Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Gintaras Karosas: erdvės kūrimas, kaip meno praktika

Gintaras Karosas – Europos parko įkūrėjas. Pirmiausia parkas asocijuojasi su skulptūra, nors šis žodis iš pavadinimo išnyko senokai. Ir tai dėsninga. Europos parkas – tai savarankiškas kultūros darinys, apimantis skulptūrą, architektūrą, landšafto formavimą, fotografiją, idėjų meną, tekstus ir vadybą. Jo kūrėjas taip pat reiškiasi visose išvardytose srityse, bet svarbiausia jam – paties parko, kaip kultūros erdvės, kūrimas. Neatsitiktinai naujausias Karoso darbas pavadintas „Kultūra“. Šiais laikais mažai kas ryžtųsi tokiam užmojui – gamtoje sukurti monumentą kultūrai. Bet būtent tai Gintaras daro visą kūrybinį gyvenimą – natūrą transformuoja į kultūrą. Gintaras Karosas – Europos parko įkūrėjas. Pirmiausia parkas asocijuojasi su skulptūra, nors šis žodis iš pavadinimo išnyko senokai. Ir tai dėsninga. Europos parkas – tai savarankiškas kultūros darinys, apimantis skulptūrą, architektūrą, landšafto formavimą, fotografiją, idėjų meną, tekstus ir vadybą. Jo kūrėjas taip pat reiškiasi visose išvardytose srityse, bet svarbiausia jam – paties parko, kaip kultūros erdvės, kūrimas. Neatsitiktinai naujausias Karoso darbas pavadintas „Kultūra“. Šiais laikais mažai kas ryžtųsi tokiam užmojui – gamtoje sukurti monumentą kultūrai. Bet būtent tai Gintaras daro visą kūrybinį gyvenimą – natūrą transformuoja į kultūrą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Naujų vardų beieškant…

Apie pagrindines Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“, „Interallié“ – premijas leidyklos (bent jau stambiosios – Gallimard’o, Grasset, „Seuil“, Flammariono) pradeda galvoti dar pavasarį, suvokdamos, kad jos pačios nekrenta iš dangaus ir reikalingas tam tikras parengiamasis darbas, kad lapkričio mėnesį nudžiugintų geidžiamas rezultatas – vienokia ar kitokia premija. Mat ji romanui garantuoja didesnį ar mažesnį tiražą, o tuo pačiu ir didesnį pelną leidėjui. Suprantama, didesnį honorarą ir premijuotam rašytojui. Žinoma, tos pastangos neužtikrina premijos, bet, neparodęs jų, vėliau gali gailėtis, kad išnaudojai ne visas galimybes. Žodžiu, jau maždaug gegužės mėnesį leidėjai kviečiasi knygynų savininkus ir literatūros kritikus, norėdami atkreipti jų dėmesį į leidyklos naujienas, į, jų nuomone, ypač vertus romanus. Apie pagrindines Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“, „Interallié“ – premijas leidyklos (bent jau stambiosios – Gallimard’o, Grasset, „Seuil“, Flammariono) pradeda galvoti dar pavasarį, suvokdamos, kad jos pačios nekrenta iš dangaus ir reikalingas tam tikras parengiamasis darbas, kad lapkričio mėnesį nudžiugintų geidžiamas rezultatas – vienokia ar kitokia premija. Mat ji romanui garantuoja didesnį ar mažesnį tiražą, o tuo pačiu ir didesnį pelną leidėjui. Suprantama, didesnį honorarą ir premijuotam rašytojui. Žinoma, tos pastangos neužtikrina premijos, bet, neparodęs jų, vėliau gali gailėtis, kad išnaudojai ne visas galimybes. Žodžiu, jau maždaug gegužės mėnesį leidėjai kviečiasi knygynų savininkus ir literatūros kritikus, norėdami atkreipti jų dėmesį į leidyklos naujienas, į, jų nuomone, ypač vertus romanus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kas kurs Lietuvos istorinį pasakojimą?

Istorija, kurios daugelis vyresniųjų mokėsi – priimdami ar atmesdami – iš vienintelio vadovėlio, dabar tarsi ne tik susiskaido, išsišakoja, bet neretai ir išskysta, praranda ašį, apibrėžtus kontūrus. Kartais istorija regima kaip faktų sangrūda, kartais – kaip interpretacijų, viena kitą paneigiančių, sumaištis… Kokia situacija mokykloje, kurioje mūsų visuomenės nariai įgyja savos istorijos matymo, priėmimo, kūrimo instrumentus? Kaip šiandien istorija yra pateikiama ir kaip turi būti pateikiama mokiniams (o kartu – ir visai visuomenei)? Ar mokytojas privalo sekti griežtai jam nužymėtais riboženkliais, ar yra laisvas perteikti savąjį istorijos regėjimą? Šie klausimai sudomino „Literatūros ir meno“ redakciją, tad apskritojo stalo diskusijai pakvietėme Istorijos instituto direktorių dr. Rimantą Miknį, Vilniaus universiteto dėstytoją dr. Darių Kuolį, Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiąjį specialistą Rimantą Jokimaitį, Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos direktorių, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos garbės pirmininką Eugenijų Manelį. Pokalbį veda savaitraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis. Istorija, kurios daugelis vyresniųjų mokėsi – priimdami ar atmesdami – iš vienintelio vadovėlio, dabar tarsi ne tik susiskaido, išsišakoja, bet neretai ir išskysta, praranda ašį, apibrėžtus kontūrus. Kartais istorija regima kaip faktų sangrūda, kartais – kaip interpretacijų, viena kitą paneigiančių, sumaištis… Kokia situacija mokykloje, kurioje mūsų visuomenės nariai įgyja savos istorijos matymo, priėmimo, kūrimo instrumentus? Kaip šiandien istorija yra pateikiama ir kaip turi būti pateikiama mokiniams (o kartu – ir visai visuomenei)? Ar mokytojas privalo sekti griežtai jam nužymėtais riboženkliais, ar yra laisvas perteikti savąjį istorijos regėjimą? Šie klausimai sudomino „Literatūros ir meno“ redakciją, tad apskritojo stalo diskusijai pakvietėme Istorijos instituto direktorių dr. Rimantą Miknį, Vilniaus universiteto dėstytoją dr. Darių Kuolį, Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiąjį specialistą Rimantą Jokimaitį, Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos direktorių, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos garbės pirmininką Eugenijų Manelį. Pokalbį veda savaitraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuvos laikinosios vyriausybės klausimu

1941 m. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vertinimas yra nepaprastai opus naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos klausimas. Kai kuriems sukilimas yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos momentų, uvertiūra į masinį žydų žudymą, prie kurio prisidėjusi marionetinė LLV. Kitiems Birželio sukilimas yra penkiasdešimt metų trukusio pasipriešinimo okupacijai pradžia, nepriklausomybės ilgesio išraiška, o LLV verta pagarbos, nes itin sudėtingomis sąlygomis prisiėmusi atsakomybę už valstybės likimą, mėgindama atkurti Lietuvos suverenumą. 1941 m. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vertinimas yra nepaprastai opus naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos klausimas. Kai kuriems sukilimas yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos momentų, uvertiūra į masinį žydų žudymą, prie kurio prisidėjusi marionetinė LLV. Kitiems Birželio sukilimas yra penkiasdešimt metų trukusio pasipriešinimo okupacijai pradžia, nepriklausomybės ilgesio išraiška, o LLV verta pagarbos, nes itin sudėtingomis sąlygomis prisiėmusi atsakomybę už valstybės likimą, mėgindama atkurti Lietuvos suverenumą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Paroda kaip masinis renginys

Parodas, kaip ir bet kuriuos kitus masinius renginius, galima skirstyti į dvi grupes: dideles ir mažas. Žinoma, pareiškus, kad parodos – dailės parodos – yra renginiai, kuriuose publikai pristatomas menas, būtina pa(si)aiškinti, ar parodos iš tiesų priskirtinos prie masinių renginių. Kas yra masinis renginys? Tai – įvykis, viešojoje erdvėje suorganizuotas miniai žmonių. Parodas, kaip ir bet kuriuos kitus masinius renginius, galima skirstyti į dvi grupes: dideles ir mažas. Žinoma, pareiškus, kad parodos – dailės parodos – yra renginiai, kuriuose publikai pristatomas menas, būtina pa(si)aiškinti, ar parodos iš tiesų priskirtinos prie masinių renginių. Kas yra masinis renginys? Tai – įvykis, viešojoje erdvėje suorganizuotas miniai žmonių.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kaip komunistams (ne)pasisekė sumažinti KalėdŲ

Tai nutiko, regis, 2004 m. vasaros pradžioje. Vienoje Til­to gatvės užeigoje sėdėjome trise su vyresniuoju bičiuliu iš redakcijos ir kolega istoriku A. Susitikimo preteksto nebepamenu, bet kalba sukosi apie aktualiuosius praeities klausimus. Vieną jų belukštenant, A. netikėtai ėmė priekaištauti, kodėl esą mes (NŽ-A ar Aidai) vis rašome „Katalikų Bažnyčią“ didžiosiomis raidėmis, juk tai tas pats, kaip anais laikais Partija ir Vyriausybė; o dabar gi nerašome Laisvė, Demokratija?!! Dvejetas patyrusių redaktorių tuojau ėmėmės mokyti kolegą istoriką apie stilistinio didžiųjų raidžių vartojimo skirtumus nuo aukščiausiųjų organizacijų pavadinimų rašybos. Beargumentuojant apie institucijos (Bažnyčia) ir pastato (bažnyčia) prasminius skirtumus, pamenu, vis neapleido nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Juk kiekvienas daiktas/dalykas egzistuoja ir kaip vienetas, ir kaip rūšis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ko aš nesuprantu šiuolaikiniame mene

Šiuolaikinis menas, jei tik metaforiškai pabandytume susieti konkrečios geografijos duomenis su ne tokiom konkrečiom analitinėm dailėtyros paradigmom, apima ne tik milžinišką teoriją, bet ir apčiuopiamą teritoriją, irgi ne ką mažesnę (ją galbūt derėtų apskaičiuoti puslapiais, erdvės kvadratais ar garsų kiekiu). Apibendrinti arba neįmanoma, arba truputėlį leistina, žinoma, turint tam tikrus instrumentus. Tačiau to negana: privalu turėti ir tinkamą dispečerinę, kurioje sėdėtų pažangiai nusiteikusi kvalifikuota dispečerė, sutinkanti ir gebanti valdyti tuos instrumentus.Šiuolaikinis menas, jei tik metaforiškai pabandytume susieti konkrečios geografijos duomenis su ne tokiom konkrečiom analitinėm dailėtyros paradigmom, apima ne tik milžinišką teoriją, bet ir apčiuopiamą teritoriją, irgi ne ką mažesnę (ją galbūt derėtų apskaičiuoti puslapiais, erdvės kvadratais ar garsų kiekiu). Apibendrinti arba neįmanoma, arba truputėlį leistina, žinoma, turint tam tikrus instrumentus. Tačiau to negana: privalu turėti ir tinkamą dispečerinę, kurioje sėdėtų pažangiai nusiteikusi kvalifikuota dispečerė, sutinkanti ir gebanti valdyti tuos instrumentus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Vivat Europa!

Christopher Monckton (g. 1952) – lordas, Brenchley vikontas, Jungtinės Karalystės politikas, Nepriklausomybės partijos veikėjas, politikos apžvalgininkas, „žaliosios politikos“ sisteminis kritikas. Skelbiamas tekstas parengtas pagal paskaitą, kurią vikontas Moncktonas skaitė Laisvosios rinkos instituto 22-ųjų įkūrimo metinių renginyje Vilniuje, 2012 m. lapkričio 29 d. Tekstą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.
Skaityti daugiau
0
0
0