Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Mintijimai

Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai. Ji fiksuoja tai, kas atrodo svarbu, ir tarsi atmeta kitą informaciją. O sąmonė, gyvas organizmas, alsuoja, nuolatos kinta, priversdama mus vis kitaip žvelgti į supantį pasaulį. Jos valia staiga gali prasiveržti prisiminimai, vakar tvyroję atminties paribyje – po daugelio metų atsklidus pažįstamam kvapui, šmėkštelėjus matytai spalvai, suskambus motyvui, kažkada tam tikroje situacijoje labai reikšmingam, iškyla prieš akis anuometiniai vaizdai.Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai. Ji fiksuoja tai, kas atrodo svarbu, ir tarsi atmeta kitą informaciją. O sąmonė, gyvas organizmas, alsuoja, nuolatos kinta, priversdama mus vis kitaip žvelgti į supantį pasaulį. Jos valia staiga gali prasiveržti prisiminimai, vakar tvyroję atminties paribyje – po daugelio metų atsklidus pažįstamam kvapui, šmėkštelėjus matytai spalvai, suskambus motyvui, kažkada tam tikroje situacijoje labai reikšmingam, iškyla prieš akis anuometiniai vaizdai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio, iš dalies ir Ferenso Liszto dėka romantizmo muzikoje epocha Vokietijoje prasitęsė iki amžiaus pabaigos (su išlyga, nes vėlyvieji R. Wagnerio kūriniai nėra besąlygiškai romantiniai). XIX a. mene neįprastai lengvai randasi įvairios kryptys ir srovės, tarp kitų ir apie 1880–1890-uosius savo programą paskelbęs simbolizmas, atsiradęs per vėlai, kad tiesiogiai galėtų paveikti iš romantizmo šaknų išaugusią R. Wagnerio kūrybą. Bet literatūrinis fenomenas atsiranda ne per vieną dieną, palanki simbolizmui formuotis terpė radosi anksčiau ir galėjo veikti R. Wagnerio estetinę raišką. Kad ir kaip būtų, simboliniai įvaizdžiai ir paveikslai sujungia ankstyvąsias romantines operas ir mitologija besiremiančias muzikines dramas, sukomponuotas po „Tristano ir Izoldos“.Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio, iš dalies ir Ferenso Liszto dėka romantizmo muzikoje epocha Vokietijoje prasitęsė iki amžiaus pabaigos (su išlyga, nes vėlyvieji R. Wagnerio kūriniai nėra besąlygiškai romantiniai). XIX a. mene neįprastai lengvai randasi įvairios kryptys ir srovės, tarp kitų ir apie 1880–1890-uosius savo programą paskelbęs simbolizmas, atsiradęs per vėlai, kad tiesiogiai galėtų paveikti iš romantizmo šaknų išaugusią R. Wagnerio kūrybą. Bet literatūrinis fenomenas atsiranda ne per vieną dieną, palanki simbolizmui formuotis terpė radosi anksčiau ir galėjo veikti R. Wagnerio estetinę raišką. Kad ir kaip būtų, simboliniai įvaizdžiai ir paveikslai sujungia ankstyvąsias romantines operas ir mitologija besiremiančias muzikines dramas, sukomponuotas po „Tristano ir Izoldos“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.
Skaityti daugiau
0
0
0

„Metų“ anketa

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje. Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje. Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Filosofijos Lietuvoje eskizas Arba apie problemų ir galimybių dialektiką

Šiandien, prasitaręs, kad gyvenime turi reikalų su filosofija, beveik neabejotinai išgirsi viena iš dviejų: entuziastingą „Oho, kaip įdomu!“, kartais lydimą kiek tylesnio „O… kas tai yra?“ arba kiek pašaipų, skepsio persmelktą „O kam tau to reikia?“ Abi reakcijos, žinoma, kiek šaržuotos, tačiau išdidžiai nuleisti jų negirdomis nederėtų. Tik štai sąžiningai į jas atsakyti būtų ne taip ir pap­rasta, mat jos apima iš tiesų dėmesio vertą klausimą: kas šiandien Lietuvoje yra filosofija ir kam jos reikia? Tiesmukai atsakyti ar pateikti apibrėžimą, ko gero, vargiai įmanoma: filosofijos nepačiupinėsi, neišmatuosi, jos funkcionalumo, vertės ar kitų praktiškai pritaikomų savybių nenusakysi. Tai veikiau fenomenas, o ne objektas. Tad ir šiuo tekstu bus mėginama eskiziškai užfiksuoti fenomeno raišką šiandienėje Lietuvoje bei užčiuopti pulsą, greta jau minėtų klausimų kas ir kam įtraukiant kur, kada ir kaip?
Skaityti daugiau
0
0
0

Nuogi karaliai ir tostai už sugra(ą)žintą istorinę atmintį

Dabar žinau, kad žiediniai kopūstai, ku­riuos vaikystėje rasdavau močiutės darže bei šventai tikėjau jų ir lietuviškos žemės derme, yra egzotinis augalas, Bonos Sforcos dėka pasiekęs LDK žemiečių lysves ir skrandį. Tokių vaikystės iliuzijas ardančių žinių kupini naujieji Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje. Vis dėlto, kaip derėjo suprasti iš sentimentalių kalbų, skambėjusių atidarymo iškilmėse, ši vieta ir jos idėja – ne destruktyvus, griaunantis iliuzijas stimulas, o atvirkščiai – jas kuriantis ir atstatantis pradas, turėsiantis „įtvirtinti tautines ir politines vertybes“ (tautiškumo turinys iki galo neaiškus, bet žodis „vertybės“ savaime malonus) bei „atstatyti teisybę“ (duok­lė Don Kichotui). Po kritikos, kuri it iš gausybės rago liejosi šių rūmų „istoriniam autentiškumui“, norisi pabrėžti, kad dabar nebe istoriškumą derėtų kvestionuoti, nebe vienos plytos fiskalinę vertę skaičiuoti, o įvertinti Valdovų rūmų kaip naujo kultūrinio arealo gebėjimą egzistuoti dabartyje, papildyti ir apskritai kultūrinę, ir konkrečiai muziejinę Lietuvos erdvę.
Skaityti daugiau
0
0
0

Londonistanas, arba kaip sugadinti savo šalį

Lietuvos politikai, gavę progą pasisakyti ES Rytų part­nerystės tema, noriai rodo Lietuvą kaip įstabiai sėkmingą europinės integracijos pavyzdį. Duodama suprasti, kad juo sekdamos vis dar už laimingųjų klubo durų likusios buvusio Rytų bloko šalys taip pat vieną dieną gali sulaukti malonės būti pakviestos prisijungti. Tipiniam politikui turbūt ir pridera gerų naujienų išsiilgusiai auditorijai piešti rožinius vaizdus apie ES tekančias medaus ir pieno upes, apie euro naudą, apie nuolatinę pažangą, apie sėkmes kovoje su skurdu, diskriminacija ir visokiomis fobijomis. Jeigu ir esama kokių nors sunkumų, tai jie laikini, ir visuomenė gali būti tikra, kad geranoriai politikai (ir išmintingieji ekspertai) visas problemas išspręs. Už juos tereikia balsuoti, nes tik taip bus išlaikytas reikiamas stabilumas ir bus rasti tinkamiausi problemų sprendimų būdai, užtikrinantys tvarų gerovės augimą. Juk šaunus naujasis pasaulis – ne už kalnų.
Skaityti daugiau
0
0
0

LDK VALDOVO MEDŽIOKLĖS

Išgyvendamos gilius sąmoningumo pokyčius, tautos pačia savo prigimtimi skatina atminties netekimą, o taip atsivėrusios jos spragos užpildomos konkrečiomis istorinėmis sąlygomis susiklosčiusiais pasakojimais. Iš tokių „didžiųjų pasakojimų“ veikiamų nepastovių marginalinių atminčių formuojama nacionalinė tapatybė nuolat kinta, tačiau niekada galutinai ir negrįžtamai neatitrūksta nuo ją sukūrusios visuomenės. Nutinkantys istoriniai lūžiai keičia žmonių požiūrius į konkrečius reiškinius, jų vertinimus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, neretai (ir beveik visada) jie sugrįžta į žmogaus atminties/atminčių viešpatiją.
Skaityti daugiau
0
0
0