Negalu atsidyvyt propesori Viktoriji

Profesorė Daujotytė nesiliauja manęs stebinti savo gyvenimo vešlumu – regis, ji pati geba visus šiandien rašančiuosius pamatyti, į juos atsišaukti jautriu, asmeninio santykio nuspalvintu žodžiu, matyt, jausdama seserystės pareigą dalyvauti kokios knygos ar knygelės sutiktuvėse, geba žvilgsniu aprėpti lietuviškąjį literatūrinį panteoną, vis nupurtydama dulkes nuo kurio nors senamadžio, postmodernaus naratyvo nustumto į pašalį, tomelių, geba, savo literatūrologinį kruopštumą supindama su poetiškai egzistencine pajauta, rašyti veikalus, kurie bibliotekose turbūt yra paskirstomi – pagal žanrą, tematiką, paskirtį – po skirtingiausias lentynas, geba vis blykstelti nauja savo asmenybės (regis, santūrios, bet kipšas juos žino!) atvertimi… Profesorė Daujotytė nesiliauja manęs stebinti savo gyvenimo vešlumu – regis, ji pati geba visus šiandien rašančiuosius pamatyti, į juos atsišaukti jautriu, asmeninio santykio nuspalvintu žodžiu, matyt, jausdama seserystės pareigą dalyvauti kokios knygos ar knygelės sutiktuvėse, geba žvilgsniu aprėpti lietuviškąjį literatūrinį panteoną, vis nupurtydama dulkes nuo kurio nors senamadžio, postmodernaus naratyvo nustumto į pašalį, tomelių, geba, savo literatūrologinį kruopštumą supindama su poetiškai egzistencine pajauta, rašyti veikalus, kurie bibliotekose turbūt yra paskirstomi – pagal žanrą, tematiką, paskirtį – po skirtingiausias lentynas, geba vis blykstelti nauja savo asmenybės (regis, santūrios, bet kipšas juos žino!) atvertimi…
Skaityti daugiau

Išleistuvių valsas

Trijų karalių dieną, sausio 6-ąją, Rašytojų klube tradiciškai įteikta Rašytojų sąjungos premija, skiriama už meniškai brandų pastarųjų dvejų metų kūrinį. Šiemetiniu laureatu tapo rašytojas, aktorius, režisierius, „Literatūros ir meno“ bendradarbis Alvydas Šlepikas už romaną „Mano vardas – Marytė“. Trijų karalių dieną, sausio 6-ąją, Rašytojų klube tradiciškai įteikta Rašytojų sąjungos premija, skiriama už meniškai brandų pastarųjų dvejų metų kūrinį. Šiemetiniu laureatu tapo rašytojas, aktorius, režisierius, „Literatūros ir meno“ bendradarbis Alvydas Šlepikas už romaną „Mano vardas – Marytė“.
Skaityti daugiau

Prozos proveržiai

Mintį kyštelėjo pernykštis Vilniaus knygų festivalis, kurio rengėjai paprašė pakalbėti diskusijoje apie pastarųjų dvidešimties metų lietuvių literatūrą. Šiek tiek papildęs ir surašęs tai, ką ten kalbėjau daugiau iš minties nei iš lapo, čia ir pateikiu. Mintį kyštelėjo pernykštis Vilniaus knygų festivalis, kurio rengėjai paprašė pakalbėti diskusijoje apie pastarųjų dvidešimties metų lietuvių literatūrą. Šiek tiek papildęs ir surašęs tai, ką ten kalbėjau daugiau iš minties nei iš lapo, čia ir pateikiu.
Skaityti daugiau

Apie publikacijų veidus

„Literatūros ir meno“ skelbiamas publikacijų konkursas tapo tradicinis: jis rengiamas jau ketvirtuosius metus. Konkurso rezultatų apibendrinimas – tai proga atsigręžti į tai, kokie tekstai savaitraštyje pasirodė, kokių aktualijų būta, kaip apie jas kalbėta, kokios yra prozos tendencijos, ką pasiūlo žinomi autoriai ir ką – nauji, kylantys vardai. Pradėkime nuo laimėtojų. „Literatūros ir meno“ skelbiamas publikacijų konkursas tapo tradicinis: jis rengiamas jau ketvirtuosius metus. Konkurso rezultatų apibendrinimas – tai proga atsigręžti į tai, kokie tekstai savaitraštyje pasirodė, kokių aktualijų būta, kaip apie jas kalbėta, kokios yra prozos tendencijos, ką pasiūlo žinomi autoriai ir ką – nauji, kylantys vardai. Pradėkime nuo laimėtojų.
Skaityti daugiau

Kaip peliuko Mikio apsaugos aktas tapo girnapuse kūrėjams po kaklu

Kur baigiasi autorių teisių apsauga ir prasideda parazitavimas? Tos subtilios ribos derėtų ieškoti ten, kur įspausta raidelė „C“, apvesta apskritimu, reiškianti copyright, arba kopijavimo teisę. Daugeliu atvejų ginamos jau ne autoriaus teisės, o jas paveldėjusio asmens ar bendrovės, įsigijusios platinimo teises, galimybė iš to pelnytis. Šitai dar vadinama intelektinės nuosavybės apsauga, o tokia terminų kaita rodo, kad ne autorius ir ne jo teisės čia yra svarbiausia. Jeigu ne viešumas, platintojai turbūt ir toliau verstų autorius gyventi skurde, pasakiškai pelnydamiesi iš jų pripažinimo, ypač po mirties. Platinimo teisių prioritetas taip išsikerojo, kad pirminė autorių apsaugos nuo plagiatorių intencija jau seniai pasitraukė į užribį ir prisimenama daugiau kaip istorinė realija, kai tapo įprasta apdrausti, pavyzdžiui, operos muziką ar libretą. Atgaline data būtų galima apkaltinti plagiatu net Williamą Shakespeare’ą, kurio „Venecijos pirklys“ yra „prarijęs“ bent trijų autorių idėjas, o ką jau ir kalbėti apie Pablą Picasso, kurį dažnas kolega dailininkas tiesiog bijodavo įsileisti į dirbtuvę. Tačiau šiandien retai kas laiko šias kolizijas prasmingomis.Kur baigiasi autorių teisių apsauga ir prasideda parazitavimas? Tos subtilios ribos derėtų ieškoti ten, kur įspausta raidelė „C“, apvesta apskritimu, reiškianti copyright, arba kopijavimo teisę. Daugeliu atvejų ginamos jau ne autoriaus teisės, o jas paveldėjusio asmens ar bendrovės, įsigijusios platinimo teises, galimybė iš to pelnytis. Šitai dar vadinama intelektinės nuosavybės apsauga, o tokia terminų kaita rodo, kad ne autorius ir ne jo teisės čia yra svarbiausia. Jeigu ne viešumas, platintojai turbūt ir toliau verstų autorius gyventi skurde, pasakiškai pelnydamiesi iš jų pripažinimo, ypač po mirties. Platinimo teisių prioritetas taip išsikerojo, kad pirminė autorių apsaugos nuo plagiatorių intencija jau seniai pasitraukė į užribį ir prisimenama daugiau kaip istorinė realija, kai tapo įprasta apdrausti, pavyzdžiui, operos muziką ar libretą. Atgaline data būtų galima apkaltinti plagiatu net Williamą Shakespeare’ą, kurio „Venecijos pirklys“ yra „prarijęs“ bent trijų autorių idėjas, o ką jau ir kalbėti apie Pablą Picasso, kurį dažnas kolega dailininkas tiesiog bijodavo įsileisti į dirbtuvę. Tačiau šiandien retai kas laiko šias kolizijas prasmingomis.
Skaityti daugiau

Grafikos fronte Kažkas naujo?

Gal ir nebūčiau šįkart pajudinusi plunksnos, jei ne aplinkybės, paskatinusios tai daryti: 1) pagirtina parodos vadyba, puiki reklama, išsamus koncepcijos išaiškinimas; 2) galimybė iš anksto susipažinti su visais pristatomais kūriniais; 3) novatoriškos intencijos. Entuziastingos kuratorės bandė suburti kuo daugiau kuriančių menininkų, suintriguoti žiūrovus, iš naujo apmąstyti pačią grafikos sąvoką, išprovokuoti diskusiją „Kas yra ir gali būti grafika šiandien naudojamų meno raiškos formų bei galimybių kontekste.“ Paroda sumanyta „kaip įvadas-tyrimas, kuriuo remiantis būtų galima formuluoti tolesnių apžvalginių parodų koncepciją“. Tikimasi, kad „iš kitų meno sričių ateinantys idėjiniai impulsai, plastiniai sprendimai gerąja prasme inspiruos grafikos kaitos procesus“.Gal ir nebūčiau šįkart pajudinusi plunksnos, jei ne aplinkybės, paskatinusios tai daryti: 1) pagirtina parodos vadyba, puiki reklama, išsamus koncepcijos išaiškinimas; 2) galimybė iš anksto susipažinti su visais pristatomais kūriniais; 3) novatoriškos intencijos. Entuziastingos kuratorės bandė suburti kuo daugiau kuriančių menininkų, suintriguoti žiūrovus, iš naujo apmąstyti pačią grafikos sąvoką, išprovokuoti diskusiją „Kas yra ir gali būti grafika šiandien naudojamų meno raiškos formų bei galimybių kontekste.“ Paroda sumanyta „kaip įvadas-tyrimas, kuriuo remiantis būtų galima formuluoti tolesnių apžvalginių parodų koncepciją“. Tikimasi, kad „iš kitų meno sričių ateinantys idėjiniai impulsai, plastiniai sprendimai gerąja prasme inspiruos grafikos kaitos procesus“.
Skaityti daugiau