Ar galim tvirta ranka rašyti karalių vardus?

Kol kas labai dažnai pamirštame, kad pagal seną tradiciją krikščionių kraštų valdovų (kaip ir šventųjų) vardai visada lietuvinami – keičiami savais tos pačios kilmės vardais. Todėl karalių Džeimsą (James) vadinsime Jokūbu, Lui (Louis) – Liudviku, Filipą (Philipe) – Pilypu, Francą (Franz) –­­ Pranciškumi, Anri (Henry) – Henriku, Chuaną Karlą I (Juan Carlos) – Jonu Karoliu I. Šios tradicijos laikosi visi europiečiai. Taigi jei dabartinis Anglijos princas Čarlzas (Charles) taps karaliumi, jį vadinsime Karoliu, o jeigu pas jį žodeliu persimesti užeis draugas Charlesas, tai sakysim, kad karalius Karolis šnekučiuojasi su savo draugu Čarlzu. Jei karaliumi taps Čarlzo sūnus Viljamas (William), tai jį vadinsime karaliumi Vilhelmu. Kol kas labai dažnai pamirštame, kad pagal seną tradiciją krikščionių kraštų valdovų (kaip ir šventųjų) vardai visada lietuvinami – keičiami savais tos pačios kilmės vardais. Todėl karalių Džeimsą (James) vadinsime Jokūbu, Lui (Louis) – Liudviku, Filipą (Philipe) – Pilypu, Francą (Franz) –­­ Pranciškumi, Anri (Henry) – Henriku, Chuaną Karlą I (Juan Carlos) – Jonu Karoliu I. Šios tradicijos laikosi visi europiečiai. Taigi jei dabartinis Anglijos princas Čarlzas (Charles) taps karaliumi, jį vadinsime Karoliu, o jeigu pas jį žodeliu persimesti užeis draugas Charlesas, tai sakysim, kad karalius Karolis šnekučiuojasi su savo draugu Čarlzu. Jei karaliumi taps Čarlzo sūnus Viljamas (William), tai jį vadinsime karaliumi Vilhelmu.
Skaityti daugiau

Pirmyn – į praeitį

Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai”, savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje” (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims’ Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gelbėdamas nuo holokausto, dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje perkėlė į tolimąjį Johanesburgą, Pietų Afriką, kur, deja, netrukus ėmė siautėti vadinamieji pilkmarškiniai, rudmarškinių ir juodmarškinių atmaina. Beje, autorius nei rafinuotu seksu, nei įmantriu siužetu nė iš tolo neprilygsta savo bendražygiui, užsibrėžusiam tikslą „išspausti iš savęs šlakelį gyvybės”, patirti kūrybinį orgazmą. Gal todėl, kad pastarojo „santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis”, kaip jis pats prisipažįsta 2013-02-22 kalbėdamasis su „jauna žurnaliste”? O Kennetho Bonerto romano „Liūtų ieškotojas” (The Lion Seeker) herojus pačioje užuomazgoje patiria tragišką fiasco – gėdingai pašalinamas iš mokyklos, vien pabandęs užmegzti romaną su žavia, vos keleriais metais vyresne mokytoja. Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai”, savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje” (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims’ Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gelbėdamas nuo holokausto, dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje perkėlė į tolimąjį Johanesburgą, Pietų Afriką, kur, deja, netrukus ėmė siautėti vadinamieji pilkmarškiniai, rudmarškinių ir juodmarškinių atmaina. Beje, autorius nei rafinuotu seksu, nei įmantriu siužetu nė iš tolo neprilygsta savo bendražygiui, užsibrėžusiam tikslą „išspausti iš savęs šlakelį gyvybės”, patirti kūrybinį orgazmą. Gal todėl, kad pastarojo „santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis”, kaip jis pats prisipažįsta 2013-02-22 kalbėdamasis su „jauna žurnaliste”? O Kennetho Bonerto romano „Liūtų ieškotojas” (The Lion Seeker) herojus pačioje užuomazgoje patiria tragišką fiasco – gėdingai pašalinamas iš mokyklos, vien pabandęs užmegzti romaną su žavia, vos keleriais metais vyresne mokytoja.
Skaityti daugiau

Mikalojus Daukša. Lietuvių kalba, tauta ir tikėjimas

Šiais metais sukanka 400 metų nuo lietuvių raštijos pradininko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, svarbiausių katalikiškų XVI a. lietuvių raštijos paminklų autoriaus Mikalojaus Daukšos mirties. Jo tiksli gimimo data nežinoma ir svyruoja tarp 1527–1538 metų, tačiau mirties data paliudyta testamente, sudarytame 1613 m. vasario 13 d. Kaip tvirtinama, „po kelių dienų“ ar „vasario antroje pusėje“ (J. Lebedys, A. Jovaišas) M. Daukša mirė. Vienintelis Vaclovas Biržiška drįsta spėti: „bene vasario 16 dieną.“1 Būtų gražu ir simboliška, jei tai būtų tiesa. Juk ir poetas Justinas Marcinkevičius, didelis Mikalojaus Daukšos gerbėjas, ne kartą rėmęsis į jo tekstus, išėjo Anapilin taip pat vasario 16 dieną. Tokie lemtingi sutapimai daug ką pasako.Šiais metais sukanka 400 metų nuo lietuvių raštijos pradininko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, svarbiausių katalikiškų XVI a. lietuvių raštijos paminklų autoriaus Mikalojaus Daukšos mirties. Jo tiksli gimimo data nežinoma ir svyruoja tarp 1527–1538 metų, tačiau mirties data paliudyta testamente, sudarytame 1613 m. vasario 13 d. Kaip tvirtinama, „po kelių dienų“ ar „vasario antroje pusėje“ (J. Lebedys, A. Jovaišas) M. Daukša mirė. Vienintelis Vaclovas Biržiška drįsta spėti: „bene vasario 16 dieną.“1 Būtų gražu ir simboliška, jei tai būtų tiesa. Juk ir poetas Justinas Marcinkevičius, didelis Mikalojaus Daukšos gerbėjas, ne kartą rėmęsis į jo tekstus, išėjo Anapilin taip pat vasario 16 dieną. Tokie lemtingi sutapimai daug ką pasako.
Skaityti daugiau

Poezijos vertimų studijos: Konstantinas Balmontas

Praėjus šešeriems metams po Ingos Vidugirytės knygos Balmonto Lietuva pasirodymo, komparatyvistines studijas papildė solidi mokslinė monografija – Kristinos Sakalavičiūtės knyga Konstantinas Balmontas ir Lietuva: Poezijos vertimų studijos. Šios knygos – tai savotiškas viename Balmonto laiškų Liudui Girai išsakyto prašymo „Perdainuokite lietuviškai dar Balmontą, ir visą jį, ir daug!“ įgyvendinimas.
Skaityti daugiau

Du lietuviškojo liberalizmo lūžiai

Kai Nerijus Šepetys pasiūlė parašyti apie lietuviškąjį liberalizmą ir dvi knygas, kurios irgi apie tą patį, tai nusprendžiau, kad ponui redaktoriui pasimaišė protas. Nes jis gi tai žino, ką ir kaip aš rašau, kad niekaip nesuprantu visokių išvedžiojimų, kurių būna dvasingose knygose. Todėl rezultatas gaunasi neprognozuojamas, ir tai pamatysite kiek žemiau.
Skaityti daugiau

Aukso kailio paieškos: kelionė po pasaulį ir save

Mitas apie argonautus (sen. gr. Ἀργοναύται, Ἀργώ – laivo pavadinimas ir ναύτης – jūreivis), kurie laivu Argu plaukė į Kolchidę parsivežti aukso vilnos, ko gera, priskirtinas prie labiausiai šiomis dienomis žinomų Senovės Graikijos mitų. Populiarumu su juo varžytis gali tik pasakojimai apie Heraklį ir dvylika jo žygių bei Homero apdainuotos Odisėjo klajonės, grįžtant iš Trojos karo, trukusios dešimt metų. Mitas apie argonautus ne kartą ekranizuotas, įkvėpęs parašyti ne vieną literatūros kūrinį, jo pagrindu sukurtas net kompiuterinis žaidimas.
Skaityti daugiau

ELIF SHAFAK: RELIGINĖ MISTIKA VAKAR IR ŠIANDIEN

„Gyvename mobilumo laikais. Mūsų amžius yra migracijų, transformacijų ir globalių ryšių amžius. […] Aš esu turkų rašytoja ir jaučiuosi esanti stip­riai susijusi su savo kultūra. Bet kartu esu pasaulio pilietė. Keliauju iš kalbos į kalbą, iš kultūros į kultūrą. Kiekvieno romano rašymas man yra kažkas panašaus į „keliavimą“.“
Skaityti daugiau

YPATINGAI SEKAMI ALIŠANKOS TRAUKINIAI

Skaitydama(s) lietuvių eseistiką, įsitikini daugeliu, atrodo, banalių dalykų: kad tai neapibrėžiamas žanras; kad bent minties krašteliu negalvodama(s) apie žanrą, tų tekstų neperskaitysi; kad, net ir vertindama(s) esė, esi kaip niekad empirinis, žmogiškas skaitytoja(s) su nuosava biografija, nuosava gyvenimo ir tekstų (ne)-patirtimi. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl, skaitant Eugenijaus Ališankos rinkinį Gatvė tarp dviejų bažnyčių, pro akis praslydo ir „geri gyvenimo vertimai“, ir poetiškumas, įtraukiantis „kaip važiavimas per laiką traukiniu“. Dėl to truputį gaila ir truputį pavydu galintiems keliauti laiku – bet ir lūkuriavimas perone ar žvilgsnis į traukinio vagonus iš išorės (jų struktūrą, spalvas, vienų derėjimą su kitais) leidžia šiek tiek pasijusti keliautoju.
Skaityti daugiau