Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Nacionalumo atgimimas, arba kuo stebinsime Europą

Mažosios tautos XXI a. netikėtai vėl gavo galimybę atsidurti dėmesio centre. Visai neseniai Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo Airija, dabar to ėmėsi Lietuva. Šalis, kurios įvaizdis pasaulio žiniasklaidoje nėra itin patrauklus, pretenduoja nustebinti ne tik atvykstančius aukščiausius Europos pareigūnus, bet ir visus, kas šį pusmetį apsilankys mūsų sostinėje. Visi įvykiai, kultūrinės programos tiesiog privalo tapti begaline superlatyvinių šūkių virtine, demonstruojančia nacionalines vertybes ir privalumus. Gal net eilinis Europos pilietis pagaliau liausis Lietuvos sostine vadinti Rygą, gal atgaus prarastą populiarumą net seniai nusivainikavusi „antroji“ lietuvių religija – krepšinis … Žodžiu, desperatiškai bandome, nes privalome, o gal ir galime, nustebinti Europą.Mažosios tautos XXI a. netikėtai vėl gavo galimybę atsidurti dėmesio centre. Visai neseniai Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo Airija, dabar to ėmėsi Lietuva. Šalis, kurios įvaizdis pasaulio žiniasklaidoje nėra itin patrauklus, pretenduoja nustebinti ne tik atvykstančius aukščiausius Europos pareigūnus, bet ir visus, kas šį pusmetį apsilankys mūsų sostinėje. Visi įvykiai, kultūrinės programos tiesiog privalo tapti begaline superlatyvinių šūkių virtine, demonstruojančia nacionalines vertybes ir privalumus. Gal net eilinis Europos pilietis pagaliau liausis Lietuvos sostine vadinti Rygą, gal atgaus prarastą populiarumą net seniai nusivainikavusi „antroji“ lietuvių religija – krepšinis … Žodžiu, desperatiškai bandome, nes privalome, o gal ir galime, nustebinti Europą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Gedimino sapnas, arba Triukšmas dėl noise’o

Apie užšalusias performatyvias 9-ojo dešimtmečio jaunųjų dailininkų ir kompozitorių praktikas Justina Žukauskaitė kalbasi su Gediminu Urbonu. Aptardami ankstyvuosius Lietuvos performansus ir tolesnę šio meno raidą, nuolat susiduriame su menotyros švelniai demagogizuotais „užšalusiais“ faktais. Novatoriškiausiu laikomas laikotarpis po 1990-ųjų. Tačiau 2011 m. išleistoje knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, sudarytoje Kęstučio Šapokos ir Vytauto Michelkevičiaus, šiuolaikinio meno istorija paankstinama ir siejama su spalvinguoju 9-uoju dešimtmečiu.Apie užšalusias performatyvias 9-ojo dešimtmečio jaunųjų dailininkų ir kompozitorių praktikas Justina Žukauskaitė kalbasi su Gediminu Urbonu. Aptardami ankstyvuosius Lietuvos performansus ir tolesnę šio meno raidą, nuolat susiduriame su menotyros švelniai demagogizuotais „užšalusiais“ faktais. Novatoriškiausiu laikomas laikotarpis po 1990-ųjų. Tačiau 2011 m. išleistoje knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, sudarytoje Kęstučio Šapokos ir Vytauto Michelkevičiaus, šiuolaikinio meno istorija paankstinama ir siejama su spalvinguoju 9-uoju dešimtmečiu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tarpinė kasdienybės keleivio stotelė ir teatras

Kai imiesi rašyti apie iškilesnį žmogų, kurį, atrodo, gana gerai pažinojai, staiga liūdnai susimąstai: kaip mažai galime pasakyti apie netrumpus vieni kitų gyvenimus! O tiek, regis, patirta… Ir vis dėlto bandai paliudyti bent vieną kitą to žmogaus bruožą. Nes jauti pareigą priminti apie jį ir nori prisiminti pažintį su juo, palikti pagarbos ženklą – padėti dar vieną baltą akmenėlį istorijos atmintyje, nelyginant skulptorės Elenos Gaputytės instaliacijoje „Tylus liudijimas“. Algirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas. Kai imiesi rašyti apie iškilesnį žmogų, kurį, atrodo, gana gerai pažinojai, staiga liūdnai susimąstai: kaip mažai galime pasakyti apie netrumpus vieni kitų gyvenimus! O tiek, regis, patirta… Ir vis dėlto bandai paliudyti bent vieną kitą to žmogaus bruožą. Nes jauti pareigą priminti apie jį ir nori prisiminti pažintį su juo, palikti pagarbos ženklą – padėti dar vieną baltą akmenėlį istorijos atmintyje, nelyginant skulptorės Elenos Gaputytės instaliacijoje „Tylus liudijimas“. Algirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje

Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis. Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lyras, Tolstojus ir Juokdarys

Tolstojaus kritikos straipsniai yra mažiausiai žinoma jo kūrybos dalis, o rašinį, kur jis puola Shakespeare’ą, netgi nelengva gauti, bent jau anglišką jo vertimą. Todėl, prieš bandant jį svarstyti, būtų pravartu pateikti trumpą jo turinį. Pradžioje Tolstojus sako, kad visą gyvenimą Shakespeare’as jam kėlė „nenumaldomą pasibjaurėjimą ir nuobodulį“. Suvokdamas, kad civilizuotas pasaulis priešingos nuomonės, jis vis stveriasi Shakespeare’o kūrinių, skaitydamas ir perskaitinėdamas juos rusų, anglų ir vokiečių kalbomis; tačiau „visada apimdavo tie patys jausmai: pasibjaurėjimas, nuobodis ir sumaištis“. Sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, jis dar kartą perskaitė visus Shakespeare’o kūrinius, įskaitant istorines kronikas, ir „dar stipriau pajutau tuos pačius jausmus, tik šįkart ne sumaištį, o tvirtą, neabejotiną įsitikinimą, kad nekvestionuojama didžio genijaus šlovė, priskiriama Shakespeare’ui ir verčianti mūsų laikų rašytojus sekti juo, o skaitytojus ir žiūrovus ieškoti jame nesamų privalumų, yra didis blogis, kaip ir kiekviena neteisybė“.Tolstojaus kritikos straipsniai yra mažiausiai žinoma jo kūrybos dalis, o rašinį, kur jis puola Shakespeare’ą, netgi nelengva gauti, bent jau anglišką jo vertimą. Todėl, prieš bandant jį svarstyti, būtų pravartu pateikti trumpą jo turinį. Pradžioje Tolstojus sako, kad visą gyvenimą Shakespeare’as jam kėlė „nenumaldomą pasibjaurėjimą ir nuobodulį“. Suvokdamas, kad civilizuotas pasaulis priešingos nuomonės, jis vis stveriasi Shakespeare’o kūrinių, skaitydamas ir perskaitinėdamas juos rusų, anglų ir vokiečių kalbomis; tačiau „visada apimdavo tie patys jausmai: pasibjaurėjimas, nuobodis ir sumaištis“. Sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, jis dar kartą perskaitė visus Shakespeare’o kūrinius, įskaitant istorines kronikas, ir „dar stipriau pajutau tuos pačius jausmus, tik šįkart ne sumaištį, o tvirtą, neabejotiną įsitikinimą, kad nekvestionuojama didžio genijaus šlovė, priskiriama Shakespeare’ui ir verčianti mūsų laikų rašytojus sekti juo, o skaitytojus ir žiūrovus ieškoti jame nesamų privalumų, yra didis blogis, kaip ir kiekviena neteisybė“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Sovietmečio skaitytojai: „eilinio“ poreikiai XX a. 8-ajame dešimtmetyje

Apie sovietmečio skaitytojus kol kas kalbama retai ir pernelyg apibendrintai, vieną požymį ar išankstinę prielaidą primetant visai auditorijai, pavyzdžiui, kad jie lengvai iššifruodavo ezopines užuominas, arba, priešingai, neatsiversdami grūdo knygas į lentynas kaip snobiško prestižo daiktą. Empirika grįstų tyrimų trūksta, nors skaitymo istorija yra neabejotinai aktuali literatūros istorijai, nes skaitytojas yra aktyvus literatūros lauko dalyvis, galįs pritarti ar priešintis kūrinio kodams, rašytojo siunčiamai žiniai ar valstybės diegiamai ideologijai, išrankumu skatinti vieną ar kitą problematiką, žanrus, stilistiką. Aiškinantis literatūros buvimą visuomenėje svarbu daugybė aspektų: kas, ką, kur ir kada skaitė, sau ar kitiems, tyliai ar garsiai, pasyviai ar aktyviai, knygas pirko, skolinosi ar nugvelbė, ir, svarbiausia, kaip skaitinius suprato ir vertino.Apie sovietmečio skaitytojus kol kas kalbama retai ir pernelyg apibendrintai, vieną požymį ar išankstinę prielaidą primetant visai auditorijai, pavyzdžiui, kad jie lengvai iššifruodavo ezopines užuominas, arba, priešingai, neatsiversdami grūdo knygas į lentynas kaip snobiško prestižo daiktą. Empirika grįstų tyrimų trūksta, nors skaitymo istorija yra neabejotinai aktuali literatūros istorijai, nes skaitytojas yra aktyvus literatūros lauko dalyvis, galįs pritarti ar priešintis kūrinio kodams, rašytojo siunčiamai žiniai ar valstybės diegiamai ideologijai, išrankumu skatinti vieną ar kitą problematiką, žanrus, stilistiką. Aiškinantis literatūros buvimą visuomenėje svarbu daugybė aspektų: kas, ką, kur ir kada skaitė, sau ar kitiems, tyliai ar garsiai, pasyviai ar aktyviai, knygas pirko, skolinosi ar nugvelbė, ir, svarbiausia, kaip skaitinius suprato ir vertino.
Skaityti daugiau
0
0
0

Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga

Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“ Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“
Skaityti daugiau
0
0
0