Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Teatras AUTORIUS: Austėja Adomavičiūtė DATA: 2013-04 Nuo klasikos iki chuliganizmo Austėja Adomavičiūtė Nuo klasikos iki…
Skaityti daugiau
0
0
0

Fredianis ir jo rūmai

Nuo amžių amžinųjų ar tiesiog valstybės pradžios iki mūsų dienų viešajame diskurse priimta tautos paveldą sieti su iškiliais didžiavyriais, garsiais dinastais, garbingais kilmingų giminių atstovais. Antai žinome, kad Vilniaus katedrą statė Mindaugas, Jogaila ar Vytautas, bet nežinome –­ kas konkrečiai projektavo tuos statinius, kieno rankos dėjo plytas ir kėlė gegnes… Nuo amžių amžinųjų ar tiesiog valstybės pradžios iki mūsų dienų viešajame diskurse priimta tautos paveldą sieti su iškiliais didžiavyriais, garsiais dinastais, garbingais kilmingų giminių atstovais. Antai žinome, kad Vilniaus katedrą statė Mindaugas, Jogaila ar Vytautas, bet nežinome –­ kas konkrečiai projektavo tuos statinius, kieno rankos dėjo plytas ir kėlė gegnes…
Skaityti daugiau
0
0
0

Ar Lietuva turi teisę gintis?

Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas. Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Mūsų superherojai

Per nepriklausomybės metus Lietuvoje nebuvo iškelta viešumon didvyrių, istorinių asmenybių, į kurias galėtume lygiuotis ir kuriomis didžiuotumės, – bent kiek panašių į Vytautą Didįjį. Galbūt pernelyg mažai stengtąsi? Gal Lietuva pasmerkta būti be didvyrių? O gal jų ieškoti reikia visai kitur? Per nepriklausomybės metus Lietuvoje nebuvo iškelta viešumon didvyrių, istorinių asmenybių, į kurias galėtume lygiuotis ir kuriomis didžiuotumės, – bent kiek panašių į Vytautą Didįjį. Galbūt pernelyg mažai stengtąsi? Gal Lietuva pasmerkta būti be didvyrių? O gal jų ieškoti reikia visai kitur?
Skaityti daugiau
0
0
0

Pagoniškas lietuviškumas alternatyviojoje muzikoje

Kiekvienais metais, artėjant Vasario 16-ajai ar Kovo 11-ajai, viešojoje erd­vėje ištvinsta kalbos apie „neonacių“ arba (kitaip vadinamo) „patriotiško“ jaunimo eitynes Gedimino prospektu. Grupelei žygiuojančiųjų skanduojant, fone pasirodo ir vienas kitas plakatas, skelbiantis (ne kam kitam, o tam pačiam jaunimui pirmiausia skirtus) nacionalinių švenčių minėjimus koncertine forma („AUSZRA 16“, „Iš kartos į kartą“ ir pan.). Jų pagrindą sudaro folk, pop, folk rock, pagan black metal, neo-folk stiliais grojantys kolektyvai, daugelis kurių apibūdina save ne tik kaip grojančius muziką su liaudiškais motyvais, bet ir kaip baltišką tikėjimą ir pasaulėžiūrą išpažįstančius ar įsiliejančius į world music „judėjimą“, kartu skelbdami savitumą išlaikiusių kultūrų vienybę. Dažniausiai tokius ir panašius renginius organizuoja VšĮ „Baltijos griaustinis“ ir jos leidykla Dangus (nuo 1996 m.), besiskelbianti kaip „šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla“. Kiekvienais metais, artėjant Vasario 16-ajai ar Kovo 11-ajai, viešojoje erd­vėje ištvinsta kalbos apie „neonacių“ arba (kitaip vadinamo) „patriotiško“ jaunimo eitynes Gedimino prospektu. Grupelei žygiuojančiųjų skanduojant, fone pasirodo ir vienas kitas plakatas, skelbiantis (ne kam kitam, o tam pačiam jaunimui pirmiausia skirtus) nacionalinių švenčių minėjimus koncertine forma („AUSZRA 16“, „Iš kartos į kartą“ ir pan.). Jų pagrindą sudaro folk, pop, folk rock, pagan black metal, neo-folk stiliais grojantys kolektyvai, daugelis kurių apibūdina save ne tik kaip grojančius muziką su liaudiškais motyvais, bet ir kaip baltišką tikėjimą ir pasaulėžiūrą išpažįstančius ar įsiliejančius į world music „judėjimą“, kartu skelbdami savitumą išlaikiusių kultūrų vienybę. Dažniausiai tokius ir panašius renginius organizuoja VšĮ „Baltijos griaustinis“ ir jos leidykla Dangus (nuo 1996 m.), besiskelbianti kaip „šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Patriotizmo pagrindai

Švenčiant 23-iąsias atkurtosios nepriklausomybės metines, rengiantis pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kalbų apie būtinybę gilinti tolesnę ES integraciją sūkuryje, o kartu iš šalies stebint vis labiau iš kairės bei dešinės radikalėjančią visuomenę, dažnai susimąstau apie patriotizmo prasmę, tikslą, mūsų – lietuvių tautos – misiją pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis. Lietuva patyrė labai daug pokyčių, transformacijų, ir prieš pasineriant į tolesnius eksperimentus norisi apmąstyti tą kelią, kurį nuėjome bei ramiai pažvelgti į ateitį. Jaučiu, kad turime savo misiją, savo pašaukimą, kurį dėl įvairių totalitarizmo traumų bei pokyčių sunku aiškiai suvokti, tačiau žinau, kad jis yra daugelio žmonių širdyje, tik jį sunku išsakyti. Gal ir todėl, kad iki šiol niekas per daug neklausė – visa mūsų 23 metų nepriklausomybės istorija iš esmės buvo nukreipta į materialios, o ne dvasinės laisvės atstatymą.Švenčiant 23-iąsias atkurtosios nepriklausomybės metines, rengiantis pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kalbų apie būtinybę gilinti tolesnę ES integraciją sūkuryje, o kartu iš šalies stebint vis labiau iš kairės bei dešinės radikalėjančią visuomenę, dažnai susimąstau apie patriotizmo prasmę, tikslą, mūsų – lietuvių tautos – misiją pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis. Lietuva patyrė labai daug pokyčių, transformacijų, ir prieš pasineriant į tolesnius eksperimentus norisi apmąstyti tą kelią, kurį nuėjome bei ramiai pažvelgti į ateitį. Jaučiu, kad turime savo misiją, savo pašaukimą, kurį dėl įvairių totalitarizmo traumų bei pokyčių sunku aiškiai suvokti, tačiau žinau, kad jis yra daugelio žmonių širdyje, tik jį sunku išsakyti. Gal ir todėl, kad iki šiol niekas per daug neklausė – visa mūsų 23 metų nepriklausomybės istorija iš esmės buvo nukreipta į materialios, o ne dvasinės laisvės atstatymą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Posovietinė erdvė Vakarų kine: tarp spalvingo barbariškumo ir niūrios kasdienybės

Smalsumas yra rimtas ar net intelektui pavojingas reiškinys. Jis gali paskatinti nusisukti nuo Scanoromos ar Kino pavasario repertuarų ir žvilgtelėti ten, kur, rodos, nieko, paglostančio smegenų vingius, nerasi. Vis dėlto ieškoti posovietinės erdvės atvaizdų Vakarų kinematografijoje gali būti patraukliau nei analizuoti perversiškumu persunktą skandinavų problematiką ar stebėti romantiškumo vaidmenį jau seniai praradusį Paryžių. Dabar didžioji kino romantika – naujai atrastos Afrikos antropologija. Penktoji legendinio Kalniečio (Highlander) dalis buvo planuota filmuoti būtent Afrikoje, bet, tikėtina, dėl finansinių subtilumų nuspręsta, kad Afrikai parašytą scenarijų galima puikiai lokalizuoti ir Lietuvoje. Posovietinė erdvė dabartiniame Vakarų kine tampa nauja, ypatinga dimensija kūrybiniams vaizduotės proveržiams ir Šaltojo karo metu prarasto laiko paieškoms.Smalsumas yra rimtas ar net intelektui pavojingas reiškinys. Jis gali paskatinti nusisukti nuo Scanoromos ar Kino pavasario repertuarų ir žvilgtelėti ten, kur, rodos, nieko, paglostančio smegenų vingius, nerasi. Vis dėlto ieškoti posovietinės erdvės atvaizdų Vakarų kinematografijoje gali būti patraukliau nei analizuoti perversiškumu persunktą skandinavų problematiką ar stebėti romantiškumo vaidmenį jau seniai praradusį Paryžių. Dabar didžioji kino romantika – naujai atrastos Afrikos antropologija. Penktoji legendinio Kalniečio (Highlander) dalis buvo planuota filmuoti būtent Afrikoje, bet, tikėtina, dėl finansinių subtilumų nuspręsta, kad Afrikai parašytą scenarijų galima puikiai lokalizuoti ir Lietuvoje. Posovietinė erdvė dabartiniame Vakarų kine tampa nauja, ypatinga dimensija kūrybiniams vaizduotės proveržiams ir Šaltojo karo metu prarasto laiko paieškoms.
Skaityti daugiau
0
0
0