Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Narkotinės miniatiūros, arba Gyvenimo simfonija

Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas. Reikia žmonėms tos Dvasios, o ten, kur atsiranda poreikis, bus ir pasiūla. Simonija – geriausias šio reiškinio apibūdinimas, bet gal ne vienintelis. Pagaliau ir mane tarsi nušvietė Šventoji Dvasia ir pavadinimui pasiūlė asociatyvų žodį – simfonija! Tai jau gerokai platesnis terminas. Simfonija – kaip gyvenimas, kuris apima viską, aprėpia ir dvasios, ir simonijos dalykus. Tai gyvenimas, kuriame viskas suderinta ir viskas susiję.Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas. Reikia žmonėms tos Dvasios, o ten, kur atsiranda poreikis, bus ir pasiūla. Simonija – geriausias šio reiškinio apibūdinimas, bet gal ne vienintelis. Pagaliau ir mane tarsi nušvietė Šventoji Dvasia ir pavadinimui pasiūlė asociatyvų žodį – simfonija! Tai jau gerokai platesnis terminas. Simfonija – kaip gyvenimas, kuris apima viską, aprėpia ir dvasios, ir simonijos dalykus. Tai gyvenimas, kuriame viskas suderinta ir viskas susiję.
Skaityti daugiau
0
0
0

Blynų hermeneutika

Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, bet niekas mums netrukdo prabilti kiek „prižemintai“ – pavyzdžiui, apie blynus. Kadangi blynų filosofija fenomenologiniu metodu jau atlikta, šiame tekste apie juos bus filosofuojama hermeneutiniu metodu.Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, bet niekas mums netrukdo prabilti kiek „prižemintai“ – pavyzdžiui, apie blynus. Kadangi blynų filosofija fenomenologiniu metodu jau atlikta, šiame tekste apie juos bus filosofuojama hermeneutiniu metodu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kairiarankio kentauro pėdomis

Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus.Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Klausimai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sąjūdžio gimimo

Atminimo lenta prie Lietuvos mokslų akademijos žymi, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Užrašas teigia, kad iniciatyvinė grupė „…žadino tautą atgimimui“. Bet daugelis dar prisimena, kad, įsikūrus šiai grupei Lietuvoje, prasidėjo istorinės reikšmės pokyčiai. Bent man neišdildomą įspūdį paliko pirmasis masinis mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kur pasirodė tautinė vėliava, nuskambėjo Vinco Kudirkos giesmė, kur pareikalauta suverenumo, lietuvių kalbos įteisinimo.Atminimo lenta prie Lietuvos mokslų akademijos žymi, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Užrašas teigia, kad iniciatyvinė grupė „…žadino tautą atgimimui“. Bet daugelis dar prisimena, kad, įsikūrus šiai grupei Lietuvoje, prasidėjo istorinės reikšmės pokyčiai. Bent man neišdildomą įspūdį paliko pirmasis masinis mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kur pasirodė tautinė vėliava, nuskambėjo Vinco Kudirkos giesmė, kur pareikalauta suverenumo, lietuvių kalbos įteisinimo.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kaip katinai uodegomis gaudo peles

Mažai kas tiki, kai pasakoju apie savo katinus, kurie uodegomis gaudo peles. Šį kartą nutariau apie tai parašyti. Esu skaitęs daug visokių knygų, bet apie tai nieko panašaus nesu aptikęs. Kaip katinai uodegomis gaudo peles, papasakosiu toliau, nes pradėjęs rašyti pajutau, kad pasitaikė gera proga daugiau papasakoti apie katinus, kurių mano gyvenime buvo daugybė: pilkų, rainų, juodų, pūkuotų, meilių, piktų, išdavikų, apsimetėlių, taikdarių, vagišių, paukštelių žudikų, guodėjų, tinginių, kovotojų, skundikų, įkyrių, miegalių, melagių, neklaužadų, ištikimų draugų ir tikrų niekšų, niekintojų, bet vis dėlto mylimų. Štai su kuo mums, žmonėms, tenka susidurti, nors ir taip gyvenime su kaupu viso to užtenka! O dar katinai!Mažai kas tiki, kai pasakoju apie savo katinus, kurie uodegomis gaudo peles. Šį kartą nutariau apie tai parašyti. Esu skaitęs daug visokių knygų, bet apie tai nieko panašaus nesu aptikęs. Kaip katinai uodegomis gaudo peles, papasakosiu toliau, nes pradėjęs rašyti pajutau, kad pasitaikė gera proga daugiau papasakoti apie katinus, kurių mano gyvenime buvo daugybė: pilkų, rainų, juodų, pūkuotų, meilių, piktų, išdavikų, apsimetėlių, taikdarių, vagišių, paukštelių žudikų, guodėjų, tinginių, kovotojų, skundikų, įkyrių, miegalių, melagių, neklaužadų, ištikimų draugų ir tikrų niekšų, niekintojų, bet vis dėlto mylimų. Štai su kuo mums, žmonėms, tenka susidurti, nors ir taip gyvenime su kaupu viso to užtenka! O dar katinai!
Skaityti daugiau
0
0
0

Henry’s Milleris: „Būdraujantis protas mene yra mažiausiai naudingas“

1934 m. tuomet keturiasdešimt dviejų Paryžiuje gyvenantis Henry’s Milleris (1891–1980) išleido savo pirmąją knygą „Vėžio atogrąža”. „The Paris Review” žurnalistas George’as Wickes’as, 1961 m. kalbindamas rašytoją Londone, mano, kad po nesibaigiančios kaltinimų nepadorumu ir cenzūros lavinos su Milleriu pagaliau galima pasišnekėti ne tik apie knygas. 1934 m. tuomet keturiasdešimt dviejų Paryžiuje gyvenantis Henry’s Milleris (1891–1980) išleido savo pirmąją knygą „Vėžio atogrąža”. „The Paris Review” žurnalistas George’as Wickes’as, 1961 m. kalbindamas rašytoją Londone, mano, kad po nesibaigiančios kaltinimų nepadorumu ir cenzūros lavinos su Milleriu pagaliau galima pasišnekėti ne tik apie knygas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Melas apie teisę: neklyskime ir neklaidinkime

Tiesą sakant, pati nebūčiau sugalvojusi įsigyti Kultūros barų, tačiau beveik prieš metus, per savo gimtadienį, buvau apdovanota šio žurnalo prenumerata. Nustebau du kartus: kai man buvo parinkta tokia dovana (kaip galėjo mano draugei ateiti į galvą tokia mintis?!) ir kai gavau pirmąjį numerį – pasirodo, čia rašo autoriai, kuriuos skaitau, o rašoma apie autorius, kurių kūryba domiuosi, apie spektaklius, kuriuos vis prisimenu, apie lankytas vietas, net apie ekonominius procesus ir bandymus juos suvokti, įvertinti kitaip (neįprastai). Tapau šio žurnalo gerbėja, nors skaitau jį gana neseniai. Net spėjau padaryti tam tikras išvadas apie turinį: redakcija supranta kultūrą plačiausia, kokia tik įmanoma, prasme – tai viskas, ką žmogus sukūrė. Tačiau viena akivaizdu – teisė, kuri yra ryškus ir reikšmingas žmonijos kūrinys, Kultūros barams, ko gero, neatrodo esanti verta, kad būtų aprašoma, analizuojama, nors kai kurie žurnalo autoriai dažnai reiškia savo nuomonę viešojoje erdvėje įvairiais teisiniais, ypač rezonansiniais, klausimais. Tiesą sakant, pati nebūčiau sugalvojusi įsigyti Kultūros barų, tačiau beveik prieš metus, per savo gimtadienį, buvau apdovanota šio žurnalo prenumerata. Nustebau du kartus: kai man buvo parinkta tokia dovana (kaip galėjo mano draugei ateiti į galvą tokia mintis?!) ir kai gavau pirmąjį numerį – pasirodo, čia rašo autoriai, kuriuos skaitau, o rašoma apie autorius, kurių kūryba domiuosi, apie spektaklius, kuriuos vis prisimenu, apie lankytas vietas, net apie ekonominius procesus ir bandymus juos suvokti, įvertinti kitaip (neįprastai). Tapau šio žurnalo gerbėja, nors skaitau jį gana neseniai. Net spėjau padaryti tam tikras išvadas apie turinį: redakcija supranta kultūrą plačiausia, kokia tik įmanoma, prasme – tai viskas, ką žmogus sukūrė. Tačiau viena akivaizdu – teisė, kuri yra ryškus ir reikšmingas žmonijos kūrinys, Kultūros barams, ko gero, neatrodo esanti verta, kad būtų aprašoma, analizuojama, nors kai kurie žurnalo autoriai dažnai reiškia savo nuomonę viešojoje erdvėje įvairiais teisiniais, ypač rezonansiniais, klausimais.
Skaityti daugiau
0
0
0