Freska, rasta Vilniaus katedroje 1985-aisiais

Pasakojimą apie viduramžių freskos atradimą Vilniaus katedroje pradėsiu nuo įžangos, paaiškinančios, kas suteikė progą šiame išskirtiniame Lietuvos istorijai ir kultūrai objekte atlikti tyrimus, asmeniškai juose dalyvauti. Grynai moks­liniams tyrimams paprastai vis stokojama lėšų, todėl dažnai jie priderinami prie gamybos darbų, pastatą remontuojant, keičiant paskirtį ir pan.Pasakojimą apie viduramžių freskos atradimą Vilniaus katedroje pradėsiu nuo įžangos, paaiškinančios, kas suteikė progą šiame išskirtiniame Lietuvos istorijai ir kultūrai objekte atlikti tyrimus, asmeniškai juose dalyvauti. Grynai moks­liniams tyrimams paprastai vis stokojama lėšų, todėl dažnai jie priderinami prie gamybos darbų, pastatą remontuojant, keičiant paskirtį ir pan.
Skaityti daugiau

Žiniasklaidos laikas. Mintys tekstų paraštėse (2)

Pirmąjį rudens mėnesį, rugsėjo 23 d., paminint Žydų genocido dieną bei Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, daug kalbėta apie vieną didžiausių mūsų tautos tragedijų, kurios metu buvo sugriauti žydiškojo pasaulio Lietuvoje pamatai. Sklaidant spaudą, kurioje buvo apmąstoma sudėtinga praeitis bei jos akistatos su dabartimi, dėmesį patraukė pora tekstų, o tiksliau – keletas juose užrašytų sakinių. Vyganto Vareikio straipsnyje „Ką padarė Amalekas…” (Šiaurės Atėnai, Nr. 35) į klausimą, kokios priežastys lėmė tai, jog Lietuva buvo užlieta baisios smurto prieš žydus bangos, atsakoma paprastai, tačiau tuose keliuose žodžiuose telpa itin daug dalykų: „Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.” Pirmąjį rudens mėnesį, rugsėjo 23 d., paminint Žydų genocido dieną bei Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, daug kalbėta apie vieną didžiausių mūsų tautos tragedijų, kurios metu buvo sugriauti žydiškojo pasaulio Lietuvoje pamatai. Sklaidant spaudą, kurioje buvo apmąstoma sudėtinga praeitis bei jos akistatos su dabartimi, dėmesį patraukė pora tekstų, o tiksliau – keletas juose užrašytų sakinių. Vyganto Vareikio straipsnyje „Ką padarė Amalekas…” (Šiaurės Atėnai, Nr. 35) į klausimą, kokios priežastys lėmė tai, jog Lietuva buvo užlieta baisios smurto prieš žydus bangos, atsakoma paprastai, tačiau tuose keliuose žodžiuose telpa itin daug dalykų: „Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.”
Skaityti daugiau

Justina Repečkaitė: „Nuoširdžiai tikėjau savo kūriniu“

Rugsėjo 29-tą dieną, tarptautinei Muzikos dienai skirtų Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamų iškilmių metu, buvo įteiktos premijos už ryškiausius metų kūrinius ir muzikologijos konkurso darbus. Kiekvienąkart laukiant apdovanojimų, labiausiai intriguoja Debiuto premija, kuri šiais metais buvo įteikta jaunajai kompozitoreiJustinai Repečkaitei už kūrinį „Chartres” styginių orkestrui. Pirmą kartą ši kompozicija buvo atlikta Šv. Kristoforo kamerinio orkestro „Druskomanijos” festivalyje. Kompozicija jau tada susilaukė didelio klausytojų susižavėjimo ir palankių vertinimų. Manau, ne vienam smalsu sužinoti, kaip jaučiasi pati kūrinio autorė.Rugsėjo 29-tą dieną, tarptautinei Muzikos dienai skirtų Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamų iškilmių metu, buvo įteiktos premijos už ryškiausius metų kūrinius ir muzikologijos konkurso darbus. Kiekvienąkart laukiant apdovanojimų, labiausiai intriguoja Debiuto premija, kuri šiais metais buvo įteikta jaunajai kompozitoreiJustinai Repečkaitei už kūrinį „Chartres” styginių orkestrui. Pirmą kartą ši kompozicija buvo atlikta Šv. Kristoforo kamerinio orkestro „Druskomanijos” festivalyje. Kompozicija jau tada susilaukė didelio klausytojų susižavėjimo ir palankių vertinimų. Manau, ne vienam smalsu sužinoti, kaip jaučiasi pati kūrinio autorė.
Skaityti daugiau

„Literatūrinės formos kuriamos gyvenimo „mazgams“ atrišti“

Sunku žmogų įsprausti į rėmus, ypač kai tie rėmai – per siauri. Galima šabloniškai teigti: Vytautas Martinkus – rašytojas, eseistas, literatūros kritikas, filosofas, šiemet dar ir pretendentas į Nacionalinės premijos laureatus, bet tai ir lieka teiginiai, ne žodžiai, atspindintys žmogaus kelią. Nes visų pirma menininkas yra žmogus, o visa, ką jis daro, – tai savo darbais siekia pilnatvės.
Skaityti daugiau

Du rytmečiai su Salomėja

Takelis, vedantis nuo Salomėjos pirkelės iki mano tvoros, atrodo kaip beveik užakusi arterija. Pavasarį ja buvo atplukdžiusi savo ašaras, kai atidaviau sėklų likučius. Vieną gražų rytmetį nustebau išgirdusi, kaip kažkas dejuodamas pukši už ką tik susprogusių serbentų krūmų. Pakeliu galvą ir matau didelį, nuniokotą Salės kūną, besistengiantį pasiekti dirvą. Jau ketverius metus ji nėjo iš savo lūšnos, nesilietė prie jokios gyvybės, vasaromis suvešėdavusios taip, kad nebebūdavo matyti namelio langų. Jos kiemelyje įsivyravusi dilgėlių ir kiečių tyla reiškė ne pagaliau atėjusią pabaigą, o nesibaigiantį varginantį nykimą, kurį išduodavo viena kita pro lūšnelės duris prasprūdusi, šiaip jau uoliai nuo kitų akių saugoma paslaptis: girti vogravimai, trūkinėjančiom trajektorijom atšlitiniuojantys ir iššlitiniuojantys svečiai, apgirtę keiksmai ir juokas, labiau panašus į raudą.
Skaityti daugiau

Kam reikalingos senos knygos ir profesoriai?

Aš, būdamas akademikas, visą gyvenimą primygtinai siūliau studentams, kad jie pasilaikytų geras jau perskaitytas ir pilnas pastabų knygas, neparduotų jų, o kauptų savo bibliotekas. Deja, netikėtai patyriau sukrečiantį šoką. Knygos, kaip ir aš pats, sensta. Jos sunkios ir nelengva jas gabenti. Kiekvienas bibliotekininkas ar knygininkas tai patvirtintų. Vis dėlto, kalbant apie mano knygas, – jos nesensta ir neapsunkina.
Skaityti daugiau

Vaikščiojimas vandeniu, eglutės skundai ir šv. Pranciškaus dėkingumas

Kelias yra puiki galimybė sielos peržvalgai, apmąstyti nueitą gyvenimo atkarpą. Žengiu Santjago link ir mąstau ne tik tai, kokį atstumą nukeliavau savo gyvenime, tačiau tai lygiai taip pat svarbu, kaip keliavau. Trumpai tariant, ar sugebėjau padėkoti žmonėms, kurie lydėjo mane kelyje, ar vaizdavausi, kad visi mano pasiekimai yra išskirtinai mano paties nuopelnas, ar su tikėjimu bei ryžtu priėmiau iškilusius sunkumus bei iššūkius, ar puldavau skųstis, už ką gi man dabar tokie išbandymai, ar sugebėjau pasimokyti iš savo paslydimų, ar apsimesdavau, kad nieko ten neįvyko, ar rasdavau laiko maldai, nuoširdžiam pokalbiui su Viešpačiu, ar atmindavau jį tik tada, kai iškildavo būtinybė paprašyti, o gal, tiksliau tariant, išsikaulyti kokios malonės ar pasiskųsti.
Skaityti daugiau