Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Bendruomenės saitai ir jų erozija 2012-ųjų knygose

Per metus išleistų knygų bendrą vardiklį sunkoka apčiuopti, nes bent kiek patikimiau išryškinti bendrąsias literatūros tendencijas reikia didesnio laiko „nuotolio”, atsitraukimo. Tačiau galime susidėlioti subjektyvią kūrinių mozaiką, kurioje greta atsirastų įvairiopos meninės vertės, stilistikų ir žanrų kūriniai. Jų dėlionę labiausiai nulėmė kūrinių tematinės konsteliacijos. Stiprus įspūdis, kurį paliko Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas”, paskatino mintyti apie bendruomenės ryšių trūkinėjimą ir jų mezgimą. Per metus išleistų knygų bendrą vardiklį sunkoka apčiuopti, nes bent kiek patikimiau išryškinti bendrąsias literatūros tendencijas reikia didesnio laiko „nuotolio”, atsitraukimo. Tačiau galime susidėlioti subjektyvią kūrinių mozaiką, kurioje greta atsirastų įvairiopos meninės vertės, stilistikų ir žanrų kūriniai. Jų dėlionę labiausiai nulėmė kūrinių tematinės konsteliacijos. Stiprus įspūdis, kurį paliko Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas”, paskatino mintyti apie bendruomenės ryšių trūkinėjimą ir jų mezgimą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti. Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno. Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti. Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno.
Skaityti daugiau
0
0
0

Miłoszo pamokos

Pirmoji grandis, kuri mane susiejo su Miłoszu, buvo mano motina, gimusi Vilniuje. Ji atidžiai ir dėmesingai vertino Miłoszą. Turėjo savą, asmeninį kelią į poeto kūrybą: per vaikystę Vilniuje ir Naručio ežerą, per savo lietuvės senelės religingumą ir narsumą, per okupacijos metus Varšuvoje, matytus labiau iš Miłoszo „Priemiesčio“ („Przedmieście“) perspektyvos negu iš inteligentų, Armijos Krajovos šalininkų, mitologijos, pokario gyvenimo ant lagaminų. Mano jaunystę lydėjo mamos nelegaliai iš Prancūzijos atvežtas pirmas 1959 metų „Gimtosios Europos“ („Rodzinna Europa“) Paryžiaus leidimas ir Miłoszo Londone 1967 metais išleista knyga „Eilėraščiai“ („Wiersze“). Nebuvo jokio kieno nors paskatinimo, tas knygas tam tikru metu į rankas paėmiau pats. Metams prabėgus galėčiau pakartoti Ernstą Jüngerį, kad tos knygos „spinduliavo“.Pirmoji grandis, kuri mane susiejo su Miłoszu, buvo mano motina, gimusi Vilniuje. Ji atidžiai ir dėmesingai vertino Miłoszą. Turėjo savą, asmeninį kelią į poeto kūrybą: per vaikystę Vilniuje ir Naručio ežerą, per savo lietuvės senelės religingumą ir narsumą, per okupacijos metus Varšuvoje, matytus labiau iš Miłoszo „Priemiesčio“ („Przedmieście“) perspektyvos negu iš inteligentų, Armijos Krajovos šalininkų, mitologijos, pokario gyvenimo ant lagaminų. Mano jaunystę lydėjo mamos nelegaliai iš Prancūzijos atvežtas pirmas 1959 metų „Gimtosios Europos“ („Rodzinna Europa“) Paryžiaus leidimas ir Miłoszo Londone 1967 metais išleista knyga „Eilėraščiai“ („Wiersze“). Nebuvo jokio kieno nors paskatinimo, tas knygas tam tikru metu į rankas paėmiau pats. Metams prabėgus galėčiau pakartoti Ernstą Jüngerį, kad tos knygos „spinduliavo“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kas gena lietuvį iš Lietuvos?

Jau kuris laikas, kai naktimis galva įkaista nuo begalinių minčių apie emigraciją. Kada ji užverda nuo skaudaus klausimo: koks kipšas gena lietuvį iš Lietuvos, tada į mano vaikystės kiemą įdarda su savo amžina bėda Lupatų Karalius Icikas, kuris sustabdo savo Feniksą ir, dar nepastatęs kojos ant žemės, garsiai, it koks Homero Stentoras, apsiskelbia: – Ponia Polyna, Lupatų Karalius Icikas jau tamstos kieme!Jau kuris laikas, kai naktimis galva įkaista nuo begalinių minčių apie emigraciją. Kada ji užverda nuo skaudaus klausimo: koks kipšas gena lietuvį iš Lietuvos, tada į mano vaikystės kiemą įdarda su savo amžina bėda Lupatų Karalius Icikas, kuris sustabdo savo Feniksą ir, dar nepastatęs kojos ant žemės, garsiai, it koks Homero Stentoras, apsiskelbia: – Ponia Polyna, Lupatų Karalius Icikas jau tamstos kieme!
Skaityti daugiau
0
0
0

Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas. Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi. Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo.Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas. Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi. Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ceesas Nooteboomas: „Keikti priklauso“

C. Nooteboomas (g. 1933 m.) – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, skelbtas kandidatu į Nobelio premiją. Poetiškas, santūrus, paprastumu sukrečiantis romanas „Ritualai” („Baltos lankos”) – vienas garsiausių XX a. nyderlandų literatūros kūrinių. Ar egzistuoja tipiška europietiška literatūra? Ir jei taip, ar ji dėl globalizacijos nepraranda savasties, išskirtinumo? Siūlome pokalbį su nyderlandų rašytoju.C. Nooteboomas (g. 1933 m.) – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, skelbtas kandidatu į Nobelio premiją. Poetiškas, santūrus, paprastumu sukrečiantis romanas „Ritualai” („Baltos lankos”) – vienas garsiausių XX a. nyderlandų literatūros kūrinių. Ar egzistuoja tipiška europietiška literatūra? Ir jei taip, ar ji dėl globalizacijos nepraranda savasties, išskirtinumo? Siūlome pokalbį su nyderlandų rašytoju.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tikroji Europinė kultūra Lietuvą gelbėtų nuo daugelio negandų

Ne taip seniai (vasario 26 d.) įvykusi Gailių klano premijos teikimo ceremonija (Ingridai Šimonytei – „už šviesų protą ir aštrų liežuvį”) priminė, kad mūsų kultūros žmonės ne vien dejuoti linkę – štai geba tarsi pokštaudami tarti savo viešą žodį, savo iniciatyva ir rizika kurti naujus kultūros fenomenus… Poetas ir vertėjas Antanas Gailius 2008-aisiais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu „už literatūros klasikos vertimus, už lietuvių kalbos profesionalumą”. Thomo Manno, R. M. Rilkės, F. Kafkos, J. Huizingos, daugelio kitų autorių iš vokiečių ir nyderlandų kalbos vertėjas reiškiasi ir eseistikos žanre – 2012-aisiais išėjo knyga „Pro mansardos langą”, kurioje sutelkti jo pasisakymai spaudoje ir „Mažojoje studijoje”.Ne taip seniai (vasario 26 d.) įvykusi Gailių klano premijos teikimo ceremonija (Ingridai Šimonytei – „už šviesų protą ir aštrų liežuvį”) priminė, kad mūsų kultūros žmonės ne vien dejuoti linkę – štai geba tarsi pokštaudami tarti savo viešą žodį, savo iniciatyva ir rizika kurti naujus kultūros fenomenus… Poetas ir vertėjas Antanas Gailius 2008-aisiais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu „už literatūros klasikos vertimus, už lietuvių kalbos profesionalumą”. Thomo Manno, R. M. Rilkės, F. Kafkos, J. Huizingos, daugelio kitų autorių iš vokiečių ir nyderlandų kalbos vertėjas reiškiasi ir eseistikos žanre – 2012-aisiais išėjo knyga „Pro mansardos langą”, kurioje sutelkti jo pasisakymai spaudoje ir „Mažojoje studijoje”.
Skaityti daugiau
0
0
0

„Subtilu-Z“: muzika su peteliške po kaklu

Grupė „Subtilu-Z“ į Lietuvos muzikinį gyvenimą įžengė taip, kaip ir dera pagal keistoką pavadinimą – subtiliai, bet drąsiai ir užtikrintai. Unikalios sudėties ansamblis gali pasigirti ir laurais tarptautiniuose konkursuose, ir originaliu koncertu… su pižamomis, kurio ankstų šiokiadienio rytą klausėsi pilnutėlė salė kavą gurkšnojančių žmonių.Grupė „Subtilu-Z“ į Lietuvos muzikinį gyvenimą įžengė taip, kaip ir dera pagal keistoką pavadinimą – subtiliai, bet drąsiai ir užtikrintai. Unikalios sudėties ansamblis gali pasigirti ir laurais tarptautiniuose konkursuose, ir originaliu koncertu… su pižamomis, kurio ankstų šiokiadienio rytą klausėsi pilnutėlė salė kavą gurkšnojančių žmonių.
Skaityti daugiau
0
0
0