Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Kas naujo, Maironi?

Autoriaus kūryba ne atspindi epochą, bet ją „išspindi“ – žodžiais ir turiniu žaidė pirmąjį pranešimą konferencijoje Maironis ir jo epocha (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012-11-15–16) skaičiusi Viktorija Daujotytė. Maironis mums vertingas taip „drungnai, teoriškai“ – asimetriško santykio su lietuvių lyrikos klasiku neslėpė Marijus Šidlauskas. Ir nors visus metus netyla kalbos apie visų humanitarų kone prievolę aktualizuoti Maironį, „pritraukti“ jį prie mūsų epochos neištraukiant iš savosios, regisi, kad ir mokslininkams reikia suvokti, kaip prie jo prieiti ir atrakinti ne profaniškai, bet ir be egzaltacijos – gal nesupyksite – moksliškai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Arūnas Kulikauskas: „Išėjau, kad sugrįžčiau“

Kai grįžau iš JAV, manęs vis klausinėja: „Na, kaip čia jautiesi?“. Galiu pasakyt tiek – visos priežastys, dėl kurių išvažiavau, vis dar likę. Nei viena nedingo. Manęs tai jau nebegąsdina, bet liūdesį tebekelia. Neviltį pakeitė graudulys. Nors dabar, skirtingai nei ankščiau, išvykti lengva, bet nuo savęs nepabėgsi – permainas reikia įgyvendinti čia. Ne, ne taip. Galima įgyvendinti čia. Kai grįžau iš JAV, manęs vis klausinėja: „Na, kaip čia jautiesi?“. Galiu pasakyt tiek – visos priežastys, dėl kurių išvažiavau, vis dar likę. Nei viena nedingo. Manęs tai jau nebegąsdina, bet liūdesį tebekelia. Neviltį pakeitė graudulys. Nors dabar, skirtingai nei ankščiau, išvykti lengva, bet nuo savęs nepabėgsi – permainas reikia įgyvendinti čia. Ne, ne taip. Galima įgyvendinti čia.
Skaityti daugiau
0
0
0

Briuselio eglė

Rengiantis Šv. Kalėdoms per Europą nubangavo atgarsiai apie įvykį Briuselyje, kai kalėdinė eglutė buvo pakeista spalvų ir šviesų instaliacija, primenančia eglę. Miesto taryba buvo apkaltinta tuo, jog atsisakiusi „tradicinės“ eglės dėl nenoro įžeisti religinių nekrikščionių jausmų, pirmiausia – musulmonų. Šis ginčas atrodytų nieko nevertas, jei eglutėje ieškotume religinės simbolikos. Eglutė neturi jokio tiesioginio ryšio su Kristaus gimimu. Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų mums įprastų eglių Nazarete ar Jeruzalėje neabejotinai visai nebuvo, o ir dabar veikiausiai galima aptikti kaip vien kultūrinį augalą. Tačiau nepaisant to eglutė yra svarbi kaip krikščioniškos tradicijos ženklas, kurios vieta šiuolaikinės Europos valstybės viešajame gyvenime tampa vis problemiškesnė. Rengiantis Šv. Kalėdoms per Europą nubangavo atgarsiai apie įvykį Briuselyje, kai kalėdinė eglutė buvo pakeista spalvų ir šviesų instaliacija, primenančia eglę. Miesto taryba buvo apkaltinta tuo, jog atsisakiusi „tradicinės“ eglės dėl nenoro įžeisti religinių nekrikščionių jausmų, pirmiausia – musulmonų. Šis ginčas atrodytų nieko nevertas, jei eglutėje ieškotume religinės simbolikos. Eglutė neturi jokio tiesioginio ryšio su Kristaus gimimu. Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų mums įprastų eglių Nazarete ar Jeruzalėje neabejotinai visai nebuvo, o ir dabar veikiausiai galima aptikti kaip vien kultūrinį augalą. Tačiau nepaisant to eglutė yra svarbi kaip krikščioniškos tradicijos ženklas, kurios vieta šiuolaikinės Europos valstybės viešajame gyvenime tampa vis problemiškesnė.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie tai, kas svarbiausia

Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Tadas Kazakevičius kūrybine fotografija susidomėjo prieš ketvertą metų. Tačiau per šį gana neilgą laikotarpį autorius jau spėjo pademonstruoti brandų požiūrį į kūrybą ir išsiskirti nuosekliais bei jautriais darbais portretinės ir gatvės fotografijos srityse. Šiame interviu, kaip ir savo kūryboje, T. Kazakevičius kalba apie tai, kas svarbiausia – tiek fotografijoje, tiek santykyje su supančiu pasauliu. Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Tadas Kazakevičius kūrybine fotografija susidomėjo prieš ketvertą metų. Tačiau per šį gana neilgą laikotarpį autorius jau spėjo pademonstruoti brandų požiūrį į kūrybą ir išsiskirti nuosekliais bei jautriais darbais portretinės ir gatvės fotografijos srityse. Šiame interviu, kaip ir savo kūryboje, T. Kazakevičius kalba apie tai, kas svarbiausia – tiek fotografijoje, tiek santykyje su supančiu pasauliu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Svetimas tobulumas. Kristinos Gentvainytės fotografija

Uostamiestyje jau trimis bangomis ritosi fotografijos projektas „Kiti“. Projekto tikslas – miesto fotografų bendruomenę paįvairinti „kitais“, naujais, veidais ir vardais. Projekto dalyviai eksperimentavo fotografijos galimybėmis. Įdomiausi (mano subjektyviu vertinimu) darbai, kuriuose fotografija susitinka su kompiuterinėmis manipuliacijomis. Į visus „fotošopus“ senieji fotografai dažnai tebežvelgia gana paniekinamai, esą tai žaidimai, mėginimai užmaskuoti nekompetenciją, net fotografijos išdavystė. Visgi negalima nepastebėti, kad medijų sintezė leidžia atverti naują platų prasminį lauką. Be to, nauja meninė kalba yra natūrali kintančio pasaulio išdava.Uostamiestyje jau trimis bangomis ritosi fotografijos projektas „Kiti“. Projekto tikslas – miesto fotografų bendruomenę paįvairinti „kitais“, naujais, veidais ir vardais. Projekto dalyviai eksperimentavo fotografijos galimybėmis. Įdomiausi (mano subjektyviu vertinimu) darbai, kuriuose fotografija susitinka su kompiuterinėmis manipuliacijomis. Į visus „fotošopus“ senieji fotografai dažnai tebežvelgia gana paniekinamai, esą tai žaidimai, mėginimai užmaskuoti nekompetenciją, net fotografijos išdavystė. Visgi negalima nepastebėti, kad medijų sintezė leidžia atverti naują platų prasminį lauką. Be to, nauja meninė kalba yra natūrali kintančio pasaulio išdava.
Skaityti daugiau
0
0
0

Algimanto Kezio fotografija, arba Pokalbis su Sraigtiniais laiptais

Turbūt visi žino, kad sovietmečiu Lietuvoje fotografai buvo tarsi pasiskirstę į dvi grupes. Vilniuje „bazavosi“ fotografai-žurnalistai, o Kaunas garsėjo savo fotografais-menininkais, nebijančiais eksperimentuoti ir siekiančiais originalumo (pasak Aleksandro Macijausko, susijungus šioms dviems grupėms / klubams ir gimė Lietuvos fotografijos mokykla, tokia, kokią ją žinome šiandien). Bet egzistavo ir trečioji grupė, kurios fotografijos Lietuvoje buvo nepageidaujamos, o jai priklausantys fotografai buvo vadinami tėvynės išdavikais. Taip, ta trečioji grupė – emigrantai. Turiu prisipažinti, kad šių, trečiųjų, aš dar iki šiol nepažįstu ir kad apie juos žinau tik keletą faktų. Turbūt visi žino, kad sovietmečiu Lietuvoje fotografai buvo tarsi pasiskirstę į dvi grupes. Vilniuje „bazavosi“ fotografai-žurnalistai, o Kaunas garsėjo savo fotografais-menininkais, nebijančiais eksperimentuoti ir siekiančiais originalumo (pasak Aleksandro Macijausko, susijungus šioms dviems grupėms / klubams ir gimė Lietuvos fotografijos mokykla, tokia, kokią ją žinome šiandien). Bet egzistavo ir trečioji grupė, kurios fotografijos Lietuvoje buvo nepageidaujamos, o jai priklausantys fotografai buvo vadinami tėvynės išdavikais. Taip, ta trečioji grupė – emigrantai. Turiu prisipažinti, kad šių, trečiųjų, aš dar iki šiol nepažįstu ir kad apie juos žinau tik keletą faktų.
Skaityti daugiau
0
0
0

Priežastis, lėmusi artimiau susipažinti su vyresniosios kartos fotografės Irenos Giedraitienės kūryba bei gyvenimu, – atsitiktinis austrės žurnalistės komentaras apie 2010 m. rugsėjį Insbruke vykusią parodą „Keturi požiūriai. Aštuoni stabtelėjimai“ (originalus pavadinimas „Four Points. Eight Stops“ – aut. past.). Paroda buvo stengtasi atskleisti dviejų skirtingų kartų požiūrį į žmogų (A. Sutkus, A. Baltėnas), realybę (A. Macijauskas, A. Valiauga), romantiką (R. Rakauskas, R. Pralgauskas) bei egzistenciją (A. Kunčius, J. Deltuvaitė). Spaudoje pasirodžiusiose recenzijose tikėjausi rasti apmąstymų apie Rytų Europos specifiką, Lietuvos sovietmečio ir nepriklausomybės laikų skirtumus, tačiau vienoje iš jų paroda buvo sukritikuota dėl mažo moterų dalyvių skaičiaus. Paaiškinti šį komentarą galėjau žurnalistės neišmanymu apie Rytų Europos ir Lietuvos fotografijos situaciją ir kuriančių moterų fotografių skaičių. Tačiau šį klausimą uždaviau ir sau. Jei šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje turime keletą moterų, tai moteriškų pavardžių tarp sovietinio laikotarpio parodų aprašymų rasime vos vieną kitą. Kaip ir likusiame pasaulyje, fotografijoje dominavo ir iki dabar dominuoja vyrai. Tad klausimas liko – ar turime 7-8 dešimtmečio fotografijos klasikos kartos talentingų autorių moterų? Priežastis, lėmusi artimiau susipažinti su vyresniosios kartos fotografės Irenos Giedraitienės kūryba bei gyvenimu, – atsitiktinis austrės žurnalistės komentaras apie 2010 m. rugsėjį Insbruke vykusią parodą „Keturi požiūriai. Aštuoni stabtelėjimai“ (originalus pavadinimas „Four Points. Eight Stops“ – aut. past.). Paroda buvo stengtasi atskleisti dviejų skirtingų kartų požiūrį į žmogų (A. Sutkus, A. Baltėnas), realybę (A. Macijauskas, A. Valiauga), romantiką (R. Rakauskas, R. Pralgauskas) bei egzistenciją (A. Kunčius, J. Deltuvaitė). Spaudoje pasirodžiusiose recenzijose tikėjausi rasti apmąstymų apie Rytų Europos specifiką, Lietuvos sovietmečio ir nepriklausomybės laikų skirtumus, tačiau vienoje iš jų paroda buvo sukritikuota dėl mažo moterų dalyvių skaičiaus. Paaiškinti šį komentarą galėjau žurnalistės neišmanymu apie Rytų Europos ir Lietuvos fotografijos situaciją ir kuriančių moterų fotografių skaičių. Tačiau šį klausimą uždaviau ir sau. Jei šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje turime keletą moterų, tai moteriškų pavardžių tarp sovietinio laikotarpio parodų aprašymų rasime vos vieną kitą. Kaip ir likusiame pasaulyje, fotografijoje dominavo ir iki dabar dominuoja vyrai. Tad klausimas liko – ar turime 7-8 dešimtmečio fotografijos klasikos kartos talentingų autorių moterų?
Skaityti daugiau
0
0
0