Aktualūs įrašai – Puslapis 38 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Rudoji saulė irgi teka, arba Postfašizmas 3897-aisiais

Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė visuomenės valdymo sistema ir romano herojaus susidūrimo su ja istorija; „Tolimoje erdvėje“ visuomenės ribotumą simbolizuoja tiesioginis fizinis aklumas, o „Postfašizme“ aklumas – dvasinis ir psichologinis.Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė visuomenės valdymo sistema ir romano herojaus susidūrimo su ja istorija; „Tolimoje erdvėje“ visuomenės ribotumą simbolizuoja tiesioginis fizinis aklumas, o „Postfašizme“ aklumas – dvasinis ir psichologinis.

Skaityti daugiau

Savistaba ir nuostaba, arba Pasvarstymai apie Aš ir Tai

Pastaruoju metu nemažai lietuvių prozininkų, poetų, literatūrologų rašo autobiografinio pobūdžio knygas. Pasirodė nemažai ir tokių grožinių kūrinių, kuriuose po eseistine arba grynai menine forma slypi jeigu ne autobiografinis, tai jau daugmaž autentiškas autoriaus sielos pasaulis. Savistaba, kūrybinė introspekcija jokiais laikais nebuvo dingusi iš filosofų, rašytojų, menininkų dienotvarkės. Vaizdžiai kalbant, vos tik išsivadavo iš demokritiškojo materialistinio mąstymo, didieji antikos filosofai Platonas ir Aristotelis sukūrė tvirtus pamatus idealistiniam sielos savaimingumui pagrįsti ir jos santykių su kūnu dialektikai suvokti.Pastaruoju metu nemažai lietuvių prozininkų, poetų, literatūrologų rašo autobiografinio pobūdžio knygas. Pasirodė nemažai ir tokių grožinių kūrinių, kuriuose po eseistine arba grynai menine forma slypi jeigu ne autobiografinis, tai jau daugmaž autentiškas autoriaus sielos pasaulis. Savistaba, kūrybinė introspekcija jokiais laikais nebuvo dingusi iš filosofų, rašytojų, menininkų dienotvarkės. Vaizdžiai kalbant, vos tik išsivadavo iš demokritiškojo materialistinio mąstymo, didieji antikos filosofai Platonas ir Aristotelis sukūrė tvirtus pamatus idealistiniam sielos savaimingumui pagrįsti ir jos santykių su kūnu dialektikai suvokti.

Skaityti daugiau

Rūdninkų girios epizodas 1863 metų sukilime

Rugsėjo 14 d. nemažas būrys vilniečių turėjo progos dalyvauti išvykoje į Rūdninkus (kaimą ir girią), dedikuotoje 1863-ųjų m. sukilimo 150-mečiui. Tai žurnalistės Aurelijos Arlauskienės inicijuotas ir vadovautas renginys, įsiterpęs į šiemečių Europos paveldo dienų programą. Rūdninkų kaimo pakrašty, ant Merkio kranto prie 1975 m. pastatyto medinio paminklo, ženklinančio sukilėlių susidūrimą su caro kariuomene, įvyko istorijos pamoka-konferencija „Rūdninkų giria – istorinių įvykių liudininkė“, kurioje pranešimą skaitė istorikė, Lietuvos istorijos instituto darbuotoja habil. dr. Aldona Prašmantaitė. 1863 m. sukilimo dainas atliko vilniškis folkloro ansamblis „Dijūta“ (vadovė dr. Rūta Žarskienė).Rugsėjo 14 d. nemažas būrys vilniečių turėjo progos dalyvauti išvykoje į Rūdninkus (kaimą ir girią), dedikuotoje 1863-ųjų m. sukilimo 150-mečiui. Tai žurnalistės Aurelijos Arlauskienės inicijuotas ir vadovautas renginys, įsiterpęs į šiemečių Europos paveldo dienų programą. Rūdninkų kaimo pakrašty, ant Merkio kranto prie 1975 m. pastatyto medinio paminklo, ženklinančio sukilėlių susidūrimą su caro kariuomene, įvyko istorijos pamoka-konferencija „Rūdninkų giria – istorinių įvykių liudininkė“, kurioje pranešimą skaitė istorikė, Lietuvos istorijos instituto darbuotoja habil. dr. Aldona Prašmantaitė. 1863 m. sukilimo dainas atliko vilniškis folkloro ansamblis „Dijūta“ (vadovė dr. Rūta Žarskienė).

Skaityti daugiau

Rugpjūčio skaitymai

Rugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti” lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai”, kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti” už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų” sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.Rugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti” lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai”, kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti” už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų” sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.

Skaityti daugiau

Zita Bružaitė: „Neužtenka žinoti, reikia ir tikėti“

Rugsėjo 7 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje prasidėjusiame tarptautiniame sakralinės muzikos projekte – „Pax et Bonum 2013″ – nuskambėjo kompozitorės Zitos Bružaitės naujausias kūrinys – kantorija „Lumen Fidei” („Tikėjimo šviesa”). Koncertas buvo skirtas palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-mečiui paminėti.Rugsėjo 7 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje prasidėjusiame tarptautiniame sakralinės muzikos projekte – „Pax et Bonum 2013″ – nuskambėjo kompozitorės Zitos Bružaitės naujausias kūrinys – kantorija „Lumen Fidei” („Tikėjimo šviesa”). Koncertas buvo skirtas palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-mečiui paminėti.

Skaityti daugiau

Žiniasklaidos laikas

Retsykiais sklaidydami laikraščius bei žurnalus istorikai pasiduoda savo profesiniams instinktams. Tokiais atvejais čia ir dabar ritmu pulsuojančiame žiniasklaidos laike imamasi ieškoti praeities ir dabarties akistatų; svarstoma, kokius šiandienos pasaulio ženklus galima išskirti kaip potencialius šaltinius, vėliau kalbėsiančius apie mūsų laiko buitį ir būtį; pagaliau – imamasi negailestingai klausti, kas iš kasdien išsakomų nuomonių tėra akimirką sustabdžiusios neryškios „Polaroido” nuotraukos, o kas gali pretenduoti į tikrą įžvalgą arba apibendrinimą?Retsykiais sklaidydami laikraščius bei žurnalus istorikai pasiduoda savo profesiniams instinktams. Tokiais atvejais čia ir dabar ritmu pulsuojančiame žiniasklaidos laike imamasi ieškoti praeities ir dabarties akistatų; svarstoma, kokius šiandienos pasaulio ženklus galima išskirti kaip potencialius šaltinius, vėliau kalbėsiančius apie mūsų laiko buitį ir būtį; pagaliau – imamasi negailestingai klausti, kas iš kasdien išsakomų nuomonių tėra akimirką sustabdžiusios neryškios „Polaroido” nuotraukos, o kas gali pretenduoti į tikrą įžvalgą arba apibendrinimą?

Skaityti daugiau

Kaip Čiurlionis vos netapo Sibiro kirpėju

Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą” Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami” Lietuvos banko saugyklose euro įvedimo valandai – kad papuoštų muziejų ir numizmatų kolekcijas. „Karalių pasaka”, žinia, priklauso karaliams. Su Čiurlioniu mūsų šalies plačiojoje visuomenėje yra atsitikę panašiai kaip su stambiausiu – 1000 litų – banknotu lietuviškoje valiutoje: jis tapo kultūriniu kapitalu, sutelktu šalies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojančiu ir čiupinėjamu kieno tik įsigeidus.Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą” Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami” Lietuvos banko saugyklose euro įvedimo valandai – kad papuoštų muziejų ir numizmatų kolekcijas. „Karalių pasaka”, žinia, priklauso karaliams. Su Čiurlioniu mūsų šalies plačiojoje visuomenėje yra atsitikę panašiai kaip su stambiausiu – 1000 litų – banknotu lietuviškoje valiutoje: jis tapo kultūriniu kapitalu, sutelktu šalies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojančiu ir čiupinėjamu kieno tik įsigeidus.

Skaityti daugiau

Pro kafkiško absurdo išbandymus – prie istorinių Lietuvos ištakų. Pokalbis su Napaliu KITKAUSKU

Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.

Skaityti daugiau

Ryto litvakai Arba ką lietuviai žinojo apie savo kaimynus žydus?

Empirinis metodas specifine šio žodžio prasme istorijoje naudojamas retai: sunku susidrausminti, net ir to norint, ir pasitenkinti vien faktų rankiojimu, išvengiant išankstinių nuostatų, kas svarbu, o kas ne. Sunku tyrinėjimuose išvengti asmeniškų ar grupinių interesų įtakos. Prisideda ir tai, kad empirinė istorija, tarsi kokio laikotarpio katalogas, dažnai nėra nei įdomi, nei gilinanti praeities supratimą.

Skaityti daugiau