Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Pažįstami ir nepažįstami Adomo Mickevičiaus metai Kaune (2)

Kauno apskrities mokyklos mokytojas Mickevičius čia patyrė skurdo metus. Jo alga buvo 25 rub. per mėnesį (kai tuo tarpu St. Moravskiui išlaikyti tėvas skirdavo 200 rub.). Tai, kad poetui netgi stigo geresnių rūbų, iliustruoja faktas, jog išvykstant į Kauną J. Čečiotas paskolino jam savo apsiaustą, nes šis savąjį buvo paskolinęs broliui. Apie poeto skurdą sužinome ir iš kito jo draugo, A. Birgelio pasakojimo. Į sunkias materialines vaikino sąlygas mokytojai reagavo įvairiai. Vienas jų, žinomas kaip didelis šykštuolis, įkišęs jam į kišenę dovaną – šešis rublius. Kas buvo tas geradarys ir kodėl taip pasielgė, deja, nežinome. Galbūt tai buvo pats direktorius Dobrovolskis, kurį Malevskis laiškuose vadino šykštuoliu. Tačiau pastarasis jaunuolį vertino kitaip. Jis nuolat pabrėždavo, jog globojo vargšą, naujai paskirtą mokytoją kūrybinio literatūrinio kelio pradžioje. Jo prisiminimuose Mickevičius iškyla kaip labai stropus, bet itin neturtingas mokytojas, maitindavęsis tik bulvėmis, kava ir arbata, eidamas miegoti dengęsis apsiaustu. Kauno apskrities mokyklos mokytojas Mickevičius čia patyrė skurdo metus. Jo alga buvo 25 rub. per mėnesį (kai tuo tarpu St. Moravskiui išlaikyti tėvas skirdavo 200 rub.). Tai, kad poetui netgi stigo geresnių rūbų, iliustruoja faktas, jog išvykstant į Kauną J. Čečiotas paskolino jam savo apsiaustą, nes šis savąjį buvo paskolinęs broliui. Apie poeto skurdą sužinome ir iš kito jo draugo, A. Birgelio pasakojimo. Į sunkias materialines vaikino sąlygas mokytojai reagavo įvairiai. Vienas jų, žinomas kaip didelis šykštuolis, įkišęs jam į kišenę dovaną – šešis rublius. Kas buvo tas geradarys ir kodėl taip pasielgė, deja, nežinome. Galbūt tai buvo pats direktorius Dobrovolskis, kurį Malevskis laiškuose vadino šykštuoliu. Tačiau pastarasis jaunuolį vertino kitaip. Jis nuolat pabrėždavo, jog globojo vargšą, naujai paskirtą mokytoją kūrybinio literatūrinio kelio pradžioje. Jo prisiminimuose Mickevičius iškyla kaip labai stropus, bet itin neturtingas mokytojas, maitindavęsis tik bulvėmis, kava ir arbata, eidamas miegoti dengęsis apsiaustu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Mūsų didžioji pergalė

Pirmadienį švęsime Kovo 11-tosios sukaktį. Prisiminsime dieną, kai iš Vilniaus „miestui ir pasauliui“ buvo paskelbta apie Lietuvą, prisikeliančią po netekčių ir nevilties dešimtmečių. Paskelbta daug kam netikėta žinia, kad okupacija lietuvių tautos nepalaužė. Mums tą dieną sumišo džiaugsmas, tikėjimas, viltys, nerimas. Buvo sunku patikėti, kad Lietuva bus laisva, kad Rusija laisvės siekio neužgniauš. Pirmadienį švęsime Kovo 11-tosios sukaktį. Prisiminsime dieną, kai iš Vilniaus „miestui ir pasauliui“ buvo paskelbta apie Lietuvą, prisikeliančią po netekčių ir nevilties dešimtmečių. Paskelbta daug kam netikėta žinia, kad okupacija lietuvių tautos nepalaužė. Mums tą dieną sumišo džiaugsmas, tikėjimas, viltys, nerimas. Buvo sunku patikėti, kad Lietuva bus laisva, kad Rusija laisvės siekio neužgniauš.
Skaityti daugiau
0
0
0

Knyga, kuri išliks: Gedimino Vaitkevičiaus Vilniaus įkūrimas

Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas… Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas…
Skaityti daugiau
0
0
0

Dvi esė

Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti į lietuvių kalbą. „Metai“ spausdino ir jo esė „Komfortas“ (2010). Čia pateikiamos dar dvi Huxley’io esė: „Cenzūra ir sakytinė literatūra“ bei „Rytoj, poryt ir užporyt“. Parašytos 1952 m., jos įžvalgiai atskleidžia kai kurias XXI a. ir dar tolimesnės ateities problemas, pavyzdžiui, ekonominę knygų cenzūrą, kuriai įveikti siūlomas originalus būdas – garsinės knygos. Žinoma, technikos priemonės, siūlomos šiai idėjai įgyvendinti, paseno (1952 m. Huxley’is negalėjo numatyti šiuolaikinių garso įrašymo būdų), tačiau nepaseno mintis apie garsiai skaitomo kūrinio įtaigumą. Nepaseno ir mintis, kad geros knygos neretai atstoja universitetus. Rašytojui rūpėjo žmonijos plėtros alternatyvos, jo žvilgsnis antrojoje esė siekia 2050-uosius metus.Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti į lietuvių kalbą. „Metai“ spausdino ir jo esė „Komfortas“ (2010). Čia pateikiamos dar dvi Huxley’io esė: „Cenzūra ir sakytinė literatūra“ bei „Rytoj, poryt ir užporyt“. Parašytos 1952 m., jos įžvalgiai atskleidžia kai kurias XXI a. ir dar tolimesnės ateities problemas, pavyzdžiui, ekonominę knygų cenzūrą, kuriai įveikti siūlomas originalus būdas – garsinės knygos. Žinoma, technikos priemonės, siūlomos šiai idėjai įgyvendinti, paseno (1952 m. Huxley’is negalėjo numatyti šiuolaikinių garso įrašymo būdų), tačiau nepaseno mintis apie garsiai skaitomo kūrinio įtaigumą. Nepaseno ir mintis, kad geros knygos neretai atstoja universitetus. Rašytojui rūpėjo žmonijos plėtros alternatyvos, jo žvilgsnis antrojoje esė siekia 2050-uosius metus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Jeruzalė: biografija

Anglų istorikas Simonas Sebagas Montefiore lietuvių skaitytojui jau žinomas iš dviejų knygų apie Staliną. Čia publikuojame ištrauką iš didelio užmojo Jeruzalės miesto istorijos.Anglų istorikas Simonas Sebagas Montefiore lietuvių skaitytojui jau žinomas iš dviejų knygų apie Staliną. Čia publikuojame ištrauką iš didelio užmojo Jeruzalės miesto istorijos.
Skaityti daugiau
0
0
0

Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinė veikla

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo istorijoje gerai žinomas Seinų vardas. Seinai į mūsų atgimimo istoriją pirmiausia įėjo dėl ten veikusios kunigų seminarijos ir jos auklėtinių įsitraukimo į kultūrinį, ekonominį ir net politinį atgimstančios tautos gyvenimą. Seinus vienu iš kultūrinių Lietuvos centrų padarė nuo 1906 m. pradėjusi veikti lietuviška spaustuvė, kurioje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Jos atsiradimas siejosi su dvasininkų veikla. Šiame straipsnyje plačiau nesigilinsime į spaustuvės veiklą, bet kalbėsime apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą.XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo istorijoje gerai žinomas Seinų vardas. Seinai į mūsų atgimimo istoriją pirmiausia įėjo dėl ten veikusios kunigų seminarijos ir jos auklėtinių įsitraukimo į kultūrinį, ekonominį ir net politinį atgimstančios tautos gyvenimą. Seinus vienu iš kultūrinių Lietuvos centrų padarė nuo 1906 m. pradėjusi veikti lietuviška spaustuvė, kurioje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Jos atsiradimas siejosi su dvasininkų veikla. Šiame straipsnyje plačiau nesigilinsime į spaustuvės veiklą, bet kalbėsime apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.
Skaityti daugiau
0
0
0

Socialinių ir literatūrinių plotmių tarpusavio priklausomybė

Aižėjant postmoderniosios nihilistinės, ambivalentiškos pasaulėžiūros ir ja grindžiamos estetikos pamatams, pamažu keičiasi literatūros tyrimų kryptys, kritikai ir teoretikai ieško naujų atspirties taškų, kad galėtų kitaip pažvelgti į grožinės literatūros tekstus, atmetę diskursą, kuris iš esmės ignoravo vertybinį matmenį. Prestižinė anglų akademinė leidykla išleido straipsnių rinkinį, parengtą pagal pranešimus, skaitytus Vilniaus universiteto surengtoje mokslinėje konferencijoje „Literatūra ir visuomenė“. Tyrinėtojai iš įvairių Europos šalių aptaria literatūros sąsajas ir sąveikas su visuomene, remdamiesi įvairiomis metodologijomis, t. y. nelaiko savęs kokio nors vieno, juolab suabsoliutinto, tyrimų metodo adeptais (skirtingai nuo, pavyzdžiui, gana sektantiško lietuvių semiotikų būrelio, kurio nariai, regis, įsivaizduoja esant vienui vieną „tikslų“ ir „mokslišką“ raktą kultūros tekstams „atrakinti“, nors pats semiotikos guru Algirdas Julius Greimas gyvenimo pabaigoje rašė supratęs, kad tai buvusi tik iliuzija). Aižėjant postmoderniosios nihilistinės, ambivalentiškos pasaulėžiūros ir ja grindžiamos estetikos pamatams, pamažu keičiasi literatūros tyrimų kryptys, kritikai ir teoretikai ieško naujų atspirties taškų, kad galėtų kitaip pažvelgti į grožinės literatūros tekstus, atmetę diskursą, kuris iš esmės ignoravo vertybinį matmenį. Prestižinė anglų akademinė leidykla išleido straipsnių rinkinį, parengtą pagal pranešimus, skaitytus Vilniaus universiteto surengtoje mokslinėje konferencijoje „Literatūra ir visuomenė“. Tyrinėtojai iš įvairių Europos šalių aptaria literatūros sąsajas ir sąveikas su visuomene, remdamiesi įvairiomis metodologijomis, t. y. nelaiko savęs kokio nors vieno, juolab suabsoliutinto, tyrimų metodo adeptais (skirtingai nuo, pavyzdžiui, gana sektantiško lietuvių semiotikų būrelio, kurio nariai, regis, įsivaizduoja esant vienui vieną „tikslų“ ir „mokslišką“ raktą kultūros tekstams „atrakinti“, nors pats semiotikos guru Algirdas Julius Greimas gyvenimo pabaigoje rašė supratęs, kad tai buvusi tik iliuzija).
Skaityti daugiau
0
0
0