Aktualūs įrašai – Puslapis 53 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

Apie sovietmetį kalbama daug, tačiau dar daugiau lieka neatsakytų klausimų ir negvildentų problemų. Ypač susijusių su lietuvybės raida ir kultūrinės atminties veikimo ypatumais. Neturiu galimybių čia gilintis į šias problemas, tad apsiribosiu tik bendresnio pobūdžio pasvarstymais. Sovietinė okupacija pirmiausia keitė visą kultūros sistemą ir kultūrinę atmintį. Iš pastarosios buvo stengiamasi ištrinti kuo daugiau praeities, ypač susijusios su nepriklausomos valstybės egzistavimu, taip pat ideologinei priežiūrai niekaip nepasiduodančios religinės simbolikos, žmogaus sąmonėje ir socialiniuose santykiuose įtvirtinančios Dievo priesakų viršenybę. Buvo kuriamas naujo – tarybinio – žmogaus tapatumas ir jam ugdyti reikalinga kultūrinė atmintis, kurioje svarbiausias Kitas buvo visas buržuazinis ar kapitalistinis pasaulis. Ir praeities, ir dabarties. Kadangi socializmas buvo laikomas aukščiausia socialinių santykių pakopa, tai visokie praeities pavidalai skelbti atgyvenomis, iš kurių dera pasitelkti tik vadinamąsias pažangiąsias, tinkančias tarybiniam žmogui. Apie sovietmetį kalbama daug, tačiau dar daugiau lieka neatsakytų klausimų ir negvildentų problemų. Ypač susijusių su lietuvybės raida ir kultūrinės atminties veikimo ypatumais. Neturiu galimybių čia gilintis į šias problemas, tad apsiribosiu tik bendresnio pobūdžio pasvarstymais. Sovietinė okupacija pirmiausia keitė visą kultūros sistemą ir kultūrinę atmintį. Iš pastarosios buvo stengiamasi ištrinti kuo daugiau praeities, ypač susijusios su nepriklausomos valstybės egzistavimu, taip pat ideologinei priežiūrai niekaip nepasiduodančios religinės simbolikos, žmogaus sąmonėje ir socialiniuose santykiuose įtvirtinančios Dievo priesakų viršenybę. Buvo kuriamas naujo – tarybinio – žmogaus tapatumas ir jam ugdyti reikalinga kultūrinė atmintis, kurioje svarbiausias Kitas buvo visas buržuazinis ar kapitalistinis pasaulis. Ir praeities, ir dabarties. Kadangi socializmas buvo laikomas aukščiausia socialinių santykių pakopa, tai visokie praeities pavidalai skelbti atgyvenomis, iš kurių dera pasitelkti tik vadinamąsias pažangiąsias, tinkančias tarybiniam žmogui.

Skaityti daugiau

Laužiu kalbainį nelyg sausainį

Laužiu kalbainį nelyg sausainį – vardan tos Lietuvos, ne dėl ko kito, liežuvėlį smailinu, medumi geluonį tepu, jau kad dursiu, tai dursiu kiekvienam, kas prie mano kalbos prisiartins ketindamas išgryninti tiek, kad stovėtų ji prieš tautą nuogut nuogutėlė, lygia ir švelnia oda lyg jaunamartė, nors per tūkstančius metų mainėsi, kito ir vis dar tebėra archaizmais beigi svetimžodžiais apaugusi – gėda mat bus mūsų didžiavyriams kalbos tvarkytojams, jei neskustom kojom į Europą kaip prasčiokė įlervos ir vieną kitą anglišką erkę parsineš įsisegusią, neduokdie dar išplatins kitakalbį užkratą, ausis rėžiantį – ot ir ims tadu anys garbanotis ir kristi, o kaipgi viens kitų išgirsma, jei be ausų liksma, a?..Laužiu kalbainį nelyg sausainį – vardan tos Lietuvos, ne dėl ko kito, liežuvėlį smailinu, medumi geluonį tepu, jau kad dursiu, tai dursiu kiekvienam, kas prie mano kalbos prisiartins ketindamas išgryninti tiek, kad stovėtų ji prieš tautą nuogut nuogutėlė, lygia ir švelnia oda lyg jaunamartė, nors per tūkstančius metų mainėsi, kito ir vis dar tebėra archaizmais beigi svetimžodžiais apaugusi – gėda mat bus mūsų didžiavyriams kalbos tvarkytojams, jei neskustom kojom į Europą kaip prasčiokė įlervos ir vieną kitą anglišką erkę parsineš įsisegusią, neduokdie dar išplatins kitakalbį užkratą, ausis rėžiantį – ot ir ims tadu anys garbanotis ir kristi, o kaipgi viens kitų išgirsma, jei be ausų liksma, a?..

Skaityti daugiau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

same įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsiejama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bendruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio. Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultūros žmogus. same įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsiejama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bendruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio. Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultūros žmogus.

Skaityti daugiau

Ar pavyko Gintarui Varnui modernizuoti antiką Euripido „Bakchantėse“?

Gintaro Varno „Bakchantės” – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse” sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą… Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gamtai, tačiau jaudina, skatina analizuoti ir kitą temą – kaip reikia statyti antikinę tragediją šiuolaikiniame teatre? Galbūt po spektaklio šis klausimas kyla tik man, klasikinės filologijos specialistei, tačiau, mano kuklia nuomone, ir ši tema svarbi. Gintaro Varno „Bakchantės” – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse” sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą… Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gamtai, tačiau jaudina, skatina analizuoti ir kitą temą – kaip reikia statyti antikinę tragediją šiuolaikiniame teatre? Galbūt po spektaklio šis klausimas kyla tik man, klasikinės filologijos specialistei, tačiau, mano kuklia nuomone, ir ši tema svarbi.

Skaityti daugiau

Apie nepasaulėžiūrinę politiką

Pasaulėžiūros nesutarimai yra atlikę reikšmingą vaidmenį moderniosios Lietuvos istorijoje. Zenonas Ivinskis yra pažymėjęs, kad 1920–1926 m. daugiausia aistrų sukeldavę ginčai dėl Bažnyčios įtakos šalies gyvenime, „galutinį bendradarbiavimo ar kovos pasirinkimą lėmė ne politiniai, socialiniai, ūkiniai interesai, bet „su bažnyčia“ ar „be bažnyčios“ klausimas“. Ginčai dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime buvo pilietinės nesantaikos versmė ne tik Lietuvoje. Ar galima patenkinti tikinčiųjų norus, nepažeidžiant kitų visuomenės narių interesų, ar tikintieji gali priimti politinius sprendimus remdamiesi savo pasaulėžiūriniais įsitikinimais, – šie ir panašūs klausimai svarstomi jau šimtmetį, konsensuso nerasta, o klausimai nėra netekę aktualumo. Pasaulėžiūros nesutarimai yra atlikę reikšmingą vaidmenį moderniosios Lietuvos istorijoje. Zenonas Ivinskis yra pažymėjęs, kad 1920–1926 m. daugiausia aistrų sukeldavę ginčai dėl Bažnyčios įtakos šalies gyvenime, „galutinį bendradarbiavimo ar kovos pasirinkimą lėmė ne politiniai, socialiniai, ūkiniai interesai, bet „su bažnyčia“ ar „be bažnyčios“ klausimas“. Ginčai dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime buvo pilietinės nesantaikos versmė ne tik Lietuvoje. Ar galima patenkinti tikinčiųjų norus, nepažeidžiant kitų visuomenės narių interesų, ar tikintieji gali priimti politinius sprendimus remdamiesi savo pasaulėžiūriniais įsitikinimais, – šie ir panašūs klausimai svarstomi jau šimtmetį, konsensuso nerasta, o klausimai nėra netekę aktualumo.

Skaityti daugiau

Apie gėrio banalumą ir blogio patrauklumą

Gėris banalus ir mums kol kas sunkiai pakeliamas. Ši mintis kilo pamačius naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį Rojus, pastatytą pagal Dante‘s Rojų. Nors ne teatro pastatymas, o mūsų kasdienybė tai liudija iškalbingiausiai. Gėris banalus ir mums kol kas sunkiai pakeliamas. Ši mintis kilo pamačius naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį Rojus, pastatytą pagal Dante‘s Rojų. Nors ne teatro pastatymas, o mūsų kasdienybė tai liudija iškalbingiausiai.

Skaityti daugiau

„Mažyčio ir Pušelės sužadėtuvės“: partizanų mūšio rekonstrukcija

Istorijos rekonstrukcija arba gyvąja istorija įprastai vadiname istorinių įvykių bei praeities epizodų atkūrimą ir inscenizaciją. Kitaip tariant, jų atlikimą šiandien. Gana ilgą laiką karo rekonstrukcija buvo marginalinė kultūros sfera, stokojusi profesionalių istorikų ir tyrinėtojų dėmesio. Vis dėlto pastaraisiais metais gyvosios istorijos renginiai tampa vis populiaresne istorinių įvykių reprezentacijos forma visame pasaulyje. Vanessa Agnew to priežastimi laiko atkuriamų istorinių įvykių emocinį poveikį jos dalyviams ir žiūrovams. Greta įtaigą stiprinančio teatrališkumo ir sentimentalumo edukaciniu požiūriu karo rekonstrukcija leidžia populiaria pramogine forma pristatyti istorinius įvykius, išryškinant tai, kas dažnai lieka jų užkulisiuose. Istorijos rekonstrukcija arba gyvąja istorija įprastai vadiname istorinių įvykių bei praeities epizodų atkūrimą ir inscenizaciją. Kitaip tariant, jų atlikimą šiandien. Gana ilgą laiką karo rekonstrukcija buvo marginalinė kultūros sfera, stokojusi profesionalių istorikų ir tyrinėtojų dėmesio. Vis dėlto pastaraisiais metais gyvosios istorijos renginiai tampa vis populiaresne istorinių įvykių reprezentacijos forma visame pasaulyje. Vanessa Agnew to priežastimi laiko atkuriamų istorinių įvykių emocinį poveikį jos dalyviams ir žiūrovams. Greta įtaigą stiprinančio teatrališkumo ir sentimentalumo edukaciniu požiūriu karo rekonstrukcija leidžia populiaria pramogine forma pristatyti istorinius įvykius, išryškinant tai, kas dažnai lieka jų užkulisiuose.

Skaityti daugiau

Britanijos ateitis Europos Sąjungoje – konservatorių rankose?

„Baigę derybas dėl naujo susitarimo, mes surengsime britams referendumą, kuriame jie galės labai paprastai pasirinkti – naujojo susitarimo rėmuose pasilikti arba išeiti iš Europos Sąjungos“, – šį sausį viešai paskelbė Davidas Cameronas. Po tokios žinios aplinkiniai liko sutrikę. Tie saloje, paprastai remiantys leiboristus arba libdemus, nesuprato, kokiu tikslu jie apskritai turėtų svarstyti klausimą, kuris yra geriausiu atveju antrinis, ypač palyginus su vis neatsigaunančia Jungtinės Karalystės ekonomika. O tie žemyne įsiuto. Portalų ir laikraščių antraštėse Cameronas buvo kaltinamas „šantažu“, „avantiūrizmu“, „įsipareigojimų nesilaikymu“, „lošimu iš Europos ateities“ ir pan. Prancūzų politikai savo žiniasklaidoje be atvangos kartojo, kad nesą ko nerimauti, Europa apsieisianti ir be „pastovių nuolaidų britams“. Tuo tarpu lenkai, Romano Sikorskio lūpomis, išdrįso pasakyti pačiai Jungtinei Karalystei, kas jai nutiksią palikus ES: „daugybė Europos šalių jaus pagiežą šaliai, kuri, jų požiūriu, savanaudiškai paliko ES. […] Britanija tikrai praras savo įtaką daugybėje tarptautinių forumų. […] Vieni jūs nebebūsite tokie įdomūs“. Vokietija išliko santūri. Ji žino, kad nuo jos priklauso galutiniai sprendimai, liečiantys ES kryptis. Sprendžiant iš Angelos Merkel reakcijos, ji tikėjosi panašaus žingsnio. Juolab kad Camerono kalba sausį tebuvo viršūnė viso to, kas susikaupė konservatorių gretose per jo vadovavimo partijai laikotarpį. „Baigę derybas dėl naujo susitarimo, mes surengsime britams referendumą, kuriame jie galės labai paprastai pasirinkti – naujojo susitarimo rėmuose pasilikti arba išeiti iš Europos Sąjungos“, – šį sausį viešai paskelbė Davidas Cameronas. Po tokios žinios aplinkiniai liko sutrikę. Tie saloje, paprastai remiantys leiboristus arba libdemus, nesuprato, kokiu tikslu jie apskritai turėtų svarstyti klausimą, kuris yra geriausiu atveju antrinis, ypač palyginus su vis neatsigaunančia Jungtinės Karalystės ekonomika. O tie žemyne įsiuto. Portalų ir laikraščių antraštėse Cameronas buvo kaltinamas „šantažu“, „avantiūrizmu“, „įsipareigojimų nesilaikymu“, „lošimu iš Europos ateities“ ir pan. Prancūzų politikai savo žiniasklaidoje be atvangos kartojo, kad nesą ko nerimauti, Europa apsieisianti ir be „pastovių nuolaidų britams“. Tuo tarpu lenkai, Romano Sikorskio lūpomis, išdrįso pasakyti pačiai Jungtinei Karalystei, kas jai nutiksią palikus ES: „daugybė Europos šalių jaus pagiežą šaliai, kuri, jų požiūriu, savanaudiškai paliko ES. […] Britanija tikrai praras savo įtaką daugybėje tarptautinių forumų. […] Vieni jūs nebebūsite tokie įdomūs“. Vokietija išliko santūri. Ji žino, kad nuo jos priklauso galutiniai sprendimai, liečiantys ES kryptis. Sprendžiant iš Angelos Merkel reakcijos, ji tikėjosi panašaus žingsnio. Juolab kad Camerono kalba sausį tebuvo viršūnė viso to, kas susikaupė konservatorių gretose per jo vadovavimo partijai laikotarpį.

Skaityti daugiau

Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais

Apie pokario metų Kaliningrado srities, tariant lietuviškai – Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos jau senokai sklando gandai. Vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įpaveldinti Mažosios Lietuvos palikimą. Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padniestrės, Abchazijos, o „geriausiu“ atveju – Krymo variantą. Skeptikai geru nemini ir Kaliningrado ekonomikos bei karinių poligonų suniokoto kraštovaizdžio. Apie pokario metų Kaliningrado srities, tariant lietuviškai – Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos jau senokai sklando gandai. Vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įpaveldinti Mažosios Lietuvos palikimą. Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padniestrės, Abchazijos, o „geriausiu“ atveju – Krymo variantą. Skeptikai geru nemini ir Kaliningrado ekonomikos bei karinių poligonų suniokoto kraštovaizdžio.

Skaityti daugiau