Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

„Tu čia tik gimei…“

Wimo Wenderso filme Dangus virš Berlyno esama scenos, kur vaiko ranka išmiklinta rašysena vedžioja pieštuką popieriumi, o vieno šiame filme veikiančių angelų balsas už kadro skaito tai, kas parašyta: „Kai vaikas buvo vaikas, atėjo laikas tokiems klausimams: Kodėl aš esu aš ir kodėl ne tu? Kodėl esu čia, o ne ten?“ Tai, ką vaiko ranka Danguje virš Berlyno vedžioja popieriuje (beje, šis tekstas yra Peterio Handke‘s), yra egzistenciniai klausimai. Tai klausimai apie kilmę ir susijimą su tam tikra vieta. Ir abu šie klausimai juose glūdintį galimybės pobūdį ne mėgina nuslėpti, bet iškelia jį į paviršių tiesiog kaip lemiamą dalyką. Juose kalbama apie nusigręžimą mintimis nuo akivaizdžios duotybės, apie tokį nusigręžimą, kuris pasiekiamas paprastu veiksmu: žmogus vaizduojasi esąs kitas (ir čia jau prieiname Rimbaud sakinį Aš esu kitas) ir esąs kitoje vietoje – ir ne vien esamajame, bet ir nusikeldamas į praeities laiką. Wimo Wenderso filme Dangus virš Berlyno esama scenos, kur vaiko ranka išmiklinta rašysena vedžioja pieštuką popieriumi, o vieno šiame filme veikiančių angelų balsas už kadro skaito tai, kas parašyta: „Kai vaikas buvo vaikas, atėjo laikas tokiems klausimams: Kodėl aš esu aš ir kodėl ne tu? Kodėl esu čia, o ne ten?“ Tai, ką vaiko ranka Danguje virš Berlyno vedžioja popieriuje (beje, šis tekstas yra Peterio Handke‘s), yra egzistenciniai klausimai. Tai klausimai apie kilmę ir susijimą su tam tikra vieta. Ir abu šie klausimai juose glūdintį galimybės pobūdį ne mėgina nuslėpti, bet iškelia jį į paviršių tiesiog kaip lemiamą dalyką. Juose kalbama apie nusigręžimą mintimis nuo akivaizdžios duotybės, apie tokį nusigręžimą, kuris pasiekiamas paprastu veiksmu: žmogus vaizduojasi esąs kitas (ir čia jau prieiname Rimbaud sakinį Aš esu kitas) ir esąs kitoje vietoje – ir ne vien esamajame, bet ir nusikeldamas į praeities laiką.
Skaityti daugiau
0
0
0

Atminties laiko ratilai: Meksikas–Vilnius, Vilnius–Meksikas

Žmones galima išskirstyti ir grupuoti daugybe būdų. Visiškai natūraliai skiriamės ir saistomės pagal tautybes, jau kiek moksliškiau – pagal priklausomybę vienokiems ar kitokiems socialiniams sluoksniams, profesijoms. Tačiau svarbu ir kaip pats žmogus žvelgia į pasaulį, kokį save įžiūri įvairiausių žmogiškų sąsajų tinkle – kaip nedidelį vorelį ar menkutę musytę, kaip to tinklo mazgelį ar jo akutę. Esama ir stiprios „nieko bendra neturinčių” bendrystės, kuri plaukia iš kitokių „klasifikavimo” nuostatų. Esama pasaulio valkatų, taip pat ir poezijos palytėtų ar meno apsėstų, atpažįstančių vienas kitą ir dykynėse, ir didmiesčių margumyne. Galima žmones suskirstyti ir dar kitaip: didžioji mažuma, kuri nuo pirmųjų sąmonės prošvaisčių paniro į knygos visatą, augo ir brendo raštijos vaidentuvės gelmėse ir aukštumose, ir mažoji dauguma – visi kiti. Skaitytojų gyvenimas įvairiausiais, net neįsivaizduojamais ryšiais susietas su knygomis, su skaitytais personažais, likimais ir potyriais.Žmones galima išskirstyti ir grupuoti daugybe būdų. Visiškai natūraliai skiriamės ir saistomės pagal tautybes, jau kiek moksliškiau – pagal priklausomybę vienokiems ar kitokiems socialiniams sluoksniams, profesijoms. Tačiau svarbu ir kaip pats žmogus žvelgia į pasaulį, kokį save įžiūri įvairiausių žmogiškų sąsajų tinkle – kaip nedidelį vorelį ar menkutę musytę, kaip to tinklo mazgelį ar jo akutę. Esama ir stiprios „nieko bendra neturinčių” bendrystės, kuri plaukia iš kitokių „klasifikavimo” nuostatų. Esama pasaulio valkatų, taip pat ir poezijos palytėtų ar meno apsėstų, atpažįstančių vienas kitą ir dykynėse, ir didmiesčių margumyne. Galima žmones suskirstyti ir dar kitaip: didžioji mažuma, kuri nuo pirmųjų sąmonės prošvaisčių paniro į knygos visatą, augo ir brendo raštijos vaidentuvės gelmėse ir aukštumose, ir mažoji dauguma – visi kiti. Skaitytojų gyvenimas įvairiausiais, net neįsivaizduojamais ryšiais susietas su knygomis, su skaitytais personažais, likimais ir potyriais.
Skaityti daugiau
0
0
0

Dar apie veidrodžius

Kartą susapnavau tobulos struktūros eilėraštį: stovėjau tuščio kambario viduryje, o ant visų keturių sienų kabojo po veidrodį. Pažvelgus į bet kurią pusę, nusidriekdavo ilgos atspindžių galerijos. Atspindžiai atspindėjo atspindžius. Žinojau šį sapną esant apie poeziją ir kad šie veidrodžiai atspindi labiau vaizdų struktūras nei pačius vaizdus. Galbūt tokia sąranga labiau tinka vaizduojamajai (deskriptyvinei), kurios nederėtų tapatinti su pasakojamąja (naratyvine), poezijai. Jaukios aiškaus suvokimo ir jausmo vienovės, kuri būdinga lyrikai, požiūriu, tai turbūt perversiškas košmaras. Kartą susapnavau tobulos struktūros eilėraštį: stovėjau tuščio kambario viduryje, o ant visų keturių sienų kabojo po veidrodį. Pažvelgus į bet kurią pusę, nusidriekdavo ilgos atspindžių galerijos. Atspindžiai atspindėjo atspindžius. Žinojau šį sapną esant apie poeziją ir kad šie veidrodžiai atspindi labiau vaizdų struktūras nei pačius vaizdus. Galbūt tokia sąranga labiau tinka vaizduojamajai (deskriptyvinei), kurios nederėtų tapatinti su pasakojamąja (naratyvine), poezijai. Jaukios aiškaus suvokimo ir jausmo vienovės, kuri būdinga lyrikai, požiūriu, tai turbūt perversiškas košmaras.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ted Hughes. Wodwo

Wodwo – neaprašytos išvaizdos būtybė, pusiau žmogus, pusiau žvėris, iš XIV amžiaus eiliuoto romano „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“, kurią Seras Gaveinas sutiko negyvenamoje vietovėje. Wodwo – neaprašytos išvaizdos būtybė, pusiau žmogus, pusiau žvėris, iš XIV amžiaus eiliuoto romano „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“, kurią Seras Gaveinas sutiko negyvenamoje vietovėje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Viskas kažką reiškia…

„Savo darbais nesiekiu nei provokuoti, nei ko nors nustebinti. Man svarbu savąjį „aš“ sutvarkyti viduje, kad jis be reikalo nešauktų ten, kur jokio reikalo šaukti nėra“, – sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Rimantas Sakalauskas, kurio vizitinėje kortelėje šalia pavardės užrašyta – tiesiog „žmogus“. Tykus skulptoriaus paprastumas atsispindi ne tik jo žodžiuose ar nutylėjimuose, bet ir darbuose – altoriuose, antkapiniuose paminkluose, keramikoje. Juo paženklintas ir visas gyvenimas, iš kančios ir malonės pašauktas būti… „Savo darbais nesiekiu nei provokuoti, nei ko nors nustebinti. Man svarbu savąjį „aš“ sutvarkyti viduje, kad jis be reikalo nešauktų ten, kur jokio reikalo šaukti nėra“, – sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Rimantas Sakalauskas, kurio vizitinėje kortelėje šalia pavardės užrašyta – tiesiog „žmogus“. Tykus skulptoriaus paprastumas atsispindi ne tik jo žodžiuose ar nutylėjimuose, bet ir darbuose – altoriuose, antkapiniuose paminkluose, keramikoje. Juo paženklintas ir visas gyvenimas, iš kančios ir malonės pašauktas būti…
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie krikščionišką žemėlapį, vedantį aukštyn, ir reliatyvizmą

„Gėrio priežasties jie juk nebando išsiaiškinti, kodėl jiems rūpi tik blogis?“ – klausia Anthony Burgesso knygos „Prisukamas apelsinas“ pagrindinis veikėjas Aleksiukas. „Blogai yra tai, kad mes neklausiame, kas yra gerai“, – rašo Gilbertas Keithas Chestertonas. Keista situacija, rodos, mūsų civilizaciją į priekį vestų ne bendri idealai, o tik nuolatinė abejonė, siekis viską dekonstruoti ieškant už kiekvieno idealo besislepiančio blogio kirmino. Religija blogai, nes tai tėra priemonė kontroliuoti neapsišvietusią liaudį, tautinė valstybė taip pat blogai, nes visa tai yra tiesiausias kelias į šovinizmą, mažumų engimą ir konfliktus su kaimynais, kalbėti apie dorybes blogai, nes tai prieštarauja individo laisvei pačiam rinktis savo vertybes. Šeima vėlgi yra blogis, nes tai esą yra patriarchalinė institucija, be to, diskriminuojanti ne heteroseksualios lytinės orientacijos asmenis. Sąrašą dar galima tęsti ir tęsti, tačiau esminė problema yra ne sudaryti visą dekonstruotinų dalykų sąrašą, o aptarti pagrindinį tokio mąstymo šaltinį – reliatyvizmo diktatūrą, kaip kad šį reiškinį įvardijo popiežius emeritas Benediktas XVI. „Gėrio priežasties jie juk nebando išsiaiškinti, kodėl jiems rūpi tik blogis?“ – klausia Anthony Burgesso knygos „Prisukamas apelsinas“ pagrindinis veikėjas Aleksiukas. „Blogai yra tai, kad mes neklausiame, kas yra gerai“, – rašo Gilbertas Keithas Chestertonas. Keista situacija, rodos, mūsų civilizaciją į priekį vestų ne bendri idealai, o tik nuolatinė abejonė, siekis viską dekonstruoti ieškant už kiekvieno idealo besislepiančio blogio kirmino. Religija blogai, nes tai tėra priemonė kontroliuoti neapsišvietusią liaudį, tautinė valstybė taip pat blogai, nes visa tai yra tiesiausias kelias į šovinizmą, mažumų engimą ir konfliktus su kaimynais, kalbėti apie dorybes blogai, nes tai prieštarauja individo laisvei pačiam rinktis savo vertybes. Šeima vėlgi yra blogis, nes tai esą yra patriarchalinė institucija, be to, diskriminuojanti ne heteroseksualios lytinės orientacijos asmenis. Sąrašą dar galima tęsti ir tęsti, tačiau esminė problema yra ne sudaryti visą dekonstruotinų dalykų sąrašą, o aptarti pagrindinį tokio mąstymo šaltinį – reliatyvizmo diktatūrą, kaip kad šį reiškinį įvardijo popiežius emeritas Benediktas XVI.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tikėjimo kelionė su popiežiumi Pranciškumi

Kovo 13 dieną virš Siksto koplyčios Vatikane pasirodę balti rūmai paskelbė visam pasauliui žinią – turime naują popiežių (habemus papam). Milijonų žmonių visame pasaulyje žvilgsniai nukrypo į balkoną, kuriame netrukus turėjo pasirodyti naujasis Kristaus vietininkas. Pagaliau baigėsi spėlionės, kurio kardinolo pečiai tokie stiprūs, idant paneštų tokį sunkų tarnystės kryžių, kuris iš jų galėtų išsklaidyti tikrų ir tariamų skandalų sutemas, kuris atlaikytų palyginimą su didžiais pirmtakais – palaimintuoju Jonu Pauliumi II ir didžiuoju teologu Benediktu XVI. Kovo 13 dieną virš Siksto koplyčios Vatikane pasirodę balti rūmai paskelbė visam pasauliui žinią – turime naują popiežių (habemus papam). Milijonų žmonių visame pasaulyje žvilgsniai nukrypo į balkoną, kuriame netrukus turėjo pasirodyti naujasis Kristaus vietininkas. Pagaliau baigėsi spėlionės, kurio kardinolo pečiai tokie stiprūs, idant paneštų tokį sunkų tarnystės kryžių, kuris iš jų galėtų išsklaidyti tikrų ir tariamų skandalų sutemas, kuris atlaikytų palyginimą su didžiais pirmtakais – palaimintuoju Jonu Pauliumi II ir didžiuoju teologu Benediktu XVI.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kultūrų karavanai

Profesorius Algis Mickūnas – vienas žymiausių Lietuvos išeivijos filosofų, Ohajo (JAV) universiteto dėstytojas, pasaulio klajūnas. Žmogus, su kuriuo galima kalbėtis apie viską – nuo fenomenologijos iki estetikos, nuo kosmologijos iki subtiliausių Rytų ir Vakarų civilizacijų niuansų. Profesorius, nuotaikingai šokantis studentams ir mėgstantis pasipuikuoti sykį suvaldęs lietų. Susitinkame saulėtoje Laisvės alėjoje, prie fontano. Jį pastebėti nesunku – iš tolo dairausi kaubojiškos skrybėlės, tapusios bene ryškiausiu vizualiniu A. Mickūno simboliu. Filosofas prisimena, kaip kažkas sykį pasakęs, kad su ja atrodantis kaip tikras ūkininkas. Užuot nusliūkinęs paspausta uodega, kaip tikras kompleksuotas nūdienos lietuvis, A. Mickūnas nudžiugo. Ir štai jis visada su skrybėle.Profesorius Algis Mickūnas – vienas žymiausių Lietuvos išeivijos filosofų, Ohajo (JAV) universiteto dėstytojas, pasaulio klajūnas. Žmogus, su kuriuo galima kalbėtis apie viską – nuo fenomenologijos iki estetikos, nuo kosmologijos iki subtiliausių Rytų ir Vakarų civilizacijų niuansų. Profesorius, nuotaikingai šokantis studentams ir mėgstantis pasipuikuoti sykį suvaldęs lietų. Susitinkame saulėtoje Laisvės alėjoje, prie fontano. Jį pastebėti nesunku – iš tolo dairausi kaubojiškos skrybėlės, tapusios bene ryškiausiu vizualiniu A. Mickūno simboliu. Filosofas prisimena, kaip kažkas sykį pasakęs, kad su ja atrodantis kaip tikras ūkininkas. Užuot nusliūkinęs paspausta uodega, kaip tikras kompleksuotas nūdienos lietuvis, A. Mickūnas nudžiugo. Ir štai jis visada su skrybėle.
Skaityti daugiau
0
0
0

Vigilija balsams, žingsniams ir klepsidrai

Kai nepavyksta nuslėpti susižavėjimo kūryba, kuri atliepia jautriausias sielos stygas, nejučia norisi tokiam meno kūrėjui užduoti labai banalų klausimą, kaip Jums tai pavyksta? O štai toks kūrėjas, vienas pirmųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, bei kitais reikšmingais apdovanojimais už savo kūrybą įvertintas kompozitorius Algirdas Martinaitis atsako: „Mano katinas paryčiais eina peliauti pelių, o aš einu peliauti muzikos“, – štai taip paprastai ir nuoširdžiai apie kūrybinius ieškojimus, neramybę ir pašaukimą pasikalbėjome. Kai nepavyksta nuslėpti susižavėjimo kūryba, kuri atliepia jautriausias sielos stygas, nejučia norisi tokiam meno kūrėjui užduoti labai banalų klausimą, kaip Jums tai pavyksta? O štai toks kūrėjas, vienas pirmųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, bei kitais reikšmingais apdovanojimais už savo kūrybą įvertintas kompozitorius Algirdas Martinaitis atsako: „Mano katinas paryčiais eina peliauti pelių, o aš einu peliauti muzikos“, – štai taip paprastai ir nuoširdžiai apie kūrybinius ieškojimus, neramybę ir pašaukimą pasikalbėjome.
Skaityti daugiau
0
0
0