Gėda kaip pagrindinis jausmas, apėmęs modernias visuomenes

Gėda gali būti slaptas raktas mūsų civilizacijai „atrakinti“, t. y. suprasti, nes gėda arba jos nuojauta iš esmės tyko visur, nors paprastai būna nematoma. Jos buvimą visur leidžia numanyti teoriniai Charleso Hortono Cooley’o ir Ervingo Goffmano veikalai, kurių įžvalgas patvirtina empiriniai Norberto Eliaso ir Helenos Lewis tyrimai. Eliasas ir Lewis savo išvadose irgi užsimena, kad gėda paprastai yra nematoma, Eliasas netgi atvirai tą teigia. Gėda (kaip ir kiti jausmai, tarkime, baimė) gali būti grįžtamoji, daranti poveikį pačiai sau (gėda dėl gėdos). Mano atliktas gėdos terminų penkiomis kalbomis n-gramų tyrimas patvirtina tiek Eliaso spėjimą, kad gėda yra tapusi nematoma, tiek Michaelo Billigo teoriją apie jausmų slopinimą. Nuolatinis grįžtamasis gėdos antplūdis galėtų paaiškinti, kodėl pasineriama į ekstremalų tylėjimą, o gėdos/pykčio jausmas sukelia smurto proveržius. Gėda gali būti slaptas raktas mūsų civilizacijai „atrakinti“, t. y. suprasti, nes gėda arba jos nuojauta iš esmės tyko visur, nors paprastai būna nematoma. Jos buvimą visur leidžia numanyti teoriniai Charleso Hortono Cooley’o ir Ervingo Goffmano veikalai, kurių įžvalgas patvirtina empiriniai Norberto Eliaso ir Helenos Lewis tyrimai. Eliasas ir Lewis savo išvadose irgi užsimena, kad gėda paprastai yra nematoma, Eliasas netgi atvirai tą teigia. Gėda (kaip ir kiti jausmai, tarkime, baimė) gali būti grįžtamoji, daranti poveikį pačiai sau (gėda dėl gėdos). Mano atliktas gėdos terminų penkiomis kalbomis n-gramų tyrimas patvirtina tiek Eliaso spėjimą, kad gėda yra tapusi nematoma, tiek Michaelo Billigo teoriją apie jausmų slopinimą. Nuolatinis grįžtamasis gėdos antplūdis galėtų paaiškinti, kodėl pasineriama į ekstremalų tylėjimą, o gėdos/pykčio jausmas sukelia smurto proveržius.
Skaityti daugiau

Kontroversiškosios Vydūno misterijos vertinimų pėdsakais

Vydūno „Jūrų varpai“ – moderni, idėjiniu požiūriu itin drąsi drama, tačiau iki šiol ji neišvydo jokios, net mėgėjų, teatro scenos. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidintojai rengėsi ją parodyti 1914 m. rugpjūčio 2 d. miesto parke, bet sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas – tą dieną, pasak Vydūno, „rinkosi šventei nužiūrėtoje vietoje kareiviai“. Vydūno „Jūrų varpai“ – moderni, idėjiniu požiūriu itin drąsi drama, tačiau iki šiol ji neišvydo jokios, net mėgėjų, teatro scenos. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidintojai rengėsi ją parodyti 1914 m. rugpjūčio 2 d. miesto parke, bet sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas – tą dieną, pasak Vydūno, „rinkosi šventei nužiūrėtoje vietoje kareiviai“.
Skaityti daugiau

Kas nutinka, kai remiame demokratiją ir neremiame kultūros

Pavadinimą šiam rašiniui pakuždėjo kolegų pasakojimas apie tai, kaip prieš keliolika metų jie kreipėsi į Amerikos centrą Vilniuje, prašydami nedidelės paramos vienam labai simpatiškam, džiazo gerbėjų pamėgtam nekomerciniam projektui. Iš tuometės direktorės buvo gautas stulbinantis atsakymas: Mes neremiame kultūros, mes remiame demokratiją. Taip jau sutapo, kad po keleto dienų du Boeingai rėžėsi į Niujorko bokštus dvynius… Žinoma, tai grynas sutapimas. Tačiau ilgalaikis principo „mes neremiame kultūros, mes remiame demokratiją“ taikymas vis dėlto gali turėti iš tikrųjų katastrofiškų padarinių.Pavadinimą šiam rašiniui pakuždėjo kolegų pasakojimas apie tai, kaip prieš keliolika metų jie kreipėsi į Amerikos centrą Vilniuje, prašydami nedidelės paramos vienam labai simpatiškam, džiazo gerbėjų pamėgtam nekomerciniam projektui. Iš tuometės direktorės buvo gautas stulbinantis atsakymas: Mes neremiame kultūros, mes remiame demokratiją. Taip jau sutapo, kad po keleto dienų du Boeingai rėžėsi į Niujorko bokštus dvynius… Žinoma, tai grynas sutapimas. Tačiau ilgalaikis principo „mes neremiame kultūros, mes remiame demokratiją“ taikymas vis dėlto gali turėti iš tikrųjų katastrofiškų padarinių.
Skaityti daugiau

Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „ todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „ todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.
Skaityti daugiau

Apsisprendimo ir ryžto žmogus

Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią. Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“, – argi jinai nerašo ir apie save?Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią. Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“, – argi jinai nerašo ir apie save?
Skaityti daugiau

Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?
Skaityti daugiau

Disputai apie muziką ir kultūrą (9)

Žurnalas „Muzikos barai“ ir LRT radijo programos „Klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą ciklą. Devintosios laidos tema, kaip ir „Didysis muzikų paradas 2012“, buvo skirta Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metams. Tad drauge su Prienų globos namų direktore, asociacijos „Rūpestinga globa“ prezidente Angele Bajoriene, rašytoju ir žurnalistu Sigitu Krivicku ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidente kompozitore Audrone Žigaityte-Nekrošiene pamėginsime pažvelgti į kartų kaitos ir sugyvenimo problemas ir mėginimą jas spręsti kultūros politikos aspektu. Diskusijos vedėja – LRT radijo programos „Klasika” projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.Žurnalas „Muzikos barai“ ir LRT radijo programos „Klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą ciklą. Devintosios laidos tema, kaip ir „Didysis muzikų paradas 2012“, buvo skirta Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metams. Tad drauge su Prienų globos namų direktore, asociacijos „Rūpestinga globa“ prezidente Angele Bajoriene, rašytoju ir žurnalistu Sigitu Krivicku ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidente kompozitore Audrone Žigaityte-Nekrošiene pamėginsime pažvelgti į kartų kaitos ir sugyvenimo problemas ir mėginimą jas spręsti kultūros politikos aspektu. Diskusijos vedėja – LRT radijo programos „Klasika” projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.
Skaityti daugiau

„Muzika yra tarsi sapnas“

Arvydas Malcys (g. 1957 m.), žinomas violončelininkas ir kompozitorius, Lietuvos konservatorijoje 1980 m. baigė Domo Svirskio violončelės, o 1989 m. – Vytauto Laurušo kompozicijos klasę. Nuo 1979 m. griežia violončele Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. 1991–1997 m. griežė Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, 1995–1997 m. – Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje. Su jais koncertavo daugelyje šalių, kur pristatė ir lietuvių kūrinių premjeras. Arvydas Malcys (g. 1957 m.), žinomas violončelininkas ir kompozitorius, Lietuvos konservatorijoje 1980 m. baigė Domo Svirskio violončelės, o 1989 m. – Vytauto Laurušo kompozicijos klasę. Nuo 1979 m. griežia violončele Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. 1991–1997 m. griežė Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, 1995–1997 m. – Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje. Su jais koncertavo daugelyje šalių, kur pristatė ir lietuvių kūrinių premjeras.
Skaityti daugiau