Aktualūs įrašai – Puslapis 52 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Ramybė mirties saloje?

Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ – naujas originalus kūrinys apie svarbiausią XX a. Lietuvos menininką, pastatytas tarptautinės komandos, – geras pretekstas popremjeriniams pokalbiams, greitoms recenzijoms, ilgesnių apmąstymų reikalaujantiems vertinimams. Trys premjeriniai spektakliai (gegužės 24, 25 ir 26 d.) parodė, kaip tvirtėja baleto kūrėjų koncepcijos įtaiga. Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ – naujas originalus kūrinys apie svarbiausią XX a. Lietuvos menininką, pastatytas tarptautinės komandos, – geras pretekstas popremjeriniams pokalbiams, greitoms recenzijoms, ilgesnių apmąstymų reikalaujantiems vertinimams. Trys premjeriniai spektakliai (gegužės 24, 25 ir 26 d.) parodė, kaip tvirtėja baleto kūrėjų koncepcijos įtaiga.

Skaityti daugiau

Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės?

Graikų mitologija ir antikinėmis Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijomis susidomėję skaitytojai lietuvių kalba išleistoje „Graikų literatūros chrestomatijoje“ susiras nuorodą, kad mainadės – tai dievo Dioniso žynės ir garbintojos. Pagal paaiškinimą, išverstą iš senosios graikų kalbos, toks jų vardas reiškia „pamišusios, netekusios proto“. Visi antikinių vardų žinynai kartoja, kad mainadės, kitaip tiadės ar basaridės, – tai šėlstančios, siautėjančios, paskui dievą Dionisą pulkais lakstančios jaunutės jo palydovės ir gerbėjos. Tačiau dažniausiai jos vadinamos bakchantėmis (gr. Βάκχαι,), nes dievą Dionisą šlovindavo ir šaukdavo Bakcho vardu. O tas gražuolis, šviesiagarbanis, kvapniaplaukis Dionisas – tai galingas daugiavardis dievas: ir Bakchas, ir Jakchas, ir Dzagrėjas, ir Bromijas, ir Basarėjas, ir Enijas, ir Euchijas, ir Liėjas. Graikų mitologija ir antikinėmis Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijomis susidomėję skaitytojai lietuvių kalba išleistoje „Graikų literatūros chrestomatijoje“ susiras nuorodą, kad mainadės – tai dievo Dioniso žynės ir garbintojos. Pagal paaiškinimą, išverstą iš senosios graikų kalbos, toks jų vardas reiškia „pamišusios, netekusios proto“. Visi antikinių vardų žinynai kartoja, kad mainadės, kitaip tiadės ar basaridės, – tai šėlstančios, siautėjančios, paskui dievą Dionisą pulkais lakstančios jaunutės jo palydovės ir gerbėjos. Tačiau dažniausiai jos vadinamos bakchantėmis (gr. Βάκχαι,), nes dievą Dionisą šlovindavo ir šaukdavo Bakcho vardu. O tas gražuolis, šviesiagarbanis, kvapniaplaukis Dionisas – tai galingas daugiavardis dievas: ir Bakchas, ir Jakchas, ir Dzagrėjas, ir Bromijas, ir Basarėjas, ir Enijas, ir Euchijas, ir Liėjas.

Skaityti daugiau

Dar keletas žodžių apie diplomatijos šefą

Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau LDT) (iš)-likimo po valstybingumo praradimo istorijos rašymas nuo XXI a. pradžios išsiskleidė į atskirą šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos mozaikos segmentą. Besibaigiant 2012 m. į jį buvo įklijuotas dar vienas ryškus gabalėlis – ilgai laukta studija apie pagrindinį tarnybos veikėją – Stasį Lozoraitį. Viršelio dizainu ir spalvomis atkartojantis prieš keletą metų išleistą, diplomatijos šefo sūnaus – ambasadoriaus Kazio Lozoraičio atminimui skirtą knygą2, žanro ir turinio požiūriu – tai visiškai kitokio pobūdžio leidinys. Jo autorė jau beveik dešimtmetį nuosekliai tyrinėja LDT veiklos paveldą, todėl knygą apie LDT šefą drąsiai galima vadinti gerai subrendusiu, kryptingų studijų apibendrinimo vaisiumi.

Skaityti daugiau

Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

Pirmiausia derėtų prisipažinti, kodėl man svarbu rašyti su Holokaustu susijusia tema ir kodėl norisi reaguoti į apie tai rašančiųjų pasisakymus. Tiesa ta, kad jokio asmeninio santykio su šia tema neturiu: vienoje mano giminės pusėje visi buvo per jauni, kad ką nors apie tai prisimintų, kitoje – per seni, kad man juos būtų tekę pažinoti ir išklausyti pasakojimų. Šeimoje neturime jokios unikalios žydšaudystės istorinės atminties, kuri būtų suformuota kitaip nei sovietinio naratyvo (mano tėvų galvose) ir mokslinės istorinės prieigos (manojoje). Todėl, panorėjus ar prireikus kalbėti apie tokią praeitį, randant sąlyčio taškų su šiandiena, tenka pasitelkti trečiąjį variantą – literatūrą. Tą meninį žodį, dažnai balansuojantį tarp socialinių mitų šlovinimo ir nepagrįstų pretenzijų į akademiškumą. Taigi, prisipažįstu, asmeninį santykį su Holokausto atmintimi kuriu šiuo metu. Ir tik pripažinimas, kad ši tema vis dar neišsemta, nenusibodusi, neduodanti ramybės gali vesti prie atminties tyrimų ir raiškos būdų analizės.

Skaityti daugiau

Vilniaus tekstai

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.

Skaityti daugiau

Franzas Josephas Haydnas: veni, scripsi, vixi*

Šių metų birželio 13 d. rašytojas, poetas, choro dirigentas ir pedagogas VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS (1933–2011) būtų šventęs 80-ąjį gimtadienį. Didžioji dalis jo esė iš knygos „Kitu kampu“ (2003) apie muzikos ir meno pasaulio asmenybes pirmąkart buvo paskelbta „Muzikos barų“ puslapiuose. Minėdami V. Čepliausko jubiliejų siūlome skaitytojams dar du esė muzikos tema, skirtus Franzui Josephui Haydnui ir Felixui Mendelssohnui-Bartholdy.Šių metų birželio 13 d. rašytojas, poetas, choro dirigentas ir pedagogas VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS (1933–2011) būtų šventęs 80-ąjį gimtadienį. Didžioji dalis jo esė iš knygos „Kitu kampu“ (2003) apie muzikos ir meno pasaulio asmenybes pirmąkart buvo paskelbta „Muzikos barų“ puslapiuose. Minėdami V. Čepliausko jubiliejų siūlome skaitytojams dar du esė muzikos tema, skirtus Franzui Josephui Haydnui ir Felixui Mendelssohnui-Bartholdy.

Skaityti daugiau

Neringa Čereškevičienė: „Muzika yra tas kelias, kuriuo gali eiti visi vaikai!“

Daugiau nei 20 metų gyvuojanti linksma, jaunatviška ir nenustygsti vietoje vaikų muzikos grupės „Tele Bim-Bam“ ir jos ikūrėja bei vadovė 46-erių Neringa Čereškevičienė rudenį drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru leisis į turą po Lietuvą. Koncertuose skambės geriausios per daugiau nei du dešimtmečius sukauptos „Tele Bim-Bam“ dainos. Jau hitais tapusias dainas „Mamos suknelė“, „Pupa“, „Voras“, „Baltoji varnelė“, „Tilili“, „Naktelės žiedai“ moka bene kiekvienas vaikas, o dažnai net ir jų tėveliai. Su N. Čereškevičiene kalbėjomės apie vaikystę, studijų metus, 1990-aisiais pasirodžiusią „Tele Bim-Bam“ laidą, pasitraukimą iš televizijos bei naujus kūrybos užmojus.Daugiau nei 20 metų gyvuojanti linksma, jaunatviška ir nenustygsti vietoje vaikų muzikos grupės „Tele Bim-Bam“ ir jos ikūrėja bei vadovė 46-erių Neringa Čereškevičienė rudenį drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru leisis į turą po Lietuvą. Koncertuose skambės geriausios per daugiau nei du dešimtmečius sukauptos „Tele Bim-Bam“ dainos. Jau hitais tapusias dainas „Mamos suknelė“, „Pupa“, „Voras“, „Baltoji varnelė“, „Tilili“, „Naktelės žiedai“ moka bene kiekvienas vaikas, o dažnai net ir jų tėveliai. Su N. Čereškevičiene kalbėjomės apie vaikystę, studijų metus, 1990-aisiais pasirodžiusią „Tele Bim-Bam“ laidą, pasitraukimą iš televizijos bei naujus kūrybos užmojus.

Skaityti daugiau

Horizontali Čiurlionio vertikalė

LNOBT didžioji rausva uždanga atitraukta, sceną aklinai dengia juoda užsklanda, o jai pakilus, trečdalį erdvės kairėje scenos pusėje užstoja tvirtai išbrėžtos lygiagrečios vertikalės; gilumoje boluoja grūdėtos faktūros ekranas ir grubiai išpjauta pažįstamo miško linija. Iki blizgių grindų leidžiasi ir kyla iš juostelių suformuoti stulpai, primenantys mūsų šiandieninio genialaus emigranto Žilvino Kempino tūbas. Įžangoje įėjus artistams kairioji griežtai suliniuota pusė mūsų akyse ima mirguliuoti, kelia apgaulingą optinį efektą, kuris trikdo ir kažką pasislinkusio jau pranašauja. Scenografija keisis nežymiai, bet iš esmės, iš spektaklio vidaus – herojus serga, jo psichika krinka, todėl visos pasaulio linijos ims virpėti, vertikalės plonės ir lengvės, kristalo struktūra keisis, atnešdama suirimą, beprotystę. LNOBT didžioji rausva uždanga atitraukta, sceną aklinai dengia juoda užsklanda, o jai pakilus, trečdalį erdvės kairėje scenos pusėje užstoja tvirtai išbrėžtos lygiagrečios vertikalės; gilumoje boluoja grūdėtos faktūros ekranas ir grubiai išpjauta pažįstamo miško linija. Iki blizgių grindų leidžiasi ir kyla iš juostelių suformuoti stulpai, primenantys mūsų šiandieninio genialaus emigranto Žilvino Kempino tūbas. Įžangoje įėjus artistams kairioji griežtai suliniuota pusė mūsų akyse ima mirguliuoti, kelia apgaulingą optinį efektą, kuris trikdo ir kažką pasislinkusio jau pranašauja. Scenografija keisis nežymiai, bet iš esmės, iš spektaklio vidaus – herojus serga, jo psichika krinka, todėl visos pasaulio linijos ims virpėti, vertikalės plonės ir lengvės, kristalo struktūra keisis, atnešdama suirimą, beprotystę.

Skaityti daugiau

Iš „gatvinio“ sąjūdiečio atsiminimų

Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo” Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!.. Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas”, surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę”, Istorijos gyvąjį procesą. Skaitytojams siūlome paskutinio sovietinės Lietuvos politinio kalinio, KGB kalėjime kalinto už pogrindinės „Lietuvos ateities” ir „Pastogės” redagavimą, Kovo 11-osios signataro, Seimo nario Algirdo Patacko liudijimus apie priešsąjūdinį laikotarpį ir Kauno Sąjūdžio pradžią.Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo” Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!.. Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas”, surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę”, Istorijos gyvąjį procesą. Skaitytojams siūlome paskutinio sovietinės Lietuvos politinio kalinio, KGB kalėjime kalinto už pogrindinės „Lietuvos ateities” ir „Pastogės” redagavimą, Kovo 11-osios signataro, Seimo nario Algirdo Patacko liudijimus apie priešsąjūdinį laikotarpį ir Kauno Sąjūdžio pradžią.

Skaityti daugiau