Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Skaistybės kermošius moralinio nuopuolio fone

Kultūros barų nr. 2 Algimantas Gureckas, Šviesos sambūrio pradininkas, paskelbė tekstą „Audiátur et áltera pars“, atsiliepdamas į mano straipsnių ciklą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Jis daro tokią išvadą: „Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Niekas iš šono jai neprimetė nei santvarkos, nei valdžios, ji turi tokią santvarką ir tokią valdžią, kokią pasirinko ir išsirinko Lietuvos piliečiai. Neteisinga dėl to kaltinti Santarą-Šviesą ar apskritai visus užsienio lietuvius. Argi jie siūlė Lietuvoje palikti sovietinę biurokratinę valdymo sistemą? Be to, nesvarbu, ką jie siūlė ar būtų siūlę, Lietuvos žmonės vis vien jų neklausė, į patarimus nekreipė dėmesio, tad išeiviai negali būti laikomi atsakingais už klaidingus šalies piliečių pasirinkimus.“ Kultūros barų nr. 2 Algimantas Gureckas, Šviesos sambūrio pradininkas, paskelbė tekstą „Audiátur et áltera pars“, atsiliepdamas į mano straipsnių ciklą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Jis daro tokią išvadą: „Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Niekas iš šono jai neprimetė nei santvarkos, nei valdžios, ji turi tokią santvarką ir tokią valdžią, kokią pasirinko ir išsirinko Lietuvos piliečiai. Neteisinga dėl to kaltinti Santarą-Šviesą ar apskritai visus užsienio lietuvius. Argi jie siūlė Lietuvoje palikti sovietinę biurokratinę valdymo sistemą? Be to, nesvarbu, ką jie siūlė ar būtų siūlę, Lietuvos žmonės vis vien jų neklausė, į patarimus nekreipė dėmesio, tad išeiviai negali būti laikomi atsakingais už klaidingus šalies piliečių pasirinkimus.“
Skaityti daugiau
0
0
0

Visuomenės priešas: teatras kaip viešoji sfera

Jonas Vaitkus, 2011 m. režisuodamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (LNDT), panaudojo modernistų atrastą principą, kai publika įtraukiama į veiksmą kaip pasakojime dalyvaujanti minia. Ibseno dramos 4-asis aktas vaizduoja pietinės Norvegijos kurortinio miestelio gyventojų bendruomenės susirinkimą kapitono Horsterio namuose. Meras ir kiti valdžios atstovai nori išgirsti viešąją nuomonę, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, ar skelbti informaciją apie užnuodytą vandenį, ar jos neskelbti, kad nežlugtų kurorto verslas. Ibsenas šį svarbiausią modernios visuomenės atradimą – liberalų piliečių susirinkimą, stebintį, kritikuojantį ir keičiantį politikų sprendimus, vaizduoja labai ironiškai. Politikai pjesėje nė kiek nepanašūs į kuklius valstybės tarnautojus, greičiau primena vietinius feodalus, ginančius vien savo pačių naudą, viešajai nuomonei atstovaujanti laisvoji žiniasklaida čia yra ne tiesos, bet manipuliavimo įrankis, ir – svarbiausia – patys piliečiai pasirodo esantys trumparegiai, savanaudiškai susirūpinę vien privačiais interesais. Galima spėti, kad Nacionalinio dramos teatro žiūrovams, atsidūrusiems šių piliečių vietoje, po salę išsibarsčiusiems klakeriams laidant Ibseno parašytas ir pačių improvizuotas replikas, kyla prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie kviečiami įsitraukti į polemiką, nes scenoje vaizduojami įvykiai labai primena politinį šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą, o daugelis frazių, nuskambančių per susirinkimą, pataiko tiesiai į dešimtuką, tarsi būtų paimtos iš naujausio laikraščio. Antra vertus, iš žiūrovų/piliečių šaipomasi tarsi iš apatiškos siaurakakčių minios arba „kompaktiškosios daugumos“, kaip ją apibūdina pagrindinis herojus – daktaras Stokmanas. Jonas Vaitkus, 2011 m. režisuodamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (LNDT), panaudojo modernistų atrastą principą, kai publika įtraukiama į veiksmą kaip pasakojime dalyvaujanti minia. Ibseno dramos 4-asis aktas vaizduoja pietinės Norvegijos kurortinio miestelio gyventojų bendruomenės susirinkimą kapitono Horsterio namuose. Meras ir kiti valdžios atstovai nori išgirsti viešąją nuomonę, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, ar skelbti informaciją apie užnuodytą vandenį, ar jos neskelbti, kad nežlugtų kurorto verslas. Ibsenas šį svarbiausią modernios visuomenės atradimą – liberalų piliečių susirinkimą, stebintį, kritikuojantį ir keičiantį politikų sprendimus, vaizduoja labai ironiškai. Politikai pjesėje nė kiek nepanašūs į kuklius valstybės tarnautojus, greičiau primena vietinius feodalus, ginančius vien savo pačių naudą, viešajai nuomonei atstovaujanti laisvoji žiniasklaida čia yra ne tiesos, bet manipuliavimo įrankis, ir – svarbiausia – patys piliečiai pasirodo esantys trumparegiai, savanaudiškai susirūpinę vien privačiais interesais. Galima spėti, kad Nacionalinio dramos teatro žiūrovams, atsidūrusiems šių piliečių vietoje, po salę išsibarsčiusiems klakeriams laidant Ibseno parašytas ir pačių improvizuotas replikas, kyla prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie kviečiami įsitraukti į polemiką, nes scenoje vaizduojami įvykiai labai primena politinį šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą, o daugelis frazių, nuskambančių per susirinkimą, pataiko tiesiai į dešimtuką, tarsi būtų paimtos iš naujausio laikraščio. Antra vertus, iš žiūrovų/piliečių šaipomasi tarsi iš apatiškos siaurakakčių minios arba „kompaktiškosios daugumos“, kaip ją apibūdina pagrindinis herojus – daktaras Stokmanas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ar Prahos deklaracija pabudins Europos sąžinę?

Su Prahos Metropoliteno, Pilzeno Vakarų Bohemijos universitetų profesoriumi, knygų „Čekoslovakija ir Čekijos Respublika pasaulio politikoje“, „Intelektualai ir komunizmo idėja“ autoriumi Ladislavu Cabada ir Čekų PEN centro prezidentu Jiří’u Dědečeku kalbasi Tomas KavaliauskasSu Prahos Metropoliteno, Pilzeno Vakarų Bohemijos universitetų profesoriumi, knygų „Čekoslovakija ir Čekijos Respublika pasaulio politikoje“, „Intelektualai ir komunizmo idėja“ autoriumi Ladislavu Cabada ir Čekų PEN centro prezidentu Jiří’u Dědečeku kalbasi Tomas Kavaliauskas
Skaityti daugiau
0
0
0

ARCHITEKTAS

Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS. Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS.
Skaityti daugiau
0
0
0

Mozartas – Vilniuje

Prof. Petro Kuncos pokalbis su Zalcburgo universiteto Mozarteum profesoriumi, Muzikinio teatro katedros vedėju, Mozarto operų instituto direktoriumi Josefu Wallnigu Prof. Petro Kuncos pokalbis su Zalcburgo universiteto Mozarteum profesoriumi, Muzikinio teatro katedros vedėju, Mozarto operų instituto direktoriumi Josefu Wallnigu
Skaityti daugiau
0
0
0

Trumpai, bet ryškiai suspindėjęs

Laikas daug ką pakeičia, tačiau jis nekeičia to, kas buvo žmogaus gyvenime. O buvo daug ko. Žmogus kūrė, siekė, planavo. Toks buvo ir prieš šimtą metų miręs jaunas, nespėjęs plačiau išsiskleisti poetas Zigmas GAIDAMAVIČIUS-GĖLĖ (1894–1912). Kultūros istorikas Vilmantas KRIKŠTAPONIS pastebi, kad kūrėjas ir jo darbai gyvi tol, kol jį prisimename. Straipsnis, parašytas naudojantis poeto dienoraščiuose likusiais ir jį pažinojusių žmonių atsiminimais, skiriamas šimtosioms Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės mirties metinėmis.Laikas daug ką pakeičia, tačiau jis nekeičia to, kas buvo žmogaus gyvenime. O buvo daug ko. Žmogus kūrė, siekė, planavo. Toks buvo ir prieš šimtą metų miręs jaunas, nespėjęs plačiau išsiskleisti poetas Zigmas GAIDAMAVIČIUS-GĖLĖ (1894–1912). Kultūros istorikas Vilmantas KRIKŠTAPONIS pastebi, kad kūrėjas ir jo darbai gyvi tol, kol jį prisimename. Straipsnis, parašytas naudojantis poeto dienoraščiuose likusiais ir jį pažinojusių žmonių atsiminimais, skiriamas šimtosioms Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės mirties metinėmis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Atvirlaiškiai iš Vilniaus 1911–1928

Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai ir meninės leidyklos, pavyzdžiui, Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius, bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi. Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas…Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai ir meninės leidyklos, pavyzdžiui, Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius, bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi. Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas…
Skaityti daugiau
0
0
0

„MAN SEKĖSI NETGI KAI TAPAU ŠOKĖJU…“

Plačiai žinomos vokiečių šokio trupės Sasha Waltz & Guests narys Virginijus PUODŽIŪNAS gimė 1973 metais Kaune. Šokio karjerą pradėjo studijomis moderniojo šokio teatre „Aura“, vėliau mokėsi Erico Hawkinso šokio trupėje, Tish menų mokykloje (New York University Tish School of Arts), Benningtono koledže bei Londono šiuolaikinio šokio mokykloje (London Contemporary Dance School). Sasha Waltz & Guests trupėje Virginijus, arba tiesiog Virgis, šoka nuo 1999-ųjų, kuria vaidmenis spektakliuose „Kūnas“ („Körper“, 2000), „S“ (2000), „Potvynio banga“ („Gezeiten“, 2005), „Didonė ir Enėjas“ („Dido & Aeneas“, 2005), „Medėja“ („Medea“, 2007), „Continu“ (2009) ir dalyvauja kituose projektuose. Praėjusių metų rudenį trupė viešėjo Londono Sadler’s Wells teatre. Virginijus maloniai sutiko atsakyti į menotyrininkės Ramintos BUMBULYTĖS klausimus. Plačiai žinomos vokiečių šokio trupės Sasha Waltz & Guests narys Virginijus PUODŽIŪNAS gimė 1973 metais Kaune. Šokio karjerą pradėjo studijomis moderniojo šokio teatre „Aura“, vėliau mokėsi Erico Hawkinso šokio trupėje, Tish menų mokykloje (New York University Tish School of Arts), Benningtono koledže bei Londono šiuolaikinio šokio mokykloje (London Contemporary Dance School). Sasha Waltz & Guests trupėje Virginijus, arba tiesiog Virgis, šoka nuo 1999-ųjų, kuria vaidmenis spektakliuose „Kūnas“ („Körper“, 2000), „S“ (2000), „Potvynio banga“ („Gezeiten“, 2005), „Didonė ir Enėjas“ („Dido & Aeneas“, 2005), „Medėja“ („Medea“, 2007), „Continu“ (2009) ir dalyvauja kituose projektuose. Praėjusių metų rudenį trupė viešėjo Londono Sadler’s Wells teatre. Virginijus maloniai sutiko atsakyti į menotyrininkės Ramintos BUMBULYTĖS klausimus.
Skaityti daugiau
0
0
0