Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Kvėpuojanti Justės Janulytės muzika

Savo abstraktumu Justės Janulytės muzika yra pabaigos muzika, bet kartu ji nurodo ir į kažką pirmykščio, tolimo, stichiško. Į tai, ką jau užmiršome. Ji turi kažką iš pačios pradžios, kai forma dar nebuvo išskaidžiusi ir sukausčiusi elementarių medžiagos būvių. Kai erdvė buvo svarbesnė už laiką. Čia koncentruojamasi į vieną tembrą, į vieną patyrimo aspektą, į vieną išgyvenimą: trukmės, pulsacijos, vertikalės, bangos, cikliškumo. Šios muzikos specifika – beveik deklaratyvus diatoniškumas ir save kompensuojančių judėjimų statika. Galbūt pernelyg diatoninė, bet tuo ji išsiskiria iš savo amžiaus konteksto ir suskamba kaip alternatyva. Šią muziką reikia išgyventi, ji nėra atpažinimo objektas. Tai muzika be naratyvo, be figūratyvumo ir be įvykių. Ji yra mitinės atminties blyksnis.Savo abstraktumu Justės Janulytės muzika yra pabaigos muzika, bet kartu ji nurodo ir į kažką pirmykščio, tolimo, stichiško. Į tai, ką jau užmiršome. Ji turi kažką iš pačios pradžios, kai forma dar nebuvo išskaidžiusi ir sukausčiusi elementarių medžiagos būvių. Kai erdvė buvo svarbesnė už laiką. Čia koncentruojamasi į vieną tembrą, į vieną patyrimo aspektą, į vieną išgyvenimą: trukmės, pulsacijos, vertikalės, bangos, cikliškumo. Šios muzikos specifika – beveik deklaratyvus diatoniškumas ir save kompensuojančių judėjimų statika. Galbūt pernelyg diatoninė, bet tuo ji išsiskiria iš savo amžiaus konteksto ir suskamba kaip alternatyva. Šią muziką reikia išgyventi, ji nėra atpažinimo objektas. Tai muzika be naratyvo, be figūratyvumo ir be įvykių. Ji yra mitinės atminties blyksnis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kaimynų literatūra – kaip sava ir kaip pažįstama?

Literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Algio KALĖDOS straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą lenkų literatūros recepcijos, visų pirma – vertimų, vaizdą Lietuvoje. Empirinius (iš dalies ir teorinius) šios problematikos tyrinėjimų pamatus XX a. sukūrė tokie lietuvių mokslininkai kaip Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Kubilius, Regina Mikšytė, Jonas Ruškus, Eugenija Ulčinaitė ir kiti. Itin didžiulis empirinės medžiagos kiekis (vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija užima daugiau kaip šimtą puslapių teksto!) neleidžia koncentruotis į smulkią vertimų problematikos analizę, todėl teko pasitenkinti trumpomis atskirų istorinių etapų charakteristikomis, taip pat – gana lakoniškais dabartinės lenkų literatūros sklaidos būklės apibūdinimais. Literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Algio KALĖDOS straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą lenkų literatūros recepcijos, visų pirma – vertimų, vaizdą Lietuvoje. Empirinius (iš dalies ir teorinius) šios problematikos tyrinėjimų pamatus XX a. sukūrė tokie lietuvių mokslininkai kaip Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Kubilius, Regina Mikšytė, Jonas Ruškus, Eugenija Ulčinaitė ir kiti. Itin didžiulis empirinės medžiagos kiekis (vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija užima daugiau kaip šimtą puslapių teksto!) neleidžia koncentruotis į smulkią vertimų problematikos analizę, todėl teko pasitenkinti trumpomis atskirų istorinių etapų charakteristikomis, taip pat – gana lakoniškais dabartinės lenkų literatūros sklaidos būklės apibūdinimais.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie poezijos vertimą

Daugelį metų svajoju išversti Goethe’s „Elegiją“, nepaprasto grožio ir neįtikėtinos gelmės eilėraštį, kuriame poezija tobulai maišosi su filosofija, kur taisyklingas ritmas skatina mąstyti ir viskas alsuoja harmonija, ir toji harmonija dvelkia nepaprastu liūdesiu. Kiek kartų skaitau tas eiles, tiek mane apima nepasitenkinimas, kad man trūksta žodžių, kad dar nesubrendo mano mintys, kurios leistų man tą eilėraštį parašyti lenkiškai.Daugelį metų svajoju išversti Goethe’s „Elegiją“, nepaprasto grožio ir neįtikėtinos gelmės eilėraštį, kuriame poezija tobulai maišosi su filosofija, kur taisyklingas ritmas skatina mąstyti ir viskas alsuoja harmonija, ir toji harmonija dvelkia nepaprastu liūdesiu. Kiek kartų skaitau tas eiles, tiek mane apima nepasitenkinimas, kad man trūksta žodžių, kad dar nesubrendo mano mintys, kurios leistų man tą eilėraštį parašyti lenkiškai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Gera turėti gerą kaimyną…

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsakymu 2008 metais drauge su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi išleidome fotoalbumą „Lietuva–Lenkija: suartėjimo kelias“, skirtą abiejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-mečiui. Tiesa, dėl nuo mums nepriklausomų priežasčių jo išleidimas kiek užsitęsė, tačiau tuo metu politikai vienu balsu tvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra patys geriausi ilgaamžėje abiejų šalių istorijoje, nors atidesnis albumo skaitytojas jau galėjo atkreipti dėmesį į vieną faktą: nebuvo Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio įžanginio žodžio, nors, pagal pirmykštį sumanymą, jis turėjo būti drauge su Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kreipimusi į albumo skaitytojus. Padelsę porą mėnesių ir nesulaukę teksto, albumą išspausdinome. Praėjus vos kelioms savaitėms, lenkų politikai prabilo apie dvišalių santykių suprastėjimą – jie staiga tapę vos ne patys blogiausi tarp abiejų valstybių.Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsakymu 2008 metais drauge su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi išleidome fotoalbumą „Lietuva–Lenkija: suartėjimo kelias“, skirtą abiejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-mečiui. Tiesa, dėl nuo mums nepriklausomų priežasčių jo išleidimas kiek užsitęsė, tačiau tuo metu politikai vienu balsu tvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra patys geriausi ilgaamžėje abiejų šalių istorijoje, nors atidesnis albumo skaitytojas jau galėjo atkreipti dėmesį į vieną faktą: nebuvo Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio įžanginio žodžio, nors, pagal pirmykštį sumanymą, jis turėjo būti drauge su Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kreipimusi į albumo skaitytojus. Padelsę porą mėnesių ir nesulaukę teksto, albumą išspausdinome. Praėjus vos kelioms savaitėms, lenkų politikai prabilo apie dvišalių santykių suprastėjimą – jie staiga tapę vos ne patys blogiausi tarp abiejų valstybių.
Skaityti daugiau
0
0
0

Orhan Pamuk: kitoniškos būties paveikslas

„Kai kalbu apie rašymą, pirmiausia man į galvą ateina ne romanas, eilėraštis ar literatūros tradicija, o žmogus, kuris eina savo kambarin, sėdasi prie stalo ir būdamas vienas įsižiūri į savo vidų. […] Rašyti, reiškia šį vidinį žvilgsnį paversti žodžiais, […] ir tai daryti su kantrybe, atkaklumu ir džiaugsmu.“ Taip Nobelio kalboje, pasakytoje 2006 m. gruodžio 7 d. Stokholme, priimdamas šią premiją kalbėjo turkų rašytojas Orhanas Pamukas (g. 1952). Gebėjimą būti vienatvėje, įsiklausyti į savo vidų, su kantrybe ir užsispyrimu rašyti ir šioje veikloje atrasti džiaugsmą – viename interviu rašytojas įvardija kaip jam artimą „klasikinę kūrybos kaip amatininkiškos veiklos sampratą“, kurios, pasak jo, „neturėtų pamiršti ir jaunieji menininkai“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Jerzy Giedroyc: „Jaučiuosi ir lietuvis“

Sovietinėje Lietuvoje mūsų visuomenė mažai težinojo apie Jerzį Giedroycą, jo nuveiktus net Europos mastu labai reikšmingus darbus. Tad kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau Varšuvoje dirbti Lietuvos korespondente, buvau maloniai nustebinta šią pavardę nuolat girdėdama tiek Lenkijos žiniasklaidoje, tiek politikų, intelektualų susitikimuose. Juk Jerzis Giedroycas – tai, be jokios abejonės, lietuviškų šaknų Jurgis Giedraitis, o lenkai kalba apie jį su didžiule pagarba, – stebėjausi anuomet. Šis faktas išties atrodė neįtikėtinas, nes Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę iš daugelio Lenkijos organizacijų, net kai kurių partijų sklido begalės pretenzijų, reikalavimų, apskritai nepakantumo mūsų tautai. Na o iš lietuvių didikų kilęs Jerzis Giedroycas buvo kaimyninėje šalyje laikomas nepaprastu autoritetu, jį vadindavo tiesiog Redaktoriumi arba Kunigaikščiu (būtinai rašant didžiosiomis raidėmis), ir visi iškart žinodavo, apie ką kalbama, nors kunigaikščių palikuonių Lenkijoje daug. Sovietinėje Lietuvoje mūsų visuomenė mažai težinojo apie Jerzį Giedroycą, jo nuveiktus net Europos mastu labai reikšmingus darbus. Tad kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau Varšuvoje dirbti Lietuvos korespondente, buvau maloniai nustebinta šią pavardę nuolat girdėdama tiek Lenkijos žiniasklaidoje, tiek politikų, intelektualų susitikimuose. Juk Jerzis Giedroycas – tai, be jokios abejonės, lietuviškų šaknų Jurgis Giedraitis, o lenkai kalba apie jį su didžiule pagarba, – stebėjausi anuomet. Šis faktas išties atrodė neįtikėtinas, nes Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę iš daugelio Lenkijos organizacijų, net kai kurių partijų sklido begalės pretenzijų, reikalavimų, apskritai nepakantumo mūsų tautai. Na o iš lietuvių didikų kilęs Jerzis Giedroycas buvo kaimyninėje šalyje laikomas nepaprastu autoritetu, jį vadindavo tiesiog Redaktoriumi arba Kunigaikščiu (būtinai rašant didžiosiomis raidėmis), ir visi iškart žinodavo, apie ką kalbama, nors kunigaikščių palikuonių Lenkijoje daug.
Skaityti daugiau
0
0
0

Keista knyga

Knygų aidų ir Naujojo Židinio-Aidų skaitytojams politikas Egidijus Vareikis yra puikiai pažįstamas kaip įdėmus geopolitinių procesų stebėtojas ir talentingas apžvalgininkas, kurio tekstai dažnam lietuviui, saugiai tūnančiam už tautos tvirtovės sienų, tampa išskirtine galimybe įkišti nosį į civilizacijų koridos lauką, paklajoti po tarptautinės politikos užkaborius ar stebėti juodųjų gulbių šokį globalios ekonomikos spektaklyje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Joachimo Lelevelio veikalas apie bibliografiją

Istorikas Domininkas BURBA recenzuoja Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio veikalo (1823) „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo „Pirmosios bibliografinės knygos“ publikaciją lietuvių kalba. J. Lelewelio knyga buvo vienas pirmųjų darbų, nagrinėjusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijos spaustuvių ir knygų raidą. Nors vėlesni tyrimai pateikė daug naujos medžiagos apie šias temas, Lelewelio darbas yra svarbus kaip mokslo istorijos paminklas. Veikalas publikacijai parengtas kruopščiai, vertimas – profesionalus ir išlaikantis XIX a. pradžios koloritą.Istorikas Domininkas BURBA recenzuoja Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio veikalo (1823) „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo „Pirmosios bibliografinės knygos“ publikaciją lietuvių kalba. J. Lelewelio knyga buvo vienas pirmųjų darbų, nagrinėjusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijos spaustuvių ir knygų raidą. Nors vėlesni tyrimai pateikė daug naujos medžiagos apie šias temas, Lelewelio darbas yra svarbus kaip mokslo istorijos paminklas. Veikalas publikacijai parengtas kruopščiai, vertimas – profesionalus ir išlaikantis XIX a. pradžios koloritą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lietuvos

Gimiau Paryžiuje, buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Ir mano mama paryžietė. Jos tėvai – emigrantai iš Lietuvos, atvykę į Prancūziją XX a. pradžioje. Tada Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, bet netrukus, 1918 m., paskelbė Nepriklausomybę, ir jie svajojo sugrįžti. Arba kad bent jų trys dukros susituoktų su lietuviais. Aš, dar būdama vaikas, suvokiau, kad ne taip seniai vėl atsitiko kažkas, dėl ko negalime gyventi Lietuvoje… Ypač jaučiau, koks ilgesys apėmęs mamą, – juk ji buvo „persodinta“ du kartus. Gimusi Paryžiuje, čia susipažino ir susituokė su lietuviu iš Panevėžio, jos vyras (mano tėvelis) norėjo grįžti į Lietuvą, jiedu grįžo, gyveno čia dešimt metų, bet, 1940-aisiais užėjus sovietinei okupacijai, turėjo iš jos bėgti. Mamą, žinoma, traukė Paryžius, o tėvelis norėjo emigruoti ten, kur vyko dauguma, – į Kanadą ar JAV, kad galėtų būti tarp lietuvių.Gimiau Paryžiuje, buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Ir mano mama paryžietė. Jos tėvai – emigrantai iš Lietuvos, atvykę į Prancūziją XX a. pradžioje. Tada Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, bet netrukus, 1918 m., paskelbė Nepriklausomybę, ir jie svajojo sugrįžti. Arba kad bent jų trys dukros susituoktų su lietuviais. Aš, dar būdama vaikas, suvokiau, kad ne taip seniai vėl atsitiko kažkas, dėl ko negalime gyventi Lietuvoje… Ypač jaučiau, koks ilgesys apėmęs mamą, – juk ji buvo „persodinta“ du kartus. Gimusi Paryžiuje, čia susipažino ir susituokė su lietuviu iš Panevėžio, jos vyras (mano tėvelis) norėjo grįžti į Lietuvą, jiedu grįžo, gyveno čia dešimt metų, bet, 1940-aisiais užėjus sovietinei okupacijai, turėjo iš jos bėgti. Mamą, žinoma, traukė Paryžius, o tėvelis norėjo emigruoti ten, kur vyko dauguma, – į Kanadą ar JAV, kad galėtų būti tarp lietuvių.
Skaityti daugiau
0
0
0