sėkmė buvo įvykio patekimas į teismą. Himno performulavimas kaip ryškiausia feministinė pastarųjų metų akcija skatina klausti, ar tikrai feminizmas Lietuvoje neturi daugiau ką veikti, kaip lytiniu atžvilgiu dekonstruoti kalbą? Kokia apskritai gali būti feminizmo ir moterų emancipacijos atrama posovietinėje Lietuvoje?
Skaityti daugiau

Korupcija sveikatos sistemoje

Lietuvoje korupcija yra aktualija. Todėl ji tiriama, vertinama ir aptariama nuolat. Taip pat nuolat su ja kovojama. Kiekviena nauja šluota pasišauna išrauti korupciją su šaknimis, bet kadangi šluotos rovimui nepakanka, korupcijos šaknys styro kaip styroję. Tad visai nestebina, kad jos nei ilgis, nei plotis, nei kiti indeksuoti matmenys nemažėja. Tarp labiausiai korupcija pasižyminčių sričių nuolat minima sveikatos apsauga.
Skaityti daugiau

Senas kelias veda į naują varpinę

Tuščia jo – vienuoliktoji Aido Marčėno eilėraščių knyga. Ankstesniųjų autoriaus knygų pavadinimai – Šulinys, Angelas, Dulkės, Metai be žiogo, Vargšas Jorikas, Dėvėti, Pasauliai, Šokiai, Dievų taupyklė, Ištrupėjusios erdvės – buvo aiškūs ir konkretūs, kūryboje tapo pasikartojančiais motyvais, apipintais reikšmėmis, tad naujasis atkreipia dėmesį savitumu – nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Tuščia jo – provokuoja. Jį ne tik galima su šypsena perkonstruoti (tu š[i]čia jo; tu š čia jo; jo, tuščia), bet ir kyla klausimas, gal tai nieko-visko dia­lektika: „Viešpats, kuris yra! / kur jis yra? / pilna visur jo“ („Iš teologijos pamokėlių: slėpynės“, p. 83), o gal tiesiog tai, ką, anot paties autoriaus, angliškai kalbantis jaunimas gali išsiversti kad ir į bitlišką let it be.
Skaityti daugiau

„LIKĘ TRISE LEIDŽIAM VAKARĄ TYLIAI SVAJODAMI“

Lietuvos partizanų karo istorijos tyrėjai ir visi ja besidomintys tikrai turi pagrindo džiūgauti, po daugiau nei dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų pagaliau sulaukę pirmo tikrai rimto, akademinio šios istorijos šaltinio leidimo. Tiesa, teisybės dėlei reikia paminėti, kad tai nėra pirmas mėginimas pristatyti partizanų vado Balio Vaičėno rašytinį palikimą. Dienoraščio ištraukos ir laiškai buvo išspausdinti ir prieš porą metų išleistoje knygoje, kurioje mėginta atskleisti Vytauto apygardos Lokio rinktinės istoriją.
Skaityti daugiau

Šiltųjų kraštų Donelaitis: kaip Metai surado vietą ispanų kalboje

Pirmą kartą susimąsčiau apie Kristijono Donelaičio vardą stabtelėjęs prie įrašo, iškalto jo paminklo marmure. Iki tol būta tik vardo, po to – vardas, susietas su vieta: Bitėnų kapinės, apgriuvęs Rambyno kalnas, Nemunas su sustingusiais atspindžiais, o fone – padūmavusi senosios prūsų sostinės šmėkla. Ir jei grįždamas būčiau mėginęs suprasti ir savo kalba teirautis, kodėl šis vardas atrodė toks reikšmingas kai kuriose vietovėse, nelabai ką daugiau būčiau pešęs.
Skaityti daugiau

Šlovingos praeities iškamša

Istorija – ne tik sausas mokslas, perkrautas faktais ir galvoje neužsiliekančiomis datomis. Ji neapsiriboja bibliotekų tyla, archyvų dulkėmis ar tamsiais kabinetais. Visų pirma – tai pasakojimas. Juk praeityje slypi daugybė įdomių ir intriguojančių siužetų laukiančių savojo pasakotojo, taigi – savojo istoriko. Todėl šalia sudėtingų ir dažnai sunkiai paskaitomų mokslinių monografijų itin svarbų vaidmenį vaidina istorinė beletristika, leidžianti skaitytojui gyviau ir įtaigiau patirti nebūtin nugrimzdusią istorinę tikrovę.
Skaityti daugiau

Skonio politika: kas ir iš ko moka atskirti geras knygas?

Dalyvaujant Lietuvos literatūros gyvenime, dažnai susidaro įspūdis, kad esama didžiulio atotrūkio tarp literatūros profesionalų – visų pirma rašytojų, bet taip pat ir kritikų, ekspertų, vadybininkų, – ir „galutinių vartotojų“, tai yra skaitytojų. Savaime šis atotrūkis galėtų būti tiesiog natūralus skirtingų interesų, išsilavinimo, aplinkos ir pasaulėžiūros padarinys, jei ne viena esminė išlyga – finansiškai profesionali literatūra ir visa, kas su ja susiję, pavyzdžiui, kritika ar leidyba, yra visiškai priklausoma nuo skaitytojo. Skaitytojas arba pats yra pirkėjas, tai yra sumoka už literatūros profesionalų darbą savo paties pinigais, arba yra mokesčių mokėtojas, tuomet finansuoja visą literatūrinę veiklą per valstybės biudžetą.
Skaityti daugiau

Svetimo miesto beieškant

Bene kiekvienas sveiko proto eilinis, kiek ilgėliau šaltu žvilgsniu skrodęs archyvų krapštukus, mintančius rankraštiena, piktinasi jų vargana puota. Tuo tarpu kai dabartis plūsta iš gausybės rago ir sotina jusles tikrovės skanėstais, o vaišintis jais galima kiek įtelpa, nes šiuo atveju esi atleistas nuo egzistencinio antsvorio, jie kramsnoja įvykių, minčių, jausmų ir patirčių fosilijas, kurias meiliai vadina faktais ir, nerišliai murmėdami, mėgina mums papasakoti istorijas apie tai, ko jau nėra.
Skaityti daugiau

Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

Tai apie Valentiną Sventicką. Lyg įžanga kalbai apie naują jo knygą su seniau pasirodžiusiu gurinių žodžiu, jau įgijusiu ir žanro kvapą. Deimantė Rybakovienė, gero skonio knygos dailininkė, Antano Sutkaus nuotrauka viršelyje, kurią greičiausiai bus pasirinkęs pats autorius – iš simpatijų lietuvių fotografijos klasikui, iš biliardo literatūrinių asociacijų, gal ir dar dėl ko, bet vykusiai. Yra ir redaktorius – Justinas Kubilius, redaguoti redaguojantį nuo 1974 metų arba paprasta, arba nepaprasta, bet redaktoriaus institucija ir pagerbiama, ir sutvirtinama. Galima būtų knygą pridėti prie naujo rašto kokiai naujai ministerijai ar ministrui – reikia rengti profesionalius redaktorius, be jų nei kalbai, nei literatūrai nebus gerai. Turi kas nors rūpestingu žvilgsniu lydėti į gyvenimą ir pačių redaktorių knygas.
Skaityti daugiau