Aktualūs įrašai – Puslapis 31 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Akistata su Žibuntu Mikšiu

Beveik praėję 2013-ieji buvo palankūs Lietuvos XX a. grafikos istorijai. Leidykla Aidai išleido Aurimo Švedo pokalbius su Petru Repšiu, o Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla – Erikos Grigoravičienės knygą apie Žibuntą Mikšį.

Skaityti daugiau

Krikščioniškumo ženklai Žemaitijoje

Knygelė, išleista Žemaičių Krikšto 600 m. jubiliejui lietuvių ir anglų kalbomis, sprendžiant iš titulatūros, yra reprezentacinis jubiliejaus leidinys. Čia publikuojamas dr. Irenos Vaišvilaitės tekstas Žemaitijos krikščionėjimo ir krašto krikščioniškojo paveldo tema tarsi suveria leidinyje pabirusias Žemaitijos kraštovaizdį, šventoves ir šventvietes, žmonių pamaldumo tradiciją vaizduojančias fotografijas į jaukų ir patrauklų albumėlį. Net trečdalį leidinio užima „Paminklo Žemaičių Krikšto jubiliejui“, t. y. architektės Gražinos Pajarskaitės ir dailininko Petro Repšio naujo (2008) paminklinio altoriaus Varnių katedroje detalus pristatomasis aprašymas.

Skaityti daugiau

Proveržis lietuvių (fantastinėje) literatūroje

Visiškai teisingai sako Vilko valandos autorius Andrius Tapinas Žinių radijo diskusijoje su Valentinu Sventicku („Aktualioji kultūra“, 2013-03-14): niekam tikęs tas knygų (ir net jų autorių!) skirstymas į rimtąsias ir pramogines – lyg kokių šaškių į juodąsias ir baltąsias. Gal jis kiek perlenkia tikindamas, kad tai vienpusiška – jo minima Kristina Sabaliauskaitė dar ir kaip moka rafinuotai suraukti nosytę neįtikusių plunksnos brolių atžvilgiu. O ir pačios Vilko valandos skaitytojai kone vienu balsu tinklaraščiuose skanduoja, kaip ši knyga išsiskiria iš „nykios“ lietuvių literatūros fono. Dar painiau – abi pusės dažnai pasako visai įdomių ir pagrįstų dalykų. Daug kas lietuvių literatūroje yra nyku ar bent jau neaktualu, nors manau, kad dėl tokio jos įvaizdžio visų pirma kalta literatūros programa mokyklose ir ją dėstančios mokytojos. Lygiai kaip ir pasitaiko rašytojų, kurių reklama ir šiaip gera nuomonė apie save ir savo kūrinį nemenkai viršija jo vertę. Tačiau su šaškėmis tai neturi nieko bendra.

Skaityti daugiau

Paminklų pamėklės ir jų nuotykiai Vilniuje

Pagaliau pradėjome sulaukti ir kiek daugiau analitinių Vilniui skirtų leidinių – jo istorijai, architektūrai, žmonėms. O tai buvo tikra gėda. Nuvažiavus į bet kokį žymesnį užsienio miestą ar miestelį, galima matyti, kaip jų knygynų lentynos tiesiog lūžta nuo miesto istorijos knygų ar albumų, kartais net itin išmoningai suręstų. Antai esu kadaise iš Minsko parsivežusi albumą, kur atvartuose parodytas tos pačios vietos – istorinio priemiesčio, aikštės ar skvero – kaitos per šimtmečius vaizdas, grįstas archeologinėmis rekonstrukcijomis ir archyvinėmis nuotraukomis, nestokojantis čia pat pateikiamų paaiškinimų. Ir skaitytojui patogu, ir toks vizualus medžiagos dėstymo būdas leidžia įsisavinti žymiai daugiau informacijos.

Skaityti daugiau

Nuo laisvės iki stoties ir atgal

Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės veikėjo, politiko, literato, vertėjo – universalaus žmogaus, gatvė įsikirtusi čia kaip viena šių trijų gatvių trikampio kraštinė. Ji tarsi saugo menką erdvę tarp Laisvės ir Stoties gatvių, laisvės ir stoties dimensijų.

Skaityti daugiau

Vietovė–kultūra–lietuvybė

Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė, galop – kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Prieš geras dvi dešimtis metų, laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos, jautėmės esą lietuvių tauta, išgyvenome nacionalinio išsivadavimo proveržį, kurį iki šiol mūsų istorikai gėdijasi įvardyti nacionaliniu, aiškiai suvokėme savos kultūros reikšmę ir svarbą, nes pakelti buvome kultūros ir joje išlaikytos lietuvybės galios.

Skaityti daugiau

Svečiuose pas mešką

– Va, šitoje vietoje meška du žmones sudraskė, – prisiminęs bene septynerių metų senumo įvykį, Antanas rodo nedidelę laukymę prie pat mokyklos pastato. – Vyrą ir jo žmoną. Jiedu ėjo į mišką uogauti. Baisu, ar ne?

Skaityti daugiau

Žodžiais atverti naujus horizontus

Ramutė Ramunienė ir Jonė Ramunytė – mama ir dukra, abi pripažintos literatūros vertėjos iš prancūzų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narės, prestižinių apdovanojimų vertėjams savininkės, šiemet švenčiančios gražias sukaktuves. Jubiliejai tapo puikia proga pasikalbėti apie skirtingų kartų vertėjų situaciją, didžiausius vertėjų iššūkius bei džiaugsmus ir literatūros vertimo kaip gyvenimo kelio pasirinkimą.

Skaityti daugiau

Donelaitis kaip duona

Kristijonas Donelaitis mums yra lietuvių kultūros laiminga lemtis. Gimęs prieš 300 metų pačioje laiko ciklo pradžioje, sausio pirmą dieną, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambančiu tarsi sakralioji žemdirbio duona, pirmuoju grožiniu lietuvišku žodžiu iš karto pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinių žmonijos vertybių lygmens. Kad ir kaip atsirado tas UNESCO pripažinimas – Donelaičio įtraukimas į pasaulinės kultūros paveldą (1977), – toks autoriaus įvertinimas yra tikras, pagrįstas ir nepaneigiamas. Svarbiausia, kad savo paveldą gebėtume įvertinti mes patys. Kuo labiau daromės kultūringesni – apsiskaitę, kūrybingi – tuo labiau suvokiame savo kūrybingojo pradininko vertę. Apskritai su metais ir su šimtmečiais Donelaičio reikšmė tik didėja, mes prie jo galime tik artėti – pagal savo meninio suvokimo galimybes, pagal estetinio sprendimo galią. Iki Donelaičio reikia tiesiog išaugti, jis yra duotas visiems, bet ne visi jį bus išgirdę. Iki jo išaugti dar sunkiau nei iki Žemaitės.

Skaityti daugiau