Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

„Jo ypatingas bruožas tas, kad myli savo Vilnių…“

Grafas Antanas Tiškevičius (1866–1920) – nepelnytai pamiršta, tačiau neabejotinai reikšminga ir įdomi Vilniaus miesto istorijos figūra. XIX a. pabaigoje paveldėjęs milžiniškus turtus, jis vos per keletą metų sugebėjo išjudinti Vilniaus pramonę ir prekybą, sukaupti įspūdingą biblioteką ir meno dirbinių kolekciją. Dailėtyrininkės Aistės BIMBIRYTĖS-MACKEVIČIENĖS straipsnyje bandoma atkurti tragiškai gyvenimą baigusio aristokrato biografijos bruožus ir jo santykį su Vilniaus miestu.Grafas Antanas Tiškevičius (1866–1920) – nepelnytai pamiršta, tačiau neabejotinai reikšminga ir įdomi Vilniaus miesto istorijos figūra. XIX a. pabaigoje paveldėjęs milžiniškus turtus, jis vos per keletą metų sugebėjo išjudinti Vilniaus pramonę ir prekybą, sukaupti įspūdingą biblioteką ir meno dirbinių kolekciją. Dailėtyrininkės Aistės BIMBIRYTĖS-MACKEVIČIENĖS straipsnyje bandoma atkurti tragiškai gyvenimą baigusio aristokrato biografijos bruožus ir jo santykį su Vilniaus miestu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kas yra gyva, o kas yra mirę lietuvių kultūros filosofijoje?

Knyga monumentali – virš šešių šimtų puslapių. Storesnę savo knygų lentynoje matau tiktai Bibliją. Kaip ir Biblija, ši knyga nėra laisvalaikio skaitiniai. Su ja reikia tiesiog būti. Valstietis, žemės žmogus buvoja su medžiu, akmeniu, matomu horizontu. Todėl gali ramiai tylėti. Miesto žmogus tam tikru aspektu priklauso Vytauto Kavolio aprašytiems „nužemintiesiems“: jis yra emigrantas kita to žodžio prasme, nes irgi yra praradęs žemę kaip egzistencinę atramą. Jo pasaulį struktūruoja papasakotos istorijos. Todėl jei pavargęs valstietis gali pailsinti galvą priglaudęs ją ant akmens, tai miesto žmogus po ja turėtų pasidėti knygą, pasakojančią apie Lietuvos kultūros istoriją, ypač apie jos filosofinę dramą. Bet ar dėsis?Knyga monumentali – virš šešių šimtų puslapių. Storesnę savo knygų lentynoje matau tiktai Bibliją. Kaip ir Biblija, ši knyga nėra laisvalaikio skaitiniai. Su ja reikia tiesiog būti. Valstietis, žemės žmogus buvoja su medžiu, akmeniu, matomu horizontu. Todėl gali ramiai tylėti. Miesto žmogus tam tikru aspektu priklauso Vytauto Kavolio aprašytiems „nužemintiesiems“: jis yra emigrantas kita to žodžio prasme, nes irgi yra praradęs žemę kaip egzistencinę atramą. Jo pasaulį struktūruoja papasakotos istorijos. Todėl jei pavargęs valstietis gali pailsinti galvą priglaudęs ją ant akmens, tai miesto žmogus po ja turėtų pasidėti knygą, pasakojančią apie Lietuvos kultūros istoriją, ypač apie jos filosofinę dramą. Bet ar dėsis?
Skaityti daugiau
0
0
0

Projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ –­ pusiaukelėje

Apie projekto „Aukštosios kultūros impulsus mokykloms“ (AKIM), kurį vykdo Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA), intencijas, užmanymą, įgyvendinimo gaires, tikslus plačiau buvo rašyta ir pristatyta žurnale „Literatūra ir menas“ (2012 03 02, Nr. 3369). Turbūt ne vienam: tiek projekte dalyvaujantiems menininkams, mokykloms, tiek patiems idėjos autoriams, vykdytojams, administratoriams kėlė nuogąstavimų kaip visos iki šiol Lietuvoje precedento neturinčio ir neturėjusio projekto idėjos, užmanymai virs realiu kūnu, įgaus formą. Deklaruota projekto esmė buvo daugiau nei paprasta: tai profesionalaus meno, menininkų, kultūros ir mokyklos, plačiąja prasme, suartinimas. Pagal sumanymą, dvejus – 2012–2013 metus į 600 Lietuvos mokyklų turėjo keliauti menininkai, kultūros žmonės ir kultūrinė spauda, vykti meninės kūrybos pamokos.Apie projekto „Aukštosios kultūros impulsus mokykloms“ (AKIM), kurį vykdo Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA), intencijas, užmanymą, įgyvendinimo gaires, tikslus plačiau buvo rašyta ir pristatyta žurnale „Literatūra ir menas“ (2012 03 02, Nr. 3369). Turbūt ne vienam: tiek projekte dalyvaujantiems menininkams, mokykloms, tiek patiems idėjos autoriams, vykdytojams, administratoriams kėlė nuogąstavimų kaip visos iki šiol Lietuvoje precedento neturinčio ir neturėjusio projekto idėjos, užmanymai virs realiu kūnu, įgaus formą. Deklaruota projekto esmė buvo daugiau nei paprasta: tai profesionalaus meno, menininkų, kultūros ir mokyklos, plačiąja prasme, suartinimas. Pagal sumanymą, dvejus – 2012–2013 metus į 600 Lietuvos mokyklų turėjo keliauti menininkai, kultūros žmonės ir kultūrinė spauda, vykti meninės kūrybos pamokos.
Skaityti daugiau
0
0
0

Sąžinės balsas ar holokausto indust­rija?

Nesu Normano Finkelsteino ir jo kontroversiškos knygos „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ gerbėjas, labiausiai dėl tulžingo jos tono ir visuotinio sąmokslo teorijų. Vis dėlto po knygos pasirodymo 2000-aisiais (lietuviškas vertimas išėjo 2004 m.), po visų kilusių polemikų Finkelsteino sąvoka „holokausto industrija“ tapo Antrojo pasaulinio karo atminties tyrimų dalimi. Politines, istorines, literatūrines, popkultūrines manipuliacijas holokausto atmintimi tiriantys darbai jau sudaro atskirą lauką, ir jame iškyla kur kas rimtesnių už rėksmingąjį Finkelsteiną kritikų vardai: istorikai Peteris Novickas ir Timas Cole’as, filosofas Berelis Langas, literatūrologės Sue Vice ir Ruth Franklin. Tarp holokausto industrijos kritikų atrastume ir Aušvicą išgyvenusį vengrų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Imre Kertészą, kuris garsų Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“ yra pavadinęs tik „holokausto produktu holokausto vartotojams“, o karčioje esė „Kam priklauso Aušvicas?“ teigė: „…išlikę gyvieji bejėgiškai stebi, kaip susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi. Nesu Normano Finkelsteino ir jo kontroversiškos knygos „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ gerbėjas, labiausiai dėl tulžingo jos tono ir visuotinio sąmokslo teorijų. Vis dėlto po knygos pasirodymo 2000-aisiais (lietuviškas vertimas išėjo 2004 m.), po visų kilusių polemikų Finkelsteino sąvoka „holokausto industrija“ tapo Antrojo pasaulinio karo atminties tyrimų dalimi. Politines, istorines, literatūrines, popkultūrines manipuliacijas holokausto atmintimi tiriantys darbai jau sudaro atskirą lauką, ir jame iškyla kur kas rimtesnių už rėksmingąjį Finkelsteiną kritikų vardai: istorikai Peteris Novickas ir Timas Cole’as, filosofas Berelis Langas, literatūrologės Sue Vice ir Ruth Franklin. Tarp holokausto industrijos kritikų atrastume ir Aušvicą išgyvenusį vengrų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Imre Kertészą, kuris garsų Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“ yra pavadinęs tik „holokausto produktu holokausto vartotojams“, o karčioje esė „Kam priklauso Aušvicas?“ teigė: „…išlikę gyvieji bejėgiškai stebi, kaip susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kalbos jausmas

Beveik nepastebėtas, kultūrinėje spaudoje nereflektuotas vienas įdomus reiškinys – Marijampolės forumas. Medžiagos iš forumo diskusijų galima rasti tik keliuose Marijampolės regiono tinklalapiuose. Koks tai renginys? Tai prieš porą metų užgimęs laisvų diskusijų klubas ar konferencija. Marijampolės forumas atsirado, kai, anot profesoriaus Raimundo Lopatos, „keli artimesni humanitarinei politologijai mokslininkai iškėlė mintį, jog pribrendo reikalas reguliariai aptarti šalies problemas ir ieškoti jų sprendimų ne sostinėje, o periferijoje“. Šia iniciatyva susidomėjo ARVI įmonių grupės prezidentas Vidmantas Kučinskas, kuris ir pakvietė intelektualus rinktis būtent Marijampolėje. Renginio dalyviai tikina, kad šis forumas gyvuoja ir kad diskusijos vyks ir ateityje.Beveik nepastebėtas, kultūrinėje spaudoje nereflektuotas vienas įdomus reiškinys – Marijampolės forumas. Medžiagos iš forumo diskusijų galima rasti tik keliuose Marijampolės regiono tinklalapiuose. Koks tai renginys? Tai prieš porą metų užgimęs laisvų diskusijų klubas ar konferencija. Marijampolės forumas atsirado, kai, anot profesoriaus Raimundo Lopatos, „keli artimesni humanitarinei politologijai mokslininkai iškėlė mintį, jog pribrendo reikalas reguliariai aptarti šalies problemas ir ieškoti jų sprendimų ne sostinėje, o periferijoje“. Šia iniciatyva susidomėjo ARVI įmonių grupės prezidentas Vidmantas Kučinskas, kuris ir pakvietė intelektualus rinktis būtent Marijampolėje. Renginio dalyviai tikina, kad šis forumas gyvuoja ir kad diskusijos vyks ir ateityje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Juodųjų gulbių šokiai

Politologas Nassimas Talebas prieš keletą metų civilizacijų studijose įtvirtino labai greitai išpopuliarėjusią „juodųjų gulbių“ metaforą (plačiau žr. Guodos Azguridienės mintis: NŽ-A, 2008, Nr. 7–8). Šitaip vadinami netikėti, neplanuoti ir radikalias istorines pasekmes sukeliantys reiškiniai. Gamtiniai kataklizmai, finansinių sistemų griūtys, nelogiškos socialinės revoliucijos ir keistos asmenybės gali per trumpą laiką sugriauti metodiškai kurtas bendrijas, valstybes ir civilizacijas. Politologas Nassimas Talebas prieš keletą metų civilizacijų studijose įtvirtino labai greitai išpopuliarėjusią „juodųjų gulbių“ metaforą (plačiau žr. Guodos Azguridienės mintis: NŽ-A, 2008, Nr. 7–8). Šitaip vadinami netikėti, neplanuoti ir radikalias istorines pasekmes sukeliantys reiškiniai. Gamtiniai kataklizmai, finansinių sistemų griūtys, nelogiškos socialinės revoliucijos ir keistos asmenybės gali per trumpą laiką sugriauti metodiškai kurtas bendrijas, valstybes ir civilizacijas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Šviesus rytojus ir jo sutemos: apie literatūrą vėlyvuoju sovietmečiu

2012 m. gruodžio 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija „Šviesaus rytojaus sutemos: Lietuvių literatūra vėlyvuoju sovietmečiu“. Konferenciją surengė LLTI Šiuolaikinės literatūros skyrius, tačiau simboliška atrodo dalomosiose programėlėse įsivėlusi klaida, renginio autorystę priskirianti Senosios literatūros skyriui. Mat sovietmetis tikrai pasirodo esąs tokia paleolitinė epocha, taip nutolusi nuo šiandienės patirties, sunkiai apibūdinama, nors nuolat juntama, bauginanti kaip niekaip Anapilin neiškeliaujanti vėlė. O gal kaltė? Kaltės baimė? – apie tai jau po pirmųjų pranešimų į diskusijas leidosi konferencijoje dalyvavę ir moderavę literatūrologai: Rimantas Kmita, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Imelda Vedrickaitė, Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Loreta Jakonytė, Regimantas Tamošaitis, Taisija Laukkonėn, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Loreta Mačianskaitė, Dalia Striogaitė, Aušra Jurgutienė.2012 m. gruodžio 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija „Šviesaus rytojaus sutemos: Lietuvių literatūra vėlyvuoju sovietmečiu“. Konferenciją surengė LLTI Šiuolaikinės literatūros skyrius, tačiau simboliška atrodo dalomosiose programėlėse įsivėlusi klaida, renginio autorystę priskirianti Senosios literatūros skyriui. Mat sovietmetis tikrai pasirodo esąs tokia paleolitinė epocha, taip nutolusi nuo šiandienės patirties, sunkiai apibūdinama, nors nuolat juntama, bauginanti kaip niekaip Anapilin neiškeliaujanti vėlė. O gal kaltė? Kaltės baimė? – apie tai jau po pirmųjų pranešimų į diskusijas leidosi konferencijoje dalyvavę ir moderavę literatūrologai: Rimantas Kmita, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Imelda Vedrickaitė, Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Loreta Jakonytė, Regimantas Tamošaitis, Taisija Laukkonėn, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Loreta Mačianskaitė, Dalia Striogaitė, Aušra Jurgutienė.
Skaityti daugiau
0
0
0

Smetoniški kino prioritetai

1897 m. liepos 3 d. Vilniaus Botanikos sode įvyko pirmasis brolių Lumière‘ų „sinematografo“ seansas Lietuvoje. Ir visiškai natūraliai jis buvo pradėtas nuo kronikos „Jo Imperatoriškosios Didenybės karūnacija Maskvoje 1896 m. gegužės 14 d.“ Mat ši juosta buvo viena pirmųjų „judančių fotografijų“, kurias išvydo visų Rusijos imperijos miestų pramogų ieškotojai. Pirmą kartą prieš akis įvykęs kino stebuklas veikiausiai daugeliui visam gyvenimui paliko atmintyje įrėžtą ištaigingos Nikolajaus II karūnacijos vaizdinį. Taip pirmasis kino seansas Rusijos imperijos valdiniams tapo ne tik nekalta pramoga, bet ir tiesioginiu susidūrimu su kinu kaip naujausia auklėjimo ir ideologijos sklaidos priemone. 1897 m. liepos 3 d. Vilniaus Botanikos sode įvyko pirmasis brolių Lumière‘ų „sinematografo“ seansas Lietuvoje. Ir visiškai natūraliai jis buvo pradėtas nuo kronikos „Jo Imperatoriškosios Didenybės karūnacija Maskvoje 1896 m. gegužės 14 d.“ Mat ši juosta buvo viena pirmųjų „judančių fotografijų“, kurias išvydo visų Rusijos imperijos miestų pramogų ieškotojai. Pirmą kartą prieš akis įvykęs kino stebuklas veikiausiai daugeliui visam gyvenimui paliko atmintyje įrėžtą ištaigingos Nikolajaus II karūnacijos vaizdinį. Taip pirmasis kino seansas Rusijos imperijos valdiniams tapo ne tik nekalta pramoga, bet ir tiesioginiu susidūrimu su kinu kaip naujausia auklėjimo ir ideologijos sklaidos priemone.
Skaityti daugiau
0
0
0